Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūros Marijos Strumskienės, Vilijos Mikuckienės, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės N. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. K. ieškinį atsakovei antstolei N. Š. dėl teisės į privatų gyvenimą pažeidimo, neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys „Be tabu“ ir Ko, UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Ieškovas R. K. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama atsakovės pateikto apeliacinio skundo ribose.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas teisės į privataus gyvenimo ir jo slaptumo pažeidimų, iš kurių pagal CK 2.23 straipsnių nuostatas kildinama ieškovo teisė į neturtinės žalos atlyginimą, klausimas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantė informaciją apie ieškovą iš kitų antstolių vykdomųjų bylų rinko be jokio teisinio pagrindo, todėl pažeidė jo teisę į privatų gyvenimą. Apeliantė, nesutikdama su šia teismo sprendimo dalimi, apeliaciniame skunde nurodo, kad duomenis apie ieškovą ji rinko siekiant patenkinti teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą gauti teisingą ir objektyvią informaciją, todėl nepažeidė jokių imperatyviais įstatymais nustatytų pareigų/draudimų. Tvirtina, kad surinko informaciją, kuri vadovaujantis CPK 10 str. 1 d. yra vieša, todėl informacijos gavimo būdas negali būti pagrindu pripažinti informacijos rinkimą pažeidžiančiu ieškovo teisę į privataus gyvenimo apsaugą. Nurodo, kad informacija, kurią antstolio padėjėja atskleidė apie ieškovą nėra ir negali būti laikoma vykdomosios bylos vykdymo metu gauta konfidencialia informacija apie ieškovą, todėl būtinųjų faktų viseto pripažinti pažeidimą pagal CK 2.23 str. nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas nurodytų apeliantės argumentų nepripažįsta pagrįstais.

Teisė į privatų gyvenimą yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių. Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; nurodyto straipsnio 4 dalyje suformuluotas bendrasis privataus gyvenimo gynimo principas, pagal kurį įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Nurodyta teisė įtvirtinta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje ne kartą nurodyta, kad valstybė turi pozityvią pareigą saugoti asmenis nuo nepagrįsto kišimosi į jų privatų gyvenimą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. sausio 28 d. sprendimas byloje Peck prieš Jungtinę Karalystę (Peck v. the United Kingdom, no. 44647/98, judgement of 28 January 2003). Taigi, tiek Konstitucija, tiek Konvencija, tiek šalies įstatymai, kiti norminiai aktai saugo ir gina žmogaus teisę į privatų gyvenimą. Šios teisės apsauga, gynimo būdai nustatyti CK 2.23 straipsnyje. Žmogaus teisė į privatų gyvenimą apima draudimą rinkti informaciją apie asmens privatų gyvenimą pažeidžiant įstatymus. Įstatymas taip pat nustato, kad draudžiama skleisti surinktą informaciją apie asmens privatų gyvenimą, nebent atsižvelgiant į asmens einamas pareigas ar padėtį visuomenėje, tokios informacijos atskleidimas atitinka teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią informaciją gauti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovė pažeidė CK 2.23 straipsnio 3 d. nuostatas dėl informacijos rinkimo, tačiau teismo vertinimu informacijos paskleidimas visuomenei buvo pateisinamas teisėto visuomenės intereso gauti teisingą ir objektyvią informaciją apie visuomenėje išsiviešinusį asmenį.

Bylos duomenys patvirtina, kad antstolė laidos metu viešai atskleidė tokią informaciją „Mūsų antstolių kontoroje pas mano kolegą yra 11 R. vykdomųjų bylų ir visos vykdomosios bylos yra baudos, paskirtos įvairių policijos komisariatų ir jų yra tikrai ne 2000 Lt, kaip čia paminėjo R., o beveik 8000 Lt, o per visas antstolių kontoras tų bylų yra dar daugiau. Tai yra baudos už tai, kad, pavyzdžiui, „Norfoje“ iškoliojo parduotuvės darbuotojus, už tai, kad laiptų aikštelėje bendrabutyje iškoliojo kaimynę, kelis kartus buvo baustas už tai, kad būdamas girtas nugirdė nepilnametį šampanu, už tai, kad būdamas girtas pavogė „Maximoje“ „Maximos“ maišelį, už tai, kad būdamas girtas iškeikė necenzūriniais žodžiais policijos pareigūnus, už tai, kad būdamas girtas bendrabutyje daužė kaimynų duris, už tai, kad eidamas miestu su buteliu degtinės rankoje neteisėtai iškvietė apgaulingai policiją“. Apeliantė neneigia fakto, kad ji žodžiu paprašė savo padėjėjos, taip pat dirbančios su ieškovo vykdomąsias bylas vykdančiu ir vienoje kontoroje su apeliante dirbančiu antstoliu D. S. pateikti informaciją apie tai, už kokius teisės pažeidimus ieškovas yra nubaustas įsiteisėjusiais teismų sprendimais/nutartimis/nuosprendžiais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad duomenys apie asmens baustumą administracine tvarka, skolinius įsipareigojimus yra neabejotinai jo privataus gyvenimo dalis. Informacija apie asmens privatų gyvenimą, taigi ir duomenys susiję su jo padarytais administracinės teisės pažeidimais, gali būti renkama ir panaudojama tik remiantis įstatymu ir tik įstatyme nustatytiems tikslams. Apeliantė tvirtina, kad ji surinko informaciją, kuri vadovaujantis CPK 10 str. 1 d. yra vieša, todėl toks informacijos rinkimo būdas negali būti pagrindu pripažinti informacijos rinkimą pažeidžiančiu ieškovo teisę į privataus gyvenimo apsaugą. Pirmosios instancijos teismas šių apeliantės argumentų nepripažino pagrįstais, konstatuodamas, kad antstolė savo žinioje vykdomųjų bylų neturėjo, todėl jai negalėjo būti žinoma informacija apie ieškovo atžvilgiu užvestas vykdomąsias bylas, informacija nebuvo gauta CPK 10 str. 1 d. numatytu būdu. Teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo argumentus pripažįsta pagrįstais. Pažymėtina, kad remiantis CPK 10 str. visa išnagrinėtos civilinės ir vykdomosios bylos medžiaga, išskyrus medžiagą tų bylų, kurios buvo išnagrinėtos uždarame teismo posėdyje, yra vieša ir su ja susipažinti gali ir byloje nedalyvavę asmenys. Jie turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka daryti bylos medžiagos kopijas ir išrašus. Tokią teisę šie asmenys įgyja, kai sprendimas ar teismo procesą užbaigianti nutartis įsiteisėja. Remiantis CPK 10 str. 3 d. su vykdomosios bylos medžiaga galima susipažinti, kai sprendimas yra įvykdytas. Šiuo atveju apeliantė nepateikė teismui įrodymų, kad paskleista apie ieškovą informacija buvo surinkta CPK 10 str. numatytu būdu, todėl informacijos rinkimas negali būti pripažintas teisėtu pagal įstatymą (CPK 178 str.). Dėl nurodytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog atsakovė, rinkdama informaciją apie ieškovo privataus gyvenimo detales, pažeidė CK 2.23 straipsnį.

