Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

rašytinio proceso tarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 290 484 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 4-6, 20).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad į Marijampolės pataisos namus atvyko 2011 m. birželio 30 d. ir buvo paskirtas į 17 būrį 171 brigadą. 2012 m. badavo, kadangi administracija norėjo uždrausti tam tikrus produktus pardavinėti. 2012 m. balandžio 11 d. buvo pervestas į 4 būrį 42 brigadą, kur gyveno nuo 20 iki 23 nuteistųjų, o plotas kambario apie 40-45 kv. m. Laikotarpyje nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 22 d., nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. liepos 23 d. dirbo liejimo ceche, esant aukštai temperatūrai, nebuvo išduodami tinkami rūbai, respiratoriai. Taip pat trūko tualetų, tualetai nebuvo uždari. 2013 m. rugsėjo 17 d. buvo pervestas į 9 būrį 3 sekciją, kuriame gyveno nuo 12 iki 14 nuteistųjų, kambario plotas buvo apie 24 kv. m. Patalpose buvo pelėsis, vanduo per lubas bėgdavo, trūko natūralaus ir dirbtinio apšvietimo. 2013 m. lapkričio 28 d. buvo stipriai sumuštas, tačiau administracija vis tiek grąžino į tą patį lokalinį sektorių. Skunde nurodė, jog gydytojas netinkamai atlieka savo pareigas. Be to, kamerose turi vienam asmeniui tekti 4 kv. m ploto. Kamerose buvo netinkama ventiliacija, patalpų temperatūra, veisėsi graužikai. Atvykus nebuvo narkomanas, bet administracija jį paskyrė į narkomanų būrį. Patekus į minėtą būrį, pareiškėjas tapo narkomanu. Sužinojus apie tai artimiesiems, jie atsisakė bendrauti su pareiškėju. Nežmoniškos gyvenimo sąlygos sukėlė didelius dvasinius skausmus, depresiją, pablogėjo sveikata.

Atsakovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 23-28, 81-83) nurodė, kad nuteistasis bausmę atliko nuo 2011 m. birželio 30 d. Laikotarpyje nuo 2012 m. balandžio 11 d. iki 2013 m. liepos 24 d. bausmę atlikinėjo 4 būryje 42 brigadoje, kurios plotas 53,54 kv. m ir joje įrengta 17 miegamųjų vietų. Nuo 2013 m. rugsėjo 17 iki 2014 m. lapkričio 18 d. ir nuo 2015 m. birželio 2 d. iki 2015 m. birželio 3 d. bausmę atliko 9 būryje 91 brigadoje. Pareiškėjui buvo skirta 1 gyvenamoji patalpa, kurios plotas 23,22 kv. m, joje įrengta 7 gyvenamoji vietos. Minėto būrio sanitarinio mazgo patalpoje įrengta 3 klozetai ir vienas pisuaras, tarp klozetų įrengta pertvara. Gyvenamoji patalpa suremontuota, pakeisti langai, prausykloje įrengtas dušas, pastatyta skalbimo mašina, įrengti keturi šalto vandens čiaupai, be to sanitariniame mazge taip pat atliktas remontas. Minėtas būrys susideda iš eilės įvairių patalpų bei erdvaus lauko kiemo, kur nuteistieji gali vaikščioti visą dieną gryname ore, sportuoti ar kitaip leisti laisvalaikį. Be to, nuteistieji tam nustatytu laiku gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ar kitas erdves. Taip pat gali įsidarbinti, gali lankyti vieną iš daugiau kaip dešimt socialinės reabilitacijos programų. Pareiškėjas bausmę atlikinėjo bendrabučio tipo patalpose, po kurias gali laisvai judėti. Patalpų atitikimą higienos normoms yra periodiškai tikrinama, o randant pažeidimų jie nedelsiant yra šalinami. Tualeto ir prausyklos patalpos yra visiškai atskirtos nuo kitų patalpų. Per ginčo laikotarpį buvo baustas uždarant į kameras 2013 m. rugpjūčio 13 d. 13 parų, 2013 m. rugpjūčio 26 d. 9 paroms, 2013 m. spalio 10 d. 7 parų laikotarpiui. Ginčo laikotarpiu taip pat nuteistasis buvo išvykęs etapu. Pareiškėjas į administraciją dėl prastų gyvenamųjų sąlygų nesikreipė. Dėl vietos stokos ne visuose būriuose yra poilsio kambariai. Virtuvėlių įrengimas nėra privalomas, tik esant techninėms galimybėms gali jas įrengti. 4 būryje yra įrengta virtuvėlė atskirai nuo gyvenamųjų patalpų. Įstaigoje vyksta prevencijos prieš narkomanija programos, o vartoti ar ne yra kiekvieno asmens pasirinkimas. Įstaigos žiniomis pareiškėjas iki atvykstant į įstaigą vartojo narkotines medžiagas. Atsakovas prašo teismo taikyti senaties terminą šiuo laikotarpiu, kadangi jis yra praleistas.

Pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kildinamos iš netinkamai teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų bei dėl žalos atlyginimo iš VĮ „Mūsų amatai“, paliekamas nenagrinėtu, dėl kitos dalies reikalavimų- skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataiso namų (toliau- Marijampolės PN), dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 30 d. iki 2016 m. birželio 28 d., atliekant laisvės atėmimo bausmę, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Atsakovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo netaikyti jo reikalavimams senaties ir nurodo, kad teismas turi vadovautis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, t.y. tęstinio pobūdžio terminas.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2011 m. birželio 30 d., skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2016 m. birželio 29 d. (b. l. 16). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo kalinimo Marijampolės PN laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į vienam asmeniui privalomą minimalų patalpos plotą, tačiau, kaip minėta, į teismą kreipėsi 2016 m. birželio 29 d. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl už laikotarpį iki 2013 m. birželio 28 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Pareiškėjas skunde nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jausdamas jo nurodytus išgyvenimus, diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir į tai, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai, tarp jų ir CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka ir visiems prieinami, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino, todėl, atsakovui prašant, laikotarpiui iki 2013 m. birželio 28 d. taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimo dalis už laikotarpį iki 2013 m. birželio 28 d. atmestina kaip nepagrįsta. Atitinkamai nevertintinos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su minėtu laikotarpiu ir byla nagrinėjama dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 29 d. iki 2016 m. birželio 29 d.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš atsakovo veiksmų, nesuteikiant jam tinkamų gydymo paslaugų, t.y. gydytojas neskirdavo tinkamų vaistų.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą administraciniai teismai sprendžia administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda inter alia valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą, ir nesprendžia bylų dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių, teisinių santykių (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis).

Šiuo atveju pareikštas reikalavimas atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, padarytą iš esmės nesuteikiant pareiškėjui tinkamos asmens sveikatos priežiūros pagalbos. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas yra civilinės teisės reguliavimo dalykas (Civilinio kodekso Šeštosios knygos XXXV skyrius) ir negali būti laikomas nei viešuoju, nei vidaus administravimu. Ginčai, kylantys tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar neteikimo, būdami civilinio teisinio pobūdžio, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui (žr., pvz., LVAT 2014-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-376/2014). Specialiosios teisėjų kolegijos byloms rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti praktikoje, sprendžiant klausimus dėl ginčų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu bei reikalavimų atlyginti žalą dėl netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo teismingumo, laikomasi nuostatos, kad sveikatos priežiūros įstaiga, turinti viešosios įstaigos statusą, pati savaime nėra viešojo administravimo subjektas, todėl ginčai dėl jos veiksmų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2006-10-09 nutartį byloje T-77/2006, 2009-09-23 nutartį byloje Nr. T-69/2009, 2013-11-26 nutartį byloje T-110/2013).

