Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Danguolė Šiugždinytė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo A. P. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde taip pat nurodoma, kad jis visiškai nepajuto ir nesuprato, kad jo vairuojamas automobilis ir tempiama priekaba būtų kontaktavusi su kokia kita transporto priemone, daiktu ar asmeniu. Pašalinį garsą pradžioje bandė sieti su vairuojamo automobilio ar tempiamos priekabos techniniu gedimu, tačiau įtarimams nepasitvirtinus, važiavo toliau. Neįtarė, kad sudarė avarinę situaciją automobiliui „Audi”. Pirmosios instancijos teismas vienareikšmiai patikėjo policijos pareigūnų įformintais dokumentais, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais.

Dėl visų aplinkybių nesuvokimo neigė savo kaltę tyrimo policijoje metu, tačiau teismo posėdžio metu, išklausęs nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi, tačiau teismas tuo nepatikėjo ir jo gailėjimosi atsakomybe lengvinančia aplinkybe nepripažino, kaip nepripažino tos aplinkybės, kad nutarimo priėmimo metu neturėjo galiojančių administracinių nuobaudų. Su pirmosios instancijos teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutarimu nesutinka, kadangi pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam administracinę nuobaudą, netinkamai taikė administracinių nuobaudų skyrimą reglamentuojančias LR ATPK normas, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, dėl ko paskyrė neteisingą nuobaudą, kuri šiuo atveju laikytina per griežta. Mano, kad šiuo konkrečiu atveju LR ATPK 20 straipsnyje numatyti administracinės nuobaudos tikslai gali būti pasiekti už jo padarytą teisės pažeidimą paskiriant baudą be teisės vairuoti transporto priemones atėmimo. Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas paliks galioti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo nuobaudą, tai jis iš karto neteks darbo, kuris tiesiogiai susijęs su automobilio vairavimu, ir tuo pačiu pajamų šaltinio; negalės tinkamai prižiūrėti sergančio tėvo; bus labai sunku išlaikyti šeimą – žmoną ir dvi dukras, kurių viena yra nepilnametė; taip pat įvykdyti finansinius įsipareigojimus bankui dėl suteikto kredito.

Motyvuojamoji dalis

A. P. apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliaciniame skunde prašoma taikyti LR ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir sušvelninti paskirtą administracinę nuobaudą – neskirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas taip pat ginčija ir savo kaltę dėl administracinių teisės pažeidimų padarymo, todėl aukštesnysis teismas pasisako ir dėl šių apelianto motyvų bei argumentų.

LR ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos galima daryti išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Aukštesnysis teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. P. kaltė padarius jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimą yra įrodyta. Teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutartyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai niekaip nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų ir tėra pažeidėjo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija, ir tai nėra pagrindas, dėl kurio reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip ir naikinti skundžiamą nutartį. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Administracinėn atsakomybėn pagal LR ATPK 127 straipsnio 2 dalį asmuo gali būti patrauktas tik nus­ta­čius, jog jis pažeidė Kelių eismo taisykles (toliau – KET) ir šis taisyklių pažeidimas nulėmė kitiems asmenims priklausančių trans­porto priemonių sugadinimą, t. y. turi būti nustatytas KET pažeidimas bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp KET pažeidimo ir LR ATPK 127 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nurodytų pasekmių.

Kelių eismo taisyklių 9 p. nustatyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti.

