- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-10
- Bylos Nr.
- 2S-1348-343/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-03692-2013-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Palubinskaitė
- Skolininkas
- D. S.
- Pareiškėjas
- D. S.
- Kategorijos
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 129.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 129.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Palubinskaitė teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo skolininko D. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-7075-717/2013 pagal pareiškėjo D. S. skundą suinteresuotiems asmenims antstoliui R. V., Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl antstolio veiksmų, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas skolininkas D. S., manydamas, kad antstolio R. V. priimti patvarkymai pažeidžia jo bei jo sutuoktinės teises, 2013 m. kovo 1 d. skundu (b.l. 7-9) skundė 2013 m. vasario 12 d. patvarkymą areštuoti lėšas, turto arešto aktą SD-1305 bei patvarkymą dėl reikalavimo pateikti duomenis apie turto buvimo vietą ir pateikti dokumentus bei kitus būtinus daiktus, susijusius su areštuotu turtu, vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir kt. dėl skolos išieškojimo iš skolininko valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, naudai, prašydamas minėtus patvarkymus panaikinti ir nutraukti išieškojimą suėjus senaties terminui. 2013 m. kovo 6 d. patvarkymu dėl skolininko skundo (b.l. 2-6) antstolis skolininko skundo netenkino ir vykdomąsias bylas Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) kartu su skundu dėl antstolio veiksmų bei patvarkymu dėl skolininko skundo persiuntė Kauno apylinkės teismui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. balandžio 3 d. nutartimi (b.l. 14-18) pareiškėjo D. S. skundą dėl antstolio veiksmų atmetė nurodydamas, kad skolininkas jam paskirtų baudų už administracinės teisės pažeidimus iki šiol nėra sumokėjęs ir konstatavo, kad pareiškėjas vengia vykdyti savo prievoles beveik trejus metus. Teismas, spręsdamas dėl reikalavimo panaikinti 2013m. vasario 12 d. patvarkymą areštuoti lėšas nurodė, kad pareiškėjas tiek su skundžiamu patvarkymu, tiek ir su patikslintu vykdymo išlaidų apskaičiavimu buvo pasirašytinai supažindintas antstolio R. V. kontoroje. Antstolio atlygis, atsižvelgiant į bendrą iš skolininko išieškomą sumą, yra paskaičiuotas teisingai, o skolininkui neskundžiant 2013 m. vasario 12 d. patikslinto vykdymo išlaidų apskaičiavimo antstolis, remdamasis juo ir vadovaudamasis CPK 689 straipsnio 1 dalimi, pagrįstai priėmė skundžiamą patvarkymą dėl lėšų arešto. Teismas nepagrįstais laikė skolininko argumentus dėl to, kad antstolis, areštuodamas pareiškėjo sutuoktinės turtą, viršijo savo įgaliojimus. Teismas nurodė, kad antstolis vykdomojoje byloje atliko visus galimus veiksmus siekdamas realaus skolos išieškojimo iš skolininko, tačiau skolininkas piniginių lėšų kredito įstaigose neturėjo, iš darbo užmokesčio išskaitymai atlikti nebuvo, kadangi skolininkas nebedirbdavo, jokio turto savo vardu neturi, todėl antstoliui ilgą laiką nepavykus išieškoti skolos iš skolininko asmeninio turto ir piniginių lėšų pagrįstai buvo areštuotas bendrosios jungtinės nuosavybės teise skolininkui priklausantis, jo sutuoktinės vardu įregistruotas turtas. Po turto arešto akto įregistravimo Centrinės hipotekos įstaigoje antstolis remdamasis CPK 667 straipsnio 1 dalimi pasiūlė skolininkui ir jo sutuoktinei kreiptis į teismą su prašymu dėl skolininko turto, esančio bendra su kitais asmenimis nuosavybe, dalies nustatymo, tačiau pareiškėjas į teismą nesikreipė. Pareiškėjui nenurodžius motyvų dėl 2013 m. vasario 12 d. antstolio reikalavimo pateikti duomenis apie turto buvimo vietą ir pateikti dokumentus bei kitus būtinus daiktus, susijusius su areštuotu turtu, neteisėtumo, teismas