- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-02-28
- Bylos Nr.
- I-1247-95/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02755-2012-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Liuda Arlauskienė, Arūnas Kaminskas, Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- S. S.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Advokatai
- Saulius Aviža
- Kategorijos
- 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 6.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Liudos Arlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Kaminsko ir Mildos Vainienės, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Sauliui Avižai, atsakovės atstovei Dainai Jakimauskienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę byla pagal pareiškėjos S. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja S. S. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1-4), kurį tikslino (b.l. 17-20) kreipėsi į teismą prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir Vilniaus skyrius, atsakovas) 2012-07-30 priimtą sprendimą Nr. 6-24-12686 „Dėl S. S. teisės į motinystės pašalpą"; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2012-08-14 sprendimą Nr. (9.35-) 3-88984 „Dėl motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos; 3) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba, VSDFV) 2012-10-02 sprendimą Nr. (11.1) 1-5830 „Dėl motinystės pašalpos dydžio apskaičiavimo“ (toliau – ir skundžiami sprendimai); 4) įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių perskaičiuoti S. S. priklausančią motinystės pašalpą taikant Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 str. 3 dalį.
Skunde nurodė, kad Vilniaus skyriaus 2012-07-30 sprendimu pareiškėjai buvo paskirta motinystės pašalpa nėštumo ir gimdymo atostogų metu nuo 2012-07-24 iki 2012-11-26 taikant 26,62 Lt (minimalų) vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį, kadangi vienos dienos kompensuojamasis uždarbis apskaičiuotas iš draudžiamųjų pajamų, turėtų laikotarpiu nuo 2011-06-01 iki 2012-05-31 buvo 2,00 Lt. Pareiškėjai pateikus prašymus dėl motinystės pašalpos perskaičiavimo, jie VSDFV skyriaus 2012-08-14 sprendimu atmesti. Pareiškėja minėtais prašymais prašė apskaičiuojant motinystės pašalpą taikyti LR ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 str. 3 dalies nuostatą, kurioje numatyta, kad jeigu visą nurodytą laikotarpį arba jo dalį apdraustasis buvo nėštumo ir gimdymo, tėvystės ar vaiko priežiūros, kol jam sueis treji metai, atostogose, jo prašymu nauja motinystės, tėvystės ar motinystės pašalpa gali būti apskaičiuota iš kompensuojamojo uždarbio, pagal kurį buvo apskaičiuota ankstesnė (pirminė) motinystės, tėvystės ar motinystės pašalpa. Pareiškėja, nesutikdama su nurodytu sprendimu kreipėsi į Fondo valdybą, kuri 2012-10-02 sprendimu Nr. (11.1) 1-5830 pareiškėjos skundo taip pat netenkino.
Pareiškėja 2010-10-18 pateikė UAB „Ikoda" (ankstesnis darbdavys) prašymą suteikti atostogas pirmajam vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai, t.y. iki 2012-05-30. Pareiškėjai esant pirmojo vaiko priežiūros atostogose UAB „Ikoda" 2011-03-14 bankrutavo bei ji buvo atleista iš darbo. Nuo 2012-07-24 pareiškėja buvo išleista antrojo vaiko nėštumo ir gimdymo atostogų bei VSDFV pateikė prašymą dėl naujos motinystės pašalpos apskaičiavimo pagal laikotarpį, buvusį iki pirmųjų motinystės atostogų. VSDFV bei Fondo valdyba šio prašymo netenkino bei motinystės pašalpą paskyrė taikydama 23,62 Lt (minimalų) vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį, apskaičiuojant jį iš turėtų draudžiamųjų pajamų laikotarpiu nuo 2011-06-01 iki 2012-05-31.
Pareiškėja teigia, kad pagal aukščiau nurodytas faktines aplinkybes primojo (ankstesnio) vaiko priežiūros atostogose buvo iki 2012-05-30, todėl ginčijamuose sprendimuose nepagrįstai nurodyta, kad Pareiškėja vaiko priežiūros atostogose buvo nuo 2009-08-10 iki 2011-03-14 d., t.y. iki UAB „Ikoda" bankroto, kuris yra nuo Pareiškėjos valios nepriklausanti aplinkybė, jos nekontroliuojama, dėl kurios Pareiškėja niekaip negalėjo pakeisti savo teisinės padėties teisės į motinystės pašalpą sąlygų visumos kontekste, todėl pašalpos netinkamas apskaičiavimas akivaizdžiai pažeidžia Pareiškėjos konstitucinę teisę į socialinę paramą motinystės atveju, jos teisėtus lūkesčius, taip pat neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.
