Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 7 d. nutarties.

Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 26 d. nuosprendžiu M. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį (už K. M. seksualinį prievartavimą nukentėjusiojo namuose) laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (už K. M. seksualinį prievartavimą V. K. bute) – laisvės atėmimu ketveriems metams trims mėnesiams, pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (už K. M. seksualinį prievartavimą bendrabučio ketvirto aukšto virtuvėje) – laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams.

Iš M. Š. nukentėjusiajam K. M. priteista 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 7 d. nutartimi nuteistojo M. Š. apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Š. nuteistas už tai, kad, 2008 m., laikotarpiu nuo kovo mėn. iki gegužės mėn. vidurio, tiksliai nenustatytu laiku, Panevėžyje, bendrabutyje, (duomenys neskelbtini), nukentėjusiojo motinos V. M. bute (Nr. (duomenys neskelbtini)), taip pat savo močiutės V. K. bute (Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ketvirto aukšto bendro naudojimo virtuvėje, pasinaudodamas dėl mažametystės ir vystymosi sutrikimų bejėgiška K. M., gimusio (duomenys neskelbtini), būkle, analiniu būdu – įkišdamas savo lytinį organą nukentėjusiajam į išeinamąją angą – tenkino savo lytinę aistrą, taip padarė tris mažamečio asmens seksualinius prievartavimus.

Didžiojoje kasacinio skundo dalyje išdėstyti nuteistojo M. Š. apeliacinio skundo argumentai bei apeliacinės instancijos teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nutarties motyvuojamosios dalies turinys. Likusioje kasacinio skundo dalyje nuteistasis išdėstė teisinius argumentus, teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Kasatorius nurodo, jog nors apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad K. M. parodymai yra nenuoseklūs, tačiau, aptardamas kai kuriuos neesminius prieštaravimus, nesigilino į esminius prieštaravimus (nukentėjusysis gulėjo ant nugaros ar ant pilvo, pasakė motinai iš karto ar po dviejų metų ir pan.), ypač į tuos, kurie gali būti paneigti liudytojų parodymais. Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliacinio skundo argumentus dėl K. M. parodymuose esančių prieštaravimų, t. y. ar S. K. matė, kaip buvo prievartaujamas nukentėjusysis, bei ar G. ir E. matė, kaip nuteistasis ir nukentėjusysis virtuvėje apsimovė kelnes. Teismas, nurodydamas, kad šių liudytojų parodymai nepaneigia jo kaltę patvirtinančių įrodymų, rėmėsi prielaidomis, jog jie teisme buvo apklausti praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo nusikaltimo, todėl galėjo tokio įvykio ir neprisiminti. Teismas neatsakė ir į apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad K. M. patirta seksualinė prievarta įrodinėjama ir jo seksualizuotu elgesiu Vaiko raidos centre. Kasatorius pažymi, kad byloje yra įrodymų (V. K., E. B. Š. parodymai), jog K. M. taip elgtis pradėjo gerokai anksčiau nei neva jis (M. Š.) šį prievartavo.

Prokuroras nesutinka ir su nuteistojo teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į jo apeliacinio skundo argumentus, grindžiamus liudytojų V. K. ir E. Š. parodymais, jog seksualizuotas K. M. elgesys pasireiškė anksčiau negu nuosprendyje nustatytas seksualinio prievartavimo laikas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nusikalstamų veikų padarymo laiką įvertinęs ne tik nukentėjusiojo, bet ir bylos baigtimi nesuinteresuotų liudytojų – Vaiko raidos centro gydytojų D. V. ir A. L. parodymus, rašytinę bylos medžiagą, pagal kurią antros hospitalizacijos šiame centre (2008 m. gegužės–birželio mėn.) metu buvo stebimas ryškiai seksualizuotas K. M. elgesys, ir tai neatitiko jo amžiaus normos, todėl kilo įtarimas, kad vaikas turi stipriai traumuojančią seksualinę patirtį. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas pagrįstai rėmėsi specialių žinių turinčių liudytojų parodymais, o tokių žinių neturinčių liudytojų V. K. ir E. Š. parodymus apie seksualizuotą K. M. elgesį įvertino tik kaip jų subjektyvią nuomonę.