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje nustatyta, jog turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka (1 dalis); pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos (2 dalis); Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti (3 dalis). Vadovaujantis minėto įstatymo 24 straipsnio 8 dalimi, pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau- ABTĮ) 105 straipsnio 1 punktą teismas skundą palieka nenagrinėtą, jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima šia tvarka pasinaudoti.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjas nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka ir dar galima šia tvarka pasinaudoti. Todėl teismas pareiškėjo skundą apimtimi dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų palieka nenagrinėtą.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 22 d. ir nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 liepos 23 d. dirbo liejimo ceche, esant aukštai temperatūrai, nebuvo išduodami tinkami rūbai, respiratoriai. Vertintinas laikotarpis nuo 2013 m. birželio 29 d. iki 2013 m. liepos 23 d., kadangi laikotarpiui iki 2013 m. birželio 28 d. taikyta ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimo dalis už laikotarpį iki 2013 m. birželio 28 d. atmesta kaip nepagrįsta.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 10 d. nutartimi buvo atnaujintas šios bylos nagrinėjimas iš esmės, kadangi nagrinėjant bylą paaiškėjo, kad pagal byloje esančius duomenis nėra galimybės nustatyti esminių bylos aplinkybių, būtinų teismo sprendimo priėmimui. Pareiškėjui 2017 m. vasario 10 d. nutartimi buvo nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti iki 2017 m. vasario 27 d. pareiškėjui buvo pasiūlyta patikslinti atsakovą bei suformuluoti reikalavimą atsakovui VĮ „Mūsų amatai“.

Pareiškėjas skundo patikslinimą pateikė 2017 m. balandžio 4 d. (išsiuntė 2017 m. kovo 29 d.) ir nurodė, jog anksčiau negalėjo pateikti, kadangi neturėjo piniginių lėšų nusipirkti vokų, rašymo priemonių. Prie bylos pridėjo Marijampolės pataisos namų 2017 m. kovo 22 d. raštą Nr. 20/07-311 bei nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraštį už laikotarpį nuo 2017 m. vasario 2 d. iki 2017 m. kovo 2 d. Tačiau teismui nepateikti duomenys už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 2 d. iki teismo posėdžio datos 2017 m. balandžio 3 d. bei nenurodytos priežastys kodėl iki teismo posėdžio negalėjo pateikti skundo patikslinimo. Be to, kaip matyti iš pateikto skundo patikslinimo pareiškėjas nepašalino skundo trūkumų, t.y. nenurodė tinkamo atsakovo bei nesuformulavo skundo reikalavimo.

Teismas skundą palieka nenagrinėtu, jeigu bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškėja, kad skundas neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų. Šiuo pagrindu skundas gali būti paliekamas nenagrinėtas tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas per teismo nustatytą terminą trūkumų nepašalina (ABTĮ 105 str. 6 p.).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei į teisinį reglamentavimą, į tai, jog pareiškėjas nepateikė laiku patikslinto skundo bei nenurodė priežasčių kodėl negalėjo teikti skundo patikslinimo laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 2 d. iki 2017 m. balandžio 3 d., pareiškėjo skundo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 29 d. iki 2013 m. liepos 23 d., dirbant įmonėje VĮ „Mūsų amatai“ paliekamas nenagrinėtu (ABTĮ 105 str. 6 d.).

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 67 str., 71 str.).

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos pažeidimo.

Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punktuose nustatyta, kad minimalaus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Atsakovas į bylą pateikė duomenis, kad pareiškėjas nuo 2013 m. birželio 29 d. iki 2013 m. liepos 24 d. buvo paskirtas į bendrabučio tipo patalpas 4 būrį 42 brigadą, kurios gyvenamojo patalpų plotas buvo 53,24 kv. m, joje įrengta 17 miegamųjų vietų, vienam asmeniui tekdavo 3,13 kv. m ploto.

