Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjas V. K. atskiruoju skundu ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. nutartį, kuria teismas atsisakė priimti jo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 20 d. nutarties dalies, kuria teismas, rengdamasis administracinės bylos nagrinėjimui, iš atsakovų pašalino Lietuvos Respublikos Prezidentę, iš trečiųjų suinteresuotų asmenų pašalino Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Seimą, Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas).

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, jog nepagrįstai nėra priimamas nagrinėti jo pateiktas atskirasis skundas, taip pat yra pažeidžiama jo teisė į teisminę gynybą, teisę į greitą administracinio ginčo nagrinėjimą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į ginčui spręsti aktualų teisinį reguliavimą, tokiai pareiškėjo pozicijai nepritaria. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog šiuo atveju yra nagrinėjami tik procesiniai klausimai, susiję su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. atsisakymu priimti pareiškėjo pateiktą atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 20 d. nutarties, todėl ji nepasisako dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 20 d. nutarties, pareiškėjo prašymo priimti jo 2015 m. vasario 18 d. skundą, netikslinus skunde nurodytų šalių. Apibrėžtas nurodytas ginčo dalykas taip pat liudija, kad šiuo atveju administracinė byla nėra nagrinėjama iš esmės, nėra abstrakčiai tiriamas ir vertinamas pareiškėjo galimas nurodomas teisių pažeidimas. Taigi šiuo atveju priimta skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra vertinama atsižvelgus į apibrėžtą nurodytą ginčo dalyką ir jo ribas.

Teisėjų kolegija, vertindama priimtą pirmosios instancijos teismo nutartį, visų pirma pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas priima ne tik sprendimus, bet ir nutartis, kuriomis išsprendžiami ne mažiau svarbūs klausimai nei sprendimais. Tinkamo proceso, teisės būti išklausytam ir kiti administracinio proceso principai reikalauja, kad proceso šaliai būtų suteikta galimybė apskųsti, jo manymu, neteisėtą ir nepagrįstą nutartį. Tokiais atvejais paduodamas atskirasis skundas, kurio padavimui ir nagrinėjimui taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) dvidešimt antrame skirsnyje numatytas išimtis (ABTĮ 148 str.).

Kita vertus, pažymėtina, jog apeliacinio skundo objektais yra ne visos pirmosios instancijos teismo priimtos nutartys. ABTĮ 149 straipsnio 1 dalis eksplicitiškai numato, jog pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui: 1) šio įstatymo nustatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Paprastai laikoma, kad teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai, kai dėl jos priėmimo procesas apskritai negali prasidėti ar tam tikrais atvejais toliau tęstis, arba dėl nutarties priėmimo procesas byloje užbaigiamas. Taigi, nenustačius ABTĮ 149 straipsnio 1 dalies sąlygų, teismo nutarties skųsti atskiruoju skundu negalima, tačiau motyvai dėl jos teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukti į apeliacinį skundą ar atsiliepimą į apeliacinį skundą, jeigu tokie procesiniai dokumentai yra teikiami.