Pažymėjo, kad VSDFV bei Fondo valdyba priimdama ginčijamus sprendimus nesivadovavo suformuota Lietuvos teismų praktika, kurioje išaiškinta, kad analogišku atveju, asmuo yra laikomas esančiu atostogose (Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2011 m. rugpjūčio mėn. 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-146-2414-11).
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas patvirtino skunde išdėstytus argumentus, skundą palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai.
Į teismo posėdį pareiškėja neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jai buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta jai nedalyvaujant.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (b. l. 39-42) nurodė, kad pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos dydis, apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per paeiliui einančius 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš nėštumo ir gimdymo arba vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį. 2012-07-24 S. S. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama skirti ir mokėti jai motinystės pašalpą vaiko, gimusio 2012-09-25, nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu. Teisę į šią pašalpą pareiškėja įgijo 2012-07-24, todėl vienos dienos kompensuojamasis uždarbis (2 Lt (509.09 Lt: 254 d. d.)) jos dydžiui nustatyti apskaičiuotas pagal pareiškėjos draudžiamąsias pajamas, turėtas 2011-06-01 - 2012-05-31 laikotarpiu. Kadangi pareiškėjos vienos dienos kompensuojamasis uždarbis yra mažesnis už Įstatymo nustatytą minimalų, motinystės pašalpa jai paskirta pagal minimalų kompensuojamojo uždarbio dydį.
VSDFV Vilniaus skyrius su pareiškėjos nuomone, jog skiriant jai motinystės pašalpų turi būti taikoma Įstatymo 6 str. 3 d., nesutinka, kadangi vaiko, gimusio 2009-05-30 priežiūros atostogos pareiškėjai UAB „Ikoda" buvo suteiktos nuo 2009-08-10 iki 2011-05-30 (iki vaikui sueis dveji metai). Dėl UAB „Ikoda" bankroto 2011-03-14 pareiškėja šioje įmonėje buvo atleista, taigi nuo šios datos pareiškėja faktiškai vaiko priežiūros atostogose nebebuvo, tačiau nuo 2011-03-15 iki 2011-05-30 motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimas jai buvo tęsiamas vadovaujantis Įstatymo 19 str. 6 d. nuostatomis, numatančiomis, kad vienam iš tėvų (įtėvių) ar globėjui. įstatymų nustatyta tvarka išleistam vaiko priežiūros atostogų ir gaunančiam motinystės (tėvystės) pašalpą, atleistam iš darbo dėl įmonės, įstaigos, organizacijos likvidavimo ar bankroto, motinystės (tėvystes) pašalpa mokama toliau. Laikotarpiu nuo 2011-05-31 iki 2012-05-13 (t. y. iki valstybinio socialinio draudimo pradžios UAB „Skulas") pareiškėja buvo draudžiama pagal LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (Žin., 2004, 171-6295, toliau -Socialinio draudimo įstatymas) 4 str. 2 d. 5 p., numatantį, kad pensijų ir nedarbo valstybiniu socialiniu draudimu privalomai draudžiami šeimos pasirinkimu vienas iš tėvų (įtėvių) arba asmuo, nustatyta tvarka paskirtas vaiko globėju, auginantys vaiką iki trejų metų. Taikyti Įstatymo 6 str. 3 d. numatytą pašalpos skaičiavimo išimtį, kuri gali būti taikoma tik tuo atveju, kada apdraustasis laikotarpiu, iš kurio draudžiamųjų pajamų turi būti skaičiuojamas kompensuojamasis uždarbis motinystės ar motinystės (tėvystės) pašalpai skirti, buvo anksčiau gimusio vaiko nėštumo ir gimdymo ar vaiko priežiūros atostogose, VSDFV Vilniaus skyrius neturi teisinio pagrindo, kadangi pareiškėja 2011-06-01 - 2012-05-31 laikotarpiu, iš kurio draudžiamųjų pajamų jai turi būti skaičiuojama vaiko, gimusio 2012-09-25, motinystės pašalpa, nebuvo nėštumo ir gimdymo ar vaiko priežiūros atostogose. Kaip minėta aukščiau, pareiškėjos vaiko, gimusio 2009-05-30, priežiūros atostogos iki dviejų metų nutrūko 2011-03-14, t. y. jos atleidimo iš darbo dieną, o vaiko priežiūros atostogos iki trejų metų jai iš viso nebuvo suteiktos. Nuo 2011-05-31 iki 2012-05-13, t. y. laikotarpiu, iš dalies sutampančiu su laikotarpiu iš kurio draudžiamųjų pajamų buvo skaičiuojama vaiko, gimusio 2012-09-25, motinystės pašalpa, pareiškėja buvo draudžiama privalomuoju socialiniu draudimu pagal Socialinio draudimo įstatymo 4 str. 2 d. 5 p, tačiau tai nereiškia, kad tuo metu pareiškėja buvo vaiko priežiūros atostogose.
