- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-30
- Bylos Nr.
- 2A-41/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Gintaras Pečiulis, Audronė Jarackaitė
- Ieškovas
- R. J., A. P., G. J. M., E. R.
- Atsakovas
- K. G., Panevėžio, Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, Panevėžio apskrities viršininko administracijai, Z. G.
- Trečiasis asmuo
- Valstybinės įmonės Registrų centro Panevėžio filialui, AB SEB bankui
- Advokatai
- Arvydas Alekna
- Kategorijos
- 116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Audronės Jarackaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio, sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,
atsakovo Panevėžio m. savivaldybės administracijos atstovams Rolandui Rutei, Sauliui Matuliui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. spalio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-144-425/2009 pagal ieškovų R. J., A. P., G. J. M. ir E. R. ieškinį atsakovams Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, Panevėžio apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas - Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), K. G., Z. G., tretiesiems asmenims Valstybinės įmonės Registrų centro Panevėžio filialui, AB SEB bankui dėl pirkimo-pardavimo sandorių panaikinimo, statybos leidimo, nekilnojamojo turto registro įrašo panaikinimo ir kitų reikalavimų, bei
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovai R. J., G. J. M., A. P., E. R. 2008-09-23 padavė Panevėžio apygardos teismui suvestinį ieškinį, kurį patikslinę, prašė (6 t., b. l, 19-36, 172-173):
1. Pripažinti niekiniais šiuos sandorius:
1.1. valstybinės žemės neatlygintino suteikimo sandorį, t. y. 1992-02-24 Panevėžio miesto valdybos potvarkio Nr. 84 v 2.4.9 punktą, kuriuo buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-02-07 nutarimo Nr. 89 10.6.1 punkto. Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio 3 dalies 2 punkto, CK 2.48, 4.20, 4.106 straipsnių imperatyvūs reikalavimai;
1.2. valstybinės žemės 1992-12-01 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 8, pažeidusią Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-02-07 nutarimo Nr. 89 4.2 punkto, Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio 3 dalies 2 punkto, CK 2.48, 4.20, 4.106 straipsnių imperatyvius reikalavimus;
1.3. valstybinės žemės sklypo 2005-04-08 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 6544, pažeidusią Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-06-12 nutarimu Nr. 692 patvirtintos „Naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai tvarkos" 2.3 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtintos „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos" 34 punkto 1 pastraipą, 35, 37 punktus, Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Žemės įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto imperatyvias teisės normas;
1.4. susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo 2006-07-31 sutartį tarp Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ir K. G., kuria buvo pažeisti Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 3 dalies 2 punktas, CK 2.48., 4.20 str., 4.106 straipsniai.
2. Panaikinti niekinių sandorių teisines pasekmes:
2.1. panaikinti nekilnojamojo turto objekto registro Nr. 44/401092 2.1 punktą, kuriuo įregistruotos K. G. nuosavybės teisės į 921/1604 m² žemės sklypo dalį, neužimtą teisėtai pastatytais statiniais, ginčo teritorijos schemoje pažymėtą Nr. 1-4;
2.2. panaikinti valstybinės žemės sklypo 2005-04-08 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 6544;
2.3. panaikinti valstybinės žemės sklypo 1992-12-01 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 8 dalį dėl 397/1080 m² žemės sklypo, neužimto teisėtai pastatytais statiniais, dalies, ginčo teritorijos schemoje pažymėtos Nr. 2;
2.4. panaikinti Panevėžio m. valdybos 1992-02-24 potvarkio Nr. 84v 2.4.9 punktą dėl 397/1080 m² žemės sklypo, neužimto teisėtai pastatytais statiniais, dalies, ginčo teritorijos schemoje pažymėtos Nr. 1-2;
2.5. panaikinti Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo 2006-07-31 sutartį tarp Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ir K. G.;
2.6. panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2006-08- 02 K. G. išduotą statybos leidimą Nr. 45-247;
2.7. panaikinti Kniaudiškių Il-ojo mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros dalį, prieštaraujančią aukštesnio lygmens norminiams aktams, kuria sklypui Nr. IX priskirtas 0,0524 ha žemės sklypas bei prie sklypų Nr. IX ir Nr. XII numatytos automobilių stovėjimo aikštelės;
3. Pripažinti, kad Kniaudiškių II-ojo mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūra numatytos automobilių stovėjimo aikštelės, esančios prie sklypų Nr. IX ir Nr. XII. nėra valstybės išperkamos pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą, nes nėra nustatytas konkretus ir aiškus visuomenės poreikis.
