- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-10
- Bylos Nr.
- P-756-108-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00668-2013-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- A. I.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. I. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A552-629/2014 pagal pareiškėjo A. I. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. I. skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą (b. l. 4–5), prašydamas: panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Valdyba) Klaipėdos skyriaus 2013 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. SPR-16179 „Dėl advokato I. A. skolos išieškojimo priverstine tvarka“, kuriuo nuspręsta išieškoti priverstine tvarka į Valstybinio socialinio draudimo fondą iš advokato A. I. turto skolą, kuri 2013 m. gegužės 29 d. buvo 2 014,91 Lt.
Paaiškino, kad Valdybos Klaipėdos skyriui jis pateikė pranešimą apie savarankiškai dirbančius asmenis (toliau – ir SAV pranešimas), kuriuo deklaravo 15 986,28 Lt pajamų, 4 556,04 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų už 2012 m. ir sumokėjo 4 556,04 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų bei 1 438,77 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų. Pareiškėjas nesutiko, kad SAV pranešime nurodyti duomenys nesutampa su Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktais duomenimis, nes Valdybos direktoriaus 2013 m. sausio 18 d. įsakymo Nr. V-30 1.1.2 punkte numatyta, kad jeigu SAV pranešime apie savarankiškai dirbančius asmenis nurodyta draudžiamųjų pajamų suma nesutampa su deklaruota Valstybinei mokesčių inspekcijai pajamų metine suma, į Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registrą (toliau – ir Registras) įrašomos sumos pagal savarankiškai dirbančių asmenų pateiktus patikslintus SAV pranešimus. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nurodytų teisės akto nuostatų nevykdo ir pareiškėjo draudžiamųjų pajamų bei valstybinio socialinio draudimo įmokų sumos, skaičiuojamos nuo deklaruotos Valstybinei mokesčių inspekcijai pajamų metinės sumos, į Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registrą pagal pareiškėjo pateiktus SAV pranešimus neįrašo. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 7 straipsnio 2 dalies 2 punktą, socialinio draudimo įmokų bazę sudaro 50 procentų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų (neatėmus privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokų) suma, o Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalies 1 punkte numatyta, kad privalomojo sveikatos draudimo įmokos mokamos nuo sumos, nuo kurios skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, todėl pareiškėjas valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas apskaičiuoja nuo apmokestinamųjų pajamų sumos, apskaičiuotos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 16 straipsnyje nustatyta tvarka. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad ginčijamo sprendimo išvados apie pareiškėjo pažeistas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostatas nepagrįstos jokiais faktiniais duomenimis tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsakovas Valdybos Klaipėdos skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 52–56) prašė A. I. skundą atmesti.
Atsakovas pažymėjo, kad advokato A. I. 2012 m. apmokestinamųjų pajamų suma (neatėmus privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokų) sudaro 42 630,00 Lt; valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų bazė yra 21 315,00 Lt (42 630,00 Lt x 50 proc.). Už 2012 m. advokatas A. I. turėjo sumokėti 6 074,78 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 1 918,35 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų. Remiantis Registro duomenimis, pareiškėjas 2013 m. balandžio 19 d. sumokėjo 4 556,04 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 549,77 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų (2012 metais sumokėjo 889,00 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų už 2012 metus), todėl Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2013 m. gegužės 2 d. liko skolingas 1 518,74 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 479,58 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų, taip pat 16,59 Lt delspinigių. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad jis nevykdo Valdybos direktoriaus 2013 m. sausio 18 d. įsakymo Nr. V-30 ir neįrašo pareiškėjo draudžiamųjų pajamų ir valstybinio socialinio draudimo įmokų, skaičiuojamų nuo deklaruotos Valstybinės mokesčių inspekcijos pajamų metinės sumos, sumos į Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registrą, kadangi Registro duomenų bazėje esančiais Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis nustatyta, jog advokato A. I. 2012 m. apmokestinamųjų pajamų suma (neatėmus privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokų) sudaro 42 630,00 Lt; valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų bazė yra 21 315,00 Lt, tačiau A. I. atsakovui pateiktame 2013 m. balandžio 30 d. SAV pranešime Nr. 1 nurodė tik 15 986,28 Lt pajamų, 4 556,04 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų už 2012 metus ir sumokėjo 4 556,04 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų, 1 438,77 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų. Valdybos Klaipėdos skyriui 2013 m. balandžio 30 d. pateiktas advokato A. I. 2013 m. balandžio 30 d. SAV pranešimas Nr. 1 ir jo priedas SAV3DSD-M neatitinka SAV pranešimo apie savarankiškai dirbančius asmenis pateikimo taisyklių (toliau – SAV taisyklės) reikalavimų. Advokatui A. I. buvo išsiųstas Valdybos Klaipėdos skyriaus 2013 m. gegužės 15 d. raštas Nr. (7.2) SI-29216 dėl teisingai užpildyto SAV pranešimo už 2012 mokestinius metus pateikimo, kuriame buvo nurodyta, kad minėtas A. I. 2013 m. balandžio 30 d. SAV pranešimas Nr. 1 ir jo priedas SAV3DSD-M neatitinka SAV taisyklių 14.4 punkto reikalavimo („SAV pranešimas ir jo priedai spausdinami vienoje lapo pusėje); pateiktas SAV pranešimas su priedu SAV3DSD-M neatitinka Registro nuostatų 25.11 punkto reikalavimo, kad asmenys, vykdantys individualią veiklą, kuriems įmokų mokėjimo prievolė nustatoma pagal praėjusių metų pajamų metinę sumą, remdamiesi Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, privalo pateikti teritorinei Registro tvarkymo įstaigai duomenis apie kalendorinių metų mėnesiais apskaičiuotas (pagal faktiškai gautas pajamas) draudžiamąsias pajamas, nuo kurių turi būti apskaičiuotos ir sumokėtos įmokos, ir valstybinio socialinio draudimo įmokų sumas, t. y. SAV pranešimo laukelyje P27.4 nurodyta deklaruojamų pajamų suma 15 986,28 Lt, laukelyje P27.5 nurodyta valstybinio socialinio draudimo įmokų suma 4 556,04 Lt, SAV pranešimo priedo SAV3DSD-M laukelyje P11 nurodyta bendra SAV3DSD-M priedo lape nurodytų deklaruojamų pajamų suma 15 986,28 Lt (A23 laukelių suma) ir laukelyje P12 nurodyta už 2012 metus apskaičiuota valstybinio socialinio draudimo įmokų suma 4 556,04 Lt, kurios išdėstytos kalendorinių 2012 metų sausio – gruodžio mėnesiais laukeliuose A23 (nurodytos deklaruojamų pajamų sumos po 1 332,19 Lt) ir A24 bei (nurodytos valstybinio socialinio draudimo įmokų sumos po 379,67 Lt) nesutampa su Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktais duomenimis apie advokato A. I., kaip asmens vykdančio individualią veiklą, 2012 m. gautas pajamų, nuo kurių turi būti apskaičiuotos ir sumokėtos įmokos, metines sumas 21 315,00 Lt ir nuo šios sumos 28,5 proc. dydžio tarifu apskaičiuotos valstybinio socialinio draudimo įmokų sumos 6 074,78 Lt. SAV pranešimo priedo SAV3DSD-M laukelyje 9 nurodyta data 2013 m. balandžio 22 d. neatitinka SAV taisyklių 19.3 punkto reikalavimo, kad „laukelyje 9 nurodoma SAV pranešimo registracijos data (metai, mėnuo, diena)“, nes Valdybos Klaipėdos skyriui pateiktame SAV pranešime (laukelis 9) nurodyta SAV pranešimo registracijos data 2013 m. balandžio 30 d. Taip pat SAV pranešimo priedo SAV3DSD-M laukelyje 10 nenurodytas SAV pranešimo registracijos numeris, tai neatitinka SAV taisyklių 19.4 punkto reikalavimo, kad „laukelyje 10 nurodomas SAV pranešimo registracijos numeris“, nes A. I. Valdybos Klaipėdos skyriui pateiktame SAV pranešime (laukelis 10) nurodytas registracijos numeris 1. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad advokatas A. I. teisingai užpildyto SAV pranešimo už 2012 metus Valdybos Klaipėdos skyriui iki šiol nėra pateikęs. Atsakovas rėmėsi Įstatymo 14 straipsnio 3 dalimi, Registro nuostatų 44 punktu ir, atsižvelgęs į tai, kad Valdybos Klaipėdos skyriui pateiktas A. I. 2013 m. balandžio 30 d. SAV pranešimas Nr. 1 ir jo priedas SAV3DSD-M neatitinka Registro nuostatų bei SAV taisyklių reikalavimų, padarė išvadą, kad duomenys apie A. I., kaip asmens vykdančio individualią veiklą, 2012 m. draudžiamąsias pajamas ir valstybinio socialinio draudimo įmokas pagal pateiktą 2013 m. balandžio 30 d. SAV pranešimą Nr. 1 ir jo priedą SAV3DSD-M į Registro duomenų bazę neįrašyti pagrįstai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko.