Nurodė, kad LR Vyriausiojo administracinio teismo 2011-08-05 sprendimu administracinėje byloje Nr. Al46-2414/2011 nagrinėtos bylos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės nėra analogiškos, todėl remtis pateiktais išaiškinimais nėra pagrindo.VSDFV Vilniaus skyriaus nesutinka su S. S. nuomone, kad jos atžvilgiu nepritaikius įstatymo 6 str. 3 d., buvo pažeistos Konstitucijos nuostatos, kadangi pareiškėjos atveju socialinė garantija buvo pritaikyta, t. y. pareiškėjai po įmonės bankroto pašalpos mokėjimas buvo tęsiamas, o nuo 2012-07-24 pareiškėjai buvo paskirta motinystės pašalpa antrojo vaiko nėštumo ir gimdymo metu.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovės atstovė patvirtino atsiliepime išdėstytus motyvus, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (b. l. 62-65) nurodė, kad pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos dydis, apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per paeiliui einančius 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš nėštumo ir gimdymo arba vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį. Remiantis Nuostatų 9 punktu, asmens vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpoms apskaičiuojamas paeiliui einančių 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš nėštumo ir gimdymo ar vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį, draudžiamąsias pajamas dalijant iš to paties laikotarpio darbo dienų pagal kalendorių skaičiaus (taikoma 5 dienų darbo savaitė). Pagal Įstatymo 6 straipsnio 3 dalį, jeigu visą nurodytą laikotarpį arba jo dalį apdraustasis buvo nėštumo ir gimdymo, tėvystės ar vaiko priežiūros, kol jam sueis treji metai, atostogose, jo prašymu nauja motinystės, tėvystės ar motinystės (tėvystės) pašalpa gali būti apskaičiuota iš kompensuojamojo uždarbio, pagal kurį buvo apskaičiuota ankstesnė (pirmesnė) motinystės, tėvystės ar motinystės (tėvystės) pašalpa. Ši nuostata gali būti taikoma tik tais atvejais, kai laikotarpiu, iš kurio turėtų būti skaičiuojamas kompensuojamasis uždarbis, patenka bent viena nėštumo ir gimdymo ar vaiko priežiūros atostogų diena ir darbuotojas tą bent vieną dieną buvo faktiškai išleistas atitinkamų atostogų savo darbovietėje. Įstatymo 19 straipsnio 6 arba 7 dalyse nurodyti atvejai, kada įstatymo leidėjas sudarė galimybę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą arba tęsti jos mokėjimą ir pasibaigus darbo sutarčiai, nėra laikytini, kad asmuo toliau yra vaiko priežiūros atostogose, jis tik gali gauti motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu.
Nurodė, kad teisę gauti motinystės pašalpą pareiškėja įgijo nuo 2012-07-24. Kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpos dydžiui nustatyti, vadovaujantis Įstatymu ir Nuostatais, apskaičiuotas pagal S. S. draudžiamąsias pajamas, turėtas laikotarpiu nuo 2011-06-01 iki 2012-05-31, yra 2,00 Lt (509,09 Lt : 254 d. d.). Minimalus vienos dienos kompensuojamasis uždarbis, apskaičiuotas pagal 2012 m. liepos mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų (1488 Lt) trečdalį bei 2012 metų vidutinį mėnesio darbo dienų skaičių, yra 23,62 Lt (1488 Lt : 3 : 21 d. d.). Kadangi pareiškėjos vienos dienos kompensuojamasis uždarbis mažesnis už minimalų vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį. Fondo valdybos Vilniaus skyrius 2012-07-30 sprendimu Nr. 6-24-12686 pagrįstai S. S. paskyrė minimalią motinystės pašalpą 2078,56 Lt (23,62 Lt x 88 d. d. x 100 proc.) už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpio darbo dienas.
Pažymėjo, kad vadovaujantis Darbo kodeksu, vaiko priežiūros atostogas suteikia darbdavys. Darbo santykiams pasibaigus (t. y. asmenį atleidus iš darbo), nutrūksta (pasibaigia) ir atostogos. Tuo tarpu Įstatymo leidėjas siekdamas globoti šeimas, motinystę ir vaikystę, nustato, kad ir faktiškai pasibaigus atostogoms, motinoms (tėvams) išsaugoma teisė į motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu (kaip buvo atlikta ir S. S. motinystės (tėvystės) mokėjimo atveju už laikotarpį nuo 2011-03-15 iki 2012-05-13). Taigi įstatymų leidėjas apibrėždamas faktiškai vartoja žodžius „vaiko priežiūros atostogos“ arba „nėštumo ir gimdymo atostogos“. Kai įstatymų leidėjas vartoja sąvoką „vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu“, tai kalbama apie motinystės (tėvystės) pašalpos gavimo laikotarpį, kuriuo mokama motinystės (tėvystės) pašalpa, nesvarbu, ar asmuo faktiškai yra atostogose ar ne.