4. Įpareigoti Panevėžio apskrities viršininko administraciją ir Panevėžio miesto savivaldybės administraciją įstatymų nustatyta tvarka suformuoti bei patvirtinti laisvoje (neužstatytoje) žemėje, esančioje Panevėžio mieste, prie Klaipėdos g. 67 bei prie Klaipėdos g. 67a, žemės sklypo planą ir L. J. (po mirties), E. P. (po mirties), G. J. M. atkurti nuosavybės teises natūra į žemę pagal pridedamą schemą nurodytose teritorijose:
a) 260 m² teritorijoje Nr. 1, pažymėtoje ribų lūžių taškais 1-2-18-17-19;
b) 137 m² teritorijoje Nr.2, pažymėtoje ribų lūžių taškais 15-16-17-18;
c) 245 m² teritorijoje Nr. 3, pažymėtoje ribų lūžių taškais 2-3-13-12-15-18;
d) 279 m² teritorijoje Nr. 4, pažymėtoje ribų lūžių taškais 9-10-11-12-13-14;
e) 672 m² teritorijoje Nr. 5, pažymėtoje ribų lūžių taškais 3-6-7-8-9-14-13;
f) 239 m² teritorijoje Nr. 6, pažymėtoje ribų lūžių taškais 3-4-5-6.
4.1. Įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybę per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pradėti procedūras detaliajam planui parengti 921 m teritorijoms, esančioms Panevėžio mieste, adresu Klaipėdos g. 67, ginčo teritorijos schemoje pažymėtoms Nr. 1-4; detalųjį planą atlikus ir patvirtinus pateikti Panevėžio apskrities viršininko administracijai.
4.2. Įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybę per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo parengti ir patvirtinti žemės sklypo planą (-us) bei jį (juos) pateikti Panevėžio apskrities viršininko admini stracijai:
- 672 m² teritorijai, esančiai Panevėžio mieste, prie sklypo adresu Klaipėdos g. 67, ginčo teritorijos schemoje pažymėtai Nr. 5;
- 239 m² teritorijai, esančiai Panevėžio mieste, prie sklypo adresu Klaipėdos g. 67a, ginčo teritorijos schemoje pažymėtai Nr. 6.
4.3. Įpareigoti Panevėžio apskrities viršininko administraciją per 6 mėnesius nuo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos parengto, patvirtinto detaliojo plano bei sklypo plano (-ų) ginčo teritorijos schemoje nurodytoms teritorijoms Nr. 1-6 (bendras plotas - 1832 m²) pateikimo, atkurti nuosavybės teises, grąžinant žemę natūra L. J. (po mirties), E. P. (po mirties). G. J. M.
5. Panaikinti hipoteką 0,0524 ha ploto žemės sklypo, esančio Klaipėdos g. 67, daliai, kuri buvo prijungta prie K. G. žemės sklypo pagal Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2005-04-08 dienos valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 6544;
6. Priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad L. J. iki žemės nacionalizacijos Panevėžio mieste nuosavybės teisėmis valdęs 33,56 ha žemės, yra E. P., G. J. M. ir L. J. tėvas. L. J. mirus, jo teises paveldėjo žmona I. P. J., po kurios mirties teisių perėmėjas yra sūnus R. J.. Po E. P. mirties jos teisių perėmėjas pagal testamentą buvo J. P., po kurio mirties teisių perėmėjai yra A. P. ir E. R.. L. J. iki nacionalizacijos nuosavybėje turėto vieno iš sklypų (Nr. 33, 25,5565 ha ploto) dalys buvo neteisėtai privatizuotos, suteikiant bei ne konkurso tvarka parduodant atsakovui K. G., nors su turėtos žemės savininkais ieškovais dar nebuvo atsiskaityta už nacionalizuotą žemę. Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2005-04-08 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi K. G. parduota 0,1604 ha ploto neužstatyta dalis, kurią sudaro 0,0524 ha, esanti Panevėžyje, Klaipėdos g. 67, turi būti grąžinama natūra, nes jos pirkimo-pardavimo sutartis yra neteisėta, remiantis nuo 2002-04-19 ieškovų įgyta subjektine teise. Likusi sklypo teritorijos dalis, įgyta pagal niekinę 1992-12-01 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 8, turi būti grąžinama taip pat remiantis minėta subjektine teise.
