- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-11-29
- Bylos Nr.
- 1A-605-593/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-30161-2022-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Jankauskienė, Giedrius Endriukaitis, Jūratė Petraškienė
- Nuteistasis
- S. K.
- Advokatai
- Aleksandras Pocius
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūratės Petraškienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 200 MGL dydžio, t. y. 10 000 Eur (dešimties tūkstančių eurų) bauda.
S. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. S. K. nuteistas už tai, kad jis 2022 m. rugpjūčio 9 d., apie 19.00 val., (duomenys neskelbtini), prie gyvenamojo namo įgijo iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens žinomai nusikalstamu būdu gautą didelės vertės turtą – automobilį „Hyundai Santa Fe“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), VIN kodas: (duomenys neskelbtini), 40 000 eurų vertės, kuris 2022 m. rugpjūčio 8 d. buvo pagrobtas Latvijos Respublikoje.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis S. K. prašo Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 6 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.
2.1. Skunde apeliantas nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas netinkamai pritaikius materialines baudžiamojo įstatymo normas ir pažeidus baudžiamojo proceso įstatymo normas. Lengvasis automobilis „Hyundai Santa Fe“ buvo rastas jo tėvams nuosavybės teise priklausančiame sklype, į šį sklypą atvyko policijos pareigūnai, tuo metu jis buvo prie automobilio ir jį išrinkinėjo. Daugiau jokių duomenų nenustatyta, t. y. nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo nustatyta, kad jis kaip nors prisidėjo prie šio automobilio vagystės. Taip pat nebuvo nustatyta, kokie/koks asmenys/asmuo įvykdė lengvojo automobilio vagystę. Teismas kritiškai vertino jo paaiškinimus, kad automobilį „Hyundai Santa Fe“ įsigijo iš keletą kartų matyto asmens, kuris žinojo, kad jis užsiima automobilių ardymu bei naudotų dalių pardavimu. Būtent dėl šios priežasties jam buvo pasiūlytas įsigyti automobilis. Jam nekilo abejonių, kad lengvasis automobilis įsigijimo momentu buvo vogtas, kadangi transporto priemonė buvo užvesta su rakteliu, jokių apgadinimų užvedimo sistemoje nebuvo, automobilis buvo lengvai daužtas, kas turėjo įtakos žemesnei nei rinkos kainai. Lengvąjį automobilį ardyti jis nusivežė į tėvams priklausantį žemės sklypą, kuriame yra ir kiti jo ardomi lengvieji automobiliai. Jeigu būtų žinojęs/numanęs, kad minėtas lengvasis automobilis yra vogtas, tikrai nebūtų jo vežęs į savo tėvų sklypą.
2.2. Apeliantas skunde pažymi, kad baudžiamojoje teisėje vyrauja principas in dubio pro reo, pagal kurį visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Šiuo atveju akivaizdu, kad nėra jokių duomenų, išskyrus prielaidas, jog jis žinojo, kad lengvasis automobilis „Hyundai Santa Fe“ yra vogtas. Vien tai, kad lengvąjį automobilį jis įsigijo mažesne nei rinkos kaina, dar nereiškia, kad įsigyjamas daiktas yra vogtas. Skundo autorius atkreipia dėmesį, kad dirba įmonėje MB „E.“, kuri užsiima automobilių ardymu bei detalių prekyba, todėl iš savo klientų bei kitų asmenų jis dažnai gauna pasiūlymus įsigyti su defektais lengvuosius automobilius ardymui. Šiuo atveju pas jį atvyko iš matymo matytas asmuo, kuris pasiūlė įsigyti lengvąjį automobilį „Hyundai Santa Fe“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), už 9000 Eur, kadangi informacijos ir patirties įsigyjant tokį automobilį neturėjo, peržiūrėjo šio automobilio kainas internetiniuose portaluose, kuriuose apgadinto tokio automobilio kaina buvo apie 20 000 Eur.