Valdyba pažymėjo, kad ginčijamo Valdybos Klaipėdos skyriaus 2013 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. SPR-16179 sudėtinė dalis yra Ataskaita apie draudėjo advokato I. A. įsiskolinimo Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui apskaičiavimą, kurioje nurodyti faktiniai duomenys kaip nustatyti pareiškėjo valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų prievolė bei įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondui, taip pat nurodytos teisės normos, kurių pagrindu apskaičiuotas minėtas įsiskolinimas, todėl nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad ginčijamas Valdybos Klaipėdos skyriaus sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimu (b. l. 99–104) pareiškėjo skundą tenkino ir Valdybos Klaipėdos skyriaus 2013 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. SPR-16179 panaikino.
Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi ir nustatė, kad pareiškėjas nurodyto teisės akto nustatyta tvarka pateikė mokesčių administratoriui 2012 metų Metinę pajamų deklaraciją. Teismas pažymėjo, kad duomenys apie mokesčio mokėtojus, tame tarpe ir apie asmenis, savarankiškai vykdančius veiklą, renkami, kaupiami, apdorojami, sisteminami ir saugojami mokesčių mokėtojų registre. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr. 1059 patvirtintų Mokesčių mokėtojų registro nuostatų 85, 89.3 punktų nuostatomis ir nustatė, kad Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2013 m. birželio 3 d. pranešimu „VMI deklaruotos pajamų (pelno) metinės sumos ir sumokėtos socialinio draudimo įmokos už 2012 metus“ pateikė atsakovui duomenis, jog advokatas A. I. 2012 metais turėjo 42 630,00 Lt apmokestinamųjų pajamų.
Teismas vadovavosi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 5 dalimi, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2012 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 8 dalimi ir nustatė, kad pareiškėjas nuo 31 972,50 Lt sumos (42 630,00 – 10 657,50) apskaičiavo mokėtinas 4 556,04 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 549,77 Lt privalomo sveikatos draudimo įmokų sumas ir 2013 m. balandžio 19 d. jas sumokėjo. Ginčijamu 2013 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. SPR-16179 atsakovas nusprendė išieškoti priverstine tvarka į Valstybinio socialinio draudimo fondą iš advokato A. I. turto skolą, kuri 2013 m. gegužės 29 d. buvo 2 014,91 Lt, iš jų: įmokų 1 998,32 Lt, delspinigių 16,59 Lt. Teismas rėmėsi Ataskaita apie draudėjo A. I. įsiskolinimo valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui apskaičiavimą, kurią atsakovas laiko sudėtine ginčijamo sprendimo dalimi, ir darė išvadą, jog Valdybos Klaipėdos skyrius A. I. už 2012 metus mokėtinas valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų sumas skaičiuoja nuo pareiškėjo 2012 metais deklaruotos visos pajamų sumos 42 630,00 Lt, iš jos neatskaičius 10 657,50 Lt apmokestinamąsias pajamas mažinančios sumos, nurodytos deklaracijos 20 laukelyje. Todėl atsakovo apskaičiuotos mokėtinos valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų sumos yra didesnės nei jas apskaičiavo pareiškėjas ir nurodė pranešime apie savarankiškai dirbančius asmenis. Atitinkamai susidarė priverstine tvarka atsakovo išieškoma 2 014,91 Lt skola.
Teismas rėmėsi Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktu, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi ir pažymėjo, jog Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte esant numatyta, kad socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos ne nuo asmens per kalendorinius metus gautos visų pajamų sumos, o nuo 50 procentų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų (neatėmus privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokų), kuri apskaičiuojama pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo IV skyrių. Teismas vertino, jog atsakovas pareiškėjui valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas turėjo skaičiuoti nuo pareiškėjo 2012 metų apmokestinamųjų pajamų sumos, kaip ją apibrėžia Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 16 straipsnio 1 dalis.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 73 straipsnio 1 dalimi, teismas neturėjo pagrindo abejoti pareiškėjo pateiktos 2012 metų Metinės pajamų deklaracijos duomenimis, pagal kuriuos deklaruota gyventojų pajamų mokesčiu apmokestinama pajamų suma yra 31 972,50 Lt. Teismas darė išvadą, kad nuo šios sumos pagal Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktą turi būti skaičiuojama 50 procentų mokestinė bazė valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų apskaičiavimui. Teismas rėmėsi ir Mokesčių administravimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 16 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nurodė, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjo už 2012 metus pateikta Metinė pajamų deklaracija būtų nepriimta ar kad dėl joje nurodytų duomenų būtų pradėtas mokestinis patikrinimas. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 16 straipsnio 1 dalis leidžia apskaičiuojant apmokestinamųjų pajamų sumą iš jos atimti leidžiamus atskaitymus, susijusius su individualios veiklos pajamų gavimu arba uždirbimu, taip pat kitas šiame straipsnyje nurodytas sumas. Pareiškėjas teigė šia teise pasinaudojęs ir iš 2012 metais gautų 42 630,00 Lt pajamų sumos atėmė 10 657,50 Lt leidžiamų atskaitymų sumą. Teismas nevertino, ar pareiškėjo nurodyta 10 657,50 Lt suma atitinka Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 18 straipsnio reikalavimus, keliamus leidžiamiems atskaitymams, kadangi pareiga tikrinti, ar gyventojų deklaruojami duomenys bei ar teisingai yra apskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas tenka mokesčių administratoriui, kuriam pateiktų duomenų nenuginčijus preziumuojama, kad jie yra teisingi (Mokesčių administravimo įstatymo 73 str. 1 d.). Byloje teikiamas Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. sausio 26 d. raštas Nr. (18.32)D2-610, kuriame nurodoma, kad metinėje pajamų deklaracijoje 21-ame laukelyje apskaičiuotos apmokestinamosios pajamos yra naudojamos tik gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavimo tikslais, nėra teisinė prielaida konstatuoti, kad paneigiama pareiškėjo deklaruotų apmokestinamų pajamų suma. Teismas rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo 32 straipsniu ir pažymėjo, kad paneigiant pareiškėjo teikiamos deklaracijos duomenų apie apmokestinamas pajamas teisingumą, Mokesčių administravimo įstatyme numatytais veiksmais turi būti paneigiamas šių duomenų neteisėtumas. Atkreiptas dėmesys, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato vienintelę išimtį, kad iš apmokestinamųjų pajamų sumos negali būti atimtos privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokos, tačiau draudimo atskaityti kitus Gyventojų pajamų įstatyme reglamentuotus leidžiamus atskaitymus nenumato. Teismas darė išvadą, kad nepaneigus deklaracijoje nurodytų duomenų apie apmokestinamųjų pajamų dydį nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas netinkamai apskaičiavo ir nurodė apmokestinamąją bazę valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų apskaičiavimui.
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsniu ir darė išvadą, kad atsakovas, apskaičiuodamas pareiškėjui už 2012 metus mokėtinas valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas, netinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl ginčijamą Valdybos Klaipėdos skyriaus 2013 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. SPR-16179 panaikino kaip savo turiniu prieštaraujantį Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktui.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacinio proceso tvarka, 2014 m. balandžio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A552-629/2014 (b. l. 151–158) atsakovo Valdybos Klaipėdos skyriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens Valdybos apeliacinius skundus patenkino ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą – pareiškėjo A. I. skundą atmetė.
Apeliacinės instancijos teismas sprendime nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl Valdybos Klaipėdos skyriaus sprendimo priverstine tvarka išieškoti iš pareiškėjo už 2012 m. laikotarpį nesumokėtas valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas, taip pat už šias laiku nesumokėtas įmokas priskaičiuotus delspinigius.
Pirmosios instancijos teismas nustatė šioje byloje reikšmingas faktines aplinkybes, dėl kurių tarp šalių nėra ginčo: pareiškėjas, būdamas advokatas, deklaravo per 2012 metus uždirbęs 42 630,00 Lt apmokestinamųjų pajamų. Iš šių pajamų pareiškėjas atėmė 10 657,50 Lt išlaidų, kuriomis pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą leidžiama mažinti apmokestinamąsias pajamas, sumą ir nuo likusių apmokestinamųjų pajamų 50 procentų dalies (15 986,28 Lt) apskaičiavo, deklaravo ir sumokėjo 4 556,04 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 1 438,77 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų už 2012 metus. Tuo tarpu atsakovas manė, kad pareiškėjas turėjo mokėti valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo visų gautų per 2012 m. apmokestinamųjų pajamų 50 procentų dalies, todėl Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2013 m. gegužės 2 d. liko skolingas 1 518,74 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 479,58 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų. Taigi šalys nesutaria dėl to, kaip turi būti nustatoma Valstybinio socialinio draudimo įmokų bazė – nuo visų asmens per kalendorinius metus gautų apmokestinamųjų pajamų, ar nuo apmokestinamųjų pajamų, iš kurių atimtos Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme nurodytos išlaidos.