Šalies argumentai
Ieškovų teigimu, dalis sklypo yra užstatyta statiniais, kurie įregistruoti viešajame registre, tačiau teisėtais statiniais neužstatytoje dalyje K. G. siekia realizuoti statytojo teisę pagal ginčijamą statybos leidimą. Niekiniai sandoriai nurodomi kaip įregistravimo viešajame registre juridiniai pagrindai, todėl naikintina ta jų dalis, kur nėra teisėtų K. G. interesų. Nors K. G. pateikė L. P. IĮ 1994 m. projekto, pagal kurį išduotas statybos leidimas parduotuvei su baru ir gyvenamosiomis patalpomis statyti, korektūros dalį, tačiau ji nėra patvirtinta miesto architekto, nėra gautas naujas statybos leidimas, pasikeitus esminiams statinio rodikliams ir konstrukcijoms, t. y. statyba pagal 1999 m. projekto korektūrą yra nelegali. Statyba pagal pirminį (1994 m.) projektą ir jo korektūrą buvo vykdoma šiais etapais: 2000-03-06 įrengtas alaus baras su rūsio patalpomis, 2000-10-25 įrengta dalis antro aukšto patalpų, 2001-04-11 įrengta rūsio dalis ir 2004-04-07 - svečių namai trečiajame aukšte. Bendras statinio plotas - 1 174,16 m², teisiškai įregistruota tik 770,15 m². Ieškovai teigė, kad priėmimo aktuose pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys, nes viešojo registro duomenys pagal įstatymą yra teisingi.
Nurodė, kad K. G., siekdamas realizuoti teisę statyti neteisėtai įgytame sklype, 2004- 10-22 pateikė Panevėžio miesto savivaldybės administracijai prašymą parengti projektavimo sąlygas prekybos-verslo centro ir automobilių parkavimo aikštelės Klaipėdos g. 67 statybai. 2006-08-02 buvo išduotas statybos leidimas Nr. 45.247, kuriuo buvo leista privačioms komercinio centro reikmėms statyti automobilių stovėjimo aikšteles valstybinėje žemėje (672 m²), kuri yra nacionalizuota, todėl turi būti grąžinama savininkams natūra nuo 2002-04-19. Be to, Kniaudiškių II - ojo mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūroje prie detaliai suplanuotų komercinės paskirties sklypų yra pažymėtos automobilių stovėjimo aikštelės, kurių sklypai nėra suformuoti. Šiuo metu ši žemė yra laisva ir neužstatyta, todėl taip pat turi būti grąžinama savininkams natūra, nes neturi aiškiai ir konkrečiai išreikšto visuomeninio poreikio.
