Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. D. kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. D. nuteistas laisvės atėmimu pagal:

BK 178 straipsnio 2 dalį (automobilio ,,Audi 80“ vagystė) – vieneriems metams šešiems mėnesiams,

BK 178 straipsnio 2 dalį (A. R. turto vagystė įsibrovus į patalpą) – vieneriems metams trims mėnesiams,

BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį – vieneriems metams trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridėjus švelnesnes bausmes, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams trims mėnesiams.

Tuo pačiu nuosprendžiu taip pat nuteisti A. P., E. L., E. S., H. J. ir P. K. bei išteisintas V. G., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartis, kuria nuteistojo Ž. D. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2006 m. vasario 5 d., apie 23.00 val., bute, esančiame ,,duomenys neskelbtini“, veikdamas bendrai su H. J., turėdami tikslą užvaldyti turtą sumušė I. Č., padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą ir pagrobė turto už 310 Lt;

2006 m. vasario mėnesio iš 6 į 7 d. naktį, tiksliai nenustatytu laiku, susitaręs ir veikdamas bendrai su A. P., pagrobė A. R. 5000 Lt vertės automobilį ,,Audi 80“.

2006 m. vasario mėnesio iš 6 į 7 d. naktį, tiksliai nenustatytu laiku, iš anksto su A. P. susitaręs įvykdyti vagystę, raktu, rastu pavogtame automobilyje ,,Audi 80“, atrakinę duris įsibrovė į A. R. garažą, esantį ,,duomenys neskelbtini“ iš kurio pagrobė A. R. turto už 760 Lt;

2006 m. vasario 8 d., apie 4.30 val., veikdamas bendrai su A. P. ir P. K., iš anksto susitarę dėl bendrų nusikalstamų veiksmų, raktu, rastu pavogtame automobilyje ,,Audi 80“, atrakinę duris įsibrovė į tą patį A. R. garažą ir pasikėsino pagrobti A. R. 3500 Lt vertės automobilį ,,Ford Escort“, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios.

Taip pat Ž. D. nuteistas už M. A. turto vagystę įsibrovus į patalpą pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, tačiau šio nusikaltimo aplinkybės kasaciniu skundu neskundžiamos.

Dėl I. Č. plėšimo kasatorius nurodo, kad jis nukentėjusiojo nei mušė, nei pagrobė jo turtą, byloje nėra tiesioginių tai patvirtinančių įrodymų. Ginčas kilo tarp H. J. ir nukentėjusiojo, jie susimušė, o jis juos išskyrė. Nukentėjusysis neteigė, kad kasatorius jį mušė, su kuo jam buvo padaryta pjautinė žaizda nenustatyta. Pats nukentėjusysis teigė, kad galėjo įsipjauti su stiklo šuke. I. Č. telefoną jam pasinaudoti davė H. J., kuris tai patvirtino.

Taip pat kasatorius nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikta akistata su I. Č. ir H. J., nors tai numato BPK 190 straipsnis ir jis negalėjo jiems užduoti klausimų. Teismas nepagrįstai atmetė prašymą išsiaiškinti, ar nebuvo A. P. ir H. J. areštinėje laikomi vienoje kameroje, nes, kasatoriaus teigimu, jie abu buvo susitarę apšmeižti jį I. Č. plėšimu. Taip buvo pažeistos BPK 7 straipsnio 2 dalies, 10 straipsnio 2 dalies, 44 straipsnio 7 dalies bei 242 straipsnio nuostatos, o tuo pačiu jo teisė į gynybą.

Kitų trijų nusikaltimų iniciatorius buvo A. P., kuris, bijodamas atsakomybės bei patėvio, kasatorių apkalbėjo. A. R. automobilį ,,Audi 80“ pavogė A. P. (A. R. posūnis), kuriam patėvis neleisdavo juo naudotis. Kasatorius nesiūlė jo pavogti. Liudytojų parodymai neįrodo, be to ir jis pats nesuprato, kad automobilis yra vagiamas, nes A. P. turėjo jo raktelius. Taip pat A. P. pasiūlė nuvažiuoti iki garažo ir paimti jam priklausančius benziną ir cigaretes pardavimui. Jie taip ir padarė, o kitą dieną kartu su V. G. daiktus pardavė, o pinigus pasiėmė A. P. Kasatorius neneigia, kad dalyvavo bandant užvesti automobilį ,,Ford Escort“, tačiau teigia, kad nesuvokė, jog automobilis yra svetimas, niekas jo apie tai neinformavo. Jis teisme nuoširdžiai, nieko neslėpdamas apie viską papasakojo, A. R. visiems atleido, žala atlyginta, tačiau teismas jo parodymais nesivadovavo (kurie, beje, vienodi bei nuoseklūs) ir įvertino juos kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kasatoriaus nuomone, teismas didžiąja dalimi atsižvelgė tik į jo ankstesnius teistumus, kaip į linkusią nusikalsti asmenybę, todėl ir nuteisė jį už nusikaltimus, kurių jis nepadarė.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kasatoriaus nuomone, teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai. Šį savo argumentą kasatorius grindžia tuo, kad teismas ignoravo jo parodymus, todėl nepagrįstai pripažino kaltu už keturių nusikaltimų padarymą. Taigi iš esmės kasatorius nesutinka su žemesnės instancijos teismų ištirtų įrodymų vertinimu bei jų pagrindu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis dėl kiekvieno kasatoriaus padaryto nusikaltimo, konstatavo, kad Ž. D. dalyvavo jų padaryme ir yra kaltas. Nuosprendyje yra išdėstyti įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl kasatoriaus kaltės, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.

