Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Egidijaus Žirono, sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovių D. K. , L. K. , D. K. , I. K. ir V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 8 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-927-232/2009 pagal ieškovių D. K. , L. K. , D. K. , I. K. ir V. K. ieškinį atsakovui P. M. , dalyvaujant trečiajam asmeniui be savarankiškų reikalavimų V. Š., dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus (CPK 329 str.).

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose numatytų taisyklių; tinkamai pritaikė procesinės ir nagrinėjamus teisinius santykius reguliuojančias materialinės teisės normas, bei, patenkindamas ieškinį iš dalies, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos ir neginčijamos aplinkybės dėl įvykusio eismo įvykio fakto bei atsakovo, pažeidusio Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir taip įvykdžiusio nusikalstamą veiką, neteisėtų veiksmų, lėmusių eismo įvykį ir jo pasekmes, bei atsakovo kaltės. Taigi byloje iš esmės yra nustatytos visos įstatyme numatytos sąlygos, dėl kurių atsirado atsakovo atsakomybė dėl ieškovėms padarytos neturtinės žalos (CK 6.246, 247, 6.248 straipsniai). Apeliantės ginčija neturtinės žalos dydį, kurį nustatė pirmosios instancijos teismas.

Apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų ir jų taikymo teisėjų kolegija laiko nepagrįstais.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (LR Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo. Nagrinėjamoje byloje žala padaryta dėl nusikaltimo asmens gyvybei, todėl kaltam dėl nusikaltimo padarymo asmeniui atsiranda pareiga atlyginti neturtinę žalą. CPK 6.250 straipsnio, reglamentuojančio neturtinės žalos sąvoką ir jos atlyginimą, 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Fiziniam asmeniui neturtinė žala paprastai yra padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus. Tai yra asmeniui nenaudingas, nepalankus, nepriimtinas poveikis, kuris bet kurio protingo asmens požiūriu neturi būti daromas. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas reikšmės bylai turinčias aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį, būtina atsižvelgti į tai, kad civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė: taikant civilinę atsakomybę yra siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kompensuoti dėl neteisėtų veiksmų atsiradusias negatyvias pasekmes. Piniginė kompensacija už neturtinę žalą negali nukentėjusio asmens grąžinti į pradinę padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo, todėl tokia kompensacija yra siekiama tik maksimaliai sušvelninti negatyvias pasekmes. Neturtinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas, taip pat ir jokia materialinė kompensacija, negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti. Kartu vienintelis tinkamas šios žalos įvertinimo ir kompensavimo kelias yra įvertinti ją pinigais, kurie jokiu būdu nereiškia, kad tai yra asmens išgyvenimų, skausmo, kančios, prarasto džiaugsmo kaina. Dėl to įstatymas numato tik kriterijus, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatydamas žalos kompensavimo dydį. Tuo pačiu negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos.

Ieškovės apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino žalos dydį dėl pagrindinės ir iš esmės vienintelės priežasties – atsakovo turtinės padėties, jo ir jo sutuoktinės sveikatos būklės. Su tokiu ieškovių teiginiu sutikti nėra pagrindo. Pagal minėtą neturtinės žalos atlyginimo teisinį reglamentavimą teismas pagal teisinius kriterijus nustato neturtinės žalos dydį, o ne svarsto įrodyto žalos dydžio sumažinimo klausimą. Iki tol, kol teismas neturtinės žalos dydžio nenustatė, konkretaus mažintino žalos atlyginimo dydžio nėra. Nukentėjusiojo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis negali būti vertinamas kaip nustatytas, nes šio nustatymas yra teisingos kompensacijos principo įgyvendinimas ir yra priskirtas teisingumą vykdančiam subjektui – teismui. Nagrinėjamoje byloje nustatęs neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas netaikė CK 6.282 straipsnio nuostatų, todėl kalbėti apie nustatytos žalos dydžio sumažinimą nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškovių patirtos ir iš atsakovo, kaip žalą padariusio asmens, priteistinos atlyginti neturtinės žalos dydį, į minėtas įstatyme numatytas aplinkybes atsižvelgė tinkamai. Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovas teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl autoavarijos ir jos pasekmių, kad eismo įvykio pasekmės yra itin sunkios (žuvo žmogus), kad ieškoves ir žuvusįjį siejo itin artimas ryšys, kad ieškovės L., D. ir I. K. tėvo neteko būdamos nepilnametės, po įvykio tiek joms, tiek žuvusiojo motinai ieškovei V. K. paūmėjo lėtinės ligos, pablogėjo jų sveikata. Ir tik po to teismas nurodė, kad, nustatydamas žalos dydį, atsižvelgia į atsakovo kaltės pobūdį (žala padaryta netyčiniais veiksmais), jo bei jo sutuoktinės sveikatos būklę ir turtinę padėtį. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškovėms padarytos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė ne tik į atsakovo turtinę padėtį, bet pirmiausia į kitus įstatymo nustatytus kriterijus tokios žalos dydžiui nustatyti, kaip antai, ieškovių patirtus išgyvenimus, netikrumą dėl ateities be artimo žmogaus, sveikatos pablogėjimą.

