Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. Š. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008-04-07 sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. Š. ieškinį atsakovei S. Š., trečiajam asmeniui Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl tėvystės nuginčijimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė L. Š. ieškiniu kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės teismą, prašydama nustatyti, kad jos sūnus A. Š., gim. (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini) nėra O. Š., gimusios (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) gimimo akto įrašas Nr. (duomenys neskelbtini)), tėvas bei panaikinti įrašą Tauragės rajono savivaldybės civilinės metrikacijos skyriuje, jog A. Š. yra O. Š. tėvas. Ieškovė nurodė, kad A. Š. ir atsakovė S. Š. susituokė (duomenys neskelbtini), santuokoje (duomenys neskelbtini) gimė dukra O. Š., kurios gimimo akto įraše tėvu įrašytas ieškovės sūnus A. Š.. Nurodė, kad A. Š., būdamas pirmoje santuokoje, vaikų neturėjo, o santuokoje su atsakove vaikas jiems gimė tik po septynių metų po santuokos sudarymo. Tauragės rajono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu A. Š. ir S. Š. santuoka nutraukta, dar anksčiau teismo iš A. Š. buvo priteisti alimentai dukros išlaikymui. Ieškovės teigimu, atsakovė, žinodama, kad A. Š. nėra jos dukros biologinis tėvas, kreipėsi į notarų biurą ir priėmė nepilnamečio vaiko vardu palikimą. Ieškovė pažymėjo, jog būdama A. Š. motina, pagal įstatymą antrosios eilės įpėdinė įgytų teisę priimti mirusio sūnaus palikimą jei būtų nuginčyta tėvystė. Nurodė, kad A. Š. nuo pat dukros gimimo abejojo savo tėvyste, apie tai yra ne vieną kartą užsiminęs ieškovei, kitiems giminaičiams, tačiau galutinai įsitikino, kad jis nėra O. Š. tėvas jo artimiems draugams jam apie tai papasakojus 2006 m. lapkričio mėnesį, t. y. visai prieš mirtį, todėl ieškovė prašė teismo skirti DNR tyrimą dėl tėvystės nustatymo.

