- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-07
- Bylos Nr.
- 1A-677-337-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-89-2-00004-2010-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Vanagas (pirm.), Arnoldas Šukaitis, Bronė Vidzėnienė
- Nuteistasis
- L. B.
Pranešėjas Evaldas Vanagas Baudžiamoji byla Nr. 1A-677-337/2011
Teisėjas Laima Dumskienė Teisminio proceso Nr. 1-89-2-00004-2010-7
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2011 m. rugsėjo 7 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas), Arnoldo Šukaičio ir Bronės Vidzėnienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. B. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2011-06-07 nuosprendžio, kuriuo L. B. pripažintas kaltu pagal BK 145 str. 1 d. ir nubaustas vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., prie 2009-06-19 Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo septyneriems metams bausmės neatliktos dalies pridėta dalis skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams šešiems mėnesiams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. B. nuteistas už tai, kad jis 2009-11-17 22.27-23.42 val. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto mobiliojo ryšio telefono modelio, abonento Nr. (duomenys neskelbtini), Imei (duomenys neskelbtini), suveikus UAB „Tele 2“ mobiliojo ryšio celėms Nr. 092 A, 092 D, adresu (duomenys neskelbtini), atlikdamas bausmę Pravieniškių 2-se pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, Pravieniškių k., Pravieniškių sen., Kaišiadorių raj., bendraudamas su buvusia sutuoktine R. M., t.y. skambindamas į jai priklausantį mobilųjį telefoną „Nokia RM 76“, abonento Nr. (duomenys neskelbtini), Imei (duomenys neskelbtini), ir versdamas bendrauti, grasino ją bei jos artimus giminaičius tėvą J. M. ir motiną G. M. nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jų sveikatą per trečiuosius asmenis, sakydamas: „Aš nesuprantu, negi jūs tikrai tokie „debilai“ esat, kad šitaip elgiatės, jūs pamąstykit ką darot? Jeigu žmogus sėdi, tai negalvokit, kad jis nieko negali? O gal jums nusibodo ramiai gyvent? Šiaip siūlyčiau susimąstyti ir elgtis normaliai kol dar nevėlu, nes pas žmones irgi kažkada kantrybė baigiasi“, “Nori išbandyti mano kantrybę, tik paskui nekaltink manęs, nes pati to nori, labai gerai viską pagalvok, nes po to jau kelio atgal nebus“, „Manęs ryt paklaus ar viskas normaliai, jei pasakysiu taip, tai bus tau ramu, jei pasakysiu, kad ne, tai nepakeisiu nieko, tada jau sugrąžinti nebeišeis, net ir chirurgam“, „skaudžiausia vieta yra tėvai“, „galvoji, kad aš nieko negaliu laisvės atėmimo vietoje, atsiguls tavo tėvelis į ligoninę, pavyzdžiui, nelaimingas atsitikimas atsitiks ir ten pradžiai kokia koja sulūš, paskui ranka, paskui koks nors stuburas, kirs per skaudžiausią vietą“, „duodu paskutinį šansą“, „žmonės laukia leidimo“, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, nes prieš tai – 2008 m. gegužės 1 d. jau buvo grasinęs nužudyti ir pasikėsinęs nužudyti R. M., dėl ko 2009 m. birželio 17 d. teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu už minėtų nusikalstamų veikų padarymą.
Šalies argumentai
Nuteistasis L. B. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Utenos rajono apylinkės teismo 2011-06-07 nuosprendį ir jį pagal BK 145 str. 1 d. išteisinti. Apeliantas kategoriškai neigia skambinęs R. M., G. ir J. M. bei grasinęs su jais susidoroti. Apeliantas nurodo, kad R. M. 2010-01-14 parašė pareiškimą ne tik dėl grasinimo, bet tą pačią dieną padavė civilinį ieškinį dėl neterminuoto tėvo valdžios apribojimo iš pykčio, kadangi jo, apelianto, močiutė, jo prašymu pastoviai lankosi Vaiko teisių apsaugos tarnyboje su prašymais, susijusiais su jo ir R. M. vaikais. Nurodo, kad R. M. paduotas pareiškimas yra garantas civilinei bylai laimėti, o R. M. bei liudytojų G. M. ir J. M. parodymai yra tendencingi, nenuoseklūs ir prieštaringi. Nurodo, kad R. M., 2009-11-17 atsiliepė į telefono skambutį, kadangi jau žinojo, jog bus grasinančio pobūdžio pokalbis ir per trečiuosius asmenis. Apeliantas pažymi, kad yra išsaugotos 2009-11-04 SMS žinutės ir įrašyti lapkričio mėn. 17 d. pokalbiai, nors iš bylos duomenų matyti, kad tarp abonentų pokalbiai vyko ir spalio mėnesį. Apeliantas