2.3. Nuteistasis pažymi ir tai, kad jo įsigytas automobilis „Hyundai Santa Fe“ buvo apgadintas, pardavėjas nurodė, kad jis negalės jo registruoti, nes jis yra nurašytas draudimo, todėl tinkamas tik ardymui. Būtent šie du veiksniai ir lėmė žemesnę nei rinkos kainą. Be to, pardavėjas paprašė, kad šiam jis atiduotų automobilio raktą ir valstybinius numerius, kadangi juos reikia grąžinti draudimui. Šios sąlygos nebuvo kažkokios išskirtinės, kadangi ir Lietuvoje įsigyjant automobilius, juos utilizuojant, būtina grąžinti valstybinius numerius. Akivaizdžių požymių, kad automobilis vogtas, nebuvo. Be to, įsigytame automobilyje buvo dokumentai latvių kalba, kuriuose buvo nurodyta automobilio markė, todėl jis buvo įsitikinęs, kad automobilį parduoda jo savininkas. Vien aplinkybė, kad jis tinkamai nesupildė pirkimo-pardavimo sutarties, negali būti prielaida, jog automobilį įsigijo žinodamas, kad jis vogtas. Pirkimo-pardavimo sandoris nebuvo tinkamai įformintas, nes jis žinojo, jog automobilio negali registruoti Lietuvos Respublikoje, kadangi jis skirtas tik utilizavimui, o jis neturėjo teisės pats automobilių utilizuoti, šią paslaugą perka iš kitų įmonių, planavo dokumentus susitvarkyti.
2.4. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad į jo tėvų sklypą atvykus policijos pareigūnams, jis nesislėpė ar kitokiais būdais nebandė jų išvengti, kas taip pat patvirtina, jog jis nesuvokė padaręs ar užsiimantis kuo nors neteisėtu. Analizuojant turto vertės dydį, bendra taisyklė yra ta, kad turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo momentu. VšĮ „Emprekis“ internetiniame puslapyje nurodyta, kad vidutinės naudotų transporto priemonių kainos nustatomos renkant ir analizuojant įvairiausius prieinamus šaltinius internete, pardavimo aikštelėse ir kitose vietose. VšĮ „Emprekis“ negali garantuoti duomenų, gautų iš nepriklausomų šaltinių tikslumo, patikimumo bei išsamumo, todėl neprisiima atsakomybės už galimus netikslumus bei kitokius trūkumus. Vidutinė bet kokios transporto priemonės kaina yra tik orientacinė, turint omenyje, kad transporto priemonė yra normalios techninės būklės, neapgadinta transporto įvykiuose ir yra vidutiniškai nusidėvėjusi. Be to, kainos gali svyruoti ir tarp atskirų pardavėjų dėl skirtingų garantijų ir skirtingo aptarnavimo, o taip pat dėl regioninės specifikos bei rinkos svyravimų ir kitų veiksmų, kuriuos turi įvertinti vartotojas, besinaudojantis šios internetinės svetainės duomenimis. Taigi, teigti, kad jo sumokėta suma (9000 Eur) už įsigyjamą transporto priemonę buvo neproporcinga ar neadekvati rinkos kainai, pagrindo nėra.
2.5. Skundo autorius pabrėžia, kad nors ir nesutinka, jog padarė nusikalstamą veiką, tačiau taip pat norėtų pasisakyti dėl jam paskirtos bausmės, t. y. 10 000 Eur bauda yra per griežta, nors jis yra dirbantis, bet tokio dydžio sumą jam būtų sudėtinga uždirbti. Be to, jis turi vaikų ir kitų įsipareigojimų. Automobilį „Hyundai Santa Fe“ jis įsigijo už 9000 Eur ir šių pinigų jam niekas negrąžins, t. y. jis patyrė 9000 Eur nuostolį. Apeliantas pažymi ir tai, kad paskutinį kartą buvo teistas 2015 m. sausio 12 d. Trakų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, kuriuo jam buvo paskirta 4894 Eur bauda, kurią jis dar 2015 m. kovo 2 d. sumokėjo. Taigi, jis turi būti laikomas neteistu, dėl to nesutinka su apylinkės teismo nurodytu teiginiu, jog nusikaltimą padarė būdamas recidyvistu.