Manytina, jog toks reguliavimas siejamas su tuo, kad atskirųjų skundų instituto tikslas – suteikti asmenims teisę kvestionuoti tas pirmosios instancijos teismo nutartis, kuriomis gali būti užkertama tolimesnė teismo proceso eiga. Atitinkamai, atskirųjų skundų teikimas dėl teismo procesinių sprendimų, kurie neturi pagrįstos įtakos tolimesniam bylos plėtojimuisi bei kurių motyvai gali būti teikiami pirmosios instancijos teismui, įtraukti į apeliacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą, sudarytų sąlygas vilkinti bylos nagrinėjimą bei pažeistų kitų proceso dalyvių teises į greitą bei koncentruotą teismo procesą.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas atskiruoju skundu ginčijo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartį, kuria teismas priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą, iš atsakovų pašalino Lietuvos Respublikos Prezidentę, iš trečiųjų suinteresuotų asmenų pašalino Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Seimą, Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, nutarė išsiųsti skundo kopiją Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai ir įpareigojo ją iki 2015 m. kovo 5 d. pateikti du teismui atsiliepimo į skundą egzempliorius ir visą turimą, su ginču susijusią medžiagą (b. l. 60-96, 97). Taigi pareiškėjo atskirasis skundas yra paduotas dėl nutarties, kuria teismas, priėmęs pareiškėjo skundą, remdamasis ABTĮ 68 straipsniu, atliko pasiruošimo administracinės bylos nagrinėjimui veiksmus. Galimybė dėl tokios nutarties paduoti atskirąjį skundą ABTĮ nenumatyta, tokia nutartis taip pat neužkerta galimybės ir tolesnei bylos eigai. Be to, pastebėtina, jog ir Vilniaus apygardos administracinis teismas pats pažymėjo, jog pareiškėjo prašymai dėl šalių tikslinimo bus sprendžiami nagrinėjant administracinę bylą teismo posėdyje (b. l. 98). Taigi, remiantis minėta ABTĮ 149 straipsnio 1 dalimi, darytina išvada, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartis negali būti skundžiama atskiruoju skundu. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad iš esmės tokios pozicijos buvo laikytasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-525-457/2014. Esant nurodytoms aplinkybėms ir aptartam teisiniam reguliavimui darytina išvada, jog pareiškėjo atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 20 d. nutarties pagrįstai buvo atsisakytas priimti nagrinėti.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjas argumentus dėl pirmosios instancijos teismo galimo šališkumo galės nurodyti teismui nagrinėjant administracinę bylą iš esmės, be to, pareiškėjas gali reikšti teismui nušalinimus, jeigu mano, kad egzistuoja ABTĮ 47 straipsnyje numatyti pagrindai. Be to, pareiškėjas argumentus dėl jo įvardintų asmenų pašalinimo iš trečiųjų suinteresuotų asmenų, galimo šalių tikslinimo taip pat galės pateikti pirmosios instancijos teismui, prašydamas šiuos asmenis vis dėlto įtraukti į bylos nagrinėjimą, esant tokiam būtinumui vėlesnėje bylos nagrinėjimo stadijoje, ar apeliaciniame skunde ar atsiliepime į apeliacinį skundą, jeigu tokie procesiniai dokumentai bus teikiami. Taigi nurodytais būdais pareiškėjas galės ginti jo galimai pažeidžiamas jo teises.

Manytina, jog tokiu priimamu procesiniu sprendimu nėra pažeidžiamos pareiškėjo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalis, numatanti, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Priešingai, tokiu būdu yra užtikrinamas balansas tarp teisės į greitą, operatyvų ir teisingą administracinės bylos nagrinėjimą. Pareiškėjui nurodytu būdu yra suteikiama galimybė vėliau pateikti argumentus dėl tam tikrų procesinių veiksmų, kurie, jo nuomone, pažeidžia jo teises ir taip apginti savo galimai pažeidžiamas teises.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjas atskirajame skunde pateikė prašymus kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant spręsti, ar Lietuvos Respublikos Prezidentės D. G. veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijai ir/ar Lietuvos Respublikos Prezidentė D. G. neteisėtais veiksmais ir neveikimu, funkcijų ir pareigų neatlikimu šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir/ar sulaužė duotą Lietuvos Respublikos Prezidento priesaiką, kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant spręsti, ar Lietuvos Respublikos Prezidentės D. G. priimtas 2014 m. rugpjūčio 29 d. dekretas Nr. IK-53 „Dėl D. V. grąžinimo į Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareigas“ neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims, kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant spręsti, ar ABTĮ 16 straipsnio 2 dalis, kuri galimai prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams ir Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos teisingumo ir teisinės valstybės principams, ar Konstitucijos 106 straipsnis, kuriame įtvirtintas draudimas piliečiams tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą, neprieštarauja pareiškėjo nurodytoms nuostatoms.