nesutinka su nuosprendžio teiginiu, kad “versdamas bendrauti, grasino ją bei jos artimus giminaičius tėvą J. M. ir motiną G. M. nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jų sveikatą“, kadangi jam nesuprantama, kaip galima priversti bendrauti telefonu. Nurodo, kad J. M. parodė, kad pasikeitė savo SIM kortelę, ją atidavė savo dukrai. Nurodo, kad iš abonentinių numerių Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) išklotinių laikotarpiu nuo 2009-10-01 iki 2010-02-05 buvo apie 47 pokalbius ir siųstos 39 SMS žinutės, taip pat iš R. M. naudojamo numerio skambinta bei siųstos SMS žinutės, apelianto teigimu, nerodo, kad R. M. ar jos tėvai galėjo būti priversti bendrauti. Nesutinka su R. M. ir J. ir G. M. parodymais, kad su abonentu (duomenys neskelbtini) vyko tik apie 5 pokalbiai. Taip pat apeliantas nurodo, kad R. M. nurodyti pokalbių laikai tik panašūs į Tele2 pateiktose išklotinėse. Apelianto manymu, teismas neįrodė, kokiu būdu jis, apeliantas, neturėdamas mobilaus ryšio telefono, galėjo skambinti ir siųsti žinutes. Tai, kad jis turėjo 2009 m. lapkričio mėnesį telefoną yra tik prielaida. Pažymi, kad teismo posėdžio metu išsakyta pozicija, jog visi žino, jog pataisos namuose telefonus turi daug kas, rodo, jog R. M. iš Pravieniškių pataisos namų galėjo skambinti bet kas kitas. Teigia, kad teismas vadovavosi R. M. ir jos tėvų parodymais, jog jie atpažino jo, apelianto, balsą, kurie yra suinteresuoti asmenys. Tai, kad asmuo pokalbiuose vadintas Linu, ar kalbama apie bendravimą su vaikais, dar neįrodo, kad skambino jis. Apeliantas teigia, kad jo balsas įrašytas kalbant su pareigūnu aiškiai skiriasi nuo pateikto R. M. įrašuose. Jei būtų buvę jai grasinama, pokalbiai būtų įrašyti su specialistų pagalba. Nurodo, kad fonoskopinio tyrimo išvadoje nurodoma tik prielaida, kad garso įrašuose užfiksuotas L. B. balsas. Taip pat apeliantas pažymi, kad abonentų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) skambučiai buvo būtent iš Pravieniškių 2-osios valdybos teritorijos, be to, skambučiai buvo fiksuoti dviejų celių, tarp kurių yra kelių kilometrų atstumas. Nuteistojo teigimu, nuosprendis grįstas suinteresuotų asmenų parodymais, jį teisinantys įrodymai atmesti, nebuvo imtasi jokių priemonių tiesai nustatyti, neetiškas teisėjos elgesys teismo posėdžio metu jam neleidžiant išdėstyti jo nekaltumą patvirtinančių faktų, nesuteikiant galimybės gintis, ir teismo nuostata, kad jis jau kartą teistas už panašią veiką galėjo ją pakartoti, rodo teismo išankstinį teismo nusistatymą jo atžvilgiu. Apeliantas mano, kad buvo pažeisti rungimosi ir lygiateisiškumo principai, kas pažeidė jo teisę į teisingą teismą.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliantas L. B. neigia padaręs BK 145 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, ginčija įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, tačiau išanalizavusi skunde nurodytus argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį, teisėjų kolegija neranda pagrindo skundą tenkinti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo L. B. padarytą nusikalstamą veiką ir paskyrė teisingą bausmę už ją.
Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, kad, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus. Tačiau apylinkės teismas nuosprendyje vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka. Apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai rėmėsi Nukentėjusiųjų R. M., J. M., G. M. parodymais, daiktų apžiūros protokolų duomenimis, skambučių išklotinėmis, specialisto išvada ir kitais bylos duomenimis, kurių pagrindu konstatavo, kad L. B. padarė BK 145 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Be to, tai, kad L. B. padarė pastarąją veiką iš dalies patvirtina paties apelianto skundo teiginių prieštaringumas byloje nustatytoms aplinkybėms.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą gali būti išreikštas žodžiu, raštu, telefonu ir pan., gali būti išsakytas tiek nukentėjusiajam tiesiogiai, tiek ir per kitus asmenis ar viešus pasisakymus, kad svarbu yra tai, jog grasinimas būtų realus, duodantis pagrindą manyti, kad jis gali būti realizuotas. Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, kaip grasinimo realumą suprato pats asmuo, kuriam buvo grasinama.
