Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-9588-790/2012 pagal pareiškėjo R. J. skundą dėl notarės L. Š. veiksmų, suinteresuoti asmenys – notarė L. Š., A. D., kuria pareiškėjo skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas R. J. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus r. 1-ojo notarų biuro notarės L. Š. 2012 m. balandžio 17 d. nutarimą ir įpareigoti notarę išduoti pareiškėjui testamentinės išskirtinės liudijimą. Nurodė, kad kreipėsi į notarę L. Š. dėl testamentinės išskirtinės liudijimo išdavimo – teisės neatlygintinai iki gyvos galvos naudotis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), pastogės ir rūsio patalpomis, tačiau notarė 2012 m. balandžio 17 d. nutarimu atsisakė išduoti pareiškėjui testamentinės išskirtinės liudijimą, kadangi testatorės valia buvo išreikšta kaip pageidavimas, o ne kaip įpareigojimas atlikti tam tikro pobūdžio veiksmus. Pareiškėjas teigė, kad testatorės valia, kaip reiškinys, yra labai sudėtinga ir individuali, ją sąlygoja ir formuoja įvairiausi veiksniai, todėl aiškinti testatorės valią vien testamente išdėstyta formuluote „pageidauju“, pareiškėjo įsitikinimu, yra neteisinga, nesąžininga, tokiu testamento turinio aiškinimu pažeidžiami pareiškėjo interesai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartimi pareiškėjo R. J. skundą atmetė. Teismas nustatė, kad testatorė J. J. testamento 1.1 punkte nurodė, kad pageidauja, „kad A. D. suteiktų teisę sūnui R. J. neatlygintinai iki gyvos galvos naudotis aukščiau nurodyto gyvenamojo namo patalpomis, plane pažymėtomis: pastogės patalpos: 1-22 (5.00 kv. m), 1-23 (21.73 kv. m), 1-24 (23.20 kv. m.), 1-25 (28.37 kv. m.), 1-26 (2.53 kv. m.); rūsio patalpos: R-10 (6.07 kv. m.), R-11 (1.20 kv. m.), R-12 (1.09 kv. m.), R-13 (4.98 kv. m.), R-14 (2.40 kv. m.), R-15 (34.08 kv. m.), R-17 (2.39 kv. m.)“. Testatorė taip pat nurodė, kad „R. J. privalo apmokėti išlaidas, susijusias su jam suteiktų naudotis patalpų eksploatacija, daryti einamąjį remontą“. Teismas nurodė, kad vertinant, ar testamento 1.1 punkte numatytas pageidavimas gali būti laikomas įpareigojimu įpėdinei A. D., ar ne, būtina vadovautis sandorių aiškinimo taisyklėmis. Sandorio sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarpusavio ryšį, sandorio esmę ir tikslą, sudarymo aplinkybes, turi būti nagrinėjami tikrieji sandorio šalies ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu teksto aiškinimu (pagal įstatymo analogiją CK 6.193 str.).