pareiškėjo reikalavimus dėl turto arešto akto bei minėto patvarkymo panaikinimo taip pat laikė nepagrįstais ir neįrodytais. Teismas vykdomojoje byloje atsisakė taikyti pareiškėjo prašomą BK 96 straipsnio 1 dalyje numatytą 2 metų senaties terminą nurodydamas, kad senaties terminas yra sustojęs, nes skolininkas vengia sumokėti skolą. Pareiškėjas jam paskirtų administracinės teisės pažeidimų nuobaudų neskundė, dėl ko laikytina, jog pareiškėjas jas pripažįsta. Vykdomieji dokumentai pateikti vykdyti laiku, antstolis aktyviai atlieka vykdymo veiksmus ir nors pareiškėjui yra žinoma vykdomųjų bylų eiga, antstolio atliekami veiksmai ir vis didėjančios vykdymo išlaidos, tačiau pareiškėjas nesiėmė priemonių šiai situacijai pakeisti. Teismas netaikė vykdymo senaties termino ir pareiškėjo prašymą vykdomąją bylą nutraukti laikė nepagrįstu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu (b.l. 24-25) pareiškėjas prašo panaikinti 2013 m. balandžio 3 d. Kauno apylinkės teismo nutartį ir patenkinti pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų. Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės normas, kadangi nepagrįstai konstatavo, jog reikalavimas panaikinti pareiškėjo sutuoktinės vardu įregistruoto automobilio areštą yra nepagrįstas ir neįrodytas. CPK 667 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad jei per antstolio nustatytą terminą nesikreipiama į teismą dėl turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, antstolis išieškojimą iš to turto nutraukia. Remiantis minėta nuostata teismas nepagrįstai konstatavo, kad antstolio veiksmai dėl pareiškėjo sutuoktinės automobilio arešto yra teisėti.
2. Teismas nesivadovavo kasacinio teismo praktika, pagal kurią prievolės vykdymas iš bendro sutuoktinių turto yra prievolės asmeniui nustatymas, todėl tokios prievolės pobūdį ir galimybę išieškoti iš bendro sutuoktinių turto nustato tik teismas, o antstoliui tokia teisė nėra suteikta. Ginčo atveju antstolis vykdo išieškojimą pagal asmenines prievoles, todėl areštuodamas skolininko sutuoktinės turtą antstolis pažeidė civilinio proceso teisės normas, kadangi tais atvejais, kai išieškoma pagal asmeninę skolininko prievolę, kuri nėra vykdoma iš bendro abiejų sutuoktinių turto, už šią prievolę skolininkas atsako savo asmeniniu turtu ir turima turto bendrojoje jungtinėje nuosavybėje dalimi.
3. Teismas nepasisakė dėl vykdymo išlaidų paskaičiavimo pagrįstumo. Pareiškėjo manymu, vykdymo išlaidos yra paskaičiuotos neteisėtai, kadangi antstolis jas apskaičiuodamas pažeidė Sprendimų vykdymo instrukcijos 41 ir 54 punktų nuostatas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą (b.l. 29-31) antstolis R. V. prašo pareiškėjo skundo netenkinti ir jį atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nesutikimas su atskiruoju skundu grindžiamas šiais motyvais:
1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad antstolis, areštuodamas pareiškėjo sutuoktinės vardu įregistruotą turtą, nepažeidė CPK 667 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Antstolis vykdomojoje byloje atliko visus galimus veiksmus siekiant realaus skolos išieškojimo iš skolininko, tačiau skolininkui neturint lėšų kredito įstaigose, nedirbant, neturint jokio turto ir preziumuojant, kad jis piktybiškai vengė savo prievolių tinkamo įvykdymo, antstolis pagrįstai tam, kad būtų galima išieškotojui ar bendrosios nuosavybės dalyviams kreiptis į teismą su prašymu dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis, nuosavybe nustatymo, vadovaudamasis imperatyviu CPK 667 straipsnio 1 dalies paliepimu privalėjo areštuoti turtą. Tik areštavęs turtą antstolis skolininkui bei jo sutuoktinei pasiūlė keiptis į teismą dėl skolininko turto, esančio bendra su kitais asmenimis nuosavybe, dalies nustatymo, todėl, areštuodamas skolininko sutuoktinės turtą, antstolis teisės aktų nuostatų nepažeidė.