Ieškovų nuomone, L. J. 1940 m. nacionalizuoto žemės sklypo Nr. 33 dalis, kurioje yra ginčo teritorija, nėra valstybės išpirkta, todėl valstybės įgaliotos valdyti valstybinę žemę institucijos šia žeme nedisponavo, t. y. neturėjo teisės šio turto perleisti. Įstatymas nustatė, kad tokią žemę šios institucijos gali tik išnuomoti iki nuosavybės teisių atkūrimo. Ieškovams žinomi faktai apie sklypų ginčo teritorijoje perleidimo neteisėtus veiksmus, t. y. kad Panevėžio miesto valdybos 1991-06-17 potvarkiu Nr. 306v K. G. leista projektuoti parduotuvę ir barą. Šis aktas neteisėtas, nes statybos teisė neatsiejamai susijusi su disponavimu žemės sklypu, tačiau tai nėra žemės perleidimo sandoris ir teisinių pasekmių nuosavybės perleidimui neturi. K. G. dėl projektavimo sąlygų sąvado kreipėsi 2004-10-22, o valstybinės žemės sandoris 0,0524 ha sklypui buvo sudarytas tik 2005-04-08, be to, K. G. ir Panevėžio miesto savivaldybės administracija Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartį sudarė tik 2006-07-31, statybos leidimas buvo išduotas 2006-08-02, Nuolatinės statybos komisijos protokolo Nr. 380/05, 2006-07-31 bendrosios projekto ekspertizės akto Nr. 274/06, L. P. IĮ parengto Komercinio pastato Panevėžyje, Klaipėdos g. 67, projekto pagrindu, kas rodo, kad 2006-08-02 leidimas statyti Nr. 45.247 yra išduotas pažeidžiant norminius teisės aktų reikalavimus ir sąžiningumo principus, nes Panevėžio miesto savivaldybė neturėjo teisės išduoti projektavimo sąlygų sąvado projekto rengimui valstybinėje žemėje (0,0524 ha sklypo dalyje ir 0,0672 ha greta sklypo automobilių aikštelėms) be valstybinės žemės valdytojo sutikimo. Be to, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Nuolatinė statybos komisija neturėjo teisės derinti projektinių pasiūlymų projekto ir duoti teigiamą išvadą statybos leidimui gauti, nes ypatingos svarbos statinio projektą parengė asmuo, neturintis licencijos tokių darbų atlikti, tuo labiau, kad leidimui gauti nebuvo pateiktas techninis projektas ir bendroji statinio projekto ekspertizė.
Panevėžio miesto valdybos 1992-02-24 potvarkio Nr. 84v 2.4.9 punktu, pagal kurį suteiktas sklypas K. G. įmonei parduotuvės ir baro statybai (0,108 ha), yra niekinis sandoris, nes jį sudarė asmuo, neturintis disponavimo šia žeme teisių, be to, 1992-02-07 Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos", kurio 10.6.1 punkte imperatyviai nurodė miesto ir rajonų valdyboms nuo nutarimo priėmimo dienos nutraukti žemės sklypų skyrimą ne konkurso tvarka Respublikos miestų teritorijose. Taigi 1992-02-24 Panevėžio miesto valdybos potvarkis, 1992-12-01 pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 8 ir 2005-04-08 pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 6544 pažeidė imperatyvias įstatymų normas, todėl yra niekiniai ir negalioja nuo sudarymo, sandorį sudariusios šalys veikė ne pagal įstatymų reikalavimus, t. y. pagrindas restitucijai. Dėl tokių aplinkybių K. G. privalo pagal restitucijos taisykles grąžinti natūra neteisėtai įgytą laisvą ir neužstatytą teisėtais statiniais žemę valstybei, o valstybės institucijos privalo tokią žemę grąžinti jos savininkams.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio apygardos teismas 2009 m. spalio 2 d. sprendimu (7 t., b. I. 47-51) atmetė ieškovų ieškinį ir priteisė solidariai iš ieškovų atsakovei Z. G. 1000 Lt advokato pagalbai apmokėti.
Teismas dėl ieškinio senaties termino nurodė, kad ieškovas nepraleido įstatymu nustatyto termino ieškiniui pareikšti.
Apygardos teismas nurodė, kad ieškovai nepagrįstai teigia, jog Panevėžio miesto valdybai priimant 1992-02-24 Panevėžio miesto valdybos potvarkį Nr. 84 v, kuriuo K. G. įmonei buvo suteiktas 0,108 ha sklypas parduotuvės ir baro statybai, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-02-07 nutarimo Nr. 89 2.4.9. ir 10.6.1 punktų nuostatos bei Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 3 dalies 2 punktas, kadangi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-02-07 nutarimas Nr. 89 įsigaliojo tik 1992-05-10, nutarimą paskelbus Lietuvos Respublikos Vyriausybės Žiniose (Žin., 1992, Nr. 13-353), o Lietuvos Respublikos Žemės įstatymas įsigaliojo tik 1994 m. (Žin., 1994, Nr. 34-620).
