Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-11-19 · Administracinė byla Nr. I-7456-423/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-11-19
Bylos Nr.
I-7456-423/2019
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Asta Urbonienė
Pareiškėjas
E. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-7456-423/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01372-2019-9Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; (S) 55.1.1
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. lapkričio 19 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Asta Urbonienė,sekretoriaujant Jūratei Žvinklei,vertėjaujant J. K.,dalyvaujant pareiškėjui E. B. (E. B.),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas E. B. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, atsakovės atstovas, pataisos namai), 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1-10). Skunde, atsikirtime (b. l. 100-101) ir teismo posėdžio metu nurodė, kad Marijampolės pataisos namuose bausmę atliko nuo 2019-02-12 iki 2019-07-03, kamerose Nr. 15 ir Nr. 17. Teigė, kad patalpų sienos buvo apipelijusios, sanitarinis mazgas surūdijęs, nebuvo sėdimo unitazo (pareiškėjas turi invalidumą, todėl negali tupėti), ventiliacija prasta, veisėsi tarakonai. Abejose kamerose trūko gyvenamojo ploto, neveikė pareigūnų iškvietimo mygtukai. Be to, patalpos buvo pradėtos remontuoti, todėl pareiškėjas kentėjo nuolatinį triukšmą ir smarvę. Dušu buvo leidžiama pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę, todėl pareiškėjas negalėjo nusiprausti po sporto. Apšvietimas buvo per stiprus, todėl jam suprastėjo regėjimas. Tokios kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus. Dėl minėtų atsakovės atstovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią nepatogumais, emociniais išgyvenimais, kančiomis, sveikatos pablogėjimu.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime (b. l. 18-24, 108-109) prašė skundą atmesti ir nurodė, kad minimalaus ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta visą kalinimo laikotarpį. Sėdimo tualeto įrengimas nėra privalomas pagal teisės aktų reikalavimus. Už patalpų tvarkymą yra atsakingi patys nuteistieji. Visuomenės sveikatos centras jokių higienos normos pažeidimų pataisos namuose nenustatė. Patalpos vėdinamos per langus bei mechaninę vėdinimo sistemą. Buitinių kenkėjų naikinimo paslaugas pataisos namams teikia UAB „Dezinfa“. Gyvenamųjų patalpų trūkumai yra nedelsiant šalinami. Pagal teisės aktų reikalavimus, nuteistiesiems turi būti suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę, ši teisė pareiškėjui buvo suteikta. Remontas buvo vykdomas tik dienos metu ir negalėjo sukelti skunde nurodomų nepatogumų. Marijampolės PN neturi jokių duomenų apie pareiškėjui kilusius dvasinius išgyvenimus ar fizinius negalavimus bausmės atlikimo metu, kurių priežastimi galėtų būti netinkamos kalinimo sąlygos. Skundo reikalavimas neturi jokio realaus ar objektyvaus pagrindo, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovės dėl jos neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str.). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad buvo kalinamas Marijampolės PN neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam asmeniui, sanitarinių ir buities sąlygų atitikimo teisės aktuose numatytiems reikalavimams.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose minimalus plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. vienam žmogui.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Marijampolės PN buvo kalinamas nuo 2019-02-12 iki 2019-03-12 kameroje Nr. 15, kurios plotas – 25,47 kv. m, joje įrengtos 7 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,6 kv. m ploto; nuo 2019-03-13 iki 2019-07-03 kameroje Nr. 17, kurios plotas – 20,10 kv. m, joje įrengtos 5 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,02 kv. m (b. l. 25-27). Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad kameroje Nr. 15 kalėjo penkiese, taigi, pateikia netgi mažesnį kalėjusių asmenų skaičių, nei atsakovės atstovas. Jokių savo nusiskundimus dėl per mažo gyvenamojo ploto pagrindžiančių įrodymų pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjas iš esmės remiasi aplinkybe, jog dalį kameros ploto užėmė baldai. Teismas pažymi, kad vadovaujantis naujausia Europos žmogaus teisių teismo (toliau - EŽTT) praktika (žr. 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009-07-30 sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010-04-08 sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012-05-31 sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareikėjo argumentų dėl baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas vertina, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl minimalaus ploto normos neužtikrinimo.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad pataisos namuose veisėsi buitiniai parazitai. Tuo tarpu atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad pataisos namuose yra periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos ir pateikia duomenis, jog tarp Marijampolės PN ir UAB „Dezinfa“ sudaryta kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo sutartis, pagal kurią paslaugų tiekėjas įsipareigojo lankyti objektą ir atlikti kenkėjų naikinimą (b. l. 69-72). Byloje nenustatyta, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Atsižvelgiant į minėtus duomenis, darytina išvada, jog Marijampolės PN aktyviai veikia, kad patalpose, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, vabzdžių ir graužikų nebūtų, todėl nėra pagrindo pripažinti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų ar neveikimo šiuo aspektu. Pažymėtina, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tuo tarpu higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (žr. LVAT 2017-03-07 nutartį byloje Nr. A-1374-624/2017).