2. Pareiškėjas atskirajame skunde antstolio veiksmų neteisėtumą areštuojant skolininko sutuoktinės vardu įregistruotą turtą grindžia CPK 667 straipsnio 1 dalimi ir nuostata, kad jei per antstolio nustatytą terminą nesikreipta dėl turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, antstolis išieškojimą iš to turto turi nutraukti. Nurodytas argumentas pareiškėjo skunde dėl antstolio veiksmų nebuvo nurodytas, todėl šis atskirojo skundo motyvas apeliacinės instancijos teisme negali būti nagrinėjamas, kadangi nauji reikalavimai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, atskirajame skunde negali būti keliami. Atsižvelgiant į nurodytą atskirojo skundo motyvą, spręstina, kad pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia jau nebe patį turto arešto aktą, t. y. jo priėmimo faktą, bet antstolio neveikimą šio akto nepanaikinant.
3. Skolininkas savo nuomonę dėl turto arešto neteisėtumo motyvuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir konkrečiai 2007 m. gruodžio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007, tačiau kadangi nagrinėjamos bylos aplinkybės nėra panašios į minėtoje byloje buvusias aplinkybes, remtis minėtoje byloje kasacinio teismo suformuota praktika šiuo atveju negalima.
4. Atskirajame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismas nepasisakė dėl vykdymo išlaidų apskaičiavimo. Pareiškėjas vykdymo išlaidų apskaičiavimo neskundė, nereiškė savarankiško reikalavimo dėl to, o tik ginčydamas 2013 m. vasario 12 d. patvarkymą areštuoti lėšas nurodė, kad minėtame patvarkyme nurodytos vykdymo išlaidos yra paskaičiuotos nepagrįstai. Nors skolininkas atskiro reikalavimo dėl vykdymo išlaidų paskaičiavimo nereiškė, tačiau teismas skundžiamoje nutartyje nurodė vykdymo išlaidų apskaičiavimo tvarką vykdant išieškojimą pagal kelis vykdomuosius dokumentus, sprendė, kad antstolis yra tinkamai apskaičiavęs vykdymo išlaidas, todėl laikytina, kad teismas pasisakė visais skunde nurodytais klausimais.
Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atstovaujanti valstybę, atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų. Šioje byloje keliami turto, esančio bendrąja jungtine skolininko ir jo sutuoktinės nuosavybe, arešto bei vykdymo išlaidų išieškojimo klausimai, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas ir pasisako. Apeliacinės instancijos teismo manymu, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai ir pagrįstai, nenukrypdamas nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos taikė materialinės ir procesinės teisės normas, susijusias su antstolio veiksmais areštuojant turtą, esantį bendra su kitais asmenimis skolininko nuosavybe, o taip pat ir apskaičiuojant vykdymo išlaidas vykdymo procese, tačiau netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su skolininko tinkamu informavimu apie patikslintai apskaičiuotas vykdymo išlaidas.
Teismo sprendimo vykdymas yra baigiamoji asmens teisių teisminio gynimo stadija, kurioje įgyvendinamos teismo sprendimu pritaikytos pažeistų teisių gynybos priemonės, todėl vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo – asmens, kurio naudai yra priimtas teismo sprendimas – teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Kartu vykdymo procesas yra grindžiamas bendraisiais teisiniais interesų derinimo bei proporcingumo principais, kurie reiškia tai, kad, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų.