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2008 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės L. Š. 2360 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovei S. Š. ir 146,51 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Teismas konstatavo, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes matyti, kad A. Š. pripažino vaiką kaip savo, auklėjo ir ugdė nuo pat jo gimimo, dalyvavo kasdieniame jo gyvenime, net nutrūkus A. Š. ir atsakovės santuokai vaiko ir tėvo bendravimas nenutrūko, jis jai teikė išlaikymą, pats pripažino, kad tarp jo ir vaiko susiklostė tėvo ir dukters santykiai. Tarp dukters ir tėvo (ieškovės sūnaus) susiklostė tėviški santykiai, duktė savo gyvenime jį pažinojo kaip vienintelį savo tėvą, tarp jų buvo užsimezgęs glaudus tarpusavio ryšys. Atsakovei pareiškus teismui reikalavimą dėl išlaikymo vaikui priteisimo, A. Š. to taip pat neginčijo. Teismo priteistą išlaikymą vaikui A. Š. teikė iki mirties, t. y. daugiau kaip dvylika metų nuo vaiko gimimo. Pažymėjo, kad dėl tėvystės nuginčijimo vaiko tėvas A. Š. niekuomet niekur nesikreipė, to nepadarė net nutraukęs santuoką su atsakove (vaiko motina) ir tik po jo mirties, vaiko vardu jo motinai S. Š. priėmus palikimą, atsiradusį po vaiko tėvo A. Š. mirties, ieškovė - A. Š. motina kreipėsi į teismą prašydama nuginčyti O. Š. tėvystę. Teismas padarė išvadą, kad byloje surinkti įrodomieji faktai neduoda pagrindo nustatyti, jog ieškovės sūnus ir atsakovės sutuoktinis negalėjo būti vaiko O. Š. tėvas. Konstatavo, jog ieškovė nenurodė aplinkybių, leidžiančių teigti, kad duomenys dėl vaiko tėvystės neatitinka tikrovės. Be to, teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų (jų nenurodė ir ieškovė), kad atsakovė vaiko pradėjimo metu būtų palaikiusi artimus ryšius su kitu asmeniu. Atsakovės motyvus, dėl kurių ji atsisakė atlikti ekspertizę, teismas įvertino kaip pagrįstus moralinių vertybių laikymusi ir vaiko interesais. Todėl teismas nelaikė atsakovės atsisakymą daryti ekspertizę piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, kliudant nustatyti objektyvią tiesą. Ištyręs byloje surinktus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad atsakovės S. Š. atsisakymas atlikti DNR ekspertizę nelaikytinas įrodymu, paneigiančiu ieškovės sūnaus ir atsakovės sutuoktinio A. Š. tėvystę, t. y. kad O. Š. gimimo įraše nurodytas asmuo negali būti šio vaiko tėvas, tokius įrodymus turėjo pateikti ieškovė. Teismas nurodė, kad ieškovės abejonės dėl A. Š. tėvystės, pagrįstos tik jos nurodytų aplinkinių kalbomis, jog jis nesąs O. Š. tėvas. Teismas nelaikė apklaustų liudytojų V. Š. ir G. N. parodymų patikimais ir pakankamais įrodymais, nes jie remiasi ne faktais, o prielaidomis ir samprotavimais apie vaiko tėvo ketinimus. Konstatavo, kad šie parodymai yra išvestiniai iš A. Š. pokalbių išgertuvių metu ir nėra patvirtinti jokiais konkrečiais jo veiksmais. Daugiau nei dvylika metų ieškovės sūnus ir vaiko tėvas, visą laiką, ieškovės nuomone, turėdamas abejonių dėl savo tėvystės, nesiėmė jokių veiksmų tai įrodyti. Be to, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgdamas į tai, kad vaiko teisės yra prioritetinės, teismas konstatavo, jog ieškovė praleido ir vienerių metų ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą tėvystei nuginčyti. Teismas pažymėjo, kad dvyliką metų ieškovės sūnus A. Š., visą laiką, anot ieškovės, turėdamas abejonių dėl savo tėvystės vaiko, kurio gimimo įraše jis įrašytas tėvu, atžvilgiu, nesiėmė priemonių ginti savo subjektinės tėvystės teisės, ji apie tokias sūnaus abejones žinodama taip pat nesiėmė jokių priemonių jam padėti. Todėl, įvertinęs per dvyliką metų susiformavusius vaiko ir tėvo santykius, vaiko amžių, vaiko tėvo, ieškovės elgesį, teismas konstatavo, kad tėvystės nuginčijimas neatitiktų vaiko interesų.

Apeliaciniu skundu ieškovė L. Š. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti. Apeliantės motyvai yra tokie:

1. Teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimus, pažeidė šalių procesinio lygiateisiškumo principą (CPK 17 str.). Atsakovei pareiškus, kad ji atsisako vykdyti galiojančią teismo nutartį ir neatliks DNR ekspertizės tyrimų, pirmosios instancijos teismas nesiėmė jokių priemonių, kad teismo nutartis dėl DNR ekspertizės įvykdymo būtų atlikta bei netaikė atsakovės atžvilgiu jokių sankcijų.

2. Teismas, pažeisdamas materialinės teisės normas bei suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes. Tuo atveju, kai atsakovas atsisako mokslinių tyrimų nustatyti ar paneigti tėvystę, - atlikti DNR tyrimus, - konstatuojama, kad atsakovas pripažįsta, kad vaikas yra jo arba ne tas asmuo yra vaiko tėvas. Pirmosios instancijos teismas šios suformuotos teismų praktikos nesilaikė. Be to, iš byloje surinktų faktinių duomenų galima daryti visiškai pagrįstą išvadą, kad A. Š. buvo nevaisingas.

3. Teismo argumentas, kad DNR ekspertizė yra negalima, nes taip siekiama apsaugoti nepilnametės dukros O. Š. interesus, yra nepagrįstas. O. Š. yra 14 metų paauglė, o DNR ekspertizė labai paprasta – kraujo paėmimas. Todėl apeliacinės instancijos teismo prašoma nurodyti atsakovei atlikti dukros O. Š. DNR tyrimą.

Atsiliepimu į ieškovės L. Š. apeliacinį skundą atsakovė S. Š. prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 7 d. sprendimą bei priteisti atsakovei iš ieškovės visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

1. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 17 str. reikalavimų ir neiškėlė vienos šalies interesų aukščiau už kitos šalies interesus, o, priešingai, buvo objektyvus ir nešališkas bei sudarė šalims vienodas galimybes įrodinėti savo tiesą. Atsakovė, būdama įsitikinusi, jog DNR ekspertizės atlikimas ar jos neatlikimas, civilinėje byloje neturės jokios įrodomosios reikšmės ir siekdama apginti savo nepilnametės dukters interesus, pagrįstai atsisakė nuo jos atlikimo ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio fakto nelaikė jokiu įrodymu civilinėje byloje.

2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą nepažeidė materialinės teisės normų bei suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikos analogiškose civilinėse bylose. Apeliantės skunde minimos Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys buvo priimtos civilinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai tik iš dalies panašūs į ginčą šioje byloje ir įrodinėjamos ten visai kitos aplinkybės. Todėl taikyti jų analogiją šioje byloje nebuvo jokio pagrindo. Be to, Lietuvos Respublikai įstojus į Europos Sąjungą, teismų praktika tokio pobūdžio bylose ženkliai pakito.

3. Jokie faktiniai duomenys, o tuo labiau įrodymai, apie tai, kad A. Š. buvo nevaisingas, teismui nagrinėjant bylą nebuvo pateikti.

Apeliacinės instancijos teisme atsakovė S. Š. ir jos atstovas advokatas Gintaras Gricius palaikė atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus, prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008-04-07 sprendimą.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Lietuvos Respublikos CK 3.150 str. 1 d. nustatyta, kad nuginčyti tėvystę, kai vaikas gimė susituokusiems tėvams, galima tik įrodžius, kad asmuo negali būti vaiko tėvas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tėvystės nuginčijimas yra susijęs su labai svarbiomis vaiko ir tėvo tarpusavio asmeninėmis ir turtinėmis teisėmis ir pareigomis, taip pat apima ir įstatymo nereglamentuojamus asmeninio pobūdžio psichologinius, socialinius vaiko ir tėvo santykius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad šio klausimo sprendimas negali būti redukuojamas iki biologinės tikrovės konstatavimo, t. y. egzistuoja ar ne kraujo ryšys tarp tėvo ir vaiko. Bylose dėl tėvystės nuginčijimo būtina vadovautis tiek tarptautinėje, tiek nacionalinėje teisėje įtvirtintu prioritetinės vaiko teisių apsaugos ir gynimo principu, pagal kurį imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, jo teisėmis ir interesais, svarbiausia yra tai, kad kiekvienas atliekamas veiksmas ar priimamas sprendimas atitiktų vaiko interesus (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d., CK 3.3 str., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 p.) ir kad jie nebūtų pažeisti (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2005; LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 31 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2007). Įrodymai, kad asmuo negali būti vaiko tėvas, gali būti ne tik moksliniai (ekspertizės išvados, paneigiančios giminystės ryšį), bet ir kitos įtikinamos faktinės bylos aplinkybės. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad O. Š. yra gimusi ieškovės sūnaus A. Š. ir atsakovės santuokoje, ieškovės sūnus yra įrašytas vaiko tėvu vaiko gimimo liudijime (t. 1, b. l. 7). Byloje nėra duomenų, kad atsakovė vaiko pradėjimo metu būtų palaikiusi artimus ryšius su kitu asmeniu. Ieškovė taip pat nenurodė aplinkybių, leidžiančių teigti, jog duomenys dėl vaiko tėvystės neatitinka tikrovės. Nepagrįstas ieškovės argumentas, kad A. Š. neturėjo jokių galimybių pradėti O. Š., nes jis buvo nevaisingas, kadangi ši aplinkybė bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo įrodyta, ieškovė taip pat nepateikė įrodymų, jog A. Š. negalėjo būti O. Š. tėvu (CPK 178 str.). Esant nurodytoms aplinkybėms ir iškilus biologinės ir faktinės tėvystės santykio problemai, teisėjų kolegija sprendžia, kad turėtų būti priimamas vaiko interesus labiau atitinkantis sprendimas, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas, atsakovės – vaiko motinos, atsisakymą DNR ekspertizės, nevertino kaip tėvystės paneigimo įrodymą.