Į teismo posėdį trečiojo suinteresuoto asmens atstovas neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta atstovui nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas.
Byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2012-07-30 priimto sprendimo Nr. 6-24-12686 „Dėl S. S. teisės į motinystės pašalpą"; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2012-08-14 sprendimo Nr. (9.35-) 3-88984; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012-10-02 sprendimo Nr. (11.1) 1-5830.
Taigi, nagrinėjamos bylos ginčo dalykas minėtų sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas, o ginčo objektas – motinystės pašalpos apskaičiavimo tvarka ir pagrindai.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (toliau - Įstatymas), Socialinio draudimo įstatymas, 2001-01-25 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 86 patvirtinti Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatai (toliau - Nuostatai), kiti su ginčo teisiniais santykiais susiję teisės aktai..
Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 d., kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal LR ABTĮ 22 str. 1 d., skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai tvirtina, kad pareiškėja 2012-07-24 kreipėsi į atsakovą su prašymu skirti ir mokėti jai motinystės pašalpą vaiko, gimusio 2012-09-25, nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu nuo 2012-07-24 iki 2012-11-26 (b.l. 52-53).
Vilniaus skyriaus 2012-07-30 sprendimu pareiškėjai buvo paskirta motinystės pašalpa nėštumo ir gimdymo atostogų metu nuo 2012-07-24 iki 2012-11-26 taikant 23,62 Lt dienos kompensuojamąjį uždarbį, viso priskaičiuota pašalpos suma 2078,56 Lt (b.l. 27, 54-56).
Pareiškėja 2012-08-06 pateikė prašymus dėl motinystės pašalpos perskaičiavimo, kuriais prašė išaiškinti, kodėl apskaičiuojant motinystės pašalpą nebuvo taikomas palankesnis skaičiavimas, t.y. pagal ankstesniąją motinystės pašalpą (b.l. 30-32).
Vilniaus skyrius 2012-08-14 sprendime Nr. (9.35-) 3-88984 nurodė, kad Vilniaus skyriaus 2012-07-30 sprendimu jai paskirta motinystės pašalpa nėštumo ir gimdymo atostogų metu nuo 2012-07-24 iki 2012-11-26 taikant 23,62 Lt (minimalų) vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį, kadangi vienos dienos kompensuojamasis uždarbis apskaičiuotas iš draudžiamųjų pajamų, turėtų laikotarpiu nuo 2011-06-01 iki 2012-05-31 buvo 2,00 Lt. Sprendime taip pat paaiškinta, kad apskaičiuojant motinystės pašalpą taikyti Įstatymo 6 str. 3 d. nuostatas nėra teisinio pagrindo, kadangi laikotarpiu nuo 2011-06-01 iki 2012-05-31, iš kurio skaičiuojamas kompensuojamasis uždarbis, pareiškėja nebuvo vaiko priežiūros atostogose kol vaikui sukaks dveji metai (vaiko priežiūros atostogose buvo nuo 2009-08-10 iki 2011-03-14), kadangi pareiškėja iš UAB „Ikoda“ buvo atleista 2011-03-14 (b.l. 5-6, 21-22, 58-59).
Pareiškėja 2012-09-12 apskundė 2012-08-14 sprendimą Fondo valdybai nurodydama, kad vaiko priežiūros atostogose buvo ne iki 2011-03-14, o iki 2012-05-30, ši diena įeina į laikotarpį nuo 2011-06-01 iki 2012-05-31, todėl turi būti taikoma Įstatymo 6 str. 3 dalis bei motinystės pašalpa turi būti apskaičiuojama pagal ankstesnę (pirmesnę) motinystės pašalpą (b.l. 28-29, 68-69).
Fondo valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2012-10-02 sprendimu Nr. (11.1) 1-5830 konstatavo, kad Vilniaus skyrius 2012-07-30 sprendimu pagrįstai paskyrė pareiškėjai bei patvirtino skundžiamame sprendime nurodytus argumentus, kad nėra teisinio pagrindo apskaičiuoti motinystės pašalpą taikant Įstatymo 6 straipsnio 3 dalies nuostatas, kadangi laikotarpiu, iš kurio skaičiuojamas kompensuojamasis uždarbis, pareiškėja faktiškai nebuvo išleista vaiko priežiūros atostogų (iš darbo buvo atleista 2011-03-14), o tai , kad po atleidimo iš darbo jai buvo mokama motinystės (tėvystės) pašalpa iki vaikui sukaks 2 metai (2011-05-30) ir toliau prižiūri 2009-05-30 gimusį vaiką, nėra laikoma, kad ji iki 2012-05-30 faktiškai buvo vaiko priežiūros atostogose (b.l. 23-24).