Negalima sutikti su ieškovių apeliaciniame skunde išdėstytu argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos vienodos teisės taikymo praktikos. Nagrinėjamoje byloje ir ieškovių minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003 ratio decidendi (sprendimo motyvas, sprendimo pagrindas, turintis precedento galią) nesutampa. Minėtoje byloje buvo nustatytos kitokios įvykio ir dėl jo atsiradusios žalos pasekmės: nukentėjusiajai įvykio metu buvo padaryti sužalojimai, dėl kurių iš esmės pasikeitė jos gyvenimo būdas – ji prarado galimybę užsiimti profesine veikla. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje dėl įvykio metu artimo žmogaus žūties ieškovės patyrė dvasinį sukrėtimą, išgyvenimus, turimų ligų paūmėjimą, tačiau byloje nėra duomenų, kad žalos pasekmės sąlygojo nepataisomus padarinius ieškovėms ateityje. Būtina pažymėti ir tai, kad minėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003 atsakingas už žalą asmuo buvo įmonė, tuo tarpu šioje byloje atsakovas yra fizinis asmuo, todėl atsakovų šiose bylose turtinė padėtis iš esmės yra skirtinga. Dėl išdėstytų aplinkybių minėtoje civilinėje byloje nustatytas neturtinės žalos dydis negali būti pagrindas nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį nagrinėjamoje byloje. Jau minėta, kad kompensacija už neturtinę žalą negali nukentėjusio asmens grąžinti į pradinę padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Ja tik siekiama maksimaliai sušvelninti neigiamas pasekmes.

Negalima sutikti ir su apeliančių argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nesirėmė baudžiamosios bylos duomenimis, o neturtinės žalos dydžio nustatymą grindė neįrodinėtinomis aplinkybėmis, susijusiomis su eismo įvykio metu taip pat nukentėjusio „Subaru Legacy“ automobilį, kurio keleivis buvo žuvusysis, vairavusio V. Š. veiksmais. Nagrinėjamoje byloje eismo įvykio techninių pasekmių ir dėl to kilusios žalos atsiradimą atsakovas P. M. siejo ir su eismo įvykyje dalyvavusio automobilio vairuotojo V. Š. saugaus eismo reikalavimų nevykdymu. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, rėmėsi baudžiamojoje byloje teismo nuosprendžiu nustatytomis aplinkybėmis dėl įvykusio eismo įvykio fakto bei atsakovo P. M. , pažeidusio Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir dėl to įvykdžiusio nusikalstamą veiką, neteisėtų veiksmų, lėmusių eismo įvykį ir jo pasekmes (CPK 182 straipsnio 3 punktas). Kitokių eismo įvykio kilimo priežasčių pirmosios instancijos teismas nenustatė, todėl teigti, kad nebuvo remiamasi baudžiamosios bylos duomenimis, nėra pagrindo. Nustatydamas neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas nedidele dalimi atsižvelgė ir į baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, kad eismo įvykyje dalyvavusį automobilį, kurio keleivis buvo mirtinai sužalotas, vairavęs V. Š. buvo neblaivus ir viršijo leistiną greitį, bei sprendė, kad šios aplinkybės turėjo įtakos automobilių susidūrimo smūgio jėgai ir galėjo prisidėti prie didesnės žalos atsiradimo. Šiais argumentais pirmosios instancijos teismas nepaneigė baudžiamojoje byloje nustatytų eismo įvykio kilimo priežasčių. Juos patvirtina baudžiamojoje byloje esanti eismo įvykio tyrimą atlikusio specialisto išvada, kurioje nustatyta, kad V. Š. vairavimas viršijant leistiną ne gyvenvietėse maksimalų važiavimo greitį neturėjo priežastinio ryšio su tuo, jog kilo eismo įvykis, tačiau galėjo turėti priežastinį ryšį su šio eismo įvykio techninėmis pasekmėmis (baudž. bylos Nr. 1-5-310/2007 t. 2, b. l. 54-59). Tai, kolegijos nuomone, leido pirmosios instancijos teismui spręsti, kad leistino greičio viršijimas galėjo padidinti automobilių smūgio jėgą ir prisidėti prie didesnės žalos atsiradimo, ir, nustatant neturtinės žalos dydį, atsižvelgti į šią turinčią reikšmės bylai aplinkybę (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

Taigi teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis, visapusiškai įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, kurios yra reikšmingos nustatant šios žalos dydį, nenukrypo nuo minėtos kategorijos bylose formuojamos teismų praktikos, vadovavosi teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais. Ieškovių apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės, susijusios su priteistinos neturtinės žalos dydžiu, neduoda pagrindo kitaip vertinti teismo padarytų išvadų ir keisti teismo sprendimo, nustatant didesnį neturtinės žalos dydį (CPK 185, 263, 265 straipsniai).

Ieškovės yra atleistos nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 3 punktą, todėl apeliacinės instancijos teismo turėtos 4,05 Lt su procesinių dokumentų įteikimu susijusios bylinėjimosi išlaidos valstybei iš apeliančių nepriteistinos (CPK 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.