Valstybinio socialinio draudimo įmokų bazę tiesiogiai nustato Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktas, kuris nurodo, kad asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, socialinio draudimo įmokų bazę sudaro 50 procentų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų (neatėmus privalomojo sveikatos draudimo ir socialinio draudimo įmokų) suma. To paties įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje pažymėta, kad asmenų, kurie verčiasi individualia veikla socialinio draudimo įmokų bazė, kurią privalo taikyti kiekvienas draudėjas, kalendoriniais metais negali būti didesnė negu 48 Vyriausybės patvirtintų einamųjų draudžiamųjų pajamų dydžių suma, o šių įmokų bazė per mėnesį negali būti didesnė negu 4 Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma. Pažymėtina, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnyje nuoroda į Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą padaryta tik apibrėžiant individualios veiklos sąvoką, tačiau ne apmokestinamąsias pajamas. Išimčių, pagal kurias advokatams būtų taikomas kitoks valstybinio socialinio draudimo įmokų bazės apskaičiavimas, 2012 metais galiojusioje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo redakcijoje nenustatyta.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktą, teigdamas, kad 50 procentų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų dalis turi būti apskaičiuojama pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo IV skyrių. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas yra skirtas pajamų mokesčiui apskaičiuoti ir leidžia iš visų gautų apmokestinamųjų pajamų atimti šio Įstatymo numatytas išlaidas, tuo sumažinant tik mokėtino gyventojų pajamų mokesčio sumą. Tačiau tai nereiškia, kad taip pat turėtų būti mažinami ir kiti privalomieji mokėti mokesčiai.
Mokesčių administravimo įstatymo 73 straipsnio 1 dalis numato, kad priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus. Preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi. Taigi pareiškėjo valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktoje 2012 metų Metinėje pajamų deklaracijoje apmokestinamųjų pajamų suma nurodyta 42 630 Lt, todėl būtent nuo šios sumos 50 procentų dalies pareiškėjas turėjo mokėti valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Pareiškėjo 2012 metų Metinėje pajamų deklaracijoje nurodyta 31 972,50 Lt suma yra gyventojų pajamų mokesčiu apmokestinama pajamų suma, bet ne apmokestinamosios pajamos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo prasme.
Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio, kad ginčo santykius reglamentuoja viešoji teisė, kurioje negalioja dispozityviškoji taisyklė: leidžiama viskas, kas nėra tiesiogiai draudžiama. Mokesčių teisėje naudojamas imperatyvinis teisinio reguliavimo metodas, kuris remiasi principu viskas, kas nėra tiesiogiai leista įstatymo, draudžiama. Dėl šios priežasties teismas be pagrindo pripažino pareiškėjo teisę mažinti valstybinio socialinio draudimo įmokų bazę kitais Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo leidžiamais atskaitymais.
Pareiškėjas savo poziciją, be kita ko, grindžia ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. vasario 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A756-1989/2013. Tačiau minėtoje byloje buvo taikoma ir aiškinama 2009 metais galiojusi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto redakcija, kuri tuo metu numatė specialias išimtis advokatų valstybinio socialinio draudimo įmokų bazės apskaičiavimui. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nesiremia LVAT 2014 m. vasario 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A756-1989/2013 kaip tinkamu precedentu.
Atsiliepimas
Atsakovas, nustatęs, kad pareiškėjo pateiktame SAV pranešime už 2012 mokestinius metus nurodyti duomenys neatitinka Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktų duomenų, o pats SAV pranešimas neatitinka SAV taisyklių 14.4 punkto reikalavimų, pagrįstai apie tai informavo pareiškėją 2013 m. gegužės 10 d. raginimu bei 2013 m. gegužės 15 d. raštu Nr. (7.2) SI-29216, o pareiškėjui nepateikus patikslinto SAV pranešimo, teisėtai, vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 17 straipsniu, priėmė 2013 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. SPR-16179 „Dėl advokato I. A. skolos išieškojimo priverstine tvarka“, kuriuo buvo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjo priverstine tvarka 2 014,91 Lt. Pareiškėjo argumentai, kad skundžiamas Valdybos Klaipėdos skyriaus 2013 m. gegužės 29 d. sprendimas Nr. SPR-16179 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų, nėra pagrįsti. Skundžiamame sprendime aiškiai išreikšta administravimo subjekto valia, nurodytas sprendimo priėmimo teisinis pagrindas bei jo apskundimo tvarka. Be to, šio sprendimo sudėtinė dalis yra Ataskaita apie draudėjo advokato I. A. įsiskolinimo Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui apskaičiavimą, kurioje nurodyti faktiniai duomenys apie pareiškėjo valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų prievoles, joje taip pat nurodytos teisės normos, kurių pagrindu apskaičiuotas minėtas įsiskolinimas. Ši ataskaita buvo pateikta pareiškėjui kartu su skundžiamu sprendimu.
Darytina išvada, kad atsakovas, spręsdamas pareiškėjo įsiskolinimo Valstybinio socialinio draudimo biudžetui klausimus, iš esmės laikėsi visų būtinų procedūrų bei teisingai taikė teisės aktus, todėl nėra pagrindo naikinti priimto sprendimo.
Kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino reikalingas materialinės teisės normas, tai teismo sprendimas naikintinas ABTĮ 143 straipsnio pagrindu ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas.
IV.
Pareiškėjas A. I. 2014 m. liepos 11 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A552-629/2014 (prašymas paduotas elektroninių ryšių priemonėmis, b. l. 163–167).