Pareiškėjos teisė gauti motinystės pašalpą antrojo vaiko, gimusio 2012-09-25, nėštumo ir gimdymo atostogų metu nuo 2012-07-24 bei vaiko priežiūros atostogų metu byloje neginčijama, tačiau byloje ginčas kilo dėl motinystės pašalpos dydžio apskaičiavimo tvarkos. Iš skundžiamų sprendimų matyti, kad atsakovas pareiškėjai motinystės pašalpą skaičiuoja vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, numatančia, kad kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos dydis, apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per paeiliui einančius 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš nėštumo ir gimdymo arba vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį, t.y. kompensuojamąjį uždarbį motinystės pašalpos dydžiui nustatyti apskaičiuojant pagal pareiškėjos draudžiamąsias pajamas, turėtas laikotarpiu nuo 2011-06-01 iki 2012-05-31.
Kaip minėta, pareiškėja prašė atsakovo apskaičiuojant motinystės pašalpą taikyti Įstatymo 6 str. 3 dalies nuostatą, kurioje numatyta, kad jeigu visą nurodytą laikotarpį arba jo dalį apdraustasis buvo nėštumo ir gimdymo, tėvystės ar vaiko priežiūros, kol jam sueis treji metai, atostogose, jo prašymu nauja motinystės, tėvystės ar motinystės pašalpa gali būti apskaičiuota iš kompensuojamojo uždarbio, pagal kurį buvo apskaičiuota ankstesnė (pirminė) motinystės, tėvystės ar motinystės pašalpa.Tuo tarpu atsakovas nesutinka, kad apskaičiuojant pareiškėjos motinystės pašalpą būtų taikoma Įstatymo 6 str. 3 dalies nuostata, kadangi pareiškėja 2011-06-01 - 2012-05-31 laikotarpiu, iš kurio draudžiamųjų pajamų jai turi būti skaičiuojama vaiko, gimusio 2012-09-25, motinystės pašalpa, nebuvo nėštumo ir gimdymo ar vaiko priežiūros atostogose. Atsakovas teigia, kad pareiškėjos vaiko, gimusio 2009-05-30, priežiūros atostogos iki dviejų metų nutrūko 2011-03-14, t. y. jos atleidimo iš darbo dieną.
Taigi byloje iš esmės nesutariama dėl to, ar pareiškėja laikotarpiu nuo atleidimo iš darbo UAB „Ikoda" (dėl UAB „Ikoda" bankroto) dienos 2011-03-14, taip pat ir laikotarpiu nuo 2011-06-01 - 2012-05-31, iš kurio draudžiamųjų pajamų jai turi būti skaičiuojama antrojo vaiko, gimusio 2012-09-25, motinystės pašalpa, buvo nėštumo ir gimdymo ar vaiko priežiūros atostogose. Nuo to priklauso, ar pareiškėjos atžvilgiu gali būti taikoma Įstatymo 6 straipsnio 3 dalis, t.y. ar pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpa gali būti apskaičiuota iš kompensuojamojo uždarbio, pagal kurį buvo apskaičiuota ankstesnė (pirmesnė) motinystės, tėvystės ar motinystės (tėvystės) pašalpa.
Bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus skyriaus 2009-04-10 sprendimu Nr. 6-24-7879 pareiškėjai skirta motinystės pašalpa pirmojo vaiko, gimusio 2012-09-25, nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu nuo 2009-04-06 iki 2009-08-09 (b.l. 43-44). Pareiškėjai nuo 2009-08-10 iki 2011-05-30 UAB „Ikoda" suteiktos atostogos vaikui, gimusiam 2009-05-30 prižiūrėti (b.l. 50). Vilniaus skyriaus 2009-08-01 sprendimu Nr. 6-24-17567 pareiškėjai skirta motinystės (tėvystės) pašalpa vaiko priežiūros atostogų iki vaikui sukaks dveji metai, laikotarpiu nuo 2009-08-10 iki 2011-05-30 (b.l. 46-48). Taigi pareiškėjai įstatymu nustatyta tvarka buvo paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa vaiko priežiūros atostogų iki vaikui sukaks dveji metai ir pareiškėjai dar būnant vaiko priežiūros atostogose iki vaikui sukaks dveji metai, ji 2011-02-21 BUAB „Ikoda" įsakymu Nr. 4, vadovaujantis LR darbo kodekso 137 str. ir LR Įmonių bankroto įstatymo 19 str. 1 d., atleista iš darbo UAB „Ikoda" (b.l. 26, 49). 2011-03-15 UAB „Ikoda“ pranešė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui apie atšauktas pareiškėjos motinystės (tėvystės) atostogas vaikui, gimusiam 2009-05-30 prižiūrėti, nurodant, kad paskutinė atostogų diena yra 2011-03-14 (b.l. 45).
