Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-04-26 · Administracinė byla Nr. A-146-968-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-04-26
Bylos Nr.
A-146-968-11
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00368-2009-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Sutkevičius, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Pareiškėjas
H. J.
Atsakovas
Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Pravieniškių
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A146-968/2011Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00368-2009-2Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2, 21 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. balandžio 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjui H. J., atsakovo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos atstovui Aurelijui Balčiūnui, atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui Mariui Vainauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. J. skundą atsakovams Pravieniškių 1-iesiems pataisos namams (teisių perėmėjas – Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija), Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas H. J. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 10-12) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė: panaikinti Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų administracijos (toliau – ir Pravieniškių PN) Drausmės komisijos 2009 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. 94 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2009 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. 2S-2043; priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, 10 000 Lt neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde paaiškino atliekantis terminuoto laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN. 2009 m. birželio 10 d. pateikė prašymą Pravieniškių PN administracijai, kad jam būtų suteiktas papildomas pokalbis telefonu. Pravieniškių PN administracija, pažeisdama Konstitucijos 38 straipsnio, Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 102 straipsnio 1 dalies ir 183 straipsnio 1 dalies nuostatas, Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 73 punkto ir 73.3 punkto nuostatas bei įstatyme neišvardytas žmogiškąsias vertybes, 2009 m. liepos 3 d. priėmė sprendimą nesuteikti jam papildomo pokalbio telefonu. Gindamas savo teises kreipėsi į Kalėjimų departamentą, tačiau 2009 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. 2S-2043 skundas buvo atmestas. Pareiškėjo teigimu, tokiais pareigūnų veiksmais jam buvo padaryta 10 000 Lt neturtinė žala.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjas papildomai paaiškino, kad 2009 m. birželio 9 d. jo motinai buvo atlikta akies operacija, todėl jis norėjo gauti papildomą pokalbį telefonu, kad paskambintų motinai. Paaiškino, kad jis per mėnesį turi teisę į vieną pokalbį telefonu. Įstatymas papildomai suteikiamų pokalbių telefonu kiekio nereglamentuoja, tai yra įstaigos direktoriaus diskrecija. Teigė, kad dėl bendravimo galimybių sumažėjimo jis patyrė neturtinę žalą.

Šalies argumentai

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepime (b. l. 34-36) paaiškino, kad pareiškėjas nuo 2008 m. rugsėjo 29 d. iki 2009 m. rugsėjo 29 d. buvo priskirtas drausmės grupei. Šiai grupei priskirti nuteistieji turi teisę vieną kartą per mėnesį paskambinti telefonu. 2009 m. birželio 10 d. H. J. pateikė prašymą dėl papildomo pokalbio telefonu. 2009 m. birželio 12 d. Drausmės komisijos posėdyje buvo nutarta nesuteikti papildomo pokalbio, kadangi pareiškėjas dar nėra pasinaudojęs tą mėnesį jam priklausančia teise paskambinti telefonu. Vėliau pareiškėjas pakartotinai kreipėsi dėl papildomo telefoninio pokalbio suteikimo, tačiau 2009 m. liepos 3 d. Drausmės komisija nutarė prašymo netenkinti, kadangi H. J. už netinkamą elgesį paskirta drausminė nuobauda. Atsakovas pažymėjo, kad papildomo skambučio suteikimas yra pataisos įstaigos direktoriaus teisė, o ne pareiga. Paaiškino, kad tokie prašymai (dėl skambučio suteikimo) nagrinėjami per 20 darbo dienų nuo jų gavimo institucijoje pagal Viešojo administravimo įstatymą bei Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimą Nr. 875 „Dėl asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“. Atsakovas teigė manantis, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir turėtų būti atmestinas, nes nenurodyta kuo grindžiamas neturtinės žalos dydis ir kaip ji pasireiškė. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kaip skundžiami įsakymai jam sukėlė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą ar bendravimo galimybių sumažėjimą.