Laikotarpyje nuo 2013 m. rugsėjo 17 d. iki 2014 m. lapkričio 18 d., nuo 2015 m. birželio 2 d. iki 2015 m. birželio 3 d. pareiškėjas buvo paskirtas į bendrabučio tipo patalpas- 9 būrį 91 brigadą, kurios gyvenamosios patalpos plotas buvo 23,22 kv. m ir joje buvo įrengta 7 miegamosios vietos, vienam asmeniui tekdavo- 3,31 kv. m.

Atsakovo pateikti duomenys (b. l. 30-39, 53, 84) patvirtina gyvenamųjų patalpų plotus bei nuteistojo paskyrimus į tam tikrus būrius. Šioje administracinėje byloje konstatuota, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista, kadangi pareiškėjui bendrabučio tipo patalpose teko 3,13 kv. m, 3, 31 kv. m, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 4 būrio 42 brigadoje nuteistųjų buvo 20-23 ir plotas patalpos buvo 40-45 kv. m, o 9 būrio 3 sekcijoje 12-14 nuteistųjų ir gyvenamosios patalpos plotas buvo apie 24 kv. m. Pareiškėjo argumentai dėl gyvenamųjų patalpų plotų atmestini, kadangi atsakovo atstovas pateikė teismui 4 ir 9 būrio planus, kurie patvirtina gyvenamųjų patalpų tikslius plotus (b. l. 53, 84). Teismas taip pat neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie miegamųjų vietų įrengimą gyvenamosiose patalpose. Teismo vertinimu, vien tik pareiškėjo paaiškinimų šiuo atveju nepakanka. Pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų dėl įrengtų miegamųjų vietų gyvenamosiose patalpose nepaneigė, taip pat nenurodė, kokie įrodymai galėtų pagrįsti jo teiginius, kad gyvenamoje patalpoje buvo daugiau asmenų (pvz., neišvardijo, kokie tiksliai asmenys buvo laikomi šioje gyvenamoje patalpoje). Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju vadovaujamasi Marijampolės PN duomenimis dėl įrengtų gyvenamų vietų skaičiaus.

Pareiškėjo teigimu, iš patalpų ploto turi būti išskaitomas baldų užimamas plotas, tačiau Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11¹.1 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014-09-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatyta kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog iš patalpų ploto turi būti išskaičiuojamas ir tualeto bei prausyklos užimamas plotas. Šie pareiškėjo argumentai atmestini, kadangi pareiškėjui gyvenant bendrabučio tipo patalpose tualeto ir prausyklos patalpos yra įrengtos atskirai nuo gyvenamųjų patalpų.

Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, jog LR Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat jos tarptautinės sutartys, tarp jų ir Konvencija. Konvencijos nuostatos, apibrėžiančios žmogaus teises ir laisves, gali būti taikomos kartu su Konstitucijos nuostatomis, jeigu jos pastarosioms neprieštarauja (žr., Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada). Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad vienam suimtajam ar nuteistajam bendrabučio tipo patalpose turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m gyvenamojo ploto, todėl pareiškėjo argumentai nagrinėjamam atvejui taikyti 4 kv. m ploto normą, atmestini kaip nepagrįsti.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d.; toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015).

Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą ir Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovas nurodė, jog pataisos įstaigą nuolat tikrina Marijampolės visuomenės sveikatos centras. Patalpos, kuriose gyvena pareiškėjas nebuvo tikrintos, tačiau buvo tikrintos patalpos 10 būryje ir jokių pažeidimų nebuvo nustatyta. Teismas vertina, kad gyvenamųjų patalpų natūralus vėdinimas užtikrinamas per langus arba orlaides, toks vėdinimas atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto ir Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl atsakovas dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidęs.

Pareiškėjas nurodo, kad neturtinę žalą patyrė dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo, oro temperatūros.

Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti Higienos normos HN 76:2010 22 punkte ir Higienos normos HN 134:2015 14 ir 16 punktuose, pagal kuriuos natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 % (Higienos norma HN 134:2015 natūralaus apšvietimo koeficiento nereglamentuoja); mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.; gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Pareiškėjo teigimu, oro temperatūra kamerose buvo žema, tačiau kokiu būdu (prietaisu) jis temperatūrą išmatavo nenurodė. Be to, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad Marijampolės PN gyvenamosiose patalpose yra netinkamas apšvietimas, oro temperatūra, tačiau nedetalizavo kuo pasireiškė (ar galėjo pasireikšti) dėl minėtų neatitikimų patiriama neturtinė žala.

Marijampolės visuomenės centras 2014 m. kovo 4 d. rašte ( b. l. 10-11) nurodė, jog patikrinus 9 būrio 3 sekciją buvo nustatyta, jog ant lubų ir ant sienų išplitęs pelėsis, tarakonų ir graužikų nepastebėta. Taip pat nustatė, jog oro temperatūra atitiko HN 76:2010 26 p. reglamentuotą vertę, santykinė oro drėgmė viršijo HN 76:2010 26 p. reglamentuotą vertę, nustatytas oro judėjimas greitis mažesnis už reglamentuotą. Todėl Marijampolės visuomenės sveikatos centras rekomendavo dažniau vėdinti gyvenamąsias patalpas, norint pasiekti reikiamą oro judėjimą greitį. Tuo pačiu nustatė, jog dirbtinė apšvieta neatitiko HN 76:2010 22 p. reikalavimo (nustatytas 120 lx). Natūralios apšvietos užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl vadovaujantis HN 76:2010 2 p. nuostatomis, reikalavimai dėl natūralios apšvietos koeficiento netaikomi.

Pareiškėjas nurodo, kad buvo per mažai tualetų ir jie buvo neuždari taip buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas.

Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 , 5.7 punktą, pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiami sanitariniai ir higienos mazgai (kiekvienam būriui). Remiantis minėtų taisyklių 6 punktu, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti taisyklių 5.6–5.10 punktuose nurodytas patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje (toliau- Aprūpinimo norma) nustatyta, kad bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti įrengta prausykla, tualetas, kuriame turi būti praustuvė (1 vnt. dešimčiai asmenų), klozetas arba unitazas (1 vnt. dvylikai asmenų) ir kt. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad nėra duomenų, jog nuteistajam būtų kilę problemų ir jis būtų skundęsis dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, dėl to, kad reikia laukti eilėje, ar dėl to, kad galėtų atlikti sanitarinius ar higieninius reikalus. Atsakovas byloje nurodęs kiek 4 ir 9 būryje buvo tualetų, pisuarų, tačiau nepateikė duomenų apie nuteistųjų asmenų skaičių minėtuose būriuose. Spręstina, jog atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl tualetų trūkumo.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad sanitariniai mazgai buvo netinkamai atitverti, o tai sąlygojo diskomfortą, privatumo stoką.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nustatančios pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, nenustato reikalavimų pataisos namų tualeto patalpos, esančios ne kamerų tipo patalpose įrengimui. Šių taisyklių 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinių mazgų konstrukcijų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atkreipia dėmesį į EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. Glotov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 41558/05, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas; taip pat žr. A. M. prieš Rusiją, 97 paragrafas, pareiškimo nr. 15217/07, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas; Grishin prieš Rusiją, pareiškimo nr. 30983/02, 94 paragrafas, 2007 m. lapkričio 15 d. ir Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 47095/99, 99 paragrafas, ECHR 2002-VI). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad tualetai nėra atitverti sienelėmis. Atsakovas nurodė, jog 9 būrio pastate pradėti vykdyti remonto darbai nuo 2016 m. balandžio 11 d., todėl negali pateikti detalesnių įrodymų (nuotraukų) apie minėtame būryje sanitarinių mazgų atskyrimą bei duris ( b. l. 55), tačiau nurodė, jog 9 būrio sanitarinio mazge tarp klozetų buvo įrengtos pertvaros bei tualetai buvo užtraukiami užuolaidomis. Taip pat nurodė, jog 4 būrio tualetai yra atskirti sienelėmis ir tai patvirtina prie bylos pateiktos nuotraukos (b. l. 143-144, 147). Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš atsakovo pateiktų 4 būrio sanitarinio mazgo nuotraukų, tualeto patalpose pertvaros tarp unitazų yra žemesnės nei 1,5 m, todėl pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus būtinas privatumas. Pažymėtina, kad kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose dėl kalinimo sąlygų Marijampolės PN pagal atsakovo pateiktas nuotraukas buvo nustatyta, jog 9 būrio tualeto patalpose pertvaros tarp unitazų yra žemesnės nei 1,5 m (žr., pvz., 2016 m. vasario 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2474-624/2016). Todėl konstatuotinas pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas ginčo laikotarpiu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės PN pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad tualeto patalpoje nebuvo užtikrintas deramas privatumas.

