Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2013-01-31 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-33-361-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-01-31
Bylos Nr.
1A-33-361-2013
Teisminio proceso Nr.
1-33-1-00395-2012-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Dalius Jocys (pirm.), Eduardas Maškevičius, Linas Pauliukėnas
Nuteistasis
V. S.
Advokatai
Mindaugas Kepenis
Kategorijos

Pranešėjas D. Jocys Teisėja A. Simaitienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-33-361-2013 Teisminio proceso Nr. 1-33-1-00395-2012-0 Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.18.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 31 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,

teisėjų Eduardo Maškevičiaus ir Lino Pauliukėno,sekretoriaujant Jolantai Kližentytei,dalyvaujant prokurorei Daliai Mackevičienei,nuteistajam V. S.,gynėjui advokatui Mindaugui Kepeniui,vertėjai Anželai Tyščukienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 4 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. (V. S.), gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 213 straipsnio 1 dalį, paskiriant 100 MGL (13000 Lt) dydžio baudą.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2012-03-15 iki 2012-03-20 (tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti) pašte, esančiame (duomenys neskelbtini), atsiėmė jam adresuotą voką su 10 vnt. netikrų 500 eurų nominalios vertės vertybinių popierių – „American Express“ kelionės čekių, atspausdintų ne pagal „American Express“ kelionės čekių spausdinimo reikalavimus, t. y. čekių blankai išspausdinti ant nespecialaus, kelionių čekiams spausdinti nenaudojamo popieriaus, plokščiosios spaudos būdu, serijinius numerius ir ženklų – skaitmenų kodus averse išspausdinus spalvinio rašalinio spausdinimo būdu, o ženklų – skaitmenų kodus reverse – lazerinio nespalvinio spausdinimo būdu bei imitavus vandens ženklus, apsauginį siūlelį ir hologramą. Tokiu būdu V. S. iš nenustatyto asmens įgijo netikrus vertybinius popierius – „American Express“ kelionės čekius, kuriuos ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje pasirašė ir laikė su savimi iki 2012-03-20, kai (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad gauti iš nenustatyto asmens kelionės čekiai yra netikri, pasikėsino realizuoti, t. y. pakeisti netikrus „American Express“ kelionės čekius į litus, pateikdamas juos banko klientų aptarnavimo darbuotojui E. G., tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes sukėlus banko darbuotojui įtarimą, kad pateikti kelionės čekiai yra netikri, V. S. buvo sulaikytas.

Apeliaciniu skundo nuteistasis V. S. prašo nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį, išvadas grindė prielaidomis, dėl to padarė neteisingas išvadas, turėjusias esminės reikšmės neteisingo nuosprendžio priėmimui, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas, o jis išteisintinas neįrodžius, kad jo veikoje buvo inkriminuoto nusikaltimo sudėtis. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kaltė dėl BK 213 str. 1 d. numatyto nusikaltimo buvo grindžiama iš esmės vien tik susiklosčiusios situacijos jo, V. S., suvokimo vertinimu. Nustatytų faktinių aplinkybių byloje neginčija, tačiau kategoriškai neigia, kad iš anksto žinojo, jog jam atsiųsti kelioniniai čekiai yra netikri. Kaip matoma iš byloje pateiktų jo elektroniniu paštu gautų ir išsiųstų laiškų, susirašinėjimas su asmeniu, pasivadinusiu A., vyko beveik ištisus metus. Pradžioje jis gavęs pasiūlymą investuoti Lietuvoje 4,5 milijonų dolerių į tai žiūrėjo skeptiškai. A. jį įtikinėjo, kad viskas realu, aiškino, kokius veiksmus būtina atlikti, norint gauti minėtus pinigus. Nurodė, kad būtina kreiptis į Ganos teismą, samdyti ten advokatą, po to iš advokato elektroninio