Atsiliepime pažymima, kad neteisingi kasatoriaus teiginiai, jog apeliacinės instancijos teismas neobjektyviai ir nemotyvuotai įvertino šiame teisme apklaustos liudytojos mokytojos D. N. parodymus. Ši liudytoja parodė, kad: 2008–2009 m. mokė K. M. tik apie tris mėnesius, kitais mėnesiais jį mokė namų mokytoja, berniukas buvo Vaikų raidos centre; 2009 m. pavasarį K. M. motina minėjo, kad sūnus buvo prievartautas ir kad tai nustatė gydytojai, niekas daugiau jai apie tai nesakė, todėl 2008 m. gruodžio mėn. klasės susirinkime apie tai tikrai negalėjo kalbėti. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad D. N. parodymai paneigia M. Š. naujai iškeltą versiją, yra teisinga.

Prokuroras nesutinka ir su teiginiu, kad teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam K. M., kuris nebuvo pripažintas civiliniu ieškovu, pažeidė BPK 110 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Nukentėjusiojo įstatyminė atstovė V. M. pareiškė civilinį ieškinį dėl 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, ieškinyje aiškiai nurodydama, kad neturtinė žala padaryta jos mažamečiam sūnui, todėl teismas, vadovaudamasis teismine praktika, pagrįstai neturtinės žalos atlyginimą priteisė nukentėjusiajam K. M. Teismas atsižvelgė ne tik į nusikalstamos veikos pasekmes, bet ir į tai, kad M. Š. yra jauno amžiaus, šiuo metu neturi savarankiškų pajamų, tačiau tai nereiškia, kad ateityje neturės galimybės atlyginti padarytą žalą, sumažindamas ieškinį iki 50 000 Lt.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl kasacinio bylos nagrinėjimo ribų

Nors kasaciniame skunde ginčijama apeliacinės instancijos teismo nutartis ir joje pateikti argumentai, tačiau kartu išsakoma ir esminė kasatoriaus pozicija byloje – kad jo kaltumas neįrodytas. Todėl didelis dėmesys skunde skirtas atskirų įrodymų patikimumui, jų visumos pakankamumui teismo išvadoms pagrįsti, teigiama, kad nuteistojo kaltumas nustatytas vien tik pagal nenuoseklius nukentėjusiojo parodymus. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Kita vertus, kasacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą teisės taikymo aspektu, gali spręsti, ar žemesnės instancijos teismai tinkamai taikė įrodinėjimą baudžiamosiose bylose nustatančias BPK normas. Kasaciniu pagrindu apskųstiems žemesnės instancijos teismų sprendimams naikinti ir keisti laikomi ir atvejai, kai žemesnės instancijos teismų atliktas įrodymų tyrimas ar (ir) vertinimas turi spragų, yra paviršutiniškas, vienpusiškas, logiškai nepaaiškinantis teismų padarytų išvadų ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-279/2008).

Pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai apie asmens kaltumą. Kai byloje yra įrodymų prieštaravimų, teismas privalo imtis priemonių jiems pašalinti. Nustatydamas faktines aplinkybes, teismas negali remtis prielaidomis, o abejonės dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo ir kaltumo įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į kasacinio skundo argumentus, kasacinės instancijos teismas tikrina žemesniųjų teismų atlikto įrodymų vertinimą šiais aspektais: ar teismai rėmėsi patikimais įrodymais, vertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą, įsitikino jų pakankamumu, pašalino visus įrodymų prieštaravimus ir grindė savo išvadas dėl kaltinamojo kaltumo abejonių nekeliančiais duomenimis.