Remiantis byloje esančia medžiaga nustatyta, kad antstolio R. V. kontoroje vykdomos vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 30 Lt baudos išieškojimo iš skolininko D. S. valstybės naudai pagal 2009 m. kovo 4 d. Kauno apskrities VPK PER nutarimą dėl administracinio teisės pažeidimo, kai protokolas nesurašomas Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 150 Lt dydžio baudos išieškojimo iš skolininko valstybės naudai pagal 2009 m. kovo 11 d. Kauno apskrities VPK PER nutarimą dėl administracinio teisės pažeidimo, kai protokolas nesurašomas Nr. (duomenys neskelbtini), bei Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 150 Lt dydžio baudos iš skolininko išieškojimo valstybės naudai pagal 2010 m. kovo 20 d. Kauno apskrities VPK PER nutarimą dėl administracinio teisės pažeidimo, kai protokolas nesurašomas Nr. (duomenys neskelbtini). Minėti vykdomieji dokumentai antstolio priimti vykdyti atitinkamai 2009 m. gegužės 27 d. ir 2010 m. gegužės 24 d. Skolininkas per siūlymuose nurodytus terminus paskirtų baudų nesumokėjo, todėl antstolis pradėjo priverstinio vykdymo veiksmus. Nustatyta, kad 2013 m. vasario 12 d. antstolis priėmė skundžiamą patvarkymą areštuoti lėšas, kuriuo areštavo iš viso 1 326 Lt sumą, esančią skolininko sąskaitoje AB SEB banke (vykd. bylos Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 52). Tą pačią dieną, t. y. 2013 m. vasario 12 d. antstolis surašė ir turto arešto aktą Nr. SD-1305 (vykd. bylos Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 54), kuriuo areštavo automobilį AUDI A4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausantį skolininkui ir jo sutuoktinei, įgytą skolininkui ir jo sutuoktinei gyvenant santuokoje. Tą pačią dieną antstolis priėmė ir skundžiamą patvarkymą dėl reikalavimo pateikti duomenis apie turto buvimo vietą ir pateikti dokumentus bei kitus būtinus daiktus susijusius su areštuotu turtu (vykd. bylos Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 56), kuris buvo adresuotas skolininkui ir jo sutuoktinei S. S. ir kuriame buvo nurodyta, jog areštuotas skolininkui priklausantis turtas yra bendras su kitais asmenimis ir skolininko dalis jame nenustatyta, todėl antstolis, remdamasis CPK 667 straipsnio 1 dalimi, pasiūlė per 10 dienų skolininkui ir bendros nuosavybės dalyviams kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto, esančio bendra su kitais asmenimis nuosavybe, dalies nustatymo.