Iš bylos duomenų ir bylos šalių paaiškinimų nustatyta, kad, kai pareiškėja buvo atleista iš darbo UAB „Ikoda" 2011-03-14, jai ir toliau buvo mokama paskirta motinystės pašalpa iki vaikui sukaks dveji metai. Pašalpa buvo mokama vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 6 dalies norma, kurioje nustatyta, kad vienam iš tėvų (įtėvių) ar globėjui, įstatymų nustatyta tvarka išleistam vaiko priežiūros atostogų ir gaunančiam motinystės (tėvystės) pašalpą, atleistam iš darbo dėl įmonės, įstaigos, organizacijos likvidavimo ar bankroto, <...>, motinystės (tėvystės) pašalpa mokama šio įstatymo 20 ir 21 straipsniuose nustatyta tvarka. Ši nuostata taip pat taikoma motinystės (tėvystės) pašalpai, jeigu teisė ją gauti atsirado prieš tai gimusio vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu. Nuostatų 49 punkte reglamentuojama, kad, jeigu vienas iš tėvų (įtėvių) ar globėjas, įstatymų nustatyta tvarka išleistas vaiko priežiūros atostogų ir gaunantis motinystės (tėvystės) pašalpą, atleidžiamas iš darbo dėl įmonės, įstaigos, organizacijos likvidavimo ar bankroto, <...>, jam paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa mokama šių Nuostatų 44, 45, 46, 47 ir 48¹ punktuose nustatyta tvarka.
Įstatymuose nėra vienareikšmiškai įtvirtinta, ar asmuo, atleistas iš darbo dėl darbdavio bankroto atostogų metu, ir toliau laikomas esančiu motinystės (tėvystės) atostogose. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas (Konstitucinio Teismo 1998 m. liepos 9 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimas). Įstatymų leidėjo neišspręstus teisės taikymo klausimus gali spręsti teismai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimas). Valstybė aukščiausios galios teisės aktu – Konstitucija – įsipareigojo užtikrinti šeimos, motinystės, tėvystės, vaikystės, kaip konstitucinių vertybių, apsaugą (Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalys, 39 straipsnio 1 dalis). Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalis nustato, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias sąlygas ir kitas lengvatas.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai po atleidimo iš darbo UAB „Ikoda" buvo ir toliau mokama paskirta motinystės pašalpa iki vaikui sukaks dveji metai, darytina išvada, kad faktiškai ji ir po atleidimo iš darbo turėjo visas garantijas, priklausančias asmeniui, kuris yra vaiko priežiūros atostogose iki dvejų metų, todėl nėra pagrindo šio laikotarpio (nuo pareiškėjos atleidimo iš darbo 2011-03-14 iki 2011-05-30) nelaikyti vaiko priežiūros atostogomis.
Sistemiškai vertinant Įstatyme bei Nuostatuose įtvirtintas garantijas asmenims, kurie atleisti iš darbo dėl darbdavio bankroto, vaiko priežiūros atostogų metu, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas siekė įtvirtinti nurodytiems asmenims tokias pačias teises ir garantijas, kaip ir kitiems asmenims tais pačiais pagrindais įstatymų numatyta tvarka įgijusiems teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą. Tokią išvadą sustiprina ir tai, kad asmenys, esantys vaiko priežiūros atostogose yra labiau socialiai pažeidžiami, jiems reikalinga parama, todėl tuo atveju, kai jie atleidžiami iš darbo dėl įmonės bankroto, t.y. dėl nuo jų visiškai nepriklausančių aplinkybių, ir kurių jie niekaip negali įtakoti, negali jiems sukelti neigiamų pasekmių, tokių kaip įstatymų nustatyta tvarka suteiktų ir jiems teisėtai priklausančių vaiko priežiūros atostogų sutrumpinimas, atšaukimas ir su tuo susijusių garantijų praradimas. Tai be kita ko pažeidžia ir nepilnamečių vaikų interesus, kurie valstybėje laikomi prioritetiniais. Taigi nors atsakovas teigė, kad po pareiškėjos atleidimo iš darbo 2011-03-14 iki 2011-05-30 (kai vaikui sukako du metai) ji faktiškai nebuvo vaiko priežiūros atostogose iki dvejų metų, tačiau nurodytos faktinės aplinkybės šį atsakovo argumentą paneigia, todėl šis argumentas atmestinas.