Dėl įrodymų vertinimo ir bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka

Bylos medžiaga rodo, kad teismų išvados pagrįstos nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo teisėjai duotais parodymais, asmenų, kuriems nukentėjusysis pasakojo apie patirtą prievartą, parodymais, Vaikų raidos centro pateikta pažyma, kompleksinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadomis, specialistų ir ekspertų paaiškinimais. Buvo vertinama ir visa įvykių chronologija, susijusi su patirtos prievartos išaiškėjimu. Kita vertus, negalima nesutikti ir su kasatoriaus teiginiu, kad vis dėlto faktinės panaudotos seksualinės prievartos aplinkybės nustatytos išimtinai iš nenuoseklių ir pakankamai prieštaringų vaiko pasakojimų. Kai kurių to pasakojimo detalių nebuvo įmanoma patvirtinti kitais objektyviais duomenimis dėl to, kad motina apie vaiko patirtą seksualinę prievartą policijai pranešė praėjus metams po to, kai apie tai sužinojo. Todėl, pavyzdžiui, nors kaltinimas nuosekliai grindžiamas nukentėjusiojo tvirtinimais, iš kurių galima spręsti apie patirtus sužalojimus išeinamojoje angoje, jo medicininė apžiūra šių duomenų nepatvirtino (specialisto išvada Nr. G 1581/09 (05)). Iš nukentėjusiojo parodymų ir pokalbių su juo nepavyko nustatyti ir svarbių naudotos seksualinės prievartos detalių, pavyzdžiui, kaip nuteistasis sugebėjo įtikinti nepaklusniu būdu pasižymintį nukentėjusįjį vykdyti jo nurodymus ir tyliai kentėti skausmingus analinius lytinius aktus. Ši kaltinimo dalis yra neinformatyvi. Byloje nepavyko ir nustatyti bent kiek tikslesnio atskirų nusikalstamų veikų laiko. Toks neinformatyvumas apsunkina kaltinamojo galimybes gintis nuo kaltinimo. Byloje yra daugybės nuteistąjį pažinojusių asmenų liudijimai, apibūdinantys jį vien tik teigiamai. Įvykių metu nuteistajam buvo tik 15 metų. Tuo tarpu iš jam inkriminuotų nusikaltimų aplinkybių galima spręsti, kad jis veikė kaip patyręs vaikų prievartautojas, kurio netrikdė net pašalinių asmenų buvimas visai šalia įvykio vietos. Nesant jokių kitų objektyvių duomenų, išskyrus nukentėjusiojo parodymus, kad būtent M. Š. atliko seksualinės prievartos veiksmus, surinktų duomenų patikimumas ir pakankamumas, kaltinančių ir teisinančių duomenų patvirtinimas ar paneigimas, prieštaravimų šalinimas įgauna ypatingą reikšmę įrodymų vertinimų procese.

Nagrinėjamojoje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamoji dalis pagrįsta išimtinai kaltinimą atitinkančių duomenų vertinimu. Paties nuteistojo ir liudytojų parodymai, neatitinkantys kaltinimo turinio, taip pat kai kurie kaltinimui prieštaraujantys objektyvūs duomenys (pvz., specialisto išvada Nr. G 1581/09 (05), kurioje konstatuota, kad jokių sužalojimų nukentėjusiojo išeinamosios angos aplinkoje nėra), nuosprendyje visiškai neaptarti ir nepaneigti, tarsi jų byloje ir nebūtų. Toks apkaltinamojo nuosprendžio surašymas neatitinka baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi tiek įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, tiek ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, šis apkaltinamojo nuosprendžio trūkumas iš dalies buvo pašalintas, tačiau, kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ne visus byloje esančių duomenų prieštaravimus pavyko pašalinti įtikinamais argumentais, kad dėl nuteistojo kaltumo padarius labai sunkius nusikaltimus neliktų jokių abejonių. Dėl kai kurių esminių prieštaravimų iš viso nepasisakyta.

Pažymėtina, kad šioje byloje gynyba nuosekliai pabrėždavo nukentėjusiojo duotų parodymų ir jo pasakojimų prieštaravimus ir nenuoseklumus. Nukentėjusiojo apklausos metu užfiksuota nemažai vienas kitam prieštaraujančių ir kaltinimo logikos neatitinkančių teiginių. Kai kurių prieštaravimų teismai net nebandė kaip nors vertinti: pavyzdžiui, to, kad nukentėjusysis per apklausą vienu atveju teigė, jog prievartavimo atvejį matė M. senelis (T. 1, b. l. 45, 64), kitu atveju – kad senelis nieko negirdėjęs, nors buvo gretimame kambaryje (T. 1, b. l. 46, 68), tuo tarpu pats senelis S. K. tvirtino nieko įtartino nepastebėjęs ir negirdėjęs, nors siena yra plona ir viskas turėjo girdėtis (T. 2, b. l. 3; T. 3, b. l. 149); vienu atveju nukentėjusysis teigė, kad iš karto po pirmojo išprievartavimo apie tai papasakojo mamai, kurį liepė jam „daugiau nedraugauti su M.“, kitu atveju – kad mamai nieko nesakė. Apklausos metu, nepaisant jam primygtinai kartojamų klausimų apie tikėtiną prievartos laiką – 2008 m. pavasarį, nukentėjusysis kelis kartus pasakęs, kad seksualinę prievartą patyrė 2007 m. vasarą, atostogų metu, kai jam buvo 9 metai (T. 1, b. l. 45-47), kad tuo metu buvo „trumpom rankovėm“ (T. 1, b. l. 71). Teismai šį prieštaravimą siejo su tuo, kad dėl savo išsivystymo nukentėjusysis pakankamai sunkiai orientuojasi laike, kad esminė jo nurodoma aplinkybė, jog tuo metu jis į mokyklą nėjo, kad buvo šilta, todėl, matyt, jis daro loginę išvadą, jog tai turėjo būti vasarą per atostogas. Kita vertus, nepatikrinta, ar 2008 m. kovo – gegužės mėnesiai buvo pakankamai šilti, kad nukentėjusiajam jie galėjo asocijuotis su vasara. Taigi neišnaudotos visos galimybės prieštaravimams pašalinti. Pagaliau nukentėjusiojo motina seksualinį sūnaus prievartavimą visada siejo su laikotarpiu iki įvykio prie upelio, kai M. įstūmė jos sūnų į vandenį, ir tai, anot šios liudytojos, įvyko ankstyvą pavasarį, esant atlydžiui (T. 3, b. l. 145). Pažymėtina ir tai, kad tas įvykis prie upelio visiškai dingo iš teismų vertinimo, nors, anot nukentėjusiojo motinos, būtent po jo pasikeitė vaiko elgesys, nukentėjusiojo ir nuteistojo bendravimas nutrūko. Šiam įvykiui savo gynybinėje versijoje didelę reikšmę teikia ir nuteistasis.

Kolegijos vertinimu, nėra įtikinamai paneigtas ir apeliaciniame skunde nurodytas prieštaravimas, susijęs su tuo, kad nukentėjusysis skundėsi močiutei skausmais užpakaliuke po to, kai grįžo iš Vaikų raidos centro, kuriame išbuvo nuo 2008 m. gegužės 19 d. iki birželio 13 d. Nepatikrinta, ar Vaiko raidos centro darbuotojai, kurie ir nustatė seksualizuotą vaiko elgesį bei įtarė seksualinės prievartos panaudojimą, galėjo to nepastebėti.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje yra asmenų liudijimai apie seksualizuotą nukentėjusiojo elgesį ankstesniu laiku nei 2008 m. pavasaris (liudytojų G. B., E. B. Š. parodymai ikiteisminio tyrimo metu), taip pat apie anksčiau sklidusias kalbas, kad vaikas yra „liestas“ (liudytojų R. R., V. K. parodymai). Šie duomenys byloje neaptarti ir motyvuotai neatmesti.

Kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nesugebėjo įtikinamai pašalinti ir nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytų prieštaravimų, susijusių su nukentėjusiojo K. M. duotų parodymų fragmentu, kad vieno seksualinio prievartavimo metu į virtuvę įėjo mergaitės G. ir E., kurios pamatė, kad jis maunasi kelnes, išsigando ir išėjo (T. 1, b. l. 45-46). Tuo tarpu mergaitės apklausų metu šį faktą neigė. Pirmosios instancijos teismas šį prieštaravimą visiškai nutylėjo, o apeliacinės instancijos teismas jį paaiškino tuo, kad šios liudytojos teisme buvo apklaustos praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo nusikaltimo įvykio, todėl galėjo tokio įvykio ir neprisiminti, ir kad jų parodymai nei patvirtina, nei paneigia nuteistojo kaltės. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks apeliacinio skundo atmetimas nėra įtikinamas. Pirma, šių liudytojų parodymai neabejotinai yra palankūs kaltinamajam ir nepalankūs kaltinimui, todėl jie neturėtų būti ignoruojami kaip nereikšmingi ir privalo būti vienaip ar kitaip vertinami; antra, šios liudytojos analogiškus parodymus davė ne tik teisme, bet ir ikiteisminio tyrimo metu (T. 2, b. l. 4-12, 20-22), o E. B. Š. buvo apklausta viena pirmųjų byloje.

Apeliaciniame nuteistojo skunde buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad V. M., sužinojusi apie sūnaus patirtą seksualinę prievartą, policijai apie tai pranešė tik po metų. Anot nuteistojo, yra prieštaravimų dėl tokio delsimo priežasties. Iš tikrųjų prieštaravimai dėl to, kada V. M. sužinojo iš savo vaiko apie patirtą seksualinę prievartą ir kodėl taip ilgai delsė pranešti apie tai policijai, nepašalinti. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme V. M. teigė, kad pirmą kartą sūnus išsipasakojo apie patirtą seksualinę prievartą 2008 m. vasaros pradžioje būdamas pas močiutę. Prieš tai apie sūnaus patirtą seksualinę prievartą ji išgirdusi iš Vaikų raidos centro darbuotojų. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, V. M. tvirtino, kad sūnus smulkiai išsipasakojo tik 2009 m. gegužės mėn., todėl ji tik tada įsitikino tų faktų tikrumu (T. 3, b. l. 196). Pagal jos sugyventinio V. M. parodymus, V. M. nesikreipė į policiją, nes bijojo kaimynų pasmerkimo bei viešumo (T. 1, b. l. 184; T. 3, b. l. 159). Byloje yra V. M. raštai apygardos prokurorui ir Panevėžio apskrities VPKA viršininkui dėl bylos vilkinimo (T. 1, b. l. 154-156), kuriuose savo delsimą ji sieja su tuo, kad anksčiau buvo įsitikinusi, jog teisybės negalės pasiekti dėl to, kad įtariamojo dėdė yra Generalinės prokuratūros prokuroras A. M. Kolegijos vertinimu, šių prieštaravimų detalesnis ištyrimas ir pašalinimas yra svarbus norint įsitikinti, kad artimieji nebandė nuslėpti nuo tyrimo ir teismo svarbios informacijos, kad vieno pagrindinių kaltinimo liudytojo (nukentėjusiojo motinos) parodymai patikimi.

Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas neįvykdė šios instancijos teismui keliamo reikalavimo bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), taip pat nesilaikė įrodinėjimo tvarkai keliamų reikalavimų (BPK 20 straipsnis). Šie pažeidimai laikytini esminiais, nes jis sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Aukščiau nurodyti įrodymų prieštaravimai (kaip ir kiti bylos duomenys) turi būti dar kartą išsamiai ištirti ir aptarti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo. Tai būtina padaryti ne tik abejonių šalinimo tikslais, bet ir užtikrinant kaltinamojo teises į gynybą bei sąžiningą procesą.

Panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perdavus iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, susidaro situacija, kad pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis dar nėra įsiteisėjęs, taigi negali būti vykdoma ir nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė. Todėl nuteistasis M. Š. paleistinas iš pataisos namų, iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktina galioti jam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 7 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

M. Š. iš pataisos namų paleisti.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti galioti M. Š. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.