Kaip jau aukščiau nurodyta, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl tėvystės nuginčijimo turi būti randama teisinga pusiausvyra tarp asmens, siekiančio nuginčyti tėvystę, šeimos bei visuomenės interesų, tačiau visada būtina vadovautis vaiko interesais. Tokioje byloje yra ypač aktualus ieškinio senaties termino pradžios nustatymo klausimas. CK 3.152 str. 1 d. numato vienerių metų ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo. Šis terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kada asmuo, kuris kreipėsi į teismą, sužinojo apie ginčijamus duomenis, įrašytus vaiko gimimo įraše, arba paaiškėjo aplinkybių, duodančių pagrindą teigti, kad duomenys neatitinka tikrovės.

Ieškovė nurodė, kad duomenis apie tai, jog jos sūnus nėra O. Š. tėvas, ji sužinojo tik 2006 m. lapkričio pradžioje, kai artimi A. Š. draugai jam papasakojo apie atsakovės neištikimybės faktus. Tačiau ieškovė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pripažino, kad jos sūnus A. Š. visada turėjo abejonių dėl tėvystės, girdėjo aplinkinių kalbas, jog jis nesąs O. Š. tėvas. Teisėjų kolegija pažymi, kad A. Š. ieškinio dėl tėvystės nuginčijimo teismui nepateikė nei gyvendamas santuokoje su atsakove, nei po santuokos nutraukimo. Toks ieškovės sūnaus elgesys laikytinas reikšminga aplinkybe nustatant ieškinio senaties pradžią ir sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties taikymo. Be to, pirmosios instancijos teismas, taikydamas ieškinio senatį, pagrįstai sprendime pabrėžė, kad vaiko teisės yra prioritetinės. Taip pat teisėjų kolegija konstatuoja, kad tėvystės nuginčijimas, įvertinus per dvylika metų susiformavusius vaiko ir tėvo santykius, vaiko amžių, ieškovės sūnaus elgesį, neatitiktų vaiko interesų. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovė praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą O. Š. tėvystei nuginčyti (CK 3.151 str. 3 d., 3.152 str.).

Nepagrįstas apeliantės argumentas, kad teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus bei neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą. Teisėjų kolegija, įvertinusi teisinius apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso įstatyme suformuluotų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių.

CPK 176 str. 1 d. nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Todėl galima teigti, jog įstatymas nereikalauja, kad civilinėje byloje teismas būtų visiškai įsitikinęs dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant nei jo nesant. Teismo sprendimas dėl įrodymų nepakankamumo gali būti panaikinamas tik tada, kai apeliantas įrodo, kad nebuvo įrodymų, kuriais remiantis būtų galima išvada dėl fakto tikrumo ar netikrumo ir apskritai joks protingas žmogus nebūtų pripažinęs faktų nustatytais. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantės skunde nurodytus motyvus, nes jie yra apeliantės pateiktas įvykių vertinimas, paremtas vien tik prielaidomis.

Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija neturi pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo ir konstatuoja, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 7 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Iš ieškovės priteistinos advokato pagalbos išlaidos atsakovei ir pašto išlaidos valstybei (CPK 93 str., 88 str. 1 d. 3 p., 6 p., b.l. 43, 50, t. 2).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš L. Š. (a/k (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini)) 1180 Lt (vieną tūkstantį šimtą aštuoniasdešimt litų) advokato pagalbos išlaidų atsakovei S. Š. (a/k (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini)) bei 7,08 Lt (septynis litus 8 ct) pašto išlaidų valstybei.