Iš bylos taip pat matyti, kad pareiškėja dar 2010-10-18, t.y. iki įmonės bankroto, pateikė darbdaviui UAB „Ikoda" prašymą suteikti atostogas pirmajam vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai, t.y. iki 2012-05-30 (b.l. 25). Atsakovo duomenų bazės išrašas patvirtina, kad pareiškėja buvo įtraukta į asmenų, auginančių vaiką iki trejų metų, t.y. nuo 2011-05-30 iki 2012-05-30, sąrašą (b.l. 51). Atsakovas taip pat nurodė, kad nuo 2011-05-31 iki 2012-05-13, t. y. laikotarpiu, iš dalies sutampančiu su laikotarpiu, iš kurio draudžiamųjų pajamų buvo skaičiuojama vaiko, gimusio 2012-09-25, motinystės pašalpa, pareiškėja buvo draudžiama privalomuoju socialiniu draudimu pagal Socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 5 punktą, kaip viena iš tėvų (įtėvių) arba asmuo, nustatyta tvarka paskirtas vaiko globėju, auginantys vaiką iki trejų metų. Taigi atsakovo teiginiai, kad pareiškėja ginčijamu laikotarpiu nebuvo motinystės atostogose, pripažintini nepagrįstais.
Be to, konstatavus, kad pareiškėja faktiškai vaiko priežiūros atostogose iki dvejų metų buvo visą numatytą ir paskirtą laiką, t.y. nuo 2009-05-30 iki 2011-05-30, darytina išvada, kad ji, laiku pateikusi prašymą suteikti atostogas pirmajam vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai, t.y. iki 2012-05-30, išsaugojo teisę ir į tokias atostogas. Nors byloje nėra darbdavio įsakymo dėl vaiko priežiūros atostogų iki trejų metų suteikimo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad įmonė bankrutavo 2011-03-14, t.y. dar nesibaigus pareiškėjos vaiko priežiūros atostogoms iki dvejų metų, darytina išvada, kad darbdavys faktiškai neturėjo galimybės priimti tokio įsakymo. Kita vertus, byloje pateikti atsakovo duomenų bazės duomenys (b.l. 51) patvirtina, kad atsakovas buvo informuotas apie pareiškėjos vaiko priežiūros atostogas iki trejų metų, t.y. iki 2012-05-30, ir apie tai žinojo. Be kita ko atsakovas nepaneigė, kad turėjo duomenis apie vaiko priežiūros atostogų iki trejų metų suteikimą pareiškėjai ir nepateikė jokių įrodymų, kad šios atostogos pareiškėjai būtų atšauktos, kad apie tai jai būtų pranešta ir išaiškinti atostogų atšaukimo (atostogų nesuteikimo) pagrindai ir motyvai, tokio sprendimo apskundimo tvarka. Nepateikta įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėja turėjo ir galėjo žinoti, kad jai vaiko priežiūros atostogos iki trejų metų ir su tuo susijusios garantijos iš viso nepriklauso arba nėra suteikiamos, kad jai buvo sudaryta galimybė skųsti tokį sprendimą ar kitaip atitinkamai reaguoti dėl susidariusios situacijos - įsidarbinti, užsiregistruoti darbo biržoje ar pasirinkti kitą elgesio variantą. Šiuo atveju iš pareiškėjos nurodytų aplinkybių ir pateiktų duomenų matyti, kad ji galėjo pagrįstai manyti, kad yra vaiko priežiūros atostogose iki trejų metų, be to, kaip pati teigė, užklaususi VSDFV Vilniaus skyrių dėl pašalpos skaičiavimo, ji buvo raminama, kad bus pritaikytas jai palankesnis skaičiavimas (b.l. 31).
