- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-11-07
- Bylos Nr.
- I-1657-583/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00815-2013-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Remigijus Arminas
- Pareiškėjas
- V. M.
- Atsakovas
- Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Advokatai
- Dovydas Cvetkovas
- Kategorijos
- 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
2014 m. spalio 21 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. M. prašymą atsakovui Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja V. M. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato l.e. pareigas viršininko 2013 m. liepos 23 d. įsakymą Nr. 85-TE-485 „Dėl V. M. tarnybos Lietuvos valstybei stažo“ ir įpareigoti atsakovą į pareiškėjos tarnybos stažą įskaityti laikotarpį nuo 1992 m. sausio 8 d. iki 2005 m. kovo 20 d.
Prašyme (b.l. 4-23) pareiškėja nurodo, kad laikotarpiu nuo 1992 m. sausio 8 d. iki 2005 m. kovo 20 d. dirbo Šilalės rajono policijos komisariato pasų poskyryje/Migracijos tarnyboje pasininke, inspektore ir specialiste. Pabrėžia, jog skundžiamu administraciniu aktu atsakovas atsisakė ginčo laikotarpį įskaityti į pareiškėjos tarnybos stažą, dėl ko jai mokamas mažesnis priedas prie darbo užmokesčio už tarnybą Lietuvos valstybei, nei priklausytų. Remiasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910 patvirtintų Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisyklių 5 punktu, pagal kurį iki Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo valstybės tarnautojo pareigoms inter alia priskiriamos pareigos einant viešojo administravimo valstybės tarnautojo pareigas bei A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas, nurodytas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1, 2 priedėliuose, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarime Nr. 1169 „Dėl viešojo administravimo valstybės tarnautojų pareigybių lygių ir kategorijų patvirtinimo“, tarnautojų pareigybių pavyzdiniame sąraše, patvirtintame vidaus reikalų ministro 2002 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 195. Nesutinka su atsakovo pozicija, jog pareiškėjos eitos pareigos dėl joms užimti keliamo išsilavinimo reikalavimo neatitiko A ir/arba B paslaugų valstybės tarnautojų pareigų kriterijų, kadangi pareiškėja aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą įgijo tik 2003 m. Tvirtina, kad pagal nuo 1995 m. sausio 1 d. galiojusį Valdininkų įstatymą, tam, jog konkretus asmuo būtų laikomas valdininkų korpuso valstybės valdymo tarnybos tarnautoju, jis turėjo atitikti tris sąlygas: 1) gauti darbo užmokestį iš valstybės ar savivaldybės biudžeto; 2) jo pareigybė turėjo būti įtraukta į valdymo tarnybos pareigybių sąrašus; 3) jis turėjo vykdyti ne ūkines-technines funkcijas. Pareiškėja mano, kad jos eitos pareigos laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1996 m. spalio 1 d. atitiko visus šiuos kriterijus. Argumentuoja, jog originalios redakcijos Valstybės tarnybos įstatymas reglamentavo iki tol valdininkų pareigas ėjusių asmenų pripažinimo valstybės tarnautojais tvarką, o šio įstatymo 62 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad asmenys, kuriems taikomas šis įstatymas, valstybės tarnautojo statusą įgyja per 5 darbo dienas po šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu per šį laiką jie raštu neatsisako tapti valstybės tarnautojais. To paties straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, kad B lygio valdininkai, kuriems iki šio įstatymo įsigaliojimo buvo taikomas Valdininkų įstatymas, ir pareigūnai, kuriems iki šio įstatymo įsigaliojimo Valdininkų įstatymas nebuvo taikomas, dirbantys pagal neterminuotas darbo sutartis, tampa viešojo administravimo karjeros valstybės tarnautojais. Pareiškėja teigia, kad per 5 darbo dienas nuo 1999 m. liepos 30 d., kuomet įsigaliojo Valstybės tarnybos įstatymas, ji automatiškai turėjo būti pripažinta viešojo administravimo valstybės tarnautoja. Pažymi, jog ta aplinkybė, kad nėra išlikusių įrodymų, galinčių patvirtinti koks buvo pareiškėjos pareigybės statusas, negali būti laikoma pakankamu įrodymu, jog pareigybė neatitiko viešojo administravimo valstybės tarnautojo kriterijų. Paaiškina, kad nuo 2000 m. rugpjūčio 29 d. Valstybės tarnybos įstatymą išdėsčius nauja redakcija, buvo iš esmės pakeista tarnybos stažo skaičiavimo tvarka, pagal kurią į tarnybos stažą pradėta įskaityti tik laikotarpius, einant