Nagrinėjamame eismo įvykyje dalyvavusių automobilių vairuotojai ap­klaus­ti teisme pateikė skirtingas įvykio versijas, apeliantas teismo posėdžio pradžioje savo kaltės nepripažino, tačiau išklausęs liudytojų parodymus pripažino jam inkriminuojamus pažeidimus ir nurodė, kad dėl jų gailisi. Teismo posėdžio metu apeliantas taip pat nurodė, kad jokio poreikio stabdyti nebuvo, o tai padarė reikšdamas savo nepasitenkinimą jo anksčiau nepraleidusio automobilio „Audi A5“ vairuotojui. Atsižvelgiant į paties administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymus, taip pat į nukentėjusiojo E. R., liudytojų T. K., L. J. ir N. A. parodymus, aukštesnysis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad eismo įvykis kilo dėl to, jog A. P., vairuodamas automobilį „Renault Espace,” valst. Nr. (duomenys neskelbtini) persirikiuodamas iš antros eismo juostos į pirmą, nedavė kelio pirma eismo juosta važiavusiam automobiliui „Audi Q5”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir sudarė netikėtą kliūtį, dėl ko „Audi Q5“ vairuotojas, norėdamas išvengti eismo įvykio, turėjo priverstinai sukti vairą į kairę, į antrą eismo juostą, kuria tuo metu važiavo automobilis „Volvo XC 90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Apeliaciniame skunde bandoma sukelti abejonių dėl nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų, teigiant, kad jie galėjo netiksliai įvertinti įvykio aplinkybes. Tačiau aukštesniojo teismo nuomone, surinktų įrodymų visetas visiškai patvirtina apelianto kaltę dėl jo tyčiniais veiksmais sukelto eismo įvykio. Skunde apeliantas nurodo, kad byloje skirtingai nurodomas eismo įvykio laikas, t. y. su 30 min. paklaida, taip pat nevisiškai tiksliai nurodoma eismo įvykio vieta, tačiau šie netikslumai niekaip nepaneigia apelianto padarytų pažeidimų ir jo kaltės nešalina. Apeliantas pripažįsta visas iš esmės svarbias įvykio aplinkybes, kaip ir pats nurodo apeliaciniame skunde – teismo posėdžio metu, išklausęs nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, kaltę pripažino, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti apelianto nurodomus netikslumus esminiais. Skunde teigiama, kad E. R. galėjo stabdyti efektyviau ir taip išvengti eismo įvykio. Tačiau aukštesniojo teismo nuomone, ne E. R., o būtent A. P. tyčiniai veiksmai, kuriais jis nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, buvo tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su eismo įvykio kilimu.

Skunde taip pat nurodoma, kad A. P. visiškai nepajuto ir nesuprato, kad jo vairuojamas automobilis ir tempiama priekaba būtų kontaktavusi su kokia kita transporto priemone, daiktu ar asmeniu, o pašalinį garsą pradžioje bandė sieti su vairuojamo automobilio ar tempiamos priekabos techniniu gedimu.

Teisminėje praktikoje laikomasi pozicijos, kad pagal LR ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo esmę, jo padarymo kaltė gali pasireikšti tik sąmoningu veikimu – tyčia, todėl, baudžiant asmenį pagal šią normą, būtina nustatyti, kad jis suprato sukėlęs eismo įvykį ir sąmoningai pasirinko elgesio variantą – pasišalino iš įvykio vietos, suprasdamas, kad elgiasi neteisėtai. Nagrinėjamu atveju, kuomet A. P. vairuojamas automobilis fiziškai nekontaktavo su jokia kita transporto priemone, būtų galima dvejoti, ar jis tikrai suvokė, kad dėl jo veiksmų įvyko eismo įvykis. Tačiau liudytoja L. J. teismo posėdžio metu paaiškino, jog pastebėjusi, kad automobilio „Renault“ vairuotojas po eismo įvykio sulėtino greitį, parodė posūkį ir išvažiavo į dešinį kelkraštį, tačiau staiga padidino greitį ir nuvažiavo. Pasivijusi jį užblokavo jam kelią ir paragino sugrįžti į eismo įvykio vietą, tačiau vairuotojas kartojo, kad nieko nepadarė, atsisakė sugrįžti į įvykio vietą ir nuvažiavo. Šie liudytojos parodymai neabejotinai patvirtina, jog A. P. buvo informuotas apie jo sukeltą eismo įvykį, tačiau sąmoningai į įvykio vietą negrįžo, taigi suvokė, kad būdamas susijęs su eismo įvykiu elgiasi neteisėtai, todėl jo veika pagal LR ATPK 130 straipsnio 1 dalį buvo kvalifikuota teisingai.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino nuoširdaus gailėjimosi atsakomybę lengvinančia aplinkybe, taip pat to, kad jis neturi galiojančių administracinių nuobaudų. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apeliantas neigė savo kaltę, klaidino teismą dėl eismo įvykio aplinkybių, ir tik vėliau, priverstas byloje surinktų įrodymų, savo kaltę pripažino bei nurodė, kad gailisi. Apylinkės teismas teisingai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia tos aplinkybės, kad pažeidėjas prisipažino padaręs administracinį teisės pažeidimą, gailisi, nes pagal susiformavusią teismų praktiką, pagal LR ATPK 31 str. 1 d. 1 p., lengvinančia aplinkybe laikytinas kaltininko nuoširdus gailestis, padėjimas išaiškinti pažeidimą ir jame dalyvavusius asmenis. Nuoširdus gailestis nėra savitikslis dalykas – jis turi rodyti aiškų asmens požiūrį (smerkimą) į padarytą pažeidimą, kaltės pripažinimą, be to, nuoširdus gailėjimasis gali būti pripažintas lengvinančia aplinkybe tik tada, kai asmuo tai daro savo noru iki pažeidimo nagrinėjimo, o ne po to, kai kaltė patvirtinama surinktais įrodymais ar tik apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pažeidimai išaiškinti ne jo paties dėka. Taigi, negalima teigti, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo būtų padėjęs išaiškinti pažeidimus ir dėl jų nuoširdžiai gailisi. Be to, iš A. P. išrašo apie asmens pažeidimus matyti, kad už Kelių eismo taisyklių pažeidimą 2014 m. balandžio 4 d. nutarimu jam buvo paskirta 100 Lt bauda, kuri buvo sumokėta 2014 m. rugpjūčio 22 d., taigi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog vadovaujantis LR ATPK 36 str. nuostatomis, nagrinėjamu atveju padarytų pažeidimų metu jis turėjo galiojančių administracinių nuobaudų.