Žemesnės instancijos teismas
3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo S. K. apeliacinis skundas atmetamas.
4. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.
5. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų apylinkės teismas, pripažindamas S. K. kaltu dėl žinomai nusikalstamu būdu gauto didelės vertės turto įgijimo, iš esmės nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, teisingai juos įvertino ir padarė pagrįstas išvadas dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo, kaltinamojo kaltės ir jam skiriamos bausmės individualizavimo.
Dėl nuteistojo kaltės
6. BK 189 straipsnyje nustatyta atsakomybė už nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą, naudojimąsi arba realizavimą, kaltininkui žinant, kad šis įgytas, naudotas ar realizuotas turtas gautas nusikalstamu būdu. Pagal BK 189 straipsnio 1–3 dalių dispoziciją turto įgijimas, naudojimasis ir realizavimas yra šių veikų alternatyvūs objektyvieji požymiai, taigi baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka bent vieno jų. Pažymėtina, kad šie objektyvieji požymiai aiškiai susieti su įrodytais aktyviais kaltininko veiksmais disponuojant nusikalstamos kilmės turtu (tokio turto gavimu iš neteisėto valdytojo, kuris padarė vagystę arba kitą savanaudišką nusikaltimą, naudojimusi tokiu turtu ar šio turto realizavimu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114-489/2016, 2K-145-697/2017 ir kt.).
7. Nustatant asmens kaltumą įrodinėtinas ir BK 189 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė, kuri pasireiškia tiesiogine tyčia ir jos turinį sudaro tai, kad kaltininkas žino, jog jis įgyja, naudoja arba realizuoja nusikalstamu būdu gautą turtą, ir nori taip veikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-1/2011, 2K-213/2013, 2K-7-88/2014, 2K-114-489/2016). Įstatymas nereikalauja, kad kaltininkas žinotų visas padaryto nusikaltimo aplinkybes, pakanka bendro supratimo apie kito asmens (ar jų grupės) padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir nusikalstamą turto gavimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-213/2013, 2K-3/2014).
8. Nagrinėjamu atveju S. K. neneigia jam inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės – automobilio „Hyundai Santa Fe“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įgijimo, tačiau ginčija subjektyviąją pusę, t. y. suvokimą (žinojimą), kad automobilis buvo vogtas. Nuteistojo teigimu, jam nekilo abejonių, kad lengvasis automobilis įsigijimo momentu buvo vogtas, nes transporto priemonė buvo užvesta su rakteliu, jokių apgadinimų užvedimo sistemoje nebuvo, automobilis buvo lengvai daužtas, kas turėjo įtakos žemesnei nei rinkos jo kainai. Be to, jis šios mašinos neslėpė, kadangi ją pirko ardymui, todėl nusivežė į savo darbo vietą, t. y. tėvui priklausantį žemės sklypą. Atvykus policijos pareigūnams, pastarųjų nevengė ir sąžiningai papasakojo automobilio įsigijimo aplinkybes. Šiuos apelianto teiginius teisėjų kolegija vertina kritiškai, kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės.