viešojo administravimo valstybės tarnautojų A ir/arba B paslaugų valstybės tarnautojo pareigas, bet neįskaitant laikotarpių, einant C ir/arba D lygio paslaugų valstybės tarnautojo pareigas. Mano, kad net atsakovui laikant, jog pareiškėja buvo C lygio paslaugų valstybės tarnautoja, negalėjo būti pažeisti teisėti lūkesčiai dėl įgyto tarnybos stažo. Nurodo, jog Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad valstybės tarnautojai, kurie pagal Valstybės tarnybos įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos. Pabrėžia, kad 2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio 2 ir 3 dalyse bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910 patvirtintų Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisyklių 5 ir 6 punktuose nustatytas darbo užmokesčio ir kasmetinių atostogų trukmės diferencijavimas pagal konkrečioms paslaugų valstybės tarnautojų pareigoms užimti keliamus išsilavinimo reikalavimus laikytinas nepagrįstu, pažeidžiančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje numatytą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą, 23 straipsnio 1 bei 2 dalyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą bei Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje numatytą teisę lygiomis dalimis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, taip pat konstitucinius teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir teisėtumo bei Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principus, todėl prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šių teisės aktų atitikties Konstitucijai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas advokatas Dovydas Cvetkovas palaikė prašyme išdėstytus argumentus.
Atsiliepimas
Atsakovas Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime (b.l. 48-50) prašo pareiškėjos prašymą atmesti. Paaiškina, kad V. M. dirbo Šilutės rajono policijo komisariato pasų poskyryje/migracijos tarnyboje – nuo 1992 m. sausio 8 d. iki 1994 m. liepos 10 d. pasininke, nuo 1994 m. liepos 11 d. iki 2001 m. vasario 6 d. inspektore, nuo 2001 m. vasario 7 d. iki 2005 m. kovo 18 d. specialiste. Pažymi, jog pareiškėjos 2013 m. liepos 11 d. prašymas dėl vidaus tarnybos stažo buvo svarstomas Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato valstybės tarnautojų tarnybos Lietuvos valstybei ir vidaus tarnybos stažo skaičiavimo komisijoje (toliau ir Komisija) ir, atsižvelgiant į minėtos komisijos 2013 m. birželio 20 d. protokolo Nr. 85-6-IL-1131 išvadas, atsakovas priėmė ginčijamą 2013 m. liepos 23 d. įsakymą Nr. 85-TE-485, kuriuo laikotarpio nuo 1992 m. sausio 8 d. iki 2005 m. kovo 20 d. neįskaitė į V. M. tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Argumentuoja, jog Komisija nustatė, kad pasininko pareigybė yra įtvirtinta valstybės tarnautojų pareigybių pavyzdiniame sąraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 195, tačiau atsižvelgiant į pareiškėjos 1997 m. gegužės 1 d. darbo sutartį Nr. 6, pareiginę instrukciją, patvirtintą 1999 m. birželio 30 d., pasininko pareigybė patenka ne į specialistų (kurių stažas einant A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas gali būti įskaičiuojamas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą), bet tarnautojų skiltį, įtvirtintą Biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų tarnybinių atlyginimų lentelėje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 511. Be to, pasininko pareigybė neatitinka Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910, 6.2 punkte nustatyto reglamentavimo – A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigoms priskiriamos pareigos institucijose ir įstaigose, išlaikomose iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų, taip pat iš valstybės įsteigtų fondų, kurioms eiti pagal tuo metu galiojančius teisės aktus arba vidaus dokumentus buvo būtinas aukštasis arba aukštesnysis (specialusis vidurinis) išsilavinimas. Pabrėžia, kad pareiškėja auštąjį universitetinį išsilavinimą įgijo tik 2003 metais.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė Jovita Lelėnienė prašė pareiškėjos prašymą atmesti atsiliepime išdėstytų argumentų pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl V. M. darbo Šilalės rajono policijos komisariato pasų poskyryje/Migracijos tarnyboje, dirbto pagal darbo sutartį laikotarpiu nuo 1992 m. sausio 8 d. iki 2005 m. kovo 20 d. įskaitymo į tarnybos Lietuvos valstybei stažą.
Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja nuo 1992 m. sausio 8 d. iki 1994 m. liepos 10 d. dirbo Šilalės rajono policijos komisariato pasų poskyrio vyresniąja pasininke, nuo 1994 m. liepos 11 d. iki 2001 m. vasario 6 d. – Šilutės rajono policijos komisariato migracijos tarnybos inspektore, o nuo 2001 m. vasario 7 d. iki 2005 m. gegužės 29 d. – Šilutės rajono policijos komisariato migracijos poskyrio specialiste (b.l. 31-33). 2013 m. gegužės 22 d. prašymu Nr. 85-93-2-IL-30 pareiškėja kreipėsi į atsakovą, prašydama perskaičiuoti turimą tarnybos Lietuvos valstybei stažą, į jį įskaitant minėtus laikotarpius nuo 1992 m. sausio 8 d. iki 2005 m. kovo 20 d. (toliau ir ginčo laikotarpis) (b.l. 38-45). V. M. prašymą svarstė Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato valstybės tarnautojų tarnybos Lietuvos valstybei ir vidaus tarnybos stažo skaičiavimo komisija, kuri 2013 m. birželio 20 d. posėdžio protokolu Nr. 85-6-IL-1131 pasiūlė neįskaičiuoti ginčo laikotarpio į pareiškėjos tarnybos Lietuvos valstybei stažą (b.l. 28-30). Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 37 straipsniu, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910 „Dėl tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisyklių patvirtinimo“ ir atsižvelgdamas į 2013 m. birželio 20 d. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato valstybės tarnautojų tarnybos Lietuvos valstybei ir vidaus tarnybos stažo skaičiavimo komisijos posėdžio protokolą Nr. 85-6-IL-1131 bei 2013 m. liepos 18 d. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato valstybės tarnautojų tarnybos Lietuvos valstybei ir vidaus tarnybos stažo komisijos posėdžio protokolą Nr. 85-6-IL-1427, ginčijamu 2013 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. 85-TE-485 „Dėl V. M. tarnybos Lietuvos valstybei stažo“ neįskaitė laikotarpio nuo 1992 m. sausio 8 d. iki 2005 m. kovo 20 d. į komisarės inspektorės V. M., l.e. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilalės rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio viršininko pareigas, tarnybos Lietuvos valstybei stažą (b.l. 27).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1083/2014, nagrinėdamas tarp V. M. ir Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato kilusį ginčą apeliacine tvarka (b.l. 104-113), pažymėjo, kad ginčo teisinius santykius reglamentuojančių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910 patvirtintų Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisyklių (toliau ir Taisyklės) 5 punktas, reguliuojantis asmens pripažinimo valstybės tarnautoju sąlygas laikotarpiu nuo 1999 m. liepos 30 d. iki 2002 m. liepos 1 d., numatė, jog A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigoms, gali būti priskirtas toks asmens dirbtas darbas, kai jo einamos pareigos buvo nurodytos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130; 2000, Nr. 75-2270, Nr. 92-2845, Nr. 102-3213, Nr. 105-3312; 2001, Nr. 37-1231, Nr. 111-4024; 2002, Nr. 38-1362) 1, 2 priedėliuose, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarime Nr. 1169 „Dėl viešojo administravimo valstybės tarnautojų pareigybių lygių ir kategorijų patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 83- 2900) ir Valstybės tarnautojų pareigybių pavyzdiniame sąraše, patvirtintame vidaus reikalų ministro 2002 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 195 (Žin., 2002, Nr. 42-1575), taip pat pareigos, nurodytos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130; 2000, Nr. 75-2270; 2001, Nr. 37-1231) 4 straipsnio 4 dalies 1-6 punktuose, t. y., tam, kad asmens dirbtas darbas valstybės ir savivaldybių institucijose, laikotarpyje nuo 1999 m. liepos 30 d. iki 2002 m. liepos 1 d., galėtų būti priskirtas valstybės tarnautojo pareigoms, pakanka nustatyti, jog asmens tuo metu eitos pareigos buvo įtrauktos į minėtą atitinkamą sąrašą, šioms pareigoms suteikiant A arba B lygį.