Pareiškėjo nuomone, procesas šioje administracinėje byloje atnaujintinas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:
LVAT 2011 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A146-2287/2011 išnagrinėjo ginčą dėl Valdybos Klaipėdos skyriaus sprendimo priverstine tvarka išieškoti iš pareiškėjo už 2009 m. nesumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas ir už šį laikotarpį priskaičiuotus delspinigius, o 2014 m. vasario 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A756-1989/2013 LVAT išnagrinėjo ginčą dėl Valdybos Klaipėdos skyriaus sprendimo priverstine tvarka išieškoti iš pareiškėjo už 2009 m.–2011 m. nesumokėtas valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas ir už šį laikotarpį priskaičiuotus delspinigius. Taigi, LVAT 2011 m. rugpjūčio 1 d. ir 2014 m. vasario 11 d. sprendimais Valdybos Klaipėdos skyriaus reikalavimus dėl 2009 m.–2011 m. nesumokėtų valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų išieškojimo pripažino neteisėtais, tačiau 2014 m. balandžio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A552-629/2014 Valdybos Klaipėdos skyriaus reikalavimą dėl už 2012 m. laikotarpį nesumokėtų valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų išieškojimo pripažino teisėtu. Socialinio draudimo įmokų (valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo) apskaičiavimo tvarką reglamentuoja Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktas. 2010 m.–2012 m. šis reglamentavimas buvo vienodas, tačiau LVAT 2014 m. vasario 11 d. ir 2014 m. balandžio 15 d. sprendimais padarė nevienodas ir iš esmės priešingas išvadas.
Pažymėtina, kad tarp pareiškėjo ir Valdybos Klaipėdos skyriaus niekada nebuvo ginčo, dėl to, kad pareiškėjas nustatydamas valstybinio socialinio draudimo įmokų bazę iš apmokestinamųjų pajamų atima Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytus leidžiamus atskaitymus, tačiau kilo ginčas dėl to, kad pareiškėjas, nustatydamas valstybinio socialinio draudimo įmokų bazę, iš apmokestinamųjų pajamų atima Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas įmokas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta tvarka. Taigi, ginčas kilo dėl to, kad tiek Valstybinė mokesčių inspekcija, tiek Valdybos Klaipėdos skyrius valstybinio socialinio draudimo įmokų bazę nustato ne Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 16 straipsnio normos pagrindu, tačiau deklaracijos pildymo algoritmu, ir paaiškėjus, kad gyventojo pajamų mokesčio deklaracijos pildymo algoritmas valstybinio socialinio draudimo įmokų bazę apskaičiuoja netinkamai, teisės aktus buvo bandoma aiškinti taip, kad jie atitiktų ne įstatymo normą, tačiau klaidingą deklaracijos pildymo algoritmą. LVAT administracinėje byloje Nr. A756-1989/2013 Valdybos Klaipėdos skyrių buvo įpareigojęs pateikti įrodymus kokios teisės normos pagrindu yra nustatoma Valstybinio socialinio draudimo įmokų bazė, tačiau Valdybos Klaipėdos skyrius teismui nurodė, kad šią bazę nustatinėja Valstybinė mokesčių inspekcija tik jai žinomais algoritmais.
Žemesnės instancijos teismas
LVAT skundžiamu 2014 m. balandžio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A552-629/2014 išaiškino, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo pripažino pareiškėjo teisę mažinti valstybinio socialinio draudimo įmokų bazę kitais Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo leidžiamais atskaitymais, tačiau šios išvados padarytos akivaizdžiai pažeidus materialinės teisės normas. Pagrįsdamas šį teiginį, pareiškėjas rėmėsi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3 punktu (apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, iš pajamų, išskyrus pajamas iš paskirstytojo pelno, šio Įstatymo nustatyta tvarka atimami leidžiami atskaitymai, susiję su individualios veiklos pajamų gavimu arba uždirbimu, – šio įstatymo 18 straipsnyje nustatyta tvarka), šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 6 punktu (apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, iš pajamų, išskyrus pajamas iš paskirstytojo pelno, šio įstatymo nustatyta tvarka atimamos nuolatinio Lietuvos gyventojo patirtos išlaidos, – šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta tvarka), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktu (asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, socialinio draudimo įmokų bazę sudaro 50 procentų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų (neatėmus privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokų) suma), taip pat Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalies 1 punktu (9 proc. dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo sumos, nuo kurios skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, moka fiziniai asmenys, kurie verčiasi individualia ne žemės ūkio veikla). Taigi, pareiškėjo manymu, valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos apskaičiuojamos nuo apmokestinamųjų pajamų sumos, apskaičiuotos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 16 straipsnyje nustatyta tvarka. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktai leidžia, apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, iš pajamų atimti, ir šio Įstatymo 18 straipsnyje nustatyta tvarka apskaičiuotus leidžiamus atskaitymus, ir šio Įstatymo 21 straipsnyje nustatyta tvarka patirtas išlaidas.