Atskiruoju skundu skundžiamas teismo sprendimas pripažinti teisėtu ir pagrįstu turto arešto aktą, kadangi, pareiškėjo manymu, teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas bei nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos tais atvejais, kai išieškojimas vykdomas pagal asmenines prievoles. Ginčo atveju išieškojimas iš skolininko vykdomas pagal jo asmenines prievoles, t. y. baudos, kurios išieškomos valstybės naudai iš skolininko, šiam yra paskirtos kaip administracinės nuobaudos už skolininko padarytus administracinės teisės pažeidimus, dėl ko sutiktina su pareiškėjo argumentu, jog tokiais atvejais už prievolę yra atsakingas skolininkas savo asmeniniu turtu ir turima turto dalimi bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Pažymėtina, jog pats pareiškėjas atskirajame skunde teigia ir nurodė kasacinio teismo praktiką, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad tokiais atvejais už asmeninę prievolę skolininkas atsakovo ne tik savo asmeniniu turtu, bet ir turima turto dalimi bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Kaip galima spręsti iš byloje esančių duomenų, antstolio skundžiamu patvarkymu areštuota transporto priemonė AUDI A4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruota pareiškėjo sutuoktinės S. S. vardu, įgyta santuokos metu, todėl remiantis CK 3.87 straipsnio 1 dalimi antstolis pagrįstai šį turtą laikė bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir nesant galimybių išieškoti skolą iš asmeninio pareiškėjo turto areštavo nurodytą transporto priemonę, siekdamas nukreipti išieškojimą į pareiškėjo turimą dalį šiame turte. Pareiškėjas skunde dėl antstolio veiksmų nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kurie sudarytų pagrindą abejoti minėto turto priskyrimu bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei, nepaneigė prezumpcijos, jog santuokoje įgytas turtas laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad skundžiamu patvarkymu dėl turto arešto nebuvo nustatyta jokia prievolė pareiškėjo sutuoktinei, išieškojimas iš jai nuosavybės teise priklausančios turto dalies nebuvo vykdomas, todėl nepagrįstu laikytinas skolininko argumentas, jog skundžiamu patvarkymu antstolis nustatė prievolę skolininko sutuoktinei, ką, kaip pagrįstai yra nurodęs skolininkas atskirajame skunde, gali padaryti tik teismas. Nurodyti antstolio veiksmai atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl negalima sutikti, kad jie pažeidžia pareiškėjo ar jo sutuoktinės teises ir teisėtus interesus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjo atskirajame skunde nurodyti argumentai dėl skolos išieškojimo pagal prievoles, atsiradusias iš sandorių, sudarytų santuokos metu šeimos interesais, ir antstolio galimybės nukreipti išieškojimą į bendrą sutuoktinių turtą nagrinėjamu atveju nėra aktualūs, kadangi nagrinėjamos bylos pobūdis ir aplinkybės skiriasi nuo atskirajame skunde paminėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje nustatytų aplinkybių. Skiriantis bylų ratio decidendi skiriasi, todėl, kaip kad pagrįstai nurodyta atskirajame skunde, tokiu atveju nurodyta kasacinio teismo praktika nėra galimybės remtis. Vadovaujantis CPK 666 straipsnio 1 dalimi, išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje. Jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, tai antstolis aprašo ir areštuoja bendrąjį turtą bei pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo (CPK 667 straipsnio 1 dalis). Remiantis minėtomis CPK nuostatomis laikytina, kad antstolis gali nukreipti išieškojimą į skolininko dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje kai skolininko dalis dar nėra nustatyta tik tuomet, kai šį turtą areštavus bei aprašius yra nustatoma skolininko dalis šiame turte. Sutiktina su skundžiamoje nutartyje bei antstolio atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytu argumentu, jog kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo antstolis gali pasiūlyti suinteresuotiems asmenims tik tuomet, kai turtas yra aprašytas ir areštuotas. Ginčo atveju būtent tokia tvarka antstolis atliko nurodytus veiksmus, t. y. jis iš pradžių areštavo skolininkui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę ir tik paskui pasiūlė bendrosios jungtinės nuosavybės dalyviams kreiptis į teismą su prašymu dėl skolininko turto dalies nustatymo, dėl ko sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog antstolis skundžiamą turto arešto aktą surašė pagrįstai, nepažeisdamas teisės aktų nuostatų. Atsižvelgiant į tai, kad asmeninės prievolės įvykdymas yra galimas ir iš skolininko turimos turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, kad nagrinėjamu atveju antstolis būtent ir siekė nukreipti išieškojimą į skolininko turimo turto bendrojoje jungtinėje nuosavybėje dalį, į tai, kad išieškojimas į tokį turtą galimas tik areštavus turtą ir pasiūlius suinteresuotiems asmenims dėl turto dalies nustatymo kreiptis į teismą, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai antstolio veiksmus dėl turto arešto akto priėmimo laikė pagrįstais ir teisėtais, kad pagrįstai sprendė, jog antstolis, areštuodamas pareiškėjo sutuoktinės vardu įregistruotą transporto priemonę, kuri yra bendroji jungtinė skolininko ir jo sutuoktinės nuosavybė, nepažeidė CPK 667 straipsnio nuostatų ir materialinių teisės normų, reglamentuojančių atsakomybę už asmenines prievoles.