Pareiškėjas nurodo, jog 4 ir 9 būryje nebuvo virtuvėlės, kur būtų galima daryti valgyti. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.11 punktas numato, kad kiekvienam būriui įrengiama patalpa maistui laikyti, o esant techninėms galimybėms - ir virtuvėlė. Atsakovas nurodė, jog 4 būryje buvo įrengta virtuvėlė ir tai patvirtina prie bylos pateikti duomenys, t.y. 4 būrio planas (b. l. 84) bei nuotraukos (b. l. 142). Atsakovas nurodė, jog virtuvėlė 9 būryje negalėjo būti įrengiama, kadangi nebuvo techninių galimybių. Atsižvelgiant į tai spręstina, jog atsakovas nepažeidė teisės aktų ir pareiškėjo argumentai dėl virtuvėlių nebuvimo atmestini.

Pareiškėjas nurodo, jog atvykus į Marijampolės patais namus buvo paskirtas į būrį, kuriame vartojami narkotikai, todėl ir pradėjo vartoti narkotikus, o artimieji sužinoję, jog jis vartoja narkotikus neatvykdavo į pasimatymus. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog jų žiniomis pareiškėjas iki atvykstant į įstaigą vartojo narkotines medžiagas. Pareiškėjas kalėjo 4 būryje, kuris buvo priskirtas prie dirbančių įmonėje „Mūsų amatai“, gamybos rezerve ir 9 būryje, kuriame gyveno 18-40 metų amžiaus gero (patenkinamo) elgesio asmenys (b. l. 46-47). Pagal pateiktus atsakovo duomenis, įstaigoje 22 būrys buvo priskirtas prie neigiamai charakterizuojamų, linkusių nelegaliai naudoti mobiliais telefonais, turintys priklausomybių. Be to, narkotikų vartojimas tai yra asmens laisvas apsisprendimas, kurio negali įtakoti atsakovas. Pasimatymai taip pat vykta laisva valia ir atsakovas pasimatymus tik gali riboti įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad iki atvykstant į įkalinimo įstaigą nevartojo narkotikų. Todėl pareiškėjo argumentai atmestini.