Teismas pastebėjo, kad bendrine prasme, pageidauti – tai norėti, geisti, trokšti. Tačiau akivaizdu, kad ne kiekvienas testatoriaus pageidavimas (noras, troškimas) įgauna teisinę prasmę, t. y. tampa teisiškai įpareigojantis. Dėl to sprendžia pats testatorius. Pagal paveldėjimo teisės normas, nėra draudžiama į testamento turinį įrašyti moralinio pobūdžio pageidavimų (prievolių teisėje žinomų kaip moralinių prievolių). Nagrinėjamu atveju vertinant testamento sąlygų tarpusavio ryšį matyti, kad žodis „pageidauju“ yra išreikštas ir kitose testamento sąlygose: 1.11 punkte išreikštas pageidavimas, kad visi paveldėtojai rūpintųsi testatorės ir J. J. kapaviete, ją tvarkytų bei prižiūrėtų. Šis testatorės pageidavimas akivaizdžiai moralinio pobūdžio. Testamento 1.9 punkte testatorė patvarko visas pinigines lėšas palikti A. D.. Šiame punkte numatyta testamentinė išskirtinė – testatorė įpareigoja A. D. per 6 mėn. nuo palikimo atsiradimo dienos įmokėti į vaikaičių vardu atidarytas sąskaitas po 2000 Lt. Šiame punkte taip pat nurodyta, kad testatorė pageidauja, kad likusios paveldėtos piniginės lėšos būtų panaudotos gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos, remonto ir statybos darbams. Taigi iš kitų testamento nuostatų matyti, kad testatorė testamentinei išskirtinei išreikšti vartoja žodį „įpareigoju“, o moralinio pobūdžio pageidavimams žodį „pageidauju“. Šią išvadą dėl testatorės tikrosios valios, kuri matoma iš testamento tarpusavio sąlygų ryšio, anot teismo, patvirtina ir testamento sudarymo aplinkybės, apie kurias teismui plačiai paaiškino testamentą patvirtinusi notarė L. Š.. Notarė paaiškino, kad buvo paruošti keli testamento projektai, kad juos testatorė nuodugniai apsvarstė, dėl kiekvienos sąlygos diskutavo. Iš notarės paaiškinimų matyti, kad testatorė nenorėjo nuosavybėn palikti sūnui (pareiškėjui) gyvenamojo namo, tik teisę naudotis namu. Kai į testamento projektą buvo įrašytas įpareigojimas, t. y. testamentinė išskirtinė, testatorė apie tai paprašė plačiai papasakoti ir paklausė, ar A. D. galės to atsisakyti. Notarė nurodė paaiškinusi testatorei, kad negalės, kad testamentinė išskirtinė privaloma ir bus išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Tada testatorė pasakė, kad jai toks variantas netinka, ji norėjo, kad vaikai susitartų patys, t. y. testatorė sakė, kad ji pageidauja, jog pati A. D. galėtų dėl to apsispręsti, todėl notarė nurodė privalėjusi tokią testatorės valią išreikšti, ir būtent ją išreiškė pagal pageidavimą, o ne įpareigojimą. Teismas sprendė, kad šie notarės paaiškinimai yra detalūs, nuoseklūs, atitinka testamento turinį, gauti iš nesuinteresuoto valstybės įgalioto asmens, betarpiškai bendravusio su testatore sandorio sudarymo metu. Teismas šiais notarės paaiškinimais vadovavosi kaip objektyviais ir padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju tikroji testatorės valia buvo savo moraliniam pageidavimui, kad gyvenamojo namo patalpomis naudotųsi pareiškėjas, nesuteikti teisiškai privalomos galios, t. y. aptariamame testamento 1.1 punkte nebuvo išreikšta testamentinė išskirtinė.