CPK 667 straipsnio 1 dalyje taip pat numatyta, kad jei per antstolio nustatytą terminą nėra kreipiamasi į teismą su prašymu dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo, antstolis turi nutraukti išieškojimą iš tokio turto. Pareiškėjas, teigdamas, kad per antstolio nustatytą terminą nebuvo kreiptasi į teismą dėl skolininko turto dalies nustatymo, dėl ko antstolis turėjo nutraukti išieškojimą iš šio turto, prašo pripažinti antstolio veiksmus, areštuojant turtą, neteisėtais. Vykdomojoje byloje duomenų apie tai, kad pareiškėjas ir/ar jo sutuoktinė, kuriems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso areštuota transporto priemonė, būtų kreipęsi per antstolio nustatytą terminą į teismą dėl skolininko turto dalies nurodytame turte nustatymo, nėra, tačiau nurodytos aplinkybės nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo spręsti, jog dėl to skundžiamas antstolio patvarkymas dėl turto arešto turėtų būti pripažintas neteisėtu ir panaikintas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas antstolio veiksmų remdamasis šiuo argumentu neskundė, dėl jo nagrinėjant skundą pirmosios instancijos teisme nebuvo pasisakyta, todėl sutinkant su atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytu argumentu, kad pareiškėjas neturi teisės kelti naujų reikalavimų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos tvarka, laikytina, kad nagrinėjamoje byloje remiantis šiuo argumentu pripažinti antstolio veiksmus neteisėtais nėra teisinio pagrindo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas byloje skundžia konkrečius antstolio veiksmus, t. y. šiuo konkrečiu atveju veiksmus areštuojant bendrosios jungtinės nuosavybės teise pareiškėjui ir jo sutuoktinei priklausančią transporto priemonę, o ne antstolio neveikimą nenutraukiant išieškojimo iš šio turto nesikreipus dėl skolininko turto dalies minėtame turte nustatymo. Vadovaujantis CPK 5 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę teismine tvarka ginti savo ginčijamą teisę ar pažeistą įstatymo saugomą interesą. Vadovaujantis CPK 510 straipsnio 1 dalimi, skundo dėl antstolio veiksmų dalykas yra konkretūs antstolio veiksmai ar atsisakymas veiksmus atlikti. Ši norma netiesiogiai apibrėžia ir tokio skundo objektą - reikšdamas tokio pobūdžio skundą asmuo siekia panaikinti neteisėtu antstolio veiksmu ar atsisakymu tokį veiksmą atlikti sukurtas pasekmes. Šią aplinkybę patvirtina ir CPK 513 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią skundo patenkinimo rezultatu tampa neteisėto veiksmo panaikinimas arba įpareigojimas antstoliui įvykdyti teisėtą pareiškėjo reikalavimą. Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog pareiškėjas, manydamas, kad antstolis tinkamai savo pareigų nevykdo nenutraukdamas išieškojimo iš jam su sutuoktine bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto, turi galimybę pasinaudoti jam suteikta teise skųsti antstolio tinkamą pareigų nevykdymą ir reikšti reikalavimą dėl įpareigojimo antstoliui įvykdyti teisėtą pareiškėjo reikalavimą. Kadangi pareiškėjas neskundė antstolio neveikimo nenutraukiant išieškojimo iš bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto, teismas negali dėl to pasisakyti nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos tvarka, nes tokiu atveju ne tik kad būtų laikoma, jog skolininkas reiškia naują reikalavimą, kas remiantis CPK 312 straipsnio nuostatomis nėra galima nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, bet ir iš esmės būtų paneigta apeliacinio proceso esmė ir prasmė, t. y. patikrinti skundžiamų teismų sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą, o kartu ir pašalinta galimybė dėl pateikto skundo pasisakyti tiek pačiam antstoliui, kurio veiksmai skundžiami, tiek ir pirmosios instancijos teismui.