Byloje nustatyta, kad būdamas 2-se pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje 2009-11-17 22.27-23.42 val. iš mobiliojo ryšio telefono paskambino buvusiai sutuoktinei R. M. į jai priklausantį mobilųjį telefoną ir versdamas bendrauti, grasino ją bei jos artimus giminaičius tėvą J. M. ir motiną G. M. nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jų sveikatą per trečiuosius asmenis, tokiais savo veiksmais duodamas pakankamą pagrindą manyti, kad šis grasinimas gali būti įvykdytas, nes prieš tai – 2008 m. gegužės 1 d. jau buvo grasinęs nužudyti ir pasikėsinęs nužudyti R. M., dėl ko 2009 m. birželio 17 d. teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu už minėtų nusikalstamų veikų padarymą. Šias aplinkybes visiškai patvirtina byloje esantys nukentėjusiųjų R. M., J. M., G. M. parodymai, daiktų apžiūros protokolų duomenys, skambučių išklotinės, specialisto išvada. Nukentėjusioji R. M. parodė, kad kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis jai skambino L. B. ir pokalbio metu grasino padaryti gyvybei ir sveikatai pavojingą veiką jai ar jos tėvams. Pastarosios parodymai nuo tyrimo pradžios buvo nuoseklūs ir teismui abejonių, vertinant visų byloje esančių įrodymų kontekste, nekelia. R. M. parodymus tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtina skambučių išklotinių turinys, nukentėjusieji J. M. bei G. M.. Nuteistasis teigia kaltinime nurodytu laiku buvęs pataisos namuose, kur mobiliojo telefono neturėjęs, tačiau iš byloje esančių kaltinime nurodytų skambučių išklotinių matyti, kad R. M. skambinęs asmuo prisipažįsta, kad „sėdi“, kas bendrinėje kalboje visuotinai suvokiama kaip laisvės atėmimo bausmės atlikimas. Be to, skambučių pokalbių turinys abejonių nepalieka, kad R. M. skambinęs bei grasinęs asmuo yra būtent jos buvęs sutuoktinis L. B., nes į jį kreipiamasi vardu L., kalbama apie jų bendrus vaikus. Duomenų, kad R. M. buvo dar kada ištekėjusi ir turėtų vaikų nuo kito vyriškio vardu L., nėra.
Atsižvelgdamas į tai, kad nuteistasis jau anksčiau buvo panaudojęs prieš R. M. fizinį smurtą, tai yra L. B. 2008 m. gegužės 1 d. jau buvo grasinęs nužudyti ir pasikėsinęs nužudyti R. M., dėl ko 2009 m. birželio 17 d. teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu už minėtų nusikalstamų veikų padarymą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nukentėjusioji turėjo realų pagrindą manyti, jog L. B. nuosprendyje nurodyti išsakyti grasinimai gali būti įvykdyti. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl vertimo bendrauti mobiliuoju telefonu būdo – į tai teisėjų kolegija pažymi, kad pats veikos pobūdis bei nuteistojo asmenybė, įskaitant nukentėjusiosios R. M. skaudžią patirtį dėl nuteistojo prieš ją anksčiau pavartotų veiksmų (už ką jis yra nuteistas), rodo bei patvirtina psichologinį, bauginantį vertimo bendrauti pobūdį.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto L. B. kaltė dėl nusikalstamos veikos pagal BK 145 str. 1 d. padarymo visų byloje surinktų įrodymų visumos kontekste yra neginčijamai įrodyta, todėl išteisinti apeliantą iš pastarosios nėra jokio pagrindo.
Teisingai kvalifikavęs nuteistojo L. B. nusikalstamus veiksmus, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė jam bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skirdamas jam bausmę ir parinkdamas jos rūšį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį bei BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus, tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę, ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė.
Kritiškai vertintini ir atmestini apeliacinio skundo subjektyvūs interpretaciniai teiginiai apie galimas R. M. veiksmų, paduodant pareiškimą policijai, aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad R. M. pareiškimo policijai padavimo priežastys nepaneigia jo atliktų skundžiamu teismo nuosprendžiu inkriminuotų veiksmų bei nepašalina jo atsakomybės už juos.
Kaip nepagrįstas atmestinas apelianto L. B. teiginys apie teismo šališkumą. Pažymėtina, kad šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą turėjo išankstinę nuomonę dėl L. B. kaltės, byloje nėra. Duomenų, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių, byloje taip pat nėra. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog teismas apelianto teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis su prokuroru leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, duoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims. Apeliantui nepalankus įrodymų vertinimas bei apkaltinamojo nuosprendžio jo atžvilgiu priėmimas nereiškia, kad buvo pažeista teisė į teisingą, nepriklausomą, nešališką teismą. Taip pat kaip nepagrįstas atmestinas apelianto teiginys apie rungimosi ir lygiateisiškumo principų pažeidimus. Šis teiginys yra deklaratyvus, neparemtas jokiais objektyviais duomenimis.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad sprendžiant nuteistojo L. B. baudžiamosios atsakomybės klausimą, įrodymų vertinimo ar apeliantui įstatymų garantuotų teisių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, nepadaryta. Skundžiamas Utenos rajono apylinkės teismo 2011-06-07 nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo L. B. apeliacinį skundą atmesti.