LVAT 2011 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu byloje Nr. A146-2287/2011, LVAT 2014 m. vasario 11 d. sprendimu byloje Nr. A756-1989/2013 buvo nustatyta, kad Valdybos Klaipėdos skyrius nekelia ginčo, jog pareiškėjas nustatydamas valstybinio socialinio draudimo įmokų bazę už 2009-2011 m. iš apmokestinamųjų pajamų atima Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytus leidžiamus atskaitymus, tokio ginčo nebuvo ir LVAT 2014 m. balandžio 15 d. sprendimu išnagrinėtoje byloje Nr. A552-629/2014, todėl nagrinėjant šią bylą buvo netinkamai taikytas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktas. LVAT 2014 m. balandžio 15 d. sprendimu išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A552-629/2014 sukurtas precedentas sudarytų prielaidas klaidingai išvadai, kad Valdyba už 2009-2013 m. neteisingai skaičiavo ir rinko visų individualia veikla užsiimančių asmenų valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalį į fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir priskaičiuotų delspinigių, palūkanų bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai, todėl šio klaidingo precedento teisinė galia būtų nukreipta į praeitį, ir būtų sukurta teisinio neapibrėžtumo situacija dėl už 2009-2013 m. visų Lietuvos Respublikoje individualia veikla užsiimančių asmenų valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų apskaičiavimo. LVAT 2014 m. balandžio 15 d. sprendimu paneigė tas teises ir pareigas, kurios yra nustatytos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte, Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje, tačiau tokia teismo pozicija neatitinka bendrųjų konstitucinių teisės principų reikalavimų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Proceso atnaujinimo institutas – tai išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Pažymėtina, jog šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas, nes proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka. Teismo galia panaikinti ar pakeisti privalomą ir vykdytiną sprendimą turi būti naudojama esminėms klaidoms taisyti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 8564/ 02). Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodyto įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.
Baigtinis proceso atnaujinimo pagrindų sąrašas yra numatytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šiuo atveju manytina, jog baigtinio proceso atnaujinimo pagrindų sąrašo įtvirtinimu įstatymų leidėjas siekė užtikrinti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kad proceso atnaujinimas faktiškai netaptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, nes, kaip jau buvo minėta, jo paskirtis ir vienas iš tikslų yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių.
Su nurodytu tikslu siejami ir ABTĮ 156 straipsnyje numatyti prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminai. Įvardinto straipsnio 1 dalis numato, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A552-629/2014 yra pateiktas ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatytu terminu, todėl yra nagrinėtinas iš esmės.
Pareiškėjas A. I. prašymą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais.
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, kad procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, jog padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. LVAT yra išaiškinęs, kad siekiant šiuo pagrindu atnaujinti procesą turi būti nustatyta trijų sąlygų visuma: pirma, turi būti nustatytas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant; antra, nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Taigi, nenustačius bent vienos iš minėtųjų sąlygų, atsižvelgus į tai, kad užbaigtų bylų procesas, kaip minėta anksčiau, gali būti atnaujinamas tik laikantis ABTĮ nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, konkrečios administracinės bylos procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu negalėtų būti atnaujintas (žr. LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).
Prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A552-629/2014 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu pareiškėjas grindžia Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktų, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto bei Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostatomis. Pareiškėjo vertinimu, sisteminis šių nuostatų aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktai leidžia, apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, iš pajamų atimti ir šio įstatymo 18 straipsnyje nustatyta tvarka apskaičiuotus leidžiamus atskaitymus ir šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta tvarka patirtas išlaidas. Taigi, pareiškėjo manymu, nagrinėjant bylą, kurioje prašomas atnaujinti procesą, buvo netinkamai taikytas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktas.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su šiuo pareiškėjo teiginiu nesutinka. Kolegija pažymi, jog procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Šio punkto taikymas yra sietinas su materialinės teisės normų pažeidimo akivaizdumu, kuris reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Remiantis LVAT praktika, pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr. LVAT 2009 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-119/2009; 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-153/2009). Akcentuotina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Be to, prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikusio asmens nuomonė, kokiais teisės aktais turėjo būti grindžiamas teismo sprendimas (nutartis, nutarimas), neįrodant akivaizdžiai neteisingo normų taikymo, negali būti siejama su esminiu materialinės teisės normų pažeidimu ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto taikymo prasme (žr. LVAT 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-6/2012).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, pareiškėjo argumentus, pabrėžia, kad šiuo atveju prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje yra grindžiamas iš esmės pareiškėjo nuomone dėl atitinkamų teisės aktų nuostatų aiškinimo, taip pat iš dalies tais pačiais argumentais, kuriais pareiškėjas rėmėsi nagrinėjant bylą iš esmės ir kurių pagrįstumas jau buvo įvertintas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų. Minėta, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Bylos šalis neturi teisės siekti galutinio ir privalomo sprendimo peržiūrėjimo vien tuo tikslu, kad byla būtų iš naujo išnagrinėta ir išspręsta (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą byloje Varnienė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42916/04). Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas. Kadangi pareiškėjas nepateikė akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį materialinės teisės normų pažeidimą, pareiškėjo argumentacija atspindi tik jo nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo, o alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nepateikus svarių argumentų dėl teismo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, A. I. prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atmestinas.