Skundžiamos teismo nutarties neteisėtumas bei nepagrįstumas grindžiamas ir tuo, kad teismas nutartyje nepasisakė dėl vykdymo išlaidų paskaičiavimo pagrįstumo. Pareiškėjo manymu, antstolis vykdymo išlaidas yra paskaičiavęs neteisėtai. Su šiuo atskirojo skundo argumentu apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti, kadangi, visų pirma, pareiškėjas pateiktame skunde dėl antstolio veiksmų neskundė vykdymo išlaidų apskaičiavimo, o tik nurodyta aplinkybe grindė turto arešto neteisėtumą, o visų antra, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui net ir neskundžiant vykdymo išlaidų apskaičiavimo pasisakė šiuo klausimu spręsdamas pareikštą reikalavimą dėl antstolio patvarkymo areštuoti lėšas panaikinimo. Dėl to negalima sutikti, kad teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl vykdymo išlaidų apskaičiavimo pagrįstumo.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors, pareiškėjo teigimu, vykdymo išlaidos yra apskaičiuotos neteisėtai, tačiau pareiškėjas konkrečių faktinių duomenų, pagrindžiančių šį jo argumentą, nėra nurodęs. Pareiškėjas cituoja tik tam tikras Sprendimų vykdymo instrukcijos nuostatas detaliai nenurodydamas, kokiu būdu minėtos nuostatos nagrinėjamu atveju yra pažeistos. Antstolio veiksmų neteisėtumą vykdymo procese, išieškant vykdymo išlaidas, pareiškėjas grindžia Sprendimų vykdymo instrukcijos 41 ir 54 punktų netinkamu vykdymu. Kokiu būdu yra pažeistas Sprendimų vykdymo instrukcijos 54 punktas nėra aišku, o, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo dėl antstolio veiksmų argumentus, manytina, kad Sprendimų vykdymo instrukcijos 41 punkto pažeidimas grindžiamas tuo, kad antstolis skolininkui neatsiuntė vykdymo išlaidų paskaičiavimo. Sprendimų vykdymo instrukcijos 41 punkte be kita ko nurodyta, kad antstolio patvarkymas dėl vykdymo išlaidų išieškojimo ir vykdymo išlaidų apskaičiavimas kartu su procesiniu dokumentu, pagal kurį išieškomos piniginės lėšos (pvz., patvarkymas areštuoti banko sąskaitoje esančias lėšas, patvarkymas atlikti išskaitas iš skolininko darbo užmokesčio ir kt.), siunčiami skolininkui. Pasikeitus vykdymo išlaidų dydžiui, kartu su procesiniu dokumentu, pagal kurį išieškomos piniginės lėšos, antstolis skolininkui pakartotinai siunčia vykdymo išlaidų apskaičiavimą. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad vykdymo išlaidos byloje paskaičiuotos dar 2012 m. liepos 16 d. ir nurodyta, kad bendra vykdymo išlaidų suma yra 933 Lt, iš kurių 200 Lt atlygis antstoliui (vykd. bylos Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 39-40). Nurodytas vykdymo išlaidų paskaičiavimas kartu su patvarkymu dėl vykdymo išlaidų išieškojimo Nr. SD-4290 2012 m. liepos 23 d. buvo išsiųstas skolininkui (vykd. bylos Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 41). Kaip galima spręsti iš vykdomosios bylos, skolininkui apie mintą išlaidų paskaičiavimą buvo žinoma, jis su juo yra susipažinęs, kadangi 2012m. rugpjūčio 24 d. pateikė antstoliui prašymą dėl priskaičiuotų vykdymo išlaidų sumažinimo, kurį 2012 m. rugsėjo 25 d. patvarkymu atsisakyta tenkinti (vykd. bylos Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 42-43), todėl negalima sutikti su pareiškėjo argumentu, kad antstolis jam neatsiuntė vykdymo išlaidų apskaičiavimo. Tačiau tais atvejais, kai