Teismas taip pat nurodė, kad testatorės valia objektyviai užfiksuota testamente, todėl aplinkybės, kad ji buvo leidusi pareiškėjui kurį laiką gyventi ginčo patalpose, neturi teisinės reikšmės sprendžiamam klausimui. Be to, iš šalių, liudytojų paaiškinimų apie šeimos gyvenimo aplinkybes matyti, kad pareiškėjui testatorė leido gyventi minėtose patalpose tuo metu, kai pareiškėjas po skyrybų neturėjo kur gyventi, tačiau vėliau pareiškėjas pasistatė nuosavą gyvenamąjį namą ir ginčo patalpose nuolat negyvena. Iš šalių, liudytojų paaiškinimų nenustatyta aiškiai išreikšta testatorės valia patalpas po jos mirties palikti naudotis pareiškėjui iki jo gyvos galvos. Iš paaiškinimų matyti, kad tam tikru laikotarpiu pareiškėjo santykiai su testatore nebuvo geri. Pareiškėjas nurodė, kad atliko patalpų kapitalinį remontą, tačiau ši aplinkybė teisinės reikšmės sprendžiamam klausimui taip pat neturi. Atlyginimo už patalpų pagerinimus klausimas gali būti sprendžiamas atskirame civiliniame ginče.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija testamento sandorių negaliojimo pagrindais, todėl jo argumentai, kad testatorė buvo senyvo amžiaus, sunkios sveikatos, dėl to testamento sudarymo metu galėjo nesuvokti testamentinės išskirtinės formuluotės reikšmės, teisinės reikmės sprendžiamam klausimui neturi.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pareiškėjas R. J. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti notarės L. Š. 2012 m. balandžio 17 d. nutarimą ir įpareigoti notarę išduoti pareiškėjui testamentinės išskirtinės liudijimą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas susipainiojo klasifikuodamas prievoles ir testamentinę išskirtinę traktuodamas kaip moralinio pobūdžio pageidavimą, dėl ko ir priėmė neteisingą ir naikintiną nutartį. Pareiškėjo teigimu, testamentu asmuo siekia sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str. 1 d.) bei jas juridiškai įtvirtinti įstatymo nustatyta tvarka ir forma, o ne palikti po savęs jokių juridinių pasekmių nesukuriančias moralines prievoles. Žodis „pageidauju“ testamento kontekste yra tinkamas ir visiškai aiškus tam, kad būtų galima suprasti, jog juo yra išreiškiamas asmens noras, šiuo konkrečiu atveju – testatoriaus valia. Pareiškėjas pažymi, kad jo motina testamentu iš pareiškėjo neatėmė paveldėjimo teisės, t. y. nepasinaudojo tokia jai įstatymo suteikta teise. Pareiškėjo manymu, tikroji motinos valia ir buvo tokia, kokią ji ir nurodė savo testamente, ir būtų labai naivu tikėti, kad tokiu detaliu, viską iki smulkmenų numatančiu testamentu, pareiškėjo motina norėjo, kad jis po jos mirties nieko nepaveldėtų ir tokiu būdu būtų išmestas į gatvę. Teismas neteisingai ir nepagrįstai vertino tą aplinkybę, kad pareiškėjui testatorė leido gyventi ginčo patalpose tuo metu, kai pareiškėjas po skyrybų neturėjo kur gyventi, tačiau vėliau pareiškėjas pasistatė nuosavą gyvenamąjį namą ir ginčo patalpose nuolat negyvena. Teismas taip ir nepaaiškino, kokią reikšmę ši aplinkybė turi byloje. Faktą, kad testatorė testamento 1.1. punkto patvarkyme nustatė testamentinę išskirtinę, patvirtina ir sisteminė testamento 1.1 punkto analizė. Pareiškėjo teigimu, notarė grubiai pažeidė Notariato įstatymo 1 ir 48 straipsnių nuostatas. Įstatymas nenumato teisės notarui spręsti dėl testamentinės išskirtinės turinio ir sąlygų ar juo labiau jų vertinimo moraline prasme – tai išimtinai teismo prerogatyva. Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad notarė L. Š. yra jo sesers suinteresuoto asmens A. D. bičiulė.

Atsiliepimu į pareiškėjo R. J. atskirąjį skundą notarė L. Š. ginčija atskirojo skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad pareiškėjo argumentai yra ne tik, kad nepagrįsti, bet ir prieštarauja vienas kitam. Teismas testamento sąlygas išsiaiškino tinkamai ir vadovaudamasis CK 6.193 straipsnio nuostatomis. Aplinkybė, kad iš pareiškėjo nebuvo atimta paveldėjimo teisė, galėtų būti reikšminga tik tuo atveju, jei testamentu būtų paskirstytas ne visas testatorei jos mirties momentu priklausęs turtas. Testamento 1.1 punkto nuostata dėl patalpų eksploatavimo išlaidų nepaneigia esminės testamento sąlygos, kad teisė spręsti – leisti ar neleisti pareiškėjui neatlygintinai naudotis gyvenamojo namo patalpomis, testamentu yra suteikta įpėdinei A. D.. Pareiškėjo teiginys, kad notarė yra įpėdinės A. D. bičiulė, visiškai neatitinka tikrovės.