Vertindama pateiktus nurodytus pareiškėjo prašymus teisėjų kolegija pabrėžia, kad šie prašymai iš esmės nėra susiję su administracinės bylos dalyku ir vien šiuo aspektu nėra pagrindo juos vertinti, atsižvelgus į Konstituciniam Teismui suteiktą kompetenciją. Šiuo atveju primintina ir tai, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas, o ne abstrakčiai pareiškėjo nurodytų pažeidimų tyrimas ir jų vertinimas. Be to, atkreiptinas pareiškėjo dėmesys, jog teismo procesiniai sprendimai yra tikrinami instancine tvarka, todėl jie nėra Konstitucinio Teismo vykdomos konstitucingumo kontrolės objektas. Atitinkamai, pareiškėjo pateikti procesinio pobūdžio prašymai, nesusiję su nagrinėjamu klausimu, nėra tenkintini.

Pareiškėjas taip pat apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą išreikalauti iš Vilniaus apygardos administracinio teismo slepiamą medžiagą – Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos 2015 m. kovo 5 d. atsiliepimą Nr. (8D-947)-2D-1274. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas pateiktame prašyme nepagrindė, kuo nurodytas atsiliepimas yra susijęs su nagrinėjamu klausimu – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. nutarties teisėtumu, kai šiuo atveju yra tik sprendžiamas procesinis klausimas, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo pateiktą atskirąjį skundą. Be to, kaip matyti, pareiškėjas pats su pateiktais prašymais pateikė teismui ir prašomą išreikalauti atsiliepimo kopiją. Dėl šių motyvų nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo pateiktą prašymą.

Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui taip pat pateikė prašymą išreikalauti iš Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos 2015 m. vasario 9 d. vaizdo kamerų įrašus, filmavusius Vilniaus universiteto gatvę ir įėjimą į Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos pastato vaizdo įrašus. Vertindama šį pateiktą prašymą teisėjų kolegija pabrėžia, jog šis prašymas nėra susijęs su nagrinėjamo klausimo esme, tokio ryšio buvimo taip pat nepagrindė ir pareiškėjas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyto prašymo tenkinimas nėra būtinas, siekiant įvertinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. nutarties teisėtumą, pagrįstumą, todėl pateiktas prašymas yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su konstitucinių bei tarptautiniuose dokumentuose įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimu, jo ilgalaikiu teisių pažeidimu, jo teisių pažeidimų netenkinus kitose jo bylose pateiktų skundų, taip pat nepasisako, nes jie yra deklaratyvūs, nurodomos aplinkybės, nesusijusios su nagrinėjamo atskirojo skundo dalyku.

Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktuose prašymuose taip pat prašo skirti atskirojo skundo žodinį nagrinėjimą ir iškviesti į teismo posėdį liudytoją Lietuvos Respublikos Prezidentę D. G.. Dėl šio pateikto prašymo pažymėtina, jog teismas atskirąjį skundą nagrinėja paprastai nekviesdamas bylos šalių ir kitų asmenų, t. y. rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 150 str. 2 d.). Nuo šios taisyklės nukrypstama, kai atskirojo skundo išnagrinėjimui nepakanka rašytinės bylos medžiagos, reikia papildomai išklausyti proceso dalyvius žodiniame teismo posėdyje ir dėl to žodinis procesas tikslingas ar yra kitų aplinkybių, sąlygojančių tokio poreikio buvimą. Manytina, kad tokiu reglamentavimu nėra pažeidžiama Konstitucija ir joje numatytas reguliavimas. Šiuo atveju tokių aplinkybių nebuvo nustatyta, jų buvimo įtikinamai nepagrindė ir pareiškėjas, todėl šis pateiktas prašymas netenkintinas. Be to, toks sprendimas priimamas atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. nutarties teisėtumas, pagrįstumas ir šiuo atveju nėra pati administracinė byla nagrinėjama iš esmės. Dėl nurodytų motyvų nėra pagrindo tenkinti nurodytą pareiškėjo pateiktą procesinio pobūdžio prašymą.

Remiantis aukščiau išdėstytais argumentais konstatuotina, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, dėl kurios paduotas pareiškėjo atskirasis skundas, yra teisėta ir pagrįsta, todėl ji paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.