Apeliantė skunde nurodo, kad duomenis apie ieškovą ji rinko, o vėliau ir paskleidė tuo pačiu pagrindu, t.y. siekiant patenkinti teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą gauti teisingą ir objektyvią informaciją. Kolegijos vertinimu, CK 2.23 str. 3 dalis nustato skirtingus pagrindus informacijos apie asmens privatų gyvenimą rinkimui bei jos skleidimui. Įstatymas įtvirtina draudimą rinkti informaciją apie asmens privatų gyvenimą pažeidžiant įstatymus, kai tuo tarpu skleidimas surinktos informacijos yra pateisinamas, jei atsižvelgiant į asmens einamas pareigas ar padėtį visuomenėje, tokios informacijos skleidimas atitinka teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią informaciją žinoti. Šiuo atveju, kaip jau buvo konstatuota, apeliantė nepateikė įrodymų apie teisėtą informacijos rinkimą.

Apeliacinio skundo argumentu yra ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, už ieškovą suformulavęs ieškinio reikalavimą ir jį patenkinęs peržengė ieškinio ribas. Su šiuo argumentu teisėjų kolegija nesutinka.

Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Pagal CPK normų nuostatas tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas, visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatinėtinos nagrinėjant bylą. Tiksliai ir suprantamai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas ne tik leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, bet yra reikšmingas ir atsakovo bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimui, nes nuo ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimo priklauso jų atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatinėtinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai.

Ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo suformuluoti ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis jis grindžia ir formuluoja ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų. Tai negali būti vertinama kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio faktinis pagrindas tokiu atveju nėra keičiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Ūkio bankas v. B. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-124/2005; 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „X servisas“ v. UAB „Autorealybė“, bylos Nr. 3K-3-457/2011). Tačiau, minėta, teismas negali savo nuožiūra nustatyti ieškinio dalyko (materialaus ieškovo reikalavimo suformulavimas kita žodine išraiška, nekeičiant reikalavimo esmės, nelaikytinas ieškinio dalyko pakeitimu) ir faktinio pagrindo, t. y. negali grįsti savo sprendimo faktais, kurių šalys nenurodė. Vis dėlto teismas, priimdamas ieškinį ir rengdamas bylą teisminiam nagrinėjimui, privalo imtis priemonių, kad bylos nagrinėjimo ribos būtų aiškios, ieškinio dalykas apibrėžtas suprantamai ir nedviprasmiškai, išvengiant tokių reikalavimų, kurių tenkinimas objektyviai negali sukurti teisinių padarinių.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas ieškiniu, remdamasis CK 2.23 str., 6.263 str. prašė teismą pripažinti, kad atsakovės N. Š. 2014 m. vasario 5 d. Baltijos televizijos kanalu, televizijos laidoje „Yra kaip yra“ paskelbti ieškovo R. K. asmens duomenys bei ieškovo sutikimo pažeidė ieškovo teisę į privatų gyvenimą, priteisti iš atsakovės 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Faktinis ieškinio pagrindas – atsakovės atliktas neteisėtas ieškovo asmens duomenų rinkimas ir paviešinimas be jo sutikimo, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus bei nesant teisėto intereso duomenis atskleisti. Kolegijos nuomone, įvertinus tai, kad ieškovas savo teisės į privatų gyvenimą pažeidimą grindė tiek neteisėtų duomenų rinkimu, tiek jų paskleidimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, nepažeisdamas materialinės ir procesinės teisės normų pareikšto reikalavimo ribose pripažino ir konstatavo ieškovo teisės į privataus gyvenimo pažeidimą, kuris pasireiškė duomenų apie R. K. privatų gyvenimą rinkimu be teisinio pagrindo.

Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad naikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.