Apeliaciniame skunde taip pat prašoma neskirti papildomos administracinės nuobaudos, kadangi, apelianto nuomone, LR ATPK 20 straipsnyje numatyti administracinės nuobaudos tikslai gali būti pasiekti už jo padarytą teisės pažeidimą paskiriant baudą be teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.

Administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinius teisės pažeidimus padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų. Taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, siekdamas užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu pažeidimu. Vien tik administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios administracinės nuobaudos paskyrimas šiuo atveju akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų.

LR ATPK 30¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinių teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas LR ATPK 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į LR ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą, nei sankcijoje numatyta minimali, arba paskirti švelnesnę nuobaudą, nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Administracinė nuobauda, vadovaujantis LR ATPK 30¹ straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai, tai gali būti veikos mažareikšmiškumas ar nedidelis jos pavojingumas, išskirtinai teigiamas pažeidėjo asmenybės charakterizavimas, kelių lengvinančių atsakomybę aplinkybių buvimas ir pan.

Aukštesnysis teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad tokių aplinkybių A. P. administracinio teisės pažeidimo byloje nėra. Jis savo tyčiniais veiksmais sukėlė eismo įvykį, iš kurio pasišalino, o tai yra vienas iš pavojingiausių administracinių teisės pažeidimų ir yra priskiriamas prie šiurkščių (LR ATPK 27 str.). Pažeidėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad netekęs teisės vairuoti jis iš karto neteks darbo, kuris tiesiogiai susijęs su automobilio vairavimu, negalės tinkamai prižiūrėti sergančio tėvo; bus labai sunku bus išlaikyti šeimą, įvykdyti finansinius įsipareigojimus, nėra ypatingai jo atsakomybę švelninančios aplinkybės, galinčios lemti išskirtinį administracinės nuobaudos švelninimą, tačiau yra vertinamos sprendžiant, kokio dydžio nuobauda turėtų būti skiriama jos sankcijos ribose. Pažymėtina, kad skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes, tačiau tokių pasekmių atsiradimas pats savaime nėra laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas ir nustatant už jas konkrečias sankcijas.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes konstatuojama, kad pažeidėjui taikyti LR ATPK 30¹ straipsnį ir sušvelninti jam paskirtą nuobaudą, netaikant LR ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos papildomos nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, pagrindo nėra. Nuobauda paskirta nepažeidus LR ATPK 30, 30² straipsnių reikalavimų, nėra per griežta, ji proporcinga padarytam šiurkščiam administraciniam pažeidimui, atitinka nuobaudų skyrimo pagrindus ir yra tinkama administracinės nuobaudos tikslams pasiekti (LR ATPK 20 str.). Naikinti ar keisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutarimą apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra. Todėl A. P. apeliacinis skundas netenkinamas, o teismo nutarimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutarimą palikti nepakeistą, o A. P. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.