Pareiškėjas taip pat kildina žalą iš to, jog 2013 m. lapkričio 28 d. buvo sumuštas. Grįžus iš ligoninės, administracija paskyrė pareiškėją į tą patį būrį, tokiu būdu administracija leido tyčiotis kitiems nuteistiesiems iš pareiškėjo ir jį žeminti. Marijampolės pataisos namai pateikė atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagą Nr. 39/06-76 dėl nuteistojo T. G. susižalojimo gyvenamojoje zonoje (b. l. 156-170). Marijampolės pataisos namų Vidaus tyrimų skyrius 2013 m. lapkričio 29 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Baudžiamojo kodekso 138 straipsnį dėl nuteistojo T. G. susižalojimo, nesant nusikalstamos veikos įvykio, bei nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. 2013 m. lapkričio 29 d. liudytojo T. G. apklausos protokole paliudijo, jog dėl susižalojimo buvo kaltas alkoholis. Tai pripažino pats nuteistasis pasirašydamas apklausos protokolą. Todėl pareiškėjo argumentai dėl sužalojimo ir patalpinimo vėl į tą pačią kamerą atmestini kaip nepagrįsti, kadangi kaip matyti iš tyrimo medžiagos pats pareiškėjas paliudijo, jog su nuteistaisiais nekonfliktuoja. Byloje nenustatyta jokių faktinių duomenų, patvirtinančių, kad 9 būryje galėjo kilti reali grėsmė pareiškėjo sveikatai ar gyvybei. Pareiškėjas pateiktame patikslinime nurodo, jog jam buvo grasinta, kad nekeltų jokių pretenzijų dėl sumušimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1105/2013). Pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra hipotetinio pobūdžio, nes jis nenurodė kokie konkretūs pareigūnai grasino. Įrodinėdamas šias aplinkybes, nesirėmė liudytojų parodymais, todėl bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė vidinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, fizinius negalavimus, baimę, stresą, depresiją, buvo pažemintas jo orumas, tačiau jokiais įrodymais jų nepagrindžia. Byloje nenustatyti jokie dėl kalinimo sąlygų galėję pasireikšti sveikatos sutrikimai (b. l. 51). Marijampolės PN Psichologinės tarnybos pažymoje (b. l. 52) nurodoma, kad dėl problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, kreipęsis nebuvo. Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos 2016 m. rugpjūčio 2 d. pažyma (b. l. 51) patvirtina, kad dėl įvairių nusiskundimų sveikata į gydytojus pareiškėjas kreipėsi 84 kartus. Nei karto nesikreipė dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo sukelti blogos gyvenimo sąlygos. Pareiškėjas yra įtrauktas į asmenų, linkusių vartoti narkotines-psichotropines medžiagas įskaitą. Asmens sveikatos istorijoje yra 4 apsvaigimo nustatymo aktų kopijos, kuriose konstatuoti apsvaigimai opiatais, amfetaminu, metamfetaminu, alkoholiu. Gydytojų išvados ir įrašai Asmens sveikatos istorijoje (b. l. 85-141) leidžia spręsti, kad pareiškėjo apibūdinti sveikatos sutrikimai, negalavimai yra sąlygoti jo paties pasirinkto elgesio ir gyvenimo būdo. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis pagalbos dėl sveikatos sutrikimų, kurių priežastimi būtų netinkamos kalinimo sąlygos. Taigi, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Teismas, įvertinęs į byloje nustatytų aplinkybių ir surinktų įrodymų visumą, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad Marijampolės pataisos namai ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui tualeto patalpose neužtikrino deramo privatumo, buvo nustatyti ir kiti sanitarinių sąlygų pažeidimai: pelėsis, apšvietimo trūkumas, todėl konstatuotina, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis.

Teismui nekyla abejonių, kad dėl atsakovo veiksmų (neveikimo) pareiškėjui buvo sudarytos netinkamos kalinimo sąlygos, todėl jis patyrė nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Nagrinėjant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, svarbu nustatyti ne vien tik neteisėtus institucijos veiksmus, bet ir kaip jie įtakojo pareiškėjo teisių apimtį.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmių), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į pažeidimus ir jų trukmę, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Įvertinus nustatytų pažeidimų trukmę, jų pobūdį, nesant duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, vertintina, jog dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms proporcinga priteistina iš atsakovo suma yra 300 Eur.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V.v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 5 p., 105 straipsnio 1, 6 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo T. G. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui T. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 300 Eur ( tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjo skundą, dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų ir dėl VĮ „Mūsų amatai“ sukeltos neturtinės žalos atlyginimo, palikti nenagrinėtą.

Sprendimas per vieną mėnesį dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.