pašto gaudavo nurodymus ir vis būdavo paprašoma apmokėti turėtas išlaidas. Jis tai vertino kaip norą jį apgauti ir išvilioti pinigus, todėl vis rašydavo, kad visas išlaidas padengs, kai gaus tuos žadamus milijonus, bet A. vis parašydavo, kad jam pavyko pasiskolinti pinigų šiems veiksmams atlikti ir galų gale beliko paskutinis etapas, kur reikalinga 5000 eurų suma, sumokėti už Ganos teismo atliekamus veiksmus. Jiems vėl parašė, kad tokių pinigų neturi ir juos galės sumokėti iš gautų milijonų. Kai jie parašė, kad jiems pavyko gauti tuos pinigus, bet pagal pas juos galiojančią tvarką tie pinigai turi būti atsiųsti jo paties, jis pradėjo abejoti, gal ir iš tikrųjų bus galimybė investuoti jų minimus milijonus Lietuvoje, todėl nieko nerizikuodamas sutiko jiems nusiųsti gautus pinigus. Kai jam buvo atsiųsti kelioniniai čekiai, kurių jis anksčiau niekada nebuvo matęs ir nežinojo, kokiu būdu juos galima išgryninti, pasidomėjo internete, kur pamatė, kad gauti paštu kelioniniai čekiai atitinka aprašymą ir jų išvaizda nesukėlė įtarimo. Be to, pamatęs aprašyme, kad tokie čekiai banke išgryninami tik patikrinus juos Kelionės čekių autorizavimo tarnyboje, buvo įsitikinęs, jog jam atsiuntęs asmuo tai žino ir tikrai nebandys atsiųsti suklastotų čekių. Kaip patvirtino teisme apklaustas banko darbuotojas E. G., jam čekių išvaizda nesukėlė jokių įtarimų ir tik po to, kai susisiekus su Autorizavimo tarnyba, buvo pranešta, kad kelionės čekiai su tokiais numeriais jau buvo išgryninti, jis suabejojo kelionės čekių tikrumu ir iškvietė policijos darbuotojus. Paklausus, kur jis įsigijo tuos čekius, jis atsakė, kad Ispanijoje, kadangi jie buvo atsiųsti pagal pašto antspaudą ant voko iš Ispanijos. Nežinojo, kad kelionės čekius galima įsigyti tik toje šalyje, kurios pilietis yra. Jei būtų iš anksto žinojęs, kad kelionės čekiai netikri, tai tikrai būtų bandęs meluoti apie jų įsigijimo aplinkybes ir vietą, be to, jokiu būdu nebūtų pats ėjęs į banką, žinodamas, kad kelionės čekiai padirbti. Nuo pat pirmos apklausos ir ikiteisminio tyrimo papasakojo visas žinomas aplinkybes nieko nenuslėpdamas, tačiau teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad jis iš anksto žinojo, jog kelionės čekiai padirbti, todėl, kad turi aukštąjį ekonominį išsilavinimą, turėjo ir galėjo suprasti, kad pinigai negali būti gaunami iš nepažįstamų asmenų „už ačiū“, kad nėra jokios priežasties, paskatinusios kitą žmogų, juolab iš Ganos, siųsti pinigus į mažai žinomą Lietuvą, nežinomam asmeniui, su kuriuo nesieja jokie santykiai ar verslo reikalai, todėl akivaizdu, kad toks gautas laiškas su kelionės čekiais – pinigais, kadangi išgryninus kelionės čekius yra gaunami pinigai, turėjo sukelti įtarimą, kaip ir duota instrukcija, kur ir kaip pasirašyti kelionės čekius. Su tokia išvada nesutinka, nes šie pinigai jam buvo atsiųsti ne „už ačiū“, o kaip nurodė susirašinėjimo metu asmenys, už tai, kad bus gautas leidimas iš Ganos persiųsti 4,5 milijonų dolerių ir juos investuoti Lietuvoje. Būtent tokiais duomenimis pirmosios instancijos teismas rėmėsi pripažindamas jį kaltu. Tačiau reikia pažymėti, kad visi įrodymai, kuriais grindžiama kaltinamojo kaltė, turi sudaryti bendrą sistemą, nepaliekančią jokių abejonių dėl šiais įrodymais padarytų išvadų pagrįstumo. Šiuo atveju, išanalizavus jo parodymus, sugretinus juos su kitais duomenimis, gautais ikiteisminio tyrimo metu, akivaizdu, jog visi šie duomenys nesudaro sistemos, nepaliekančios abejonių dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką. BPK 44 str. 6 d. įtvirtinta nekaltumo prezumpcija numato, jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas nustatyta tvarka. Nekaltumo prezumpcija reikalauja, jog visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai. Kadangi jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo negalima vienareikšmiškai pagrįsti byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymą, įrodinėjimo dėl nekaltumo naštą perkėlė jam ir nepagrįstai nuteisė, nesant tvirtų ir patikimų jo kaltės įrodymų, todėl jis turi būti išteisintas.