Šalies argumentai

Atsakovas Kalėjimų departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepime (b. l. 53-55) paaiškino, kad visi klausimai, susiję su teisės aktuose numatytų papildomų lengvatų nuteistiesiems suteikimu yra svarstomi Pravieniškių PN Drausmės komisijos posėdžiuose. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neskundė pareigūnų veiksmų, o kreipėsi su prašymu į įstaigos direktorių, tai pagal Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnio nuostatas sprendimas turi būti priimtas per 20 darbo dienų nuo procedūros pradžios. Kadangi Kalėjimų departamentas kaip centrinė viešojo administravimo institucija, H. J. atsakė laiku ir tinkamai, todėl skundžiamo sprendimo naikinti nėra pagrindo. Atsakovo manymu, pareiškėjo prašymas atlyginti 10 000 Lt neturtinę žalą yra nepagrįstas ir atmestinas, nes jame nenurodyta, kuo grindžiamas neturtinės žalos dydis ir kokiu būdu žala pasireiškė.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 3 d. sprendimu (b. l. 88-91) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Pravieniškių PN, nuo 2008 m. rugsėjo 29 d. iki 2009 m. rugsėjo 29 d. buvo priskirtas drausmės grupei (b. l. 38-40). Rėmėsi Bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnio 1 dalies 3 punktu, numatančiu, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę vieną kartą per mėnesį paskambinti telefonu. Nustatė, kad 2009 m. birželio 10 d. H. J. pateikė pataisos įstaigos direktoriui prašymą skirti papildomą pokalbį telefonu (b. l. 37). Teismas nustatė, kad 2009 m. birželio 12 d. pareiškėjas dalyvavo Drausmės komisijos posėdyje, (Drausmės komisijos posėdžio 2009 m. birželio 12 d. protokolas Nr. 84), kuriame jam buvo pranešta, jog nutarta nesuteikti papildomo pokalbio telefonu, kadangi H. J. dar nepasinaudojo jam priklausančia teise paskambinti telefonu (b. l. 41). Pažymėjo, jog dėl šio fakto bylos nagrinėjimo metu ginčo nekilo. Teise paskambinti telefonu H. J. pasinaudojo 2009 m. birželio 24 d. (b. l. 39). Vėliau pareiškėjas vėl kreipėsi į pataisos įstaigos direktorių leisti papildomai paskambinti telefonu. 2009 m. liepos 3 d. Drausmės komisijos posėdyje buvo nutarta neleisti H. J. papildomai paskambinti telefonu, motyvuojant tuo, kad jam už netinkamą elgesį 2009 m. birželio 26 d. buvo paskirta drausminė nuobauda – papeikimas (Drausmės komisijos posėdžio 2009 m. liepos 3 d. protokolas Nr. 94) (b. l. 42-44).

Teismas rėmėsi Bausmių vykdymo kodekso 102 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad pataisos įstaigos direktorius turi teisę leisti papildomai vieną kartą paskambinti telefonu, jei to prašo nuteistasis dėl svarbių aplinkybių. Pažymėjo, kad tai yra pataisos įstaigos direktoriaus teisė, bet ne pareiga. Pataisos įstaigos direktorius, atsižvelgdamas į nuteistojo elgesį, svarbias aplinkybes, gali leisti, arba neleisti papildomai vieną kartą paskambinti telefonu.

Teismas pareiškėjo skunde nurodytus motyvus, jog pareiškėjui buvo labai svarbu paskambinti telefonu savo motinai, nes jai buvo atlikta akies operacija, ir, įstaigos direktoriui neleidus papildomai vieną kartą paskambinti, buvo pažeisti nurodytų teisės aktų reikalavimai, vertino kaip nepagrįstus, kadangi nustatė, jog pareiškėjas tuo metu turėjo teisę paskambinti telefonu, nes dar buvo nepasinaudojęs, Bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta teise vieną kartą per mėnesį paskambinti telefonu. Šia teise H. J. pasinaudojo tik 2009 m. birželio 24 d., t. y. praėjus 15 dienų po jo motinai atliktos operacijos. Teismas vertino, kad ši aplinkybė patvirtina, jog pareiškėjui nebuvo būtinumo kreiptis dėl papildomo pokalbio telefonu.

Teismas taip pat rėmėsi Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsniu, kuris nustato bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimo tvarką. Nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į įstaigos direktorių dėl leidimo papildomai vieną kartą paskambinti telefonu, o ne norėdamas apskųsti pareigūnų veiksmus ar sprendimus. Todėl vertino, kad toks pareiškimas nagrinėjamas remiantis Pravieniškių PN direktoriaus 2007 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1/05-140 „Dėl Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų darbo reglamento patvirtinimo“. Pagal šio Reglamento 72 punktą, asmenys pataisos namuose aptarnaujami, jų prašymai, pareiškimai ir skundai nagrinėjami, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymu, Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 30 punkte nurodoma, kad asmenų prašymai turi būti išnagrinėti per 20 darbo dienų nuo jų gavimo institucijoje. Teismas vertino, kad atsižvelgiant į minėtas teisės aktų normas, pareiškėjo prašymai buvo išnagrinėti tinkamai, įstatymo nustatytais terminais.