Atsižvelgdamas į nurodytą reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pareiškėja nuo 1999 m. liepos 30 d. iki 2002 m. liepos 1 d. ėjo inspektorės bei specialistės pareigas, kurios buvo įtrauktos į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1169 patvirtintą viešojo administravimo valstybės tarnautojų pareigybių lygių ir kategorijų sąrašą (21 punktas). Pagal jį inspektoriaus pareigybei galėjo būti suteikiamas A arba B lygis, o specialisto pareigybei – B arba C lygis. Šios aplinkybės taip pat patvirtina, kad pareiškėjos eitos pareigos tuo metu, iš esmės atitiko ir Taisyklių 5 punkto sąlygas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1083/2014 taip pat konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatas, nuo 2002 m. liepos 1 d. valstybės tarnybai priskiriama tik tokia asmens darbinė veikla valstybės ir savivaldybių institucijose, kuri yra susijusi su viešojo administravimo funkcijų vykdymu. Tai savo ruožtu lemia, kad iki šio teisinio reguliavimo buvusios A ir B lygio paslaugų valstybės tarnautojų pareigos, nuo 2002 m. liepos 1 d. nebegali būti priskiriamos valstybės tarnybai, o tuo pačiu ir asmenų vykdyta pagal darbo sutartį tokio pobūdžio darbinė veikla po 2002 m. liepos 1 d. negali būti priskiriama (prilyginama) valstybės tarnybai.
Įvertinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1083/2014 konstatuotas aplinkybes, teismas iš naujo neanalizuos ginčo aplinkybių dalyje dėl laikotarpio nuo 1999 m. liepos 30 d. iki 2005 m. kovo 20 d., pripažįstant, kad į V. M. tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitytinas laikotarpis nuo 1999 m. liepos 30 d. iki 2002 m. birželio 30 d., o laikotarpis nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2005 m. kovo 20 d. – neįskaitytinas. Todėl nagrinėdamas administracinę bylą teismas vertins tik ginčo laikotarpį nuo 1992 sausio 8 d. iki 1999 m. birželio 30 d., dėl kurio iš esmės byla iš naujo grąžinta nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas inter alia pažymėjo, kad Taisyklių 6 punkto atveju, laikotarpyje nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1999 m. liepos 30 d., A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigoms, gali būti priskirtas toks asmens dirbtas darbas, kai jo einamos pareigos buvo išlaikomos iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų, taip pat iš valstybės įsteigtų fondų, kurioms eiti pagal tuo metu galiojančius teisės aktus arba vidaus dokumentus buvo būtinas aukštasis arba aukštesnysis (specialusis vidurinis) išsilavinimas, t.y., tam, kad asmens dirbtas darbas valstybės ir savivaldybių institucijose, laikotarpyje nuo1990 m. kovo 11 d. iki 1999 m. liepos 30 d., galėtų būti priskirtas valstybės tarnautojo pareigoms, pakanka nustatyti: pirma, jog asmens tuo metu eitos pareigos buvo išlaikomos iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų; antra, kad šioms pareigoms užimti buvo nustatytas reikalavimas dėl privalomo aukštojo arba aukštesniojo (specialaus vidurinio) išsilavinimo. Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad reikalavimas dėl privalomo aukštojo arba aukštesniojo (specialaus vidurinio) išsilavinimo galėjo būti įtvirtintas tiek tuo metu galiojančiuose norminiuose teisės aktuose, tiek konkrečios įstaigos, kurioje dirbo asmuo vidaus dokumentuose.
Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2014 m. spalio 14 d. rašte Nr. 85-S-14992 nurodė, kad atsakovas neturi dokumentų, įrodančių pareigybių finansavimo šaltinį, nes darbo užmokesčio apskaitos dokumentai yra saugomi tik dešimt metų (b.l. 122-123). Atsižvelgiant į tai, atsakovas teismui nepateikė tiesioginių įrodymų, patvirtinančių iš kokių lėšų buvo finansuojama nuo 1992 m. sausio 8 iki 1994 m. liepos 10 d. pasininko ir nuo 1994 m. liepos 11 d. iki 1999 m. birželio 30 d. inspektoriaus pareigybė ir tokių įrodymų byloje nėra.
Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 1 dalimi, aplinkybių, teismo pripažintų visiems žinomomis, nereikia įrodinėti, to paties straipsnio 3 dalyje pažymėta, jog faktai, kurie pagal įstatymą preziumuojami kaip nustatyti, nagrinėjant bylą neįrodinėjami. Vertintina, jog Šilalės rajono policijos komisariatas, nuo jo įsteigimo dienos turėjo juridinio asmens – biudžetinės įstaigos finansuojamos iš Lietuvos Respublikos biudžeto statusą, todėl akivaizdu, kad laikotarpiu nuo 1992 m. sausio 8 d. iki 1999 m. birželio 30 d. darbo užmokestis pareiškėjai galėjo būti mokamas tik iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto. Be to, teismo posėdžio metu atsakovo atstovės pateiktos asmens kortelės atlyginimams priskaičiuoti (b.l. 130-141) patvirtina, kad V. M. darbo užmokesčio apskaita buvo vykdoma pildant Vidaus reikalų ministerijos blankus. Todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjos nurodytu laikotarpiu eitos pareigos atitiko vieną iš Taisyklių 6 punkte įtvirtintų stažo pripažinimo kriterijų – buvo apmokamos iš valstybės biudžeto.
Kita būtina sąlyga, siekiant pripažinti, jog asmuo laikotarpiu nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1999 m. liepos 30 d. ėjo valstybės tarnautojo pareigas – aplinkybė, kad šioms pareigoms užimti buvo nustatytas reikalavimas dėl privalomo aukštojo arba aukštesniojo (specialaus vidurinio) išsilavinimo.
Pabrėžtina, jog, kaip nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Taisyklių 5 ir 6 punktuose įtvirtintas leidimas priskirti tuo metu eitas pareigas valstybės tarnautojo pareigoms, yra siejamas su faktinės aplinkybės nustatymu, - ar asmuo tuo metu faktiškai ėjo tokias pareigas, ar ne. Ir priešingai, nereikalauja nustatyti, - ar asmuo pagal savo išsilavinimą, amžių, fizinius duomenis bei kitus kriterijus turėjo teorinę galimybę užimti tokias pareigybes, ar ne, t.y., nereikalauja nustatyti, - ar asmuo į atitinkamas pareigas buvo paskirtas laikantis visų tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų. Todėl vertinant, ar V. M. ginčo laikotarpiu eitos pareigos atitiko šį kriterijų, būtina nustatyti ne tai, kada pareiškėja įgijo reikiamą išsilavinimą (auštąjį ir/ar aukštesnįjį), o tai, ar jos eitoms pareigoms buvo nustatytas pats reikalavimas tokį išsilavinimą turėti. Tai reiškia, kad net jei asmuo, neturėdamas išsilavinimo, ginčo laikotarpiu ėjo tokio pobūdžio pareigas, kurioms buvo nustatytas aukštojo ar aukštesniojo išsilavinimo reikalavimas, toks laikotarpis turėtų būti įskaitytas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą.