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis V. S. apeliaciniame skunde neginčija nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau kategoriškai neigia, jog iš anksto žinojo, jog atsiųsti kelionės čekiai yra netikri. Tokius V. S. teiginius pirmosios instancijos teismas įvertino kaip pasirinktą gynybinę poziciją. Apygardos teismas taip pat pripažįsta, jog ištirtų įrodymų visuma leidžia spręsti, jog apeliantas suprato, jog įgyja, laiko ir realizuoja aiškiai netikrus kelionės čekius. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde kritikuoja nuosprendžio argumentus, tačiau apylinkės teismas teisingai pastebėjo, jog pati V. S. ir nenustatytų asmenų bendravimo pradžia, net ir turint deklaruojamą tikslą užsiimti neaiškiu verslu, atrodo nerimtai. Be to, apeliantui dar daugiau abejonių turėjo kelti ir gaunamuose laiškuose išsakomų prašymų ar komentarų turinys, pvz., jog reikalingas užsienietis, kuris galėtų paslėpti visus pervedimus ir neišduotų rašančiojo „A. F.“ (b. l. 34, t. 1), jog pats „A.“ negali susisiekti su banku, nes nenori, jog bankas sužinotų apie jo domėjimąsi pinigais (b. l. 44, t. 1), pasinaudojant ryšiais (kyšininkaujant) bus siekiama gauti sertifikatą atgaline data V. S. vardu (b. l. 46, t. 1). Taigi tariamo V. S. verslo partnerio prašymuose yra pakankamai aiškių užuominų apie ne visai teisėtus veiksmus, o tai, kad apeliantas taip pat ne iki galo tikėjo savo tariamu verslo partneriu, patvirtina ir paties apelianto atsakymai, jog jam advokatas neva neleidžia iš anksto mokėti pinigų (b. l. 100, 114; t. 1). Nepaisant to, nuteistasis į iš nenustatytų asmenų gaunamus laiškus atsakydavo patvirtindamas, jog bendradarbiauja, ketina priimti siuntinį (nesutikdavo tik pats pervesti savo pinigų).

Pirmosios instancijos teisme V. S. pripažino, jog gavęs kelionės čekius internete apie juo pasiskaitė, be to, kaip pats nurodė, turi aukštąjį ekonominį išsilavinimą, užsiėmė verslu, taigi neabejotinai suprato kelionės čekių, kaip vertybinių popierių, ypatumus. Iš byloje esančio susirašinėjimo matyti, jog V. S. buvo įspėtas, jog gaus kelionės čekius, kuriuos reikės išgryninti banke, taip pat pateikti ir nurodymai, ką daryti gavus čekius – visuose užrašyti vardą, pavardę, parašą, pasirašyti vienodai, į banką vykti su asmens tapatybę patvirtinančiu dokumentu (b. l. 118, t. 1), čekiai tikri, tačiau problema yra kaip prisistatyti bankui (b. l. 120, t.1). Teisiamajame posėdyje V. S. pripažino, jog banke jokių kelionės čekių nepirko, vadinasi, ir pats apeliantas aiškiai suvokė, jog teisėtu būdu įsigytų čekių neturi. Kaip teisingai nurodoma pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, jau pati aplinkybė, jog V. S. savo ranka įrašė gautuose kelionės čekiuose savo duomenis, juos pasirašė bei pateikė apmokėjimui, reiškia kaip tik tai, kad jis suvokė, kad čekiai yra netikri, nes jo vardu jokie čekiai nebuvo niekieno išduoti, pats jis jų neįsigijo. Apeliacinio skundo argumentai, jog nebūtų ėjęs į banką, jei būtų žinojęs, jog čekiai netikri, yra tik pasirinkta gynybinė pozicija. Specialisto išvadoje yra įrodyta, jog visi kelionės čekiai yra netikri, o, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra abejonių, kad V. S. visiškai sąmoningai įgijo, laikė ir siekė realizuoti 10 vnt. netikrų 500 eurų nominalios vertės vertybinių popierių – „American Express“ kelionės čekių, todėl jis pagrįstai nuteistas pagal BK 213 str. 1 d.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Dalius JocysTeisėjai Eduardas MaškevičiusLinas Pauliukėnas