Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dariaus Kantaravičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimos Šeputienės ir Vaido Vasiliausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. I. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2023 m. liepos 26 d. nuosprendžio, kuriuo J. I. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalyje, ir jam skirta laisvės atėmimo 8 (aštuoneriems) metams bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 ir 2 dalimis, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir J. I. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, į bausmės laiką įskaitytas J. I. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertiniame skyriuje išbūtas laikotarpis nuo 2023 m. kovo 10 d. iki 2023 m. kovo 28 d., vieną nurodytoje įstaigoje išbūtą dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo parai.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, iš J. I. nuspręsta konfiskuoti 1 000 Eur.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios, pradėjus vykdyti bausmę, panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2.2. Nuteistasis nurodo, kad įvykdant nusikalstamą veiką jo teistumas buvo išnykęs, tad jis laikomas neteistu. Kadangi už BK 259 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą nuteistas 2021 m. spalio 14 d., o šią nusikalstamą veiką įvykdė vėliau nei nusikaltimą, už kurį teisiamas šioje byloje, minėtas teismo sprendimas neturėtų būti vertinamas priimant apkaltinamąjį nuosprendį šioje byloje. Be to, paskirta bauda buvo iškart sumokėta.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo J. I. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Nuteistasis J. I. neskundžia byloje nustatytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir jų teisinio vertinimo. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų. Tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis teismas teisingai nustatė nusikaltimo padarymo aplinkybes bei J. I. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo tinkamai. Tačiau nuteistasis ginčija nuosprendžio dalį dėl jam paskirtos bausmės bei prašo paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalimi, pasisako tik dėl šių apeliaciniame skunde keliamų klausimų.

6. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas neatitiktų pirmiau išdėstytų bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų, baudžiamasis įstatymas numato išimtis iš bendros taisyklės (BK 54 straipsnio 3 dalis, 62 straipsnis).

7. Bausmės skyrimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų diskrecija, tačiau apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam J. I. šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, motyvavo jam skiriamos bausmės rūšį bei dydį, atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, bei paskyrė jam teisingą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta ar per švelni.

8. Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo jo atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei paskirti švelnesnę, negu numatyta įstatyme, bausmę. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas svarstė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo nuteistajam galimybę, tačiau padarė pagrįstą išvadą, kad pagrindų skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę byloje nėra.

9. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, spręsdamas švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės paskyrimo klausimą, pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų taikyti BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatų. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Nagrinėjamu atveju J. I. savo noru nepranešė teisėsaugos institucijoms apie nusikalstamą veiką, todėl svarstyti dėl nuteistajam paskirtos bausmės švelninimo BK 62 straipsnio 1 dalies pagrindu nėra galimybės. Tas pats pasakytina ir dėl BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo galimumo. BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra bent viena iš 1-6 punktuose numatytų aplinkybių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo klausimą, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-740/2006, Nr. 2K-424/2007, Nr. 2K-449/2007, Nr. 2K-123/2008, Nr. 2K-7-287/2009, Nr. 2K-650/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė tik vieną nuteistojo J. I. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Taigi, šiuo atveju svarstyti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo klausimą taikant BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas, nėra teisinio pagrindo.

10. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtinta nuostata, kad BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui, nors baudžiamasis įstatymas nepateikia šio principo apibrėžimo. Turint omenyje teisingumą teisingos bausmės paskyrimo prasme, teisingumas visų pirma reiškia įstatymo nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-98/2008, 2K-449-942/2016).

11. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2011, 2K-365/2011, 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Vertinant bylai reikšmingą kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, 2K-281-942/2018, 2K-24-689/2019).

12. Teisėjų kolegija įvertinusi padaryto nusikaltimo pobūdį bei nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti apie mažesnį kaltininko asmenybės ir jo padarytos veikos pavojingumą.

13. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog J. I. padarė vieną nusikaltimą, susijusį su disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, nustatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria sunkių nusikaltimų kategorijai bei numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę – nuo aštuonerių iki dešimties metų. Nusikaltimą, kuriuo sukeliamas pavojus žmonių gyvybei ir sveikatai, yra baigtas, padarytas veikiant tiesiogine tyčia. Nuteistasis įgijo, gabeno ir pardavė 1770,68 g narkotinės medžiagos – kanapių. Šis narkotinių medžiagų kiekis, remiantis 2003 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-239 patvirtintomis (su vėlesniais pakeitimais) „Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis“, daugiau nei 3,5 karto viršija šių medžiagų didelį kiekį (500 g). Nusikaltimas padarytas iš savanaudiškų paskatų. J. I. narkotines medžiagas pardavė D. K. ir taip uždirbo 1 000 eurų. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, kad padarytas nusikaltimas buvo vienkartinis atvejis, sąlygotas priklausomybės nuo narkotinių medžiagų vartojimo, tačiau elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuoti duomenys apie nuteistojo J. I. telefoninius pokalbius, susirašinėjimą su G. K. visgi leidžia daryti išvadą, kad J. I. ir iki aptariamos nusikalstamos veikos padarymo disponavo narkotinėmis medžiagomis su tikslu jas platinti. Tad nusikaltimo padarymą lėmė ne atsitiktinumas, nepalankiai susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės, beviltiška finansinė situacija, o nuteistojo ciniškas požiūris į visuomenėje priimtų elgesio normų, įstatymų laikymąsi, tikslas papildomai „užsidirbti“. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog nuteistasis veikė vienas – nenustatytas asmuo ar tinklas asmenų, per kuriuos jis įsigijo didelį kiekį narkotinių medžiagų, tačiau šios aplinkybės ir nebuvo inkriminuojamos kaltininkui, o jų nustatymas suponuotų kaltininko teisinės padėties pabloginimą – veikimas bendrininkų grupe ar veikos padarymas organizuota grupe pripažintinos baudžiamąją atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis (BK 60 straipsnio 1 dalies 1-2 punktai), kurių nustatymas lemtų ir griežtesnės bausmės skyrimą (BK 61 straipsnis). Taigi byloje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės patvirtina, jog J. I. padaryto nusikaltimo pavojingumas yra tipinis, atitinka rūšinį tokių nusikaltimų pavojingumą.

14. Skirdamas bausmę J. I., pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, bei nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Teismas atsižvelgė ir į jo asmenybę ir padarė pagrįstą išvadą, kad jos vertinimas taip pat nesuponuoja išvados, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui. J. I. anksčiau ne kartą teistas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Nors teistumai išnykę, tačiau tai yra nuteistąjį charakterizuojančios aplinkybės, rodančios jo polinkį nusikalsti ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai į jas atsižvelgė, kaip ir į aplinkybę, kad po aptariamos nusikalstamos veikos padarymo J. I. įvykdė ir vieną baudžiamąjį nusižengimą, už kurį nuteistas 2021 m. spalio 14 d. teismo baudžiamuoju įsakymu. Be to, jis baustas ir administracine tvarka. Nurodytos aplinkybės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį, rodo didesnį jo pavojingumo visuomenei laipsnį, nenorą pasitaisyti, laikytis visuomenėje priimtų elgesio taisyklių. Nusikalstamos veikos padarymo metu J. I. niekur nedirbo, buvo priklausomas nuo narkotinių medžiagų. Nors po šio nusikaltimo padarymo J. I. ėmėsi priemonių keisti gyvenimo būdą, pradėjo gydytis turimą priklausomybę nuo narkotinių medžiagų, gydymas tęsiamas ir šiuo metu, registravosi Užimtumo tarnyboje, tačiau šias aplinkybes apie besikeičiančias nuteistojo nuostatas, kurios itin akcentuojamos apeliaciniame skunde, kaip ir aplinkybes apie dalinį darbingumą, specialios pagalbos poreikį vertino ir pirmosios instancijos teismas.