Konstatavęs, kad ginčo žemės sklypas K. G. įmonei suteiktas teisėtai, teismas pripažino nepagrįstais ieškovų teiginius, jog, sudarant 1992-12-01 Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, buvo pažeisti imperatyvūs įstatymo reikalavimai, nes K. G. įmonė, būdama jai suteikto žemės sklypo naudotoja ir nuomininkė, vadovaujantis Panevėžio miesto valdybos 1992-11-09 potvarkiu Nr. 595 „Dėl žemės sklypų įsigijimo privatinės nuosavybės teise fizinio asmens teisėmis veikiančioms įmonėms", turėjo teisę šį sklypą nusipirkti.
Teismas taip pat konstatavo, jog valdymo institucijų sprendiniai dėl 0,0524 ha žemės sklypo prijungimo prie K. G. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo bei paskesnis 0,0524 ha žemės sklypo 2005-04-08 pirkimo-pardavimo sutarties su K. G. sudarymas iš esmės neprieštaravo įstatymo reikalavimams. Atliekant 0,0524 ha žemės sklypo prijungimo prie K. G. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, buvo vadovaujamasi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. 61 „Dėl STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos" patvirtinimo" nuostatomis, o prijungta sklypo dalis buvo numatyta automobilių stovėjimo aikštelių įrengimui prie K. G. nuosavybės teises priklausančio prekybos centro. Teismo teigimu, laisvo neužstatyto žemės sklypo prijungimas prie K. G. priklausančio prekybos centro žemės sklypo pripažintinas neprieštaraujančiu žemės sklypų suteikimo tvarkai ir būtinu normaliam prekybos centro eksploatavimui, nes atsakovas K. G. įsipareigojo prekybos-verslo centrą (Panevėžyje, Klaipėdos g. 67) pritaikyti transporto ir pėsčiųjų susisiekimo reikmėms, t. y. įrengti automobilių stovėjimo aikštelę. Teismas nurodė, jog ieškovas R. J. 2005-07-12 notariškai patvirtintu sutikimu pareiškė Panevėžio miesto savivaldybei, jog neprieštarauja, kad jo žemės sklypo, esančio Panevėžyje, Klaipėdos g. 67a, kaimynas K. G. jam priklausančiame sklype, suformuotame pagal Kniaudiškių II-jo mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūrą, patvirtintą Panevėžio miesto tarybos 2000-04-25 sprendimu Nr. 4-8, statytų komercinį pastatą ant sklypų ribos; pareiškė neprieštaraująs, kad pamatų papėdė įeitų į R. J. sklypą (5 t., b. 1. 26), todėl darytina išvada, kad ieškovas pritarė atsakovo K. G. organizuotoms statyboms ir joms neprieštaravo.
Teismo sprendime nurodyta, jog, administracinių teismų sprendimais konstatavus, kad automobilių parkavimo aikštelės yra skirtos visuomenės poreikiams ir bendroms gyventojų reikmėms tenkinti, todėl natūra negrąžintinos, netenkinami ir ieškovų reikalavimai: panaikinti 2006- 07-31 Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartį, 2006-08-02 statybos leidimą Nr. 45- 247, Kniaudiškių II-ojo mikrorajono korektūros dalį, kuria sklypui Nr. IX priskirtas 0,0524 ha žemės sklypas, bei kuria prie sklypų Nr. IX ir XII rytinėje dalyje priskirtos automobilių stovėjimo aikštelės; pripažinti, kad Kniaudiškių II-ojo mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros sprendiniai, kuriais automobilių stovėjimo aikštelės yra numatytos už komercinių sklypų ribų, prieštarauja aukštesnio lygmens teisės norminiams aktams ir negalioja, kad pagal Kniaudiškių II-ojo mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūrą numatytos automobilių stovėjimo aikštelės prie sklypų Nr. IX ir XII rytinėje pusėje, nėra konkretus ir aiškiai išreikštas visuomenės poreikis, ir šios neužstatytos teritorijos gali būti grąžinamos natūra; įpareigoti apskrities viršininko ir savivaldybės administracijas suformuoti ir patvirtinti laisvoje (neužstatytoje) žemėje esančioje prie sklypų Panevėžio mieste, Klaipėdos g. 67 ir Klaipėdos g. 67A, atkurti nuosavybės teises natūra; panaikinti žemės hipoteką 0,0524 ha ploto sklypo dalies, esančios Klaipėdos g. 67.