Atsakovas nepateikė ir byloje nėra jokių įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų, kad tiek pasininkės, tiek inspektorės pareigoms ginčo laikotarpio metu buvo nustatytas reikalavimas turėti auštąjį ar aukštesnįjį išsilavinimą. Tačiau išsilavinimo cenzas įtvirtintas Šilalės rajono policijos komisariato migracijos tarnybos inspektorės (specialistės) pareiginės instrukcijos, patvirtintos 1999 m. birželio 30 d., 5 punkte, numačiusiame, jog minėtai pareigybei būtinas išsilavinimas – ne mažesnis kaip aukštesnysis ar spec. vidutinis, pageidautina teisės ar filologijos mokslų specialybės (b.l. 51-52). Byloje neginčijama, kad pareiškėja Šilalės rajono policijos komisariato migracijos tarnybos inspektorės pareigas ėjo laikotarpiu nuo 1994 m. liepos 11 d. iki 2001 m. vasario 6 d., todėl spręstina, jog visą šį laikotarpį pareiškėjos pareigybei buvo nustatytas reikalavimas turėti auštąjį arba aukštesnįjį (spec. vidurinį) išsilavinimą. Tuo tarpu aplinkybė, kad Šilalės policijos komisariatas iki 1999 m. birželio 30 d. nebuvo patvirtinęs jokios V. M. eitos pareigybės instrukcijos ar oficialiai apibrėžęs šioms pareigoms keliamų reikalavimų, šiuo atveju nesudaro pagrindo konstatuoti, jog tokie reikalavimai de facto nebuvo keliami. Nors pareiškėja reikalaujamą išsilavinimą įgijo tik 2003 m., tačiau, kaip išaiškino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, ši aplinkybė stažo Lietuvos valstybei pripažinimui neturi jokios esminės įtakos. Išdėstytų motyvų pagrindu, spręstina, kad V. M. eitos pareigos, laikotarpiu nuo 1994 m. liepos 11 d. iki birželio 30 d. atsitiko Taisyklių 6 punkto reikalavimus, todėl atsakovas nepagrįstai šio laikotarpio neįskaitė į pareiškėjos vidaus tarnybos stažą. Pabrėžtina, jog apie laikotarpį nuo 1992 m. sausio 8 d. iki 1994 m. liepos 10 d. jokių išlikusių įrodymų (nei tiesioginių, nei netiesioginių) nėra, todėl minėtas laikotarpis negali būti įskaitomas į pareiškėjos vidaus tarnybos stažą.
Apibendrinant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1083/2014 ir šiame sprendime teismo konstatuotas aplinkybes, darytina išvada, kad ginčijamas 2013 m. liepos 23 d. įsakymas Nr. 85-TE-485 „Dėl V. M. tarnybos Lietuvos valstybei stažo“, kuriuo Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsisakė į pareiškėjos stažą Lietuvos valstybei įskaityti laikotarpį nuo 1992 m. sausio 8 d. iki 2005 m. kovo 20 d. yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Pareiškėjos antrasis prašymo reikalavimas – dėl darbo Šilalės rajono policijos komisariato pasų poskyryje/Migracijos tarnyboje, dirbto pagal darbo sutartį laikotarpiu nuo 1992 m. sausio 8 d. iki 2005 m. kovo 20 d. įskaitymo į vidaus tarnybos stažą – tenkintinas iš dalies, įpareigojant Tauragės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą į V. M. vidaus tarnybos stažą įskaityti laikotarpį nuo 1994 m. liepos 11 d. iki 2002 m. birželio 30 d.
Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą
Pareiškėja prašyme pabrėžė, kad 2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio 2 ir 3 dalyse bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910 patvirtintų Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisyklių 5 ir 6 punktuose nustatytas darbo užmokesčio ir kasmetinių atostogų trukmės diferencijavimas pagal konkrečioms paslaugų valstybės tarnautojų pareigoms užimti keliamus išsilavinimo reikalavimus laikytinas nepagrįstu, pažeidžiančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje numatytą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą, 23 straipsnio 1 bei 2 dalyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą bei Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje numatytą teisę lygiomis dalimis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, taip pat konstitucinius teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir teisėtumo bei Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principus, todėl prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šių teisės aktų atitikties Konstitucijai.