15. Taigi pirmosios instancijos teismas skirdamas nuteistajam bausmę atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam J. I. bausmę, visapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas. Teismas nuosprendyje išdėstė bei įvertino nuteistojo bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek jo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam J. I. už BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė minimalią šio straipsnio sankcijoje numatytą 8 metų laisvės atėmimo bausmę. Be to, atsižvelgęs į tai, kad nuteistasis visiškai prisipažino kaltu padaręs nusikalstamą veiką ir byloje buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, jam paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu. Teisėjų kolegijos nuomone, paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus, adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei nuteistojo asmenybės pavojingumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju byloje nėra nustatyta išimtinių aplinkybių, apibūdinančių nuteistojo J. I. padarytą nusikaltimą ar jo asmenybę, kurių visuma leistų spręsti, kad BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu nuteistajam galėtų būti skirta mažesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė. Įvertinusi BK 54 straipsnio 3 daliai taikyti reikšmingus duomenis, teisėjų kolegija neįžvelgia aplinkybių, kurios leistų vertinti nuteistojo veikos pavojingumą kaip daug mažesnį nei rūšinį tokių nusikalstamų veikų pavojingumą, ar pripažinti, kad nuteistojo asmenybė vertintina kaip mažiau pavojinga.

16. Nors apeliaciniame skunde itin akcentuojamas nuteistojo noras gyventi pagal visuomenėje priimtinas elgesio taisykles, netektas darbingumas ir specialios pagalbos priemonių poreikis, tačiau šioms aplinkybėms negali būti suteikta išskirtinė reikšmė, jos vertinamos bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir bausmei keliamų tikslų kontekste. Apeliaciniame skunde akcentuojamos teigiamai nuteistąjį apibūdinančios, jo pozityvų elgesį patvirtinančios aplinkybės nėra pakankamos švelninti J. I. paskirtą bausmę. Į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas jau atsižvelgė skirdamas jam minimalią sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Šiame kontekste būtina pažymėti ir tai, kad teisingumo principui prieštarauja ne tik aiškiai per griežtos, bet ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas. Be to, teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant jį tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės (valstybės prievartos priemonės) paskirties. Todėl teisėjų kolegija nemato pagrindo švelninti nuteistajam skirtą bausmę ar juo labiau skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

17. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad esant būtinumui nuteistajam gydytis, laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam yra garantuojama tinkama sveikatos priežiūra ir gydymas taip pat laisvės atėmimo bausmių atlikimo vietose užtikrinamos reikiamos sąlygos priklausomybės ligomis sergantiems nuteistiesiems gydytis nuo šių ligų, be kita ko, užtikrinant reikiamas sąlygas gydytis nuo priklausomybės ligų, laisvės atėmimo vietų įstaiga gali veikti kartu su kitomis įstaigomis. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 91 straipsnyje numatyta, kad laisvės atėmimo bausmių atlikimo vietose privaloma vykdyti švietėjišką, aiškinamąją ir kitokią prevencinę veiklą, skatinti nuteistuosius atsisakyti vartoti tabaką, alkoholį, narkotines, psichotropines ar kitokias psichiką veikiančias medžiagas. Nurodytas veiklas laisvės atėmimo vietų įstaiga gali vykdyti kartu su kitomis įstaigomis ir organizacijomis, teikiančiomis medicinines, psichologines ar socialines paslaugas asmenims, žalingai vartojantiems tabaką, alkoholį, narkotines, psichotropines ir kitokias psichiką veikiančias medžiagas (toliau – priklausomybės ligų centrai). Priklausomybės ligų centrai bausmių atlikimo vietoms padeda rengti adaptuotas priklausomybės ligų prevencijos, gydymo ir resocializacijos metodikas ir gali bausmių atlikimo vietose vykdyti švietėjišką ir kitokią veiklą, padedančią mažinti nuteistųjų sergamumą ir mirtingumą dėl priklausomybės ligų.

18. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Kauno apylinkės teismo 2023 m. liepos 26 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Todėl nuteistojo J. I. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo J. I. apeliacinį skundą atmesti.