Kiek tai susiję su proceso atnaujinimu ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, teisėjų kolegija pažymi, jog įvardinta nuostata numato, kad procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Šis pagrindas gali būti iš dalies siejamas su nuostata, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja LVAT(ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.). Be to, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.
Šiame kontekste pažymėtina, kad teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste. Teisės normų aiškinimu pateiktu vienoje administracinėje byloje privalu vadovautis kitoje administracinėje byloje, kuri iš esmės panaši į ankstesnę, t. y. kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma identiškomis faktinėmis aplinkybėmis. Vienodai būtina spręsti tik tas bylas, kurių faktinės aplinkybės sutampa (žr. LVAT 2009 m. kovo 20 d. nutartį byloje Nr. P63-52/2009). Atitinkamai, ir atsižvelgus į šią principinę poziciją atnaujinti procesą nurodytu pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr. LVAT 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį adm. byloje Nr. P143-127/2011; 2012 m. sausio 27 d. nutartį adm. byloje Nr. P602-71/2012). Be to, procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr. LVAT 2010 m. gegužės 14 d. nutartį adm. byloje Nr. P662-54/2010, 2011 m. vasario 19 d. nutartį adm. byloje Nr. P502-19/2011). Taigi tuo atveju, jeigu, esant iš esmės vienodoms faktinėms aplinkybėms, nėra užtikrinamas vienodas teisės normos taikymas ir aiškinimas, atsiranda pagrindas atnaujinti bylą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą. Priešingas aiškinimas nebūtų suderinamas ne tik su šioje nutartyje proceso atnaujinimo administracinėje byloje instituto tikslais, bet ir prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams, teisinės valstybės principui. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, siekiant proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, pareiškėjui būtina pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr. LVAT 2012 m. vasario 24 d. nutartį adm. byloje Nr. P146-10/2012).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas A. I. prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad administracinėje byloje Nr. A552-629/2014, t. y. byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo administracinėse bylose Nr. A146-2287/2011 ir Nr. A756-1989/2013 suformuotos praktikos, nes šiose bylose taip pat buvo spręstas ginčas tarp pareiškėjo A. I. ir atsakovo Valdybos Klaipėdos skyriaus dėl atsakovo sprendimų priverstine tvarka išieškoti iš pareiškėjo už 2009 m.–2011 m. nesumokėtas valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas ir už šį laikotarpį priskaičiuotus delspinigius. Šiose administracinėse bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atsakovo sprendimus pripažino neteisėtais, tačiau byloje Nr. A552-629/2014 Valdybos Klaipėdos skyriaus reikalavimą dėl už 2012 m. laikotarpį nesumokėtų valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų išieškojimo pripažino teisėtu.
Įvertinusi nurodytus argumentus ir byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog administracinėje byloje Nr. A552-629/2014 teismas aiškino ir taikė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktą (įstatymo redakcija, galiojusi 2012 metais), tačiau administracinėse bylose Nr. A146-2287/2011 ir Nr. A756-1989/2013 aiškinta ir taikyta Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 dalis (2008 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XI-93 redakcija, galiojusi 2009 metais). Kaip teisingai pažymėjo apeliacinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama administracinę bylą Nr. A552-629/2014, LVAT 2014 m. vasario 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-1989/2013 šiuo atveju nėra tinkamas precedentas, kadangi minėtoje byloje buvo taikoma ir aiškinama 2009 metais galiojusi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto redakcija, kuri tuo metu numatė specialias išimtis advokatų valstybinio socialinio draudimo įmokų bazės apskaičiavimui. Išimčių, pagal kurias advokatams būtų taikomas kitoks valstybinio socialinio draudimo įmokų bazės apskaičiavimas, 2012 metais galiojusioje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo redakcijoje nenustatyta.
Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu yra nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. I. prašymo netenkinti.
Proceso administracinėje byloje Nr. A552-629/2014 neatnaujinti.
Nutartis neskundžiama.