Teismai gali kreiptis į Konstitucinį Teismą šiais klausimais: ar Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai; ar Respublikos Prezidento aktai sutinka su Konstitucija ir įstatymais; ar Vyriausybės aktai sutinka su Konstitucija ir įstatymais. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šią teismų teisę, pabrėžė, kad tai atvejais, kai bylą nagrinėjančiam teismui kyla abejonių, ar įstatymas (kitas teisinis aktas), kuris turėtų būti taikomas toje byloje, neprieštarauja Konstitucijai, jis privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas (kitas teisinis aktas) atitinka Konstituciją. Nagrinėjamu atveju, teismas, naudodamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi teismui suteikta diskrecija spręsti klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, sprendžia, jog nėra pagrindo abejoti V. M. nurodytų teisės aktų nuostatų konstitucingumu.
Dėl išlaidų atlyginimo
Pareiškėjos atstovas advokatas 2013 m. lapkričio 25 d. pateikė teismui prašymą, kuriuo prašo priteisti 600 Lt V. M. turėtas bylinėjimosi išlaidas (b.l. 79-80).
Proceso šalių išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnyje nustatyta tvarka. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ ne tik įtvirtina asmens teisę reikalauti atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, bet ir numato minėtos teisės įgyvendinimo mechanizmą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išskiriamos trys pagrindinės su teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą realizavimu susijusios sąlygos: pirma, turi būti priimtas asmeniui (proceso šaliai) naudingas teismo sprendimas; antra, minėtas asmuo iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, o to nepadarius – ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo, turi išreikšti valią, kad patirtos išlaidos jam būtų atlygintos; trečia, prašymas, kaip tokios valios išreiškimo procesinė forma, turi būti pateiktas raštu ir atitikti jam keliamus turinio reikalavimus, t. y. turi būti nurodytas išlaidų apskaičiavimas ir jų pagrindimas. Tik esant šių sąlygų visumai, teisme gali būti sprendžiamas proceso šalies patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas.
Pabrėžtina, jog priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012). Išlaidų pagrįstumas reiškia, jog jos turi būti įrodytos, tačiau šiuo atveju nepakanka pateikti dokumentus, pagrindžiančius tam tikras sumas ir (ar) suteiktas paslaugas, būtina įrodyti, kad už jas buvo sumokėta (realios išlaidos) (2009 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-34/2009, 2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-172/2012).
Nagrinėjamu atveju, prašyme dėl išlaidų atlyginimo nurodoma, kad išlaidas patyrė pati pareiškėja V. M.. Iš byloje esančios 2013 m. rugsėjo 30 d. sutarties dėl teisinės pagalbos matyti, jog ji buvo sudaryta tarp trijų šalių – V. M., Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo ir advokatų kontoros „Žioba & Žioba“ (b.l. 59-60). 2013 m. rugsėjo 30 d. sąskaita už teisines paslaugas buvo išrašyta ne pareiškėjai, o Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimui (b.l. 81), tačiau ją apmokėjo bylos šalimi nesanti Pareigūnų kredito unija (b.l. 82).
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas – šiuo atveju pareiškėja. Tačiau prašymo dėl išlaidų atlyginimo turinys ir prie jo pateikti rašytiniai įrodymai neleidžia daryti neabejotinos išvados dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo ir dėl jas tiesiogiai patyrusio asmens.
Vertintina, kad atstovo advokato Dovydo Cvetkovo pateiktas prašymas dėl išlaidų atlyginimo nėra pakankamai detalizuotas, kas trukdo teismui įvertinti, ar prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas yra pagrįstas, todėl jis paliekamas nenagrinėtu. Atkreiptinas dėmesys, kad tai neriboja teisės remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo paduoti prašymą dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo su išsamiu išlaidų apskaičiavimu ir tinkamu pagrindimu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos V. M. prašymą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. liepos 23 d. įsakymą Nr. 85-TE-485 „Dėl V. M. tarnybos Lietuvos valstybei stažo“.
Įpareigoti Tauragės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą į V. M. vidaus tarnybos stažą įskaityti laikotarpį nuo 1994 m. liepos 11 d. iki 2002 m. birželio 30 d.
Kitoje dalyje prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.