Dėl pareiškėjo prašymo atlyginti 10 000 Lt neturtinę žalą teismas pasisakė, kad byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sumažinti galimybes bendrauti su artimaisiais, taip sukelti jam fizinį sukrėtimą, pažeminti, psichologiškai sugniuždyti, pabloginti santykius su artimaisiais, kad būtų juntamas stresas, nerimas (ABTĮ 57 str.). Konstatavo, kad nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas.

Teismas, be kita ko, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir pažymėjo, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. 2009 m. vasario 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A556- 95/2009). Atsižvelgęs į formuojamą teismų praktiką bei į nagrinėjamos bylos aplinkybes ir įrodymus, teismas sprendė, kad šioje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Pažymėjo, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, nepaisant to, kad pats pareiškėjas galėjo to išvengti ir pasinaudojęs skirtu per mėnesį vienu telefoniniu pokalbiu paskambinti tėvams ir pasiteirauti apie motinos sveikatą po operacijos. Teismo vertinimu, H. J. paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais.

III.

Pareiškėjas H. J. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 108-110), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują – jo skundą patenkinti.

Apeliaciniame skunde pažymi, jog diskrecija negali būti absoliuti, jos ribas privalomai nustato teisės aktai. Apelianto manymu, jo skundas turėjo būti patenkintas dėl šių priežasčių:

1. Būtina stiprinti nuteistojo ryšius su tėvais (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 73.3 punktas);

2. Būtina leisti nuteistajam rūpintis savo tėvais (Konstitucijos 38 straipsnis);

3. Paaiškina, kad 2009 m. birželio 11 d. jis bandė skambinti savo motinai, tačiau jam nepavyko prisiskambinti. 2009 m. birželio 24 d. jis prisiskambino motinai, kai ji jau buvo grįžusi į namus. Paskambinti dar kartą jam neleido Pravieniškių PN administracija.

4. Artimųjų liga yra ypatinga situacija, kurios metu būtina priimti greitus sprendimus. Tokie atvejai, kai pataisos įstaigos administracija 20 darbo dienų turi teisę spręsti papildomo skambučio suteikimo klausimą, pasak apelianto, paralyžiuoja bet kokio sprendimo priėmimą ir apriboja jo galimybę kreiptis į teismą.

Atsiliepimas

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 134-136). Atsiliepimą į apeliacinį skundą be pirmosios instancijos teisme išdėstytų argumentų grindžia šiais:

1. Pataisos įstaigos direktoriaus diskrecija nagrinėjamu atveju nesureguliuota jokiais teisės aktais, išskyrus Bausmių vykdymo kodekso 102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, kuriuo suteikiama teisė, bet ne pareiga leisti nuteistajam papildomai vieną kartą paskambinti telefonu.

Šalies argumentai

2. Apelianto teiginiai, kad jis 2009 m. birželio 11 d., bandė skambinti savo motinai, tačiau neprisiskambino, neatėmė jo teisės skambinti dar kartą, nes 2009 m. birželio 11 d. skambutis nebuvo apskaitytas kaip įvykęs telefoninis pokalbis.

3. Pripažįsta, kad apelianto 2009 m. birželio 10 d. prašymas buvo netinkamai įformintas, t. y. įstaigos direktoriaus rezoliucija uždėta tik 2009 m. liepos 3 d., tačiau pažymi, kad apelianto prašymas buvo tinkamai, įstatymo nustatytais terminais išnagrinėtas 2009 m. birželio 12 d. Drausmės komisijos posėdžio metu ir apie tai informuotas apeliantas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjo H. J. pirmosios instancijos teismui paduoto skundo bei apeliacinio skundo motyvų matyti, kad savo teisių pažeidimą ir reikalavimą atlyginti neturtinę žalą jis sieja su teisės bendrauti su šeima ribojimu. Šio ginčo esmė – nustatyti ar atsakovas, atsižvelgiant į bausmių vykdymo tvarką ir sąlygas, nepažeidė laisvės atėmimo bausmę atliekančio nuteistojo teisės paskambinti telefonu.

Bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis (BVK 10 str. 1 d.). Bendrosios nuteistųjų teisės išvardytos Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio 1 dalyje, o specialiąsias nuteistųjų teises nustato atskirų rūšių bausmių tvarką ir sąlygas reglamentuojantys atitinkami Bausmių vykdymo kodekso skyriai. Bausmių vykdymo kodekso 73-75 straipsniai reglamentuoja paprastajai, lengvajai ir drausmės grupei priskirtųjų nuteistųjų laikymo sąlygas, t. y. kokios yra nuteistųjų, atliekančių bausmę pataisos namų tam tikroje grupėje, teisės. Teisė paskambinti telefonu yra viena iš nuteistųjų, atliekančių bausmę pataisos namuose, objektyviųjų teisių (BVK 102 straipsnis). Ja naudotis gali visi nuteistieji, nepriklausomai nuo to, kuriai iš Bausmių vykdymo kodekso 73-75 straipsniuose numatytų grupių jie yra priskirti, tačiau naudojimosi šia teise apimtys skiriasi, priklausomai nuo priskyrimo grupei. Nuteistųjų, priskirtų lengvajai grupei, teisės paskambinti telefonu apimtis nėra ribojama (BVK 74 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Priskirtieji paprastajai grupei šia teise gali naudotis vieną kartą per savaitę (BVK 73 straipsnio 1 dalies 4 punktas), o priskirti drausmės grupei – vieną kartą per mėnesį (BVK 73 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu diferencijavimu, be kita ko, užtikrinamas BVK 8 straipsnyje įtvirtintas bausmių vykdymo individualizavimo principas – atskirų bausmių vykdymo tvarką ir sąlygas reglamentuojančiuose BVK skyriuose numatytos pataisos priemonės nuteistiesiems taikomos atsižvelgiant į jų asmenybę bei elgesį bausmės atlikimo metu, taip pat į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį. BVK 102 straipsnio 1 dalis numato, kad pataisos įstaigos direktorius turi teisę leisti papildomai vieną kartą paskambinti telefonu, jei to prašo nuteistasis dėl svarbių aplinkybių.

Byloje nustatyta, kad nagrinėjamam ginčui aktualiu laiku pareiškėjas H. J. atliko terminuotą laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių 1-uosiuose pataisos namuose (vykdant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymą Nr. 1R-231 „Dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namų reorganizavimo ir Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų, Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų-atvirosios kolonijos ir Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų reorganizavimo“, 2011 m. vasario 1 d. atsakovo šioje byloje Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų teisės ir pareigos buvo perduotos Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai). Nuo 2008 m. rugsėjo 26 d. iki 2009 m. rugsėjo 26 d. inter alia ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo priskirtas drausmės grupei (b. l. 39), todėl jo laikymo pataisos įstaigoje sąlygų reglamentavimo prasme bylai yra aktualus BVK 73 straipsnis, inter alia pirmiau paminėtas BVK 73 straipsnio 1 dalies 3 punktas, reglamentuojantis drausmės grupei priskirtų nuteistųjų teisę paskambinti telefonu, bei BVK 102 straipsnio 1 dalis, numatanti pataisos direktoriaus diskrecijos teisę leisti papildomai vieną kartą paskambinti telefonu.

Kaip matyti iš bylos, 2009 m. birželio 10 d. pareiškėjas Pravieniškių PN administracijai pateikė prašymą skirti papildomą pokalbį telefonu, motyvuodamas tuo, kad tą dieną jo motinai buvo atliekama akies operacija (b. l. 97). Šis pareiškėjo prašymas buvo išnagrinėtas 2009 m. birželio 12 d. Drausmės komisijos posėdyje (dalyvaujant pareiškėjui) ir nuspręsta papildomo skambučio H. J. nesuteikti, nes jis dar nėra pasinaudojęs jam pagal BVK 73 straipsnio 1 dalies 3 punktą priklausančiu skambučiu už tą kalendorinį (2009 m. birželio) mėnesį (b. l. 41). Šį faktą patvirtina įrašai nuteistojo H. J. pokalbių telefonu apskaitos kortelėje (b. l. 39), taip pat pareiškėjo teismo posėdyje nurodyta aplinkybė, kad 2009 m. birželio 10 d. prašymu jis pageidavo skambutį „užsisakyti ateičiai“. Teisėjų kolegijos vertinimu, 2009 m. birželio 12 d. Drausmės komisijos posėdyje priimtas protokolinis sprendimas nesuteikti pareiškėjui papildomo skambučio yra objektyviai pagrįstas, atsižvelgiant į pirmiau aptartas aplinkybes. Pažymėtina, kad Pravieniškių PN Drausmės komisija pareiškėjo 2009 m. birželio 10 d. prašymą iš esmės išsprendė 2009 m. liepos 3 d. posėdyje (2009 m. liepos 3 d. protokolinis sprendimas Nr. 94) ir nutarė nesuteikti H. J. teisės vieną kartą papildomai paskambinti telefonu liepos mėnesį, kadangi nuteistasis už netinkamą elgesį 2009 m. birželio 26 d. yra baustas papeikimu (b. l. 42-44).

