Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ieva Stanislovaitienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Nekilnojamojo turto valdymas“ dėl skolos už šilumos energiją ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Dublike (el. b. apyrašo t. II, l. 14–16) ieškovė paaiškino, kad pastatuose, esančiuose adresais: (duomenys neskelbtini), šilumos punktų įvaduose sumontuoti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, kurių pagalba yra fiksuojama ir apskaičiuojama visa pastatuose sunaudota šilumos energija, todėl jokių šilumos energijos paskirstymo metodų skaičiuojant mokesčius atsakovei ji netaiko, o patalpoms, esančioms adresais: (duomenys neskelbtini), ji šilumos kiekį skirstė pagal Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – Šilumos ūkio įstatymas) 12 straipsnio 2 dalies nuostatas – jeigu šilumos vartotojas (atsakovė) nepasirinko šilumos paskirstymo metodo, šilumos tiekėjos (ieškovės) vienašališkai parinktas metodas yra taikomas teisėtai, kaip labiausiai atitinkantis šioje situacijoje. Pažymėjo, kad šilumos tiekėjas, taikydamas šilumos paskirstymo metodą, yra ribojamas Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) nuostatomis. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.383 straipsnio, 1.71 straipsnio reikalavimus laikoma, kad ji konkliudentiniais veiksmais su atsakove yra sudariusi neterminuotą energijos pirkimo–pardavimo sutartį, todėl atsakovei atsiranda prievolė mokėti už tiekiamą šilumą teisės aktų nustatyta tvarka ir tarifais, atsakovė neginčija, jog ieškinyje nurodytų objektų šilumos tiekimo–vartojimo įrenginiai yra prijungti prie centralizuotai tiekiamos šilumos energijos tiekimo tinklų, be to, atsakovė nesiėmė jokių veiksmų, kad jos turtui nebūtų tiekiama šilumos energija. Atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovei priklausanti patalpa, esanti adresu (duomenys neskelbtini), yra vienintelė pastate esanti patalpa, kuri yra atjungta nuo centralizuotos šildymo sistemos, tačiau atsakovė privalo kas mėnesį proporcingai nustatytai daliai mokėti mokesčius už pastate suvartotą šilumos energiją. Pabrėžė, kad apdairus ir sąžiningas asmuo turi suvokti, jog už teikiamas paslaugas reikia apmokėti. Nurodė, kad atsakovei kas mėnesį buvo siunčiamos sąskaitos, atsakovė, abejodama sąskaitų teisingumu, turėjo teisę kreiptis į šilumos tiekėją dėl papildomos informacijos ir konkrečių paaiškinimų pateikimo, tačiau atsakovė to nedarė, o tik bylos nagrinėjimo metu ėmė reikšti pretenzijas dėl neteisingų skaičiavimų.

Triplike (el. b. apyrašo t. II, l. 20–24) atsakovė nurodė, kad ieškovė pati savavališkai parenka šilumos energijos paskirstymo metodą, neatsižvelgdama į jos poreikius bei jos apie tai neinformuodama, todėl toks susiklostęs teisinis santykis tarp šalių negali būti teisėtas bei pagrįstas. Teigė, kad ji niekuomet neteikė jokių duomenų ieškovei, todėl nei žodžiu, nei konkliudentiniais veiksmais šilumos tiekimo sutartis negalėjo būti sudaryta. Teigė, kad šilumos tiekėjas, turėdamas ar neturėdamas reikalingų dokumentų apie šilumos gavėją, savavališkai tiekia šilumos energiją, neinformuoja šilumos gavėjo apie šį faktą, šilumos tiekimo apimtis bei kainą, o vėliau reikalauja šilumos gavėjo atsiskaityti už savavališkai tiektą šilumos energiją, atsakovės nuomone, tokie ieškovės veiksmai yra neteisėti bei negali sukurti teisių bei pareigų jai. Pažymėjo, jog ieškovė šiuo atveju turėjo pateikti duomenis, patvirtinančius žodinės sutarties ar sutarties, sudarytos konkliudentiniais veiksmais, egzistavimą, tačiau ieškovė tik deklaratyviai nurodo, jog tarp šalių buvo susiklostę sutartiniai santykiai, nenurodydama, kokiu konkrečiai būdu jie susiklostė, nepateikdama jokių šį faktą patvirtinančių dokumentų ar kitų įrodymų, ieškovė neįrodė tarp šalių egzistavus sutartiniams santykiams, todėl nesant šilumos tiekimo sutarties bei šilumos tiekėjui vienašališkai bei savavališkai tiekiant šilumos energiją, jai nekyla pareiga atsiskaityti už paslaugas, kurios nebuvo pageidautos, nebuvo aptarta paslaugų tiekimo kaina bei kita svarbi informacija, reikalinga šilumos gavėjui. Atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo atveju ji yra silpnesnė teisinių santykių pusė lyginant su ieškove, todėl nenuginčijama yra ieškovės pareiga sudaryti tinkamą jai šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartį, atitinkančią jos interesus. Pažymėjo ir tai, kad patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), turi atskirą įėjimą, todėl jokiomis bendromis patalpomis ji nesinaudoja, jokios paslaugos iš ieškovės negauna, todėl neprivalo mokėti mokėjimų už paslaugą, kurios realiai negauna.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas visiškai.