Pareiškėjas teigė, kad patalpų sienos buvo apipelijusios, sanitarinis mazgas surūdijęs, nebuvo sėdimo unitazo (pareiškėjas teigia turįs invalidumą, todėl negali tupėti), ventiliacija prasta, apšvietimas per stiprus.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo leidžiama pasinaudoti dušu kartą per savaitę, pats pareiškėjas nurodo, jog tokia galimybė jam buvo suteikta, todėl jo argumentai šioje dalyje neturi teisinio pagrindo.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose atskirai ir aiškiai nurodyta, jog tualetas gali būti ir tupiamas. Darytina išvada, jog teisės aktuose nėra imperatyviai nustatyta, kad tualetas turi būti sėdimas. Be to, iš atsakovės atstovo pateiktų fotonuotraukų matyti, kad kameroje Nr. 17 tualetas yra sėdimas (b. l. 86).

Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo argumentai šioje dalyje prieštaringi – skunde teigiama, jog pareiškėjas negalėjo nusiprausti pažaidęs krepšinį, tačiau taip pat skundžiasi, jog jam nustatytas III grupės invalidumas, jis (duomenys neskelbtini), todėl jam sunku net atsitūpti tualete. Teismas šiuos pareiškėjo argumentus vertina kaip melagingus. Visų pirma, remiantis pareiškėjo sveikatos istorijos duomenimis, invalidumas jam nėra nustatytas (b. l. 29). Antra, jei pareiškėjas, jo teigimu, (duomenys neskelbtini) problemų, žaisti krepšinį tokios sveikatos būklės būtų neįmanoma.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl galimybės pasinaudoti dušu dažniau nei kartą per savaitę bei sėdimo klozeto neįrengimo atmestini kaip nepagrįsti.

Iš byloje esančių fotonuotraukų (b. l. 81-96) matyti, kad pareiškėjo teiginiai dėl surūdijusio sanitarinio mazgo, neatidaromų langų ir apipelijusių sienų neatitinka tikrovės. Nuotraukose užfiksuota, kad abiejų kamerų aplinka tvarkinga, langai pritaikyti vėdinimui, kameros Nr. 17 sanitarinis mazgas suremontuotas. Pareiškėjo teiginius paneigia ir atsakovės atstovo pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2019-03-05 patikrinimo aktas Nr. (4-12 4.80) PA-1326 (b. l. 56-57). Šiame akte užfiksuoti rezultatai patikrinimo, kuris buvo atliktas kameroje Nr. 15 tuo metu, kai pareiškėjas buvo joje kalinamas. Nustatyta, kad kameros įrenginiai techniškai tvarkingi, dirbtinio apšvietimo koeficientas atitinka Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, kamera vėdinama per atvirą langą, patalpa švari, vizualiai matomų pelėsių nėra. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad pataisos namuose įrengta mechaninio vėdinimo sistema (b. l. 31-39).

Jokių savo argumentus patvirtinančių objektyvių įrodymų pareiškėjas nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo abejoti bylos medžiaga.

Skunde teigiama, kad dėl remonto darbų keliamo triukšmo ir smarvės pareiškėjas negalėjo pailsėti. Byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pataisos namuose buvo atliekami įvairūs remonto darbai (b. l. 65-68). Atsakovės atstovas nurodė, jog darbai buvo atliekami tik dienos metu, pareiškėjas šios aplinkybės neneigė. Teismas pažymi, kad, vadovaujantis bendraisiais protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, pareiškėjas, skųsdamasis dėl atliekamų remonto darbų, tačiau tuo pačiu kritikuodamas kalinimo (buities, patalpų įrengimo) sąlygas, pats sau prieštarauja. Atliekami remonto darbai buvo skirti pagerinti nuteistųjų, taip pat ir pareiškėjo, gyvenimo sąlygas. Teismas vertinta, kad triukšmas ir kvapai remonto metu yra natūralus reiškinys, kurį patiria tiek laisvėje gyvenantys asmenys, tiek laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji. Nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui remonto metu buvo sudarytos išimtinai blogesnės sąlygos negu kitiems, taip pat ir laisvėje gyvenantiems asmenims.

Dėl pareigūnų iškvietimo mygtukų atsakovės atstovas paaiškino, jog juos nuolat gadina patys nuteistieji, taigi, iš esmės pripažino, kad tam tikru metu iškvietimo mygtukai galėjo neveikti. Vis dėlto, teismas pabrėžia, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas. Turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas šioje dalyje tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Pareiškėjas nepaaiškino, kur, kada ir kokiomis aplinkybėmis jam buvo kilęs realus pavojus ar kitos neigiamos pasekmės dėl galimai neveikiančių iškvietimo mygtukų. Byloje tokių duomenų nėra. Šiuos pareiškėjo argumentus teismas laiko hipotetiniais samprotavimais, kurie nesudaro pagrindo neturtinės žalos atsiradimo konstatavimui.

Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Taip pat nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes dėl kalinimo sąlygų. Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio viseto, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo E. B. skundą atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Asta Urbonienė