9. Bylos duomenimis nustatyta, kad transporto priemonė „Hyundai Santa Fe“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN Nr. (duomenys neskelbtini), buvo pagrobta Latvijoje 2022 m. rugpjūčio 8 d., o kitą dieną, t. y. 2022 m. rugpjūčio 9 d. ją įsigijo S. K.. 2022 m. rugpjūčio 10 d. minėtas automobilis rastas S. K. tėvui priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Vyresniosios tyrėjos I. P. tarnybiniu pranešimu „Dėl papildomos informacijos“ (2 t., b. l. 94) nustatyta, kad, nuvykus minėtu adresu, rasta daug įvairių markių išardytų transporto priemonių, taip pat S. K., kurio pasiteirauta, ar šioje vietoje nėra automobilio „Hyundai Santa Fe“. S. K. atsakė, kad tokio automobilio nėra ir pro šią teritoriją minėtos markės transporto priemonė nepravažiavo. Vis dėlto, apžiūrėjus teritoriją, rastas mėlynos spalvos „Hyundai Santa Fe“ automobilis, kuris nuo 2022 m. rugpjūčio 8 d. paieškomas Latvijoje. S. K. iš pradžių aiškino, kad šią mašiną pirko už 9000 Eur iš asmens, kurį pažįsta iš matymo, aikštelėje, (duomenys neskelbtini), vėliau teigė, jog minėtas asmuo jam automobilį atvežė į šalia jo namų esančią aikštelę, (duomenys neskelbtini), iš kurios jis pats nuvažiavo su įsigytu automobiliu iki tėvų sodybos.
10. Taigi, netikėtai užkluptas įvykio vietoje, nuteistasis nebuvo nuoseklus ir policijos pareigūnams detaliai paaiškinti automobilio „Hyundai Santa Fe“ įsigijimo aplinkybių nesugebėjo. 2022 m. rugpjūčio 10 d. teiktame rašytiniame paaiškinime (2 t., b. l. 105) S. K. nurodė, kad automobilį pirko iš asmens, kurio anketinių duomenų nežino, bet šis asmuo iš jo anksčiau yra pirkęs automobilių detalių, todėl žinojo, kad jis užsiima transporto priemonių pirkimu ir ardymu. Minėtas asmuo atvyko prie jo namų (duomenys neskelbtini), pasiūlė įsigyti mašiną „Hyundai Santa Fe“ už 9000 Eur, aiškino, kad šis pirktas iš draudimo. Jis sutiko, mokėjo grynais pinigais, pirkimo-pardavimo sutarties nesudarė. Latviškus valstybinius numerius nuėmė ir grąžino pardavėjui, nes buvo įsitikinęs, kad automobilis tinkamas tik ardymui. Įtariamojo apklausų metu S. K. laikėsi savo raštiškai išdėstytos versijos, taip pat papildė, jog automobilis buvo pirktas su apgadinimais – sulankstytos dešinės pusės galinės keleivio durelės, apibraižytas dešinės pusės sparnas bei stogo statramstis. Nurodė ir tai, kad mašinoje buvo daug daiktų, popierių, raktai (2 t., b. l. 125–126, 134). Subjektyviąją nusikaltimo pusę nuteistasis neigė ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu (3 t., b. l. 17), tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, jog S. K. nesielgė kaip atidus, rūpestingas bei sąžiningas pirkėjas.
11. Visų pirma, automobilį „Hyundai Santa Fe“ apeliantas pirko iš asmens, su kuriuo ne tik, kad nesudarė pirkimo-pardavimo sutarties, bet netgi nepasiteiravo šio vardo bei pavardės. Nors nuteistasis aiškina, jog pardavėją žinojo iš matymo, nes pastarajam anksčiau yra pardavęs automobilių detalių, tačiau neaišku, iš kur šis asmuo žinojo tikslų jo gyvenamosios vietos adresą, nes jo darbo vieta yra ne butas, o tėvams priklausantis žemės sklypas, kuriame vyksta mašinų ardymas. Pažymėtina ir tai, kad su pardavėju buvo atsiskaityta grynaisiais pinigais, iš viso sumokėta 9000 Eur, kuriuos S. K. sumokėjo tą pačią dieną, kai tik apžiūrėjo siūlomą pirkti automobilį. Iš kur namuose turėjo šią pakankamai didelę pinigų sumą, nuteistasis neįvardijo. Be to, apeliantas neneigė, jog transporto priemonės viduje buvo daug dokumentų (įskaitant ir nuo 2022 m. birželio 23 d. iki 2023 m. birželio 22 d. galiojantį civilinės atsakomybės draudimo sutarties liudijimą), netgi paliktas raktų ryšulys (raktai ne nuo mašinos, galimai tai – namų raktai), kas taip pat turėjo sukelti įtarimų, jog automobilis yra galimai vogtas. Atkreiptinas dėmesys, jog S. K. nesiėmė jokių veiksmų įsitikinimui, jog iš matymo pažįstamas asmuo yra tikrasis siūlomos pirkti transporto priemonės savininkas, t. y. neprašė parodyti nuosavybę patvirtinančių dokumentų. Vienintelis aspektas, dėl kurio nuteistasis teigia pasidomėjęs, yra automobilio kainos pagrįstumas. Apelianto teigimu, jis internete surado, jog tokio modelio bei metų transporto priemonės kainuoja apie 20 000 Eur, o kadangi ši buvo daužta, todėl jam 9000 Eur suma atrodė priimtina ir atitinkanti rinkos kainą.