antstolis iš naujo apskaičiuoja mokėtinas vykdymo išlaidas byloje ir pasikeičia vykdymo išlaidų dydžiai, remiantis Sprendimų vykdymo instrukcijos 41 punktu antstolis apie tai turi informuoti skolininką pakartotinai nusiųsdamas jam vykdymo išlaidų apskaičiavimą. Nustatyta, kad 2013 m. vasario 12 d. antstolis patikslino apskaičiuotas vykdymo išlaidas ir vykdymo išlaidų apskaičiavime nurodė, kad iš viso vykdymo išlaidų yra priskaičiuota 1 096,38 Lt, iš kurių 100 Lt vykdymo išlaidų sumokėta, todėl likusi neišieškota vykdymo išlaidų suma yra 996 Lt (vykd. bylos Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 50-51). Duomenų apie tai, kad patikslintas vykdymo išlaidų apskaičiavimas būtų siųstas skolininkui vykdomojoje byloje nėra, tačiau remiantis skolininko nurodyta aplinkybe apie patikslinto vykdymo išlaidų apskaičiavimo jam neatsiuntimą, taip pat 2013 m. kovo 6 d. antstolio patvarkyme dėl skolininko skundo nurodytomis aplinkybėmis, jog skolininkas su patikslintu vykdymo išlaidų apskaičiavimu buvo supažindintas pasirašytinai vizito antstolio kontoroje metu (b.l. 3), spręstina, kad 2013 m. vasario 12 d. patikslintas vykdymo išlaidų apskaičiavimas skolininkui Sprendimų vykdymo instrukcijos 41 punkte nustatyta tvarka nebuvo pateiktas, kadangi jis skolininkui nebuvo išsiųstas. Tačiau net ir nustačius, kad antstolis netinkamai vykdė savo pareigą informuoti skolininką apie patikslintą vykdymo išlaidų apskaičiavimą, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad skolininkas su minėtu apskaičiavimu buvo supažindintas vizito antstolio kontoroje metu 2013 m. vasario 25 d. (vykd. bylos Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 58), sprendžia, kad nors ir pavėluotai, bet skolininkui tikslus vykdymo išlaidų apskaičiavimas tapo žinomas. Apie padidėjusią vykdymo išlaidų sumą skolininkui tapo žinoma dar anksčiau, t. y. gavus 2013 m. vasario 12 d. patvarkymą areštuoti lėšas. Apeliacinės instancijos teismo sprendžia, kad nustatytas antstolio veiksmų neatitikimas teisės aktų reikalavimams yra formalus jų pažeidimas, iš esmės skolininko teisių ir teisėtų interesų nepažeidė, skolininkas, nors ir turėdamas galimybę skundo dėl patikslintų vykdymo išlaidų nepateikė, todėl net ir nustačius antstolio veiksmų neatitikimą teisės aktų reikalavimams, tačiau pareiškėjui skundo dėl jų nepareiškus, laikant nurodytą pažeidimą formaliu, pagrindo pripažinti antstolio veiksmus dėl lėšų arešto neteisėtais ir nurodytu pagrindu naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį nėra pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog antstolis tinkamai yra apskaičiavęs antstolio atlyginimą vykdomosiose bylose, kur skolininku yra pareiškėjas. Kadangi pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kokiu būdu yra pažeistas Sprendimų vykdymo instrukcijos 54 punktas, o taip pat, kadangi pareiškėjas vykdymo išlaidų apskaičiavimo neskundžia, apeliacinės instancijos teismas dėl šio atskirojo skundo argumento plačiau nepasisako.
Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra faktinio ar teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas), dėl ko pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina galioti nepakeista.
Rezoliucinė dalis
nuta r i a:
Atskirąjį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.