Atsiliepimu į pareiškėjo R. J. atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo A. D. ginčija atskirojo skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, testamento turinį ir jo sudarymo aplinkybes, testatorės tikrąją valią ir ginčo šalių bei liudytojų paaiškinimus. Pareiškėjas teigia, kad notarė pažeidžia jo teises netinkamai interpretuodama testamento turinį, tačiau nepateikia jokių tokio teiginio įrodymų, išskyrus savo paties samprotavimus. Ne kiekvienas testamente nurodytas testatoriaus pageidavimas laikytinas testamentine išskirtine, kuriam turėtų būti taikomos testamentinės išskirtinės normos. Testatorė savo valiai išreikšti vartojo du skirtingos reikšmės žodžius „pageidauju“ ir „įpareigoju“. Iš testamento turinio yra visiškai aišku, kad tais atvejais, kai testatorė norėjo išreikšti tik savo moralinį pageidavimą, bet ne teisinį įpareigojimą įpėdiniui, buvo vartojamas žodis „pageidauju“, o tais atvejais, kai testatorė aiškiai siekė išreikšti teisinį įpareigojimą (prievolę) įpėdiniui, buvo vartojamas žodis „įpareigoju“. Testatorė sudarė testamentą būdama visiškai veiksni, t. y. suvokdama savo veiksmų reikšmę ir pasekmes (CK 5.15 str.). Byloje pareiškėjas remiasi tik galimomis prielaidomis ir savo subjektyviais vertinimais, kurie nėra pagrįsti jokiais įrodymais, gautais CPK nustatyta tvarka. CK 5.19 straipsnis aiškiai nustato palikėjo teisę palikti testamentu turtą savo nuožiūra.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar J. J. 2010 m. balandžio 16 d. testamento 1.1. punkte yra įtvirtinta testamentinė išskirtinė, įpareigojanti testatorės dukrą A. D. (paveldėtoją) suteikti teisę apeliantui neatlygintinai iki gyvos galvos naudotis gyvenamojo namo pastogės ir rūsio patalpomis, ar teisiškai neįpareigojantis testatorės pageidavimas, kad testatorės dukra tokią teisę apeliantui suteiktų.

Ginčą kelianti testamento 1.1. punkto dalis išdėstyta taip: „Pageidauju, kad A. D. suteiktų teisę sūnui R. J. neatlygintinai iki gyvos galvos naudotis aukščiau nurodyto gyvenamojo namo patalpomis, plane pažymėtomis: pastogės patalpos: 1-22 (5.00 kv. m), 1-23 (21.73 kv. m), 1-24 (23.20 kv. m.), 1-25 (28.37 kv. m.), 1-26 (2.53 kv. m.); rūsio patalpos: R-10 (6.07 kv. m.), R-11 (1.20 kv. m.), R-12 (1.09 kv. m.), R-13 (4.98 kv. m.), R-14 (2.40 kv. m.), R-15 (34.08 kv. m.), R-17 (2.39 kv. m.). R. J. privalo apmokėti išlaidas susijusias su jam suteiktų naudotis patalpų eksploatacija, daryti einamąjį remontą“.

Aiškinantis šios testamento sąlygos turinį, teisiškai reikšminga yra ta aplinkybė, kad savo valiai išreikšti testatorė testamente vartojo du skirtingus žodžius: „pageidauju“ ir „įpareigoju“. Atlikęs išsamią testamento sąlygų analizę, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad testatorė testamentinei išskirtinei išreikšti vartojo žodį „įpareigoju“, o moralinio pobūdžio pageidavimams žodį „pageidauju“. Tokią teismo išvadą taip pat patvirtino notarės L. Š. paaiškinimai apie J. J. testamento sudarymo aplinkybes. Nors apeliantas tvirtina, kad notarė L. Š. yra suinteresuoto asmens A. D. bičiulė, dėl ko jos parodymai galėtų būti šališki, tokio savo teiginio apeliantas nepagrindžia jokiais įrodymais (CPK 178 str.). Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad testamento 1.1. punkte testatorė patvarkė, kad jeigu A. D. numirs prieš palikimo atsiradimą arba palikimo nepriims, šiame punkte nurodytą turtą testatorė palieka lygiomis dalimis vaikaičiams. Nei pageidavimo, nei įpareigojimo suteikti apeliantui teisę neatlygintinai iki gyvos galvos naudotis minėtomis gyvenamojo namo patalpomis testatorė pastariesiems nenustatė. Išdėstytų aplinkybių pagrindu teismas daro išvadą, kad testamento 1.1 punkte žodis „pageidauju“ buvo pavartotas sąmoningai, atskiriant jį nuo žodžio „įpareigoju“ ir taip išreiškiant testatorės valią, kad dėl galimybės apeliantui naudotis gyvenamojo namo patalpomis galutinai turėtų teisę apsispręsti A. D.. Apeliantas yra teisus teigdamas, kad sudarydamas testamentą asmuo pirmiausia siekia konkrečių teisinių padarinių, tačiau įstatymai nedraudžia asmeniui šalia teisinių prievolių taip pat numatyti ir moralines prievoles, kurios negali būti įgyvendintos priverstine tvarka.

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo sprendimui, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti pareiškėjo atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo. Teismas taip pat nenustatė absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartį palikti nepakeistą.