Pažymėtina, kad kiekviena valdžios institucija (įstatymų leidžiamosios, įstatymų vykdomosios ar viešojo administravimo institucija) yra saistoma bendrųjų inter alia konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kt.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-10-16 administracinėje byloje Nr. A858-1519/2012). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad teisinio tikrumo principas, kaip bendrasis Europos Sąjungos principas, grindžiamas akivaizdžia būtinybe užtikrinti, kad teisės subjektai, kuriuos liečia valstybės administracinės priemonės, galėtų suprasti savo teisių ir pareigų apimtį šioje sferoje (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. birželio 20 d. sprendimą byloje Gerard Mulligan ir kiti prieš Minister for Agriculture and Food, Ireland ir Attorney General, Nr. C-313/99, p. 52). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) taip pat ne kartą yra pabrėžęs, kad neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimus).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į motinystės pašalpos mokėjimą nustatantį teisinį reguliavimą, daro išvadą, kad Įstatymas ir Nuostatai įtvirtina galimybę motinystės pašalpą, motinystės (tėvystės) pašalpą skaičiuoti atsižvelgiant į kompensuojamąjį uždarbį, pagal kurį buvo apskaičiuota ankstesnė (pirmesnė) motinystės, tėvystės ar motinystės (tėvystės) pašalpa, jeigu visą Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodytą laikotarpį arba jo dalį apdraustasis buvo nėštumo ir gimdymo, tėvystės ar vaiko priežiūros atostogose. Įstatymo 19 straipsnio 6 dalies norma bei Nuostatų 49 punkto normos taip pat įtvirtina teisę asmeniui, kuris įstatymų nustatyta tvarka išleistas vaiko priežiūros atostogų ir kuriam paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa, atleistam iš darbo dėl įmonės, įstaigos, organizacijos likvidavimo ar bankroto motinystės toliau gauti motinystės (tėvystės) pašalpą. Paminėtų įstatymo normų paskirtis - užtikrinti, jog asmuo, būdamas atleistas iš darbo dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių, šiuo atveju – dėl darbdavio bankroto, ir toliau gautų jam nustatytą pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu ir turėtų visas kitas su tuo susijusias teises bei garantijas. Kitoks šių normų vertinimas suponuotų skirtingą iš esmės tokioje pačioje padėtyje esančių asmenų, t.y. įstatymų nustatyta tvarka įgijusių teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą, traktavimą, tuo pažeidžiant asmenų lygybės, teisingumo, protingumo principus.
Pareiškėja rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-08-05 sprendimu administracinėje byloje Nr. A-146-2414-11. Teismas sutinka su atsakovo argumentu, kad nagrinėjamos bylos aplinkybės skiriasi nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-08-05 nutartyje paminėtų aplinkybių, tačiau nurodytoje nutartyje pasisakyta dėl asmens, kuris yra motinystės atostogose vaiko priežiūrai iki jam sueis dveji metai ir yra atleidžiamas iš darbo dėl įmonės bankroto, statuso, kas yra reikšminga ir nagrinėjamos bylos kontekste. Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-08-05 sprendime be kita ko konstatavo, kad pareiškėjai vaiko priežiūros metu iki jam sueis dveji metai susiklosčiusios aplinkybės, kad ji buvo atleista iš darbo dėl įmonės bankroto, tačiau atleidimo iš darbo dieną nebuvo nėščia, dėl pirmiau minėtos teisinio reguliavimo spragos negali būti vertinamos kaip paneigiančios pareiškėjos teisę ir užkertančios jai kelią gauti Konstitucijos garantuotą paramą motinystei.
ABTĮ 57 str. nustatyta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Pagal ABTĮ 86 str. 2 d., priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.
Teismo vertinimu byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja pirmojo (ankstesnio) vaiko priežiūros atostogose iki trejų metų faktiškai buvo iki 2012-05-13 (iki įsidarbinimo). Šiuo atveju aplinkybė, kad pareiškėja pirmojo vaiko priežiūros atostogų metu buvo atleista iš darbo dėl darbdavio bankroto, neturi ir negali sukelti pareiškėjai tokių pasekmių, dėl kurių ji prarastų teisę į tai, kad nauja motinystės, tėvystės ar motinystės (tėvystės) pašalpa būtų apskaičiuota iš kompensuojamojo uždarbio, pagal kurį buvo apskaičiuota ankstesnė (pirmesnė) motinystės, tėvystės ar motinystės (tėvystės) pašalpa. Todėl, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, remdamasi ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, vadovaudamasi nurodytų teisės normų sistemine analize, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija daro išvadą ir konstatuoja, kad skundžiami sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, atsakovas priimant sprendimus netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas ir dėl to neteisingai apskaičiavo pareiškėjos motinystės pašalpos dydį, todėl skundas tenkintinas, skundžiami sprendimai naikintini ir atsakovas įpareigotinas perskaičiuoti pareiškėjai priklausančią motinystės pašalpą taikant Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 str. 3 dalį (ABTĮ 88 str. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi ABTĮ 85-87 str., 88 str. 2 p., 127 str. 1 d. ir 129 str.,
nusprendė:
pareiškėjos S. S. skundą patenkinti.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2012-07-30 sprendimą Nr. 6-24-12686 „Dėl S. S. teisės į motinystės pašalpą".
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2012-08-14 sprendimą Nr. (9.35-) 3-88984 „Dėl motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos“.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012-10-02 sprendimą Nr. (11.1) 1-5830 „Dėl motinystės pašalpos dydžio apskaičiavimo“.
Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių perskaičiuoti S. S. priklausančią motinystės pašalpą taikant Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 str. 3 dalį.
Šis sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Vilniaus apygardos administracinį teismą.