12. Apeliacinės instancijos teismas nepritaria S. K. skundo motyvams, kad jis nesuvokė, jog perka automobilį už ženkliai mažesnę nei rinkos kaina. Iš SIRENE Latvijos nacionalinio skyriaus buvo gautas atsakymas, jog pavogto automobilio „Hyundai Santa Fe“ vertė pranešimo apie vagystę metu nustatyta 40 000 Eur (1 t., b. l. 153). VšĮ „Emprekis“ duomenimis tokios markės ir metų (2021 m. laidos) automobilio vidutinė kaina Lietuvoje yra 39 610 Eur su PVM (1 t., b. l. 88). Atkreiptinas dėmesys, jog transporto priemonės kainą lemia ne vien modelis ar pagaminimo metai, tačiau ir vidinė komplektacija, kiti parametrai. SIRENE Latvijos nacionalinis skyrius pateikė duomenis konkrečiai apie pavogto automobilio kainą, tuo tarpu VšĮ „Emprekis“ duomenys yra apytiksliai ir rodo tik galimą vidutinę rinkos kainą. Šiuo atveju nustatyta, jog įsigijimo metu transporto priemonė turėjo šiokių tokių apgadinimų, dėl kurių jos vertė buvo sumažėjusi, vis dėlto, teigti, kad rinkos kaina dėl šių apgadinimų galėjo nukristi iki 9000 Eur, pagrindo nėra.
13. Apžiūrėjus pradėtą ardyti automobilį „Hyundai Santa Fe“, nustatyta, kad yra įlenktos dešinės pusės galinės durelės, matomi apgadinimai dešinės pusės priekinių durelių srityje, priekiniame dešinės pusės sparne, dešinės pusės galinio vaizdo matymo veidrodėlyje, taip pat esama įvairių smulkių kėbulo apibraižymų (1 t., b. l. 67–77, 127–139). Nors bylos medžiagoje esančios nuotraukos nėra kokybiškos (nespalvotos, konkretūs apgadinimai neišryškinti), tačiau akivaizdu, jog apgadinimai (apibraižymai) nėra dideli – automobilio variklis, elektronika nepažeista. S. K. teigimu, pasiūlymo pateikimo metu jis internete surado, jog tokio modelio ir metų transporto priemonių vidutinė kaina yra maždaug 20 000 Eur, o dėl esamų apgadinimų prašoma 9000 Eur suma jam neatrodė pernelyg maža. Tokiam aiškinimui teisėjų kolegija nepritaria. Peržiūrėjus pagrindinių automobilių portalų skelbiamą turinį (Autoplius.lt, Autogidas.lt ir kt.), matyti, kad apie 20 000 Eur yra prašoma už 2015-2017 m. modelius, o naujesni modeliai (net ir daužti) yra gerokai brangesni (apie 30 000 Eur). Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju nustatyti nedideli apgadinimai galėtų sumažinti automobilio vertę keliais tūkstančiais eurų, tačiau ne dešimtimis tūkstančių eurų.