Byloje ginčas kilo dėl prievolės atsiskaityti už šilumos energiją.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė tiekia šilumos energiją butams, esantiems adresais: (duomenys neskelbtini), nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini), ir pastatams, esantiems adresais: (duomenys neskelbtini) (parduotuvė); (duomenys neskelbtini) (slėptuvė); (duomenys neskelbtini) (prekybos pastatas); (duomenys neskelbtini) (prekybos centras), (duomenys neskelbtini); Nekilnojamojo turto registro duomenimis, Patalpos ginčo laikotarpiu priklausė atsakovei (el. b. apyrašo t. I, l. 17–100). Atsakovės Patalpoms ieškovės informacinėje sistemoje suteikti vartotojo kodai (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) (el. b. apyrašo t. I, l. 5–15). Už laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 1 d. iki 2020 m. vasario 29 d. į Patalpas patiektą šilumos energiją atsakovės buvo neatsiskaityta pagal ieškovės jai išrašytas PVM sąskaitas faktūras (el. b. apyrašo t. I, l. 121–122, 124–133, 135–146, 148–155, 157–162, 164–171, 173–178, 180–187), todėl yra susidariusi bendra 39 447,48 Eur skola – 19 650,28 Eur skola už laikotarpį nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. vasario 29 d. ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), 672,37 Eur skola už laikotarpį nuo 2019 m. kovo 1 d. iki 2020 m. vasario 29 d. ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), 19 124,83 Eur skola už laikotarpį nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. vasario 29 d. (L(duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) (el. b. apyrašo t. I, l. 5–15). Ieškovė siuntė atsakovei pretenzijas dėl įsiskolinimo (el. b. apyrašo t. I, l. 123, 134, 147, 156, 163, 172, 179, 188).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais. CK 1.71 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai).

CK 4.76 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą.

Pagal CK 6.38 straipsnį, prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Remiantis CK 6.63 straipsnio 2 punktu, skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutartinės atsakomybės samprata – kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis).

CK 6.383 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal energijos (ar energijos išteklių) pirkimo–pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje numatyto energijos vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą. CK 6.383 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad energijos pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma su abonentu tik tuo atveju, kai jis turi energiją naudojančius įrenginius ar nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus, kurie yra prijungti prie energijos tiekimo tinklų, ir kai įrengti energijos apskaitos prietaisai. Kai tiesiami nauji energijos tiekimo tinklai, sudaromoms išankstinėms energijos pirkimo–pardavimo sutartims šios dalies reikalavimai netaikomi. Teisės aktų nustatytais atvejais energijos pirkimo–pardavimo sutartis su abonentu gali būti sudaroma ir tuo atveju, kai nėra tiesioginės šių energijos išteklių apskaitos tarp energijos tiekėjo ir abonento. CK 6.383 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad energijos pirkimo–pardavimo sutartis yra viešoji sutartis (šio kodekso 6.161 straipsnis).

Taisyklių 133.2 punkte nustatyta, kad vartotojai privalo laiku atsiskaityti už šilumą bei jam tenkančia dalimi už pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūrą.

Dėl skolos už patiektą šilumos energiją

Atsakovės teigimu, ieškovė su ja privalėjo sudaryti rašytinę šilumos pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje būtų konkrečiai aptartos šilumos tiekimo sąlygos. Byloje nėra ginčo dėl to, kad tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė šilumos pirkimo–pardavimo sutartis, tačiau, priešingai nei įrodinėja atsakovė, šis faktas nereiškia, kad šalių nesiejo šilumos pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Teisės aktai nenumato privalomos rašytinės šilumos pirkimo–pardavimo sutarties formos. Energijos tiekimo vartotojams pirkimo–pardavimo sutartis yra viešoji sutartis, todėl energijos tiekimo įmonė privalo teikti energijos tiekimo paslaugas visiems asmenims, turintiems energiją naudojančius įrenginius ar nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus, kurie yra prijungti prie energijos tiekimo tinklų, ir įrengtus apskaitos prietaisus (CK 6.161, 6.383 straipsniai). Byloje nėra ginčo dėl to, kad Patalpų (išskyrus adresu (duomenys neskelbtini)) šilumos tiekimo–vartojimo įrenginiai yra prijungti prie centralizuotai tiekiamos šilumos energijos tiekimo tinklų. Nurodytos aplinkybės patvirtina ieškovės argumentą, kad šalys konkliudentiniais veiksmais yra sudariusios šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis dėl šilumos energijos tiekimo minėtiems atsakovei nuosavybės teise priklausantiems objektams.