Teisėjų kolegija, sistemiškai aiškindama pirmiau aptartas BVK nuostatas, reglamentuojančias teisę paskambinti telefonu, bei atsakydama į pareiškėjo argumentus, susijusius su jo teisės bendrauti su šeima ribojimu, nagrinėjamos bylos kontekste akcentuoja, kad šios teisės ribojimai, jeigu jie yra nustatyti įstatymu ir pagrįsti, patys savaime negali būti suprantami, kaip teisių pažeidimas. Minėta, kad pačiame BVK yra nustatyti teisės paskambinti telefonu ribojimai, atsižvelgiant į tai, kuriai grupei priskirtas nuteistasis. Įstatymas nustato pataisos įstaigos direktoriaus teisę leisti papildomai vieną kartą paskambinti telefonu, jei to prašo nuteistasis dėl svarbių aplinkybių. Pažymėtina ir tai, kad nepaisant pataisos įstaigos direktoriui suteiktos diskrecijos teisės nuspręsti dėl papildomo skambučio suteikimo, šis, kaip ir bet kuris kitas viešojo administravimo subjekto funkcijas įgyvendinančio pareigūno (institucijos) sprendimas, turi būti motyvuotas. Tik motyvuotas sprendimas gali būti laikomas pagrįstu (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis). Motyvavimo pareiga turėtų apimti nuteistojo prašyme pateiktų svarbių aplinkybių įvertinimą bei argumentų dėl priimamo sprendimo pateikimą. Pažymėtina, kad apeliantas ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo iškėlė ne šiuo aspektu, o tuo, kad atsakovas apribojo jo teisę bendrauti su šeima.

Teisėjų kolegija, įvertinusi 2009 m. birželio 10 d. pareiškėjo prašyme nurodytą aplinkybę, kuria jis grindė poreikį papildomai pasikalbėti telefonu su tėvais, pastebi, kad artimo šeimos nario liga (tuo labiau – operacija) paprastai galėtų būti pripažįstama svarbia tokio prašymo pateikimo priežastimi. Nagrinėjamu atveju, byloje esantys išrašai iš medicininių dokumentų patvirtina pareiškėjo nurodomą aplinkybę, kad jo motinai 2009 m. birželio 9 d. buvo atlikta akies operacija (b. l. 78-81). Kartu pažymėtina, kad po 2009 m. birželio 9 d. (apelianto motinos operavimo dienos), jis turėjo, tačiau savo laisvu apsisprendimu iki 2009 m. birželio 24 d. nesinaudojo BVK 73 straipsnio 1 dalies 3 punkte jam numatyta pokalbio telefonu teise. Kaip matyti iš įrašų nuteistojo H. J. telefoninių pokalbių apskaitos kortelėje, šia teise apeliantas bandė pasinaudoti 2009 m. birželio 11 d. Nepavykus prisiskambinti artimiesiems, šis bandymas nebuvo apskaitytas kaip pokalbis (b. l. 39), todėl apeliantas neprarado teisės 2009 m. birželio mėnesį skambinti dar kartą. Teisę kartą per kalendorinį mėnesį pasinaudoti telefoniniu pokalbiu už 2009 m. birželio mėnesį pareiškėjas realizavo šio mėnesio 24 dieną. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad nuo 2009 m. birželio 11 d. (neįvykusio pokalbio) iki 2009 m. birželio 24 d. jam buvo objektyvių kliūčių paskambinti artimiesiems ir pasiteirauti apie savo motinos sveikatą. 2009 m. liepos mėnesį minėta teise apeliantas pasinaudojo (skambino artimiesiems) šio mėnesio 2 d. Bylos medžiaga patvirtina, kad pooperaciniu laikotarpiu pareiškėjas du kartus savo nuožiūra pasinaudojo teise paskambinti telefonu, t.y. turėjo galimybę bendrauti su artimaisiais jam svarbiu laikotarpiu, ši jo teisė nebuvo suvaržyta daugiau nei tai numato įstatymas.