14. Pažymėtina, kad S. K. verčiasi transporto priemonių supirkimu ir jų ardymu, detalių pardavinėjimu, todėl jam gerai žinoma įvairių automobilių rinkos kaina, nes tai yra jo pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Analizuojamu atveju, išgirdus pasiūlymą pirkti transporto priemonę ženkliai mažesne nei rinkos kaina, tai turėjo būti signalas atidžiau vertinti visas sandorio aplinkybes, įskaitant ir pačią pardavėjo asmenybę. Tačiau, jau minėta, apeliantas nesidomėjo nei automobilį jam parduodančiu asmeniu, nei transporto priemonės viduje buvusiais daiktais. Nuteistasis, aiškiai matydamas, kad mašinos vidus yra netvarkingas, išimtos kai kurios detalės, kurios mėtėsi salone, taip pat buvo daug įvairių daiktų, dokumentų, raktų ryšulys, nesidomėjo, kodėl visi šie daiktai yra paliekami automobilyje, ar jie savininkui nereikalingi ir pan. Be to, mažai tikėtina, jog S. K. neva naiviai patikėjo pardavėjo versija, jog transporto priemonė yra nurašyta, tinkama tik dalių pardavimui, todėl atidavė pardavėjui tiek automobilio raktus, tiek valstybinius numerius. Ar automobilis iš tiesų yra nurašytas draudimo, nuteistasis niekaip nepatikrino, paaiškinti, kodėl pasitikėjo tik iš matymo pažįstamu asmeniu, nesugebėjo.
15. Visos šios aplinkybės rodo, kad S. K. suvokė, jog įsigyja galimai vogtą transporto priemonę, kurią reikia nedelsiant išardyti, tokiu būdu nuslepiant padarytą nusikalstamą veiką. Netiesiogiai nuteistojo kaltę pagrindžia ir jo turima ankstesnė kriminalinė patirtis. 2015 m. sausio 12 d. Trakų rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu jis buvo pripažintas kaltu dėl analogiškos nusikalstamos veikos padarymo ir jam paskirta 130 MGL dydžio bauda. Atkreiptinas dėmesys, jog nuteistasis, būdamas teistas už analogiško pobūdžio nusikaltimą, gavęs įtartiną pasiūlymą, vis tiek nesudarė pirkimo-pardavimo sutarties. S. K. aiškino, jog neketino pardavinėti įsigyti automobilio, jis buvo skirtas ardymui, todėl sutartis jam nebuvo reikalinga, vis dėlto, vėliau apeliantas aiškino, kad norėjo šio automobilio detales pavaizduoti, kaip įsigijęs iš kitos įmonės kartu su kitomis detalėmis. Jis yra įsteigęs MB „E.“, žino, kad turi būti tvarkingai vedama įsigyjamų ir parduodamų automobilių detalių apskaita, tačiau vis tiek nereikalavo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo, kas dar kartą patvirtina, jog jis bendrais bruožais suvokė, ką perka, t. y. nusikalstamu būdu gautą turtą, ir norėjo taip veikti – nuslėpti šio automobilio įsigijimą, vėliau parduoti jo detales (oficialiai to niekur neapskaitant) ir tokiu būdu pasipelnyti. Todėl apelianto išteisinimui pagrindo nėra.
Dėl paskirtos bausmės
16. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, teismas, skirdamas bausmę, privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus (bausmės skyrimas) reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvus norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).
17. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas paskyrė S. K. švelniausią BK 189 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmę – baudą ir nustatė jos dydį artimą minimumui – 200 MGL. Individualizuodamas bausmę, apylinkės teismas įvertino tai, kad padarytas nusikaltimas yra tyčinis, priskiriamas apysunkių kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o jo atsakomybę sunkina tai, jog nusikaltimą padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Apeliantas teigia, kad jo teistumas yra išnykęs, nes anksčiau skirtą baudą jis yra sumokėjęs dar 2015 m., tačiau teisėjų kolegija tokiam vertinimui nepritaria.
18. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenimis S. K. anksčiau teistas tris kartus: 2005 m. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 286 straipsnį, 2006 m. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir 2015 m. pagal BK 189 straipsnio 2 dalį. Baudą, paskirtą 2015 m. sausio 12 d. Trakų rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu, jis sumokėjo 2015 m. kovo 2 d., vadinasi, teistumas dėl šios veikos turėjo išnykti 2018 m. kovo 2 d. (BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a) papunktis), vis dėlto, teistumas jam yra neišnykęs pagal ankstesnį 2006 m. balandžio 19 d. nuosprendį, kuriuo jis buvo nuteistas už labai sunkaus nusikaltimo padarymą. Šiuo nuosprendžiu S. K. buvo paskirta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė, 2009 m. birželio 22 d. jis paleistas lygtinai iš įkalinimo įstaigos, o 2012 m. liepos 19 d. – išregistruotas iš probuojamųjų asmenų duomenų registro. Būtent nuo šios datos yra skaičiuojamas aštuonerių metų laikotarpis (BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto c) papunktis), vis dėlto, jeigu teistumą turintis asmuo padaro naują nusikalstamą veiką, teistumo išnykimo eiga nutrūksta. Šiuo atveju teistumo už ankstesnę nusikalstamą veiką išnykimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo bausmės už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą atlikimo. Asmuo laikomas teistu už kiekvieną nusikalstamą veiką tol, kol išnyksta teistumas už sunkiausią iš jų (BK 97 straipsnio 8 dalis). Taigi, 2015 m. S. K. padarius naują nusikaltimą, teistumo išnykimo terminas už ankstesnę nusikalstamą veiką nutrūko. Jis atsinaujino nuo 2015 m. kovo 2 d., kai buvo sumokėta bauda pagal 2015 m. sausio 12 d. teismo baudžiamąjį įsakymą. Tokiu būdu 2022 m. rugpjūčio 9 d. (analizuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu) teistumo terminas (aštuoneri metai) dar nebuvo suėjęs, todėl nuteistasis pagrįstai pripažintas recidyvistu. Šalinti šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės pagrindo nėra.
19. Atkreiptinas dėmesys, jog BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtinta, jog už apysunkį nusikaltimą nustatomas baudos dydis nuo 100 iki 4000 MGL. Apylinkės teismas paskyrė nuteistajam 200 MGL dydžio baudą, kuri yra ženkliai mažesnė nei įstatymų leidėjo numatytas šios bausmės rūšies vidurkis (2050 MGL), todėl dar labiau mažinti baudos dydžio pagrindo nėra. Nors apeliantas nurodo, kad yra dirbantis, augina tris vaikus, tačiau duomenų apie jo sunkią materialinę padėtį byloje nėra. Be to, BK 47 straipsnio 7 dalis numato, jog tuo atveju, jeigu asmuo neturi lėšų sumokėti teismo paskirtą baudą, teismas, vadovaudamasis BK 65 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, nuteistojo sutikimu šią bausmę gali pakeisti viešaisiais darbais. Ar nuteistasis iš tiesų neturi lėšų, gali nustatyti tik antstolis bausmės vykdymo stadijoje.
20. Teisėjų kolegijos vertinimu, pernelyg švelnaus baudžiamumo taikymas gali būti tik paskata ir toliau daryti nusikalstamas veikas. Kitų pagrindų, kuriuos nustačius būtų galima švelninti nuteistojo teisinę padėtį (BK 62 straipsnis), nenustatyta. Paskirtoji bausmė aiškiai neprieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis). Iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją. Šiuo atveju bausmės dydžio mažinimas nepadėtų pasiekti baudžiamojo proceso tikslų, todėl, remiantis išdėstytu, S. K. skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
nuteistojo S. K. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.