Teismas motyvuotai atmetė Ž. D. parodymus, kuriais jis neigė savo kaltę dėl keturių nusikaltimų padarymo. Dėl I. Č. plėšimo teismas nurodė, kad Ž. D. parodymus paneigia nukentėjusiojo, kaltinamojo H. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, įvykio vietos apžiūros protokolas, H. J. parodymų patikrinimo vietoje protokolas, specialisto išvados, kuriose konstatuoti nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, jų pobūdis bei kiti duomenys. Teismas konstatavo, kad nukentėjusiojo I. Č. parodymai iš esmės yra nuoseklūs, juos patvirtina kiti bylos duomenys, todėl teismas neturėjo pagrindo jais abejoti. Tai, kad šio nusikaltimo padarymo aplinkybės išnagrinėtos išsamiai ir nešališkai patvirtina ir ta aplinkybė, kad teismas, ištyręs ir įvertinęs įrodymus, šią veiką perkvalifikavo iš BK 180 straipsnio 2 dalies į BK 180 straipsnio 1 dalį (Ž. D. ir H. J. buvo kaltinami padarę plėšimą panaudojant peilį).

Ta aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikta akistata tarp įtariamojo Ž. D. ir nukentėjusiojo I. Č. bei kito įtariamojo H. J. nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes tuo nebuvo suvaržytos įstatymų garantuotos įtariamojo Ž. D. teisės, kadangi pagal BPK 190 straipsnio 1 dalį tyrėjas sprendžia, ar suvesti į akistatą du pirmiau apklaustus asmenis, kurių parodymai iš esmės prieštarauja vieni kitiems. Be to, nukentėjusysis I. Č. buvo apklaustas teisme ir kaltinamasis Ž. D. ir jo gynėjas galėjo jam užduoti klausimus. Ž. D. prašymą išsiaiškinti, ar nebuvo A. P. ir H. J. areštinėje laikomi vienoje kameroje, teismas tinkamai motyvuota nutartimi atmetė (dėl I. Č. plėšimo A. P. parodymais nesiremia), todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas BPK 270 straipsnio nuostatų nepažeidė, nes įstatyme nėra imperatyvios nuorodos, jog visi prašymai turi būti tenkinami.

Dėl A. R. automobilio ,,Audi 80“ vagystės ir jo turto iš garažo vagystės teismas nurodė, kad kasatoriaus parodymai dėl šių nusikaltimų nenuoseklūs, prieštaringi, be to, jų nepatvirtina, o priešingai, paneigia kiti bylos duomenys. Kasatoriaus kaltė dėl šių nusikaltimų iš esmės pagrįsta kaltinamojo A. P. parodymais. Teismas konstatavo, jog kaltinamojo A. P. parodymai nuoseklūs, be to, juos patvirtina kiti bylos duomenys, todėl jais nėra pagrindo abejoti. A. P. nuosekliai tvirtino, kad padaryti šiuos nusikaltimus pasiūlė Ž. D., jis sutiko, nes norėjo pakenkti patėviui, apkalbėti Ž. D. priežasčių neturėjo. Kasatoriaus skunde nurodytos priežastys, dėl ko A. P. galėjo jį apkalbėti, neįtikinamos, niekuo nepagrįstos. Tai, kad šių dviejų nusikaltimų aplinkybės išnagrinėtos išsamiai ir nešališkai patvirtina ir ta aplinkybė, kad teismas, ištyręs ir įvertinęs įrodymus, nustatė, kad V. G. nedalyvavo padarant šiuos nusikaltimus ir jį išteisino.

Taip pat motyvuotai atmesti kasatoriaus parodymai dėl pasikėsinimo pavogti automobilį Ford Escort (Ž. D. nurodo, kad nesuvokė, jog automobilis vagiamas, nes niekas jam apie tai nesakė). Teismas, ištyręs ir įvertinęs įrodymus, konstatavo, kad Ž. D. kaltę patvirtina kaltinamųjų A. P. ir P. K. parodymai, paties nusikaltimo padarymo aplinkybės (bandė automobilį užvesti sujungdami laidus, o nepavykus – stumdami iš garažo). Šios aplinkybės paneigia Ž. D. aiškinimą, kad jis nesuvokė, jog automobilis vagiamas.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje visi byloje surinkti duomenys buvo tiesiogiai ištirti, kaltinamasis Ž. D. ir jo gynėjas galėjo nukentėjusiesiems ir liudytojams užduoti klausimus, taigi jo teisė į gynybą nebuvo pažeista.

Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumą, dar kartą įvertino įrodymus ir savo nutartyje išdėstė motyvus, paaiškinančius, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl Ž. D. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas yra teisingos.

Kasacinės instancijos teismas priimtus bei įsiteisėjusius nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Baudžiamosios bylos nagrinėjamos kasacine tvarka ir įsiteisėję teismų sprendimai tikrinami teisės taikymo aspektu pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Byloje surinktus įrodymus patikrina ir įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, o kasacinės instancijos teismas, kaip jau buvo minėta, patikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl, nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus, kitu aspektu vertinti surinktų įrodymų kasacinės instancijos teismas neturi teisės, o baudžiamojo įstatymo pritaikymą patikrina remdamasis žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, vertindami įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė, apeliacinės instancijos teismas esminius nuteistojo Ž. D. apeliacinio skundo argumentus išnagrinėjo, taigi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų šioje byloje nepadaryta.

Pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytas aplinkybes Ž. D. padarytos nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (I. Č. plėšimas), 178 straipsnio 2 dalį (automobilio ,,Audi 80“ ir A. R. turto vagystė įsibrovus į patalpą), 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį. Taigi pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas Ž. D. padarytoms nusikalstamoms veikoms pritaikytas tinkamai.

Nenustačius pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų (BPK 369 straipsnis), kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo Ž. D. kasacinį skundą atmesti.