Minėta, kad sprendžiant dėl papildomo pokalbio telefonu suteikimo nuteistajam turi būti įvertintos jo nurodomos svarbios aplinkybės, tačiau kartu turi būti atsižvelgiama ir nuteistojo asmenybę bei elgesį bausmės atlikimo metu (BVK 8 straipsnis). Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui už pataisos įstaigoje nustatytų režimo reikalavimų nesilaikymą 2009 m. birželio 26 d. buvo paskirtas įspėjimas (b. l. 61-63). Ši aplinkybė buvo reikšminga sprendžiant dėl papildomo pokalbio telefonu suteikimo. Todėl 2009 m. liepos 3 d. Drausmės komisijos posėdyje į šią aplinkybę buvo atsižvelgta pagrįstai (b. l. 42-44). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog atsižvelgiant į BVK 102 straipsnio 1 dalyje numatyto sprendimo pobūdį (sprendimas priimamas realizuojant diskrecinę teisę) minėtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste atkreipia dėmesį į tai, kad vienkartinis prašymo leisti papildomai paskambinti telefonu atvejis (2009 m. liepos mėnesį) negali būti pripažintas ryšių su šeima apribojimu. Įstatymu numatyta apelianto teisė paskambinti kartą per mėnesį nebuvo suvaržyta. Be to, atsižvelgiant į BVK nuostatas, ryšys su šeima gali būti palaikomas ne tik telefonu, bet ir kitais BVK nustatytais būdais, pavyzdžiui, BVK 75 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato drausmės grupei priskirto nuteistojo teisę gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų. Ši apelianto teisė nebuvo apribota. Pažymėtina ir tai, kad pagal į bylą pateiktus įrodymus, apelianto priskyrimo drausmės grupei, o tuo pačiu ir įstatymu numatytas šiai nuteistųjų grupei teisės skambinti telefonu ribojimas, laikotarpis baigėsi 2009 m. rugsėjo 29 d.

Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pareiškėjo nurodomais procesiniais pažeidimais, priimant administracinį sprendimą dėl jo 2009 m. birželio 10 d. prašymo (b. l. 37), teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad šio prašymo nagrinėjimui ir sprendimo dėl jo priėmimui, vadovaujantis Pravieniškių 1-ųjų PN direktoriaus 2007-11-07 įsakymu Nr. 1/05-140 „Dėl Pravieniškių 1-ųjų PN darbo reglamento patvirtinimo“, taikytina Vyriausybės 2007-08-22 nutarimu Nr. 875 „Dėl asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ nurodyta tvarka ir terminai. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad Taisyklių 30 punkte numatytas 20 darbo dienų terminas, per kurį institucija privalo priimti sprendimą dėl pateikto prašymo, nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas (pareiškėjas pats dalyvavo 2009 m. birželio 12 d. Drausmės komisijos posėdyje ir buvo informuotas apie priimtą protokolinį sprendimą), vis gi atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vadovaujantis tų pačių Taisyklių nuostatomis, atsižvelgiant į tai, kad 2009 m. birželio 10 d. prašymas buvo pateiktas raštu, į jį turėjo buvo atsakyta raštu (Taisyklių 5, 14, 39 p.). Ši aplinkybė nagrinėjamu atveju nevertintina kaip esminis procedūrinis pažeidimas, nes pareiškėjui informacija buvo suteikta žodžiu ir nesuvaržė pareiškėjo teisių apskųsti atsakovo veiksmus.

Pareiškėjas taip pat prašė priteisti neturtinę žalą, kurią jis kildina iš to, jog Pravieniškių PN administracija jam nesuteikė papildomo pokalbio telefonu . Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai, priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Nagrinėjamu atveju neteisėtumo Pravieniškių PN veiksmuose, priimant 2009 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. 94 nenustatyta, todėl nėra pagrindo vertinti likusias viešosios atsakomybės sąlygas. Pirmiau minėta, kad pareiškėjo ryšių su šeima neteisėto ribojimo faktas nenustatytas. Pažymėtina ir tai, kad apelianto argumentai dėl neturtinės žalos yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti jokiais įrodymais ir įtikinamais argumentais.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo H. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius