- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-01-30
- Bylos Nr.
- I2-4877-931/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06689-2024-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Bliznikaitė-Povilanskienė, Fausta Vitkienė, Agnė Stankevičienė
- Pareiškėjas
- B. H.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės, Agnės Stankevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę pagal pareiškėjo B. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas B. H. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. 24S169412, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. liepos 18 d. iki 2027 m. liepos 17 d. bei kartu nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2024 m. liepos 18 d. iki 2027 m. liepos 17 d. (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamento Sprendimas yra pernelyg formalus bei neobjektyvus ir pažeidžiantis proporcingumo principą. Atsakovas nevertino individualios pareiškėjo situacijos bei visų faktinių aplinkybių dėl ko priėmė nepagrįstą Sprendimą.
Skundžiamas Sprendimas yra grindžiamas vieninteliu argumentu, tai yra, kad pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi.
Migracijos departamentas 2024 m. liepos 18 d. priėmė sprendimą Nr. 24S169412 dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, darbo sutartis su asmeniu nesudaryta.
Pareiškėjas pažymi, kad jis neteikė jokių tikrovės neatitinkančių duomenų, kadangi jis surado potencialų darbdavį ir planavo atvykti ir dirbti Lietuvoje pagal darbo sutartį. Tačiau darbdavys jam pranešė, kad pasikeitė planai ir jis negali pareiškėjo įdarbinti. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui darbas buvo labai reikalingas, jis susirado darbdavį (duomenys neskelbtini) ir 2024 m. vasario 15 d. gavęs leidimą laikinai gyventi (duomenys neskelbtini) darbo pagrindu, atvyko ir pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjas buvo sąžiningas ir neketino teikti atsakovui jokių tikrovės neatitinkančių duomenų, nes Lietuvos darbdavys iš tikrųjų pažadėjo pareiškėją įdarbinti. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad darbdavys tik dėl jam žinomų priežasčių atsisakė jį įdarbinti.
Taigi, tokios aplinkybės, kai darbdavys neįvykdė savo pažado ir pareiškėjo neįdarbino, susiklostė dėl nuo pareiškėjo valios visiškai nepriklausančių objektyvių priežasčių, kurių pareiškėjas negalėjo įtakoti, o kadangi darbas, kaip vienintelis pajamų šaltinis, buvo reikalingas, jis aktyviai ieškojo kito darbo ir darbdavio, o jį radus - pateikė prašymą (duomenys neskelbtini) kompetentingoms institucijoms ir jam 2024 m. vasario 15 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjas pažymi, kad dėl teisinių žinių stokos apie pasikeitusias aplinkybes nepranešė atsakovui. Be to, sąžiningai manė, kad apie neįdarbinimo faktą Migracijos departamentui pranešė darbdavys UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuris tarpininkavimo rašte įsipareigojo įdarbinti pareiškėją.
Pareiškėjas negali būti atsakingas už tai, kad darbdavys tik dėl jam žinomų priežasčių jo neįdarbino. Jis niekaip negalėjo įtakoti ar priversti darbdavį jį įdarbinti.
Taigi, tokia individuali pareiškėjo situacija atsirado dėl objektyvių bei nuo jo valios visiškai nepriklausančių priežasčių, todėl teigti, kad jis teikė tikrovės neatitinkančius duomenis yra nesąžininga ir neteisinga.
Tokia Migracijos departamento formuojama praktika, kai užsieniečiams vien dėl to, kad jų darbdaviai neįdarbina, t. y. dėl aplinkybių, visiškai nepriklausančių nuo, darbuotojo valios, yra naikinami leidimai laikinai gyventi, yra itin ydinga ir nelogiška.
Pareiškėjas neatitinka nei vienos iš SIS Reglamento 24 straipsnyje įtvirtintų sąlygų.
Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2024 m. balandžio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024.
Pareiškėjas pabrėžia, kad net tais atvejais, kai užsieniečiams yra naikinami leidimai gyventi dėl jų keliamos grėsmės valstybei saugumui, yra pripažįstama, kad negalima automatiškai įvedinėti perspėjimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą ir prieš įvedant tokį perspėjimą, tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus.
Šiuo atveju, pareiškėjas nekelia jokios grėsmės valstybės saugumui, todėl Migracijos departamento įvestas perspėjimas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, vien todėl, kad jis nepasinaudojo galimybe ir neatvyko dirbti (darbdaviui atsisakius jį įdarbinti), yra neadekvatus, nepateisinimas ir neproporcingas.
Pareiškėjo vertinimu, Sprendimas neatitinka gero administravimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, neatitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimų. Tokį vertinimą grindžia LVAT praktika (pvz.: 2020 m. sausio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2400-756/2020, 2009 m. kovo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2009 m. balandžio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A261-471/2009 ir kt.).
Pareiškėjas pabrėžia, kad atsakovo argumentavimas neatitinka teisėtumo reikalavimų, kadangi grįsti tokį svarbų Sprendimą, kai yra stipriai suvaržoma pareiškėjo judėjimo teisėjo teisė į darbą, vien tik tuo pagrindu, kad jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, dėl to, kad jis nebuvo įdarbintas, išsamiai neįvertinus jo susiklosčiusios individualios situacijos, jam nekeliant jokios grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, yra neteisėta, nes toks Sprendimas laikomas neišsamiu, nemotyvuotu, neargumentuotu bei neproporcingu, todėl negali būti laikomas priimtu tinkamai.
Šalies argumentai
Migracijos departamentas su skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą nurodo, kad įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, t. y., buvo nustatyta, jog duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, jis įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, neįsidarbino), tai, kad asmuo savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis pagal Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio d. įsakymu Nr. 3K-3 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 14 punktą asmeniui nustatytinas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas, atitinkantis Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus.
Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatyta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, Nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš Nacionalinio sąrašo SIS teikia, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas nustatyta tvarka. Pagal Nacionalinio sąrašo sudarymą ir tvarkymą nustatančių Taisyklių 15 p. duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į Nacionalinį sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog jis neatitinka nei vieno SIS reglamento 24 straipsnyje nustatytų sąlygų. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacija, kuriai taikomas 1 dalies a punktas susidaro, kai: trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje.
Įvertinus tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, tai, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, su juo darbo sutartis nesudaryta, galima daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti gauti leidimą laikinai gyventi, atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Įvertinus tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, asmens duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 p., iš Nacionalinio sąrašo tiektini SIS.
Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjo pateiktame skunde nėra pridėto leidimo nuolat gyventi (duomenys neskelbtini) kopijos, o kartu su pasu pridėta pažyma, jog pareiškėjas 2024 m. vasario 15 d. yra pateikęs prašymą išduoti leidimą gyventi. Jeigu pareiškėjui dar nėra išduotas leidimas gyventi (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kompetentingos institucijos, pagal SIS reglamento 27 straipsnį turėtų pradėti konsultacijas su Lietuvos kompetentingomis institucijomis. Jeigu pareiškėjui (duomenys neskelbtini) leidimas gyventi buvo išduotas prieš priimant ginčijamą sprendimą, Lietuvos kompetentingos institucijos pradės konsultacijas pagal SIS reglamento 29 straipsnį.
Atsakovo vertinimu, pareiškėjo cituojama LVAT 2024 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024 nėra analogiška nagrinėjamai situacijai, kadangi ginčijamas sprendimas priimtas ne dėl keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas keliamas dėl Migracijos departamento 2024 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. 24S169412 teisėtumo ir pagrįstumo.
Vadovaujantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas B. H. yra (duomenys neskelbtini) pilietis.
2023 m. liepos 28 d. pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu ir nurodė, kad ketina dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini).
2023 m. spalio 23 d. Migracijos departamentas išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2025 m. spalio 23 d.
2024 m. lapkričio 13 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ informavo Migracijos departamentą apie pasikeitusius užsieniečio duomenis, t. y. kad užsienietis dirbti neatvyko.
Migracijos departamentas 2024 m. gegužės 8 d. priėmė sprendimą Nr. 24S116320, kuriuo panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punkto, 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, kadangi duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; darbo sutartis su asmeniu nesudaryta.
Pareiškėjas šio sprendimo teismui neskundė. Įsiteisėjus sprendimui panaikinti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentas 2024 m. liepos 18 d. priėmė sprendimą Nr. 24S169412, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius (3 metus), įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriuose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) (toliau – ir Sprendimas).
Sprendimas priimtas Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkto ir 2 dalies c punkto, NAS taisyklių 15 punkto ir kriterijų vertinimo tvarkos 11 ir 14 punkto pagrindu.
Pareiškėjas su šiuo Sprendimu nesutinka ir prašo panaikinti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Migracijos departamento Sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas pažeidžia proporcingumo principus, kadangi darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta ne dėl pareiškėjo kaltės.
Dėl Migracijos departamento Sprendimo dalies įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesių pažymėtina, kad 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, 24 straipsnis, reglamentuojantis perspėjimų dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo sąlygas, be kita ko, nustato: valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: a) valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, arba b) valstybė narė trečiosios šalies piliečio atžvilgiu yra paskelbusi draudimą atvykti, taikydama procedūras, kurios atitinka Direktyvą 2008/115/EB (Reglamento (ES) 2018/1861 24 str. 1 d.); situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra svarių priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkią nusikalstamą veiką, įskaitant teroristinį nusikaltimą, arba turima aiškių įrodymų, kad jis ketina padaryti tokią nusikalstamą veiką valstybės narės teritorijoje, arba c) trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje (Reglamento (ES) 2018/1861 24 str. 2 d.).
Reglamento (ES) 2018/1861 21 straipsnio („Proporcingumas“) 1 dalies („Prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.“) ir 2 dalies („Kai 24 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytas sprendimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi yra susijęs su teroristiniu nusikaltimu, atvejis laikomas pakankamai adekvačiu, atitinkamu ir svarbiu, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS. Dėl su visuomenės ar nacionaliniu saugumu susijusių priežasčių išimtiniais atvejais valstybės narės gali neįvesti perspėjimo, kai dėl jo gali būti trukdoma atlikti oficialius ar teisinius paklausimus, tyrimus ar procedūras“), taip pat Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 2 dalies nuostatos suponuoja išvadą, kad aplinkybė, jog yra Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta sąlyga, savaime nėra pagrindas įvesti perspėjimą dėl draudimo trečiosios šalies piliečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, kadangi, prieš įvesdamos perspėjimą, valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, pagal kriterijus, aptartus Reglamento (ES) 2018/1861 21 straipsnio 2 dalyje ir 24 straipsnio 2 dalyje, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą, kuris gali būti skundžiamas (Reglamento (ES) 2018/1861 24 str. 2 d.), kas nagrinėjamo ginčo atveju nėra padaryta (nėra motyvų, kodėl atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS), dėl ko ši ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo dalis negali būti laikoma teisėta. Sprendimas šioje dalyje negali būti laikomas teisėtu, kadangi jis neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones – motyvuoti, todėl skundžiama Migracijos departamento Sprendimo dalis įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui B. H. atvykti ir apsigyventi yra naikinama (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).
Dėl sprendimo dalies, kuria Migracijos departamentas uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus, teisėjų kolegija pažymi, kad jis priimtas nustačius, jog pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi.
Įstatymo 133 straipsnio 1 dalis numato, kad Užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a–e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad net ir nustačius šioje normoje įtvirtintus pagrindus, savaime tai nėra pagrindas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Sprendimas uždrausti atvykti turi būti motyvuotas, proporcingas ir pakankamai adekvatus užsieniečio atveju
Iš skundžiamo Sprendimo matyti, kad nagrinėjamu atveju atsakovas rėmėsi Kriterijų vertinimo tvarkos 11 ir 14 punktu. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punktą priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi) ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: 11.1. pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; 11.2. esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; 11.3. tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: 11.3.1. jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; 11.3.2. užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko. Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktas numato, kad užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi 2024 m. gegužės 8 d. buvo panaikintas be kita ko Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, ir darbo sutartis su juo nesudaryta. Teismas sutinka, kad pareiškėjas Migracijos departamento 2024 m. gegužės 8 d. sprendimo neskundė ir sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo įsiteisėjo. Tačiau nesutinka, kad šios aplinkybės neturi būti įvertintos priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką.
Nagrinėjamu atveju atsakovas nurodo, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Tačiau iš skundžiamo Sprendimo nėra aišku, kokie konkrečiai pareiškėjo nurodyti duomenys neatitinka tikrovės.
Iš Migracijos departamento 2024 m. gegužės 8 d. sprendimo matyti, kad atsižvelgdamas į tai, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduotas darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu, tačiau užsienietis, 2023 m. lapkričio 13 d. per (duomenys neskelbtini) IPT atsiėmęs leidimą laikinai gyventi, į Lietuvos Respubliką neatvyko ir darbo sutarties su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesudarė, konstatavo, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
Teismas su tokiu vertinimu nesutinka. Pažymėtina, kad situacija, kai su užsieniečiu nesudaroma darbo sutartis, leidimas laikinai gyventi naikinamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Migracijos departamentas šią aplinkybes įvertino, ir šiuo pagrindu taip pat naikino 2023 m. spalio 23 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjas nurodo, kad ketino dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Byloje nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo išdavusi tarpininkavimo raštą. Tai, kad darbo sutartis nebuvo sudaryta, nenustačius kitų aplinkybių, nėra pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjas jau kreipdamasis dėl leidimo gyventi išdavimo nurodė tikrovės neatitinkančius duomenys. Byloje Migracijos departamentas nenustatė aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad pareiškėjas teikdamas 2023 m. liepos 28 d. prašymą neketino dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pareiškėjui nesudarius su bendrove, išdavusia tarpininkavimo raštą, darbo sutarties, yra pagrindas naikinti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu.
Byloje nėra jokių duomenų, tokių aplinkybių nenurodė ir atsakovas atsiliepime į skundą, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikomi ir VAĮ reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime, be kita ko, būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.
Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, visų pirma, siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis. Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimamame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo LVAT, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pavyzdžiui, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).
Teismas konstatuoja, kad individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant Sprendimą Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neatliko. Tai, kad Migracijos departamentas 2024 m. gegužės 8 d. sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi priėmė be kita ko remdamasis ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir Sprendimas įsiteisėjo, pareiškėjui nepasinaudojus teise skųsti sprendimą teismui, savaime nėra pagrindas taikyti Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą ir uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą 3 metus.
Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendžia, jog skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), teisės normomis, taikomas poveikio priemones motyvuoti, neatitinka VAĮ nustatytų reikalavimų bei viešojo administravimo išsamumo, objektyvumo principų, todėl naikintinas.
Kadangi pareiškėjo skundas patenkintas, jis turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Pareiškėjui iš atsakovo priteisiamas sumokėtas 23 Eur žyminis mokestis. Kitų įrodymą apie patirtas bylinėjimosi išlaidas pareiškėjas į bylą nepateikę.
Pareiškėjas su skundu pateikė 2024 m. lapkričio 18 d. mokėjimo nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) (mokėtojas: G. A.), iš kurio matyti, kad pareiškėjas sumokėjo 30 Eur dydžio žyminį mokestį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui grąžintina 7 Eur dydžio žyminio mokesčio dalis.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo B. H. skundą patenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. 24S169412.
Priteisti pareiškėjui B. H., gimusiam (duomenys neskelbtini), 23 Eur (dvidešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, j. a. k. 188610666.
Grąžinti pareiškėjui B. H., gimusiam (duomenys neskelbtini), 7 Eur (septynių eurų) žyminio mokesčio dalį, sumokėtą 2024 m. lapkričio 18 d. mokėjimo nurodymu Nr. (duomenys neskelbtini) (mokėtojas: G. A.).
Išaiškinti pareiškėjui, jog žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi įsiteisėjusiu teismo sprendimu.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.