Įsiskolinimas atsakovei priklausančioms patalpoms, esančioms adresu (duomenys neskelbtini), paskaičiuotas už tiektą šilumą pastato bendro naudojimo patalpoms, todėl atsakovės argumentai, kad šioms atsakovei priklausančioms patalpoms net nėra tiekiama šilumos energija ir patalpose nėra radiatorių, o bendromis patalpomis ji nesinaudoja, nepaneigia įstatyminės atsakovės pareigos mokėti už šilumos energiją, tiektą pastato, kuriame yra jai priklausančios patalpos, bendro naudojimo patalpoms (CK 4.76 straipsnis). Tokia atsakovės pareiga įtvirtinta ir Taisyklių 133.2 punkte.

Atsakovės nesutikimas su ieškiniu grindžiamas ir tuo, kad ieškovė vienašališkai parinko šilumos energijos paskirstymo metodą, neatsižvelgdama į jos poreikius. Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo–pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis, pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Tarybos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka CK nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Tarybos rekomenduotų taikyti metodų. Kiti metodai gali būti taikomi tik suderinti su Taryba. Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Ieškovė paaiškino, kad pastatuose, esančiuose adresais: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), šilumos punktų įvaduose sumontuoti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, kurių pagalba yra fiksuojama ir apskaičiuojama visa pastatuose sunaudota šilumos energija, todėl šilumos energijos paskirstymo metodų skaičiuojant mokesčius atsakovei ji netaiko, o patalpoms, esančioms adresais: (duomenys neskelbtini), šilumos kiekį skirstė pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatas. Ieškovė pažymėjo, kad šilumos tiekėjas, taikydamas šilumos paskirstymo metodą, yra ribojamas Taisyklių nuostatomis. Pastebėtina, kad atsakovė kelia tik subjektyvias abejones, tačiau nenurodo jokių konkrečių argumentų ir nepateikia jokių duomenų, kad ieškovė taiko netinkamą šilumos paskirstymo metodą ir netinkamai skaičiuoja mokesčius už patiektą šilumos energiją, tuo neva pažeisdama atsakovės teises ir teisėtus interesus. Atsakovė byloje taip pat nepateikė jokių duomenų, kad būtų siekusi jai taikomą šilumos paskirstymo metodą pakeisti kitu, labiau atitinkančiu, jos manymu, jos poreikius (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178, 185 straipsniai).

Iš pateiktos mokesčių paskaičiavimo pažymos matyti, jog už laikotarpį nuo 2019 m. kovo 1 d. iki 2020 m. vasario 29 d. atsakovės įsiskolinimas už patiektą šilumos energiją sudaro 39 447,48 Eur. Byloje nepateikta įrodymų, jog atsakovė su ieškove atsiskaitė. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta aukščiau, teismas konstatuoja, kad atsakovė pažeidė sutartinę prievolę, ieškinio reikalavimas dėl 39 447,48 Eur skolos už patiektą šilumos energiją priteisimo yra pagrįstas, todėl tenkinamas.

Dėl delspinigių ir palūkanų

Ieškovė, atsižvelgusi į tai, kad atsakovė nevykdė prievolės tinkamai ir laiku atsiskaityti už šilumos energiją pagal pateikiamas sąskaitas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 1-155 patvirtinto Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų aprašo 36¹ punktu, taikydama 0,02 procento delspinigių normą, atsakovei paskaičiavo 272,77 Eur delspinigius: 129,96 Eur ((duomenys neskelbtini)); 15,20 Eur ((duomenys neskelbtini)); 127,61 Eur ((duomenys neskelbtini)). Atsakovė laiku prievolės neįvykdė, todėl ieškovei iš atsakovės priteisiami jos paskaičiuoti 272,77 Eur delspinigiai (CK 6.71 straipsnio 1, 3 dalys).

Teismas, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 2 dalimi, priteisia ieškovei iš atsakovės 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 39 720,25 Eur (39 447,48 Eur + 272,77 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. gegužės 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu, teismas daro išvadą ir konstatuoja, kad ieškinys yra pagrįstas, todėl tenkinamas visiškai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Teismo sprendimas priimtas ieškovės naudai, todėl pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį ji turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindo spręsti klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovei nėra.

Teismas, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, priteisia ieškovei iš atsakovės jos patirtas 847,68 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 821 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis) ir 26,68 Eur išlaidos už duomenų patikrą valstybės registruose (CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punktas).

Teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“ patvirtintos minimalios valstybei priteistinos 5 Eur bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

ieškovės akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“ ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti ieškovei akcinei bendrovei „Vilniaus šilumos tinklai“ (į. k. 124135580) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ (į. k. 300145575) 39 447,48 Eur (trisdešimt devynių tūkstančių keturių šimtų keturiasdešimt septynių eurų ir keturiasdešimt aštuonių euro centų) skolą, 272,77 Eur (dviejų šimtų septyniasdešimt dviejų eurų ir septyniasdešimt septynių euro centų) delspinigius, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (39 720,25 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. gegužės 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 847,68 Eur (aštuonių šimtų keturiasdešimt septynių euro centų ir šešiasdešimt aštuonių euro centų) bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.