Be to, teismo teigimu, ieškovų ieškinio reikalavimų patenkinimas prieštarautų teisingumo ir protingumo principams, kadangi atsakovui K. G., trečiajam asmeniui AB SEB bankui būtų neadekvačiai neigiamai pakeistos jų verslo, veiklos, prisiimtų įsipareigojimų sąlygos: atsakovui K. G. atsirastų nenumatytų problemų, eksploatuojant jam priklausantį verslo-prekybos centrą, panaikinus žemės sklypui įregistruotą hipoteką, užtikrinančią atsakovui K. G. suteiktos trečiojo asmens AB SEB banko paskolos grąžinimą, tretysis asmuo bankas be kaltės prarastų suteiktos paskolos grąžinimo įvykdymo užtikrinimą. Byloje nėra įrodymų, kad K. G., sudarydamas ieškovo ginčijamus sandorius, buvo nesąžiningas, todėl, vadovaujantis CK 4.96 straipsnio nuostatomis, nėra galimybės iš K. G. išreikalauti iš valstybės įsigytus žemės sklypus, į kuriuos K. G. įregistravo nuosavybės teises VĮ registrų centre. Ieškovai nagrinėjamoje byloje neįrodė, kad atsakovų sudaryti sandoriai yra niekiniai, dėl ko jie turėtų būti naikintini (CK 1.78 str. 1 d.). Ieškovų nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą - žemę, bus atkurtos kitais būdais, numatytais Įstatyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas R. J. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2009 m. spalio 2 d. sprendimą ir patenkinti ieškinio reikalavimus (7 t., b. 1. 55-69). Skundą apeliantas motyvuoja šiais argumentais:
Šalies argumentai
1. Nepagrįstas teismo motyvas, jog Vyriausybės nutarimas 1992-02-07 Nr. 89 įsigaliojo tik 1992-05-10, jį paskelbus Vyriausybės Žiniose (Žin., 1992, Nr. 13-353). Nustatydamas šį faktą, teismas netinkamai pritaikė teisę, nes įstatymas Nr. 1-119 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos", kuris Vyriausybės nutarimų įsigaliojimą susiejo su jų paskelbimu oficialiame leidinyje „Valstybės žinios", įsigaliojo tik 1993-04-06 (Žin., 1993, Nr. 12-296). Vyriausybės nutarimų paskelbimo tvarką nustatė 1990-03-29 Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas, kurio 29 straipsnyje buvo nurodyta, jog nutarimai yra skelbiami Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žiniose, o prireikus masinės informacijos priemonėse, tačiau tai nesiejama su teisės akto galiojimu. Vyriausybės nutarimas Nr. 89 buvo paskelbtas 1992-02-18 laikraštyje „Lietuvos aidas", todėl toks paskelbimas atitinka tuo metu galiojusį Aukščiausiosios Tarybos 1990-09-24 nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos priimtų įstatymų skelbimo".
2. 1992-02-24 Panevėžio m. valdybos potvarkis Nr. 84 v pažeidė Žemės reformos įstatymo 10 straipsnį ir jį detalizuojančio poįstatyminio akto - Vyriausybės 1992-02-07 nutarimo Nr. 89 imperatyvias nuostatas. Sandorio sudarymo metu galiojo 1964 m. CK 47 straipsnis, pagal kurį sandoris, neatitinkantis įstatymų reikalavimų, negalioja.
3. Teismas nepagrįstai nurodė, jog ginčo žemės sklypas K. G. įmonei suteiktas pagal Panevėžio miesto valdybos 1991-06-17 potvarkį Nr. 306v. Šiuo valdybos potvarkiu K. G. nebuvo perleistas (suteiktas neatlygintinai, išnuomotas) žemės sklypas ginčo vietoje. Žemės sklypas buvo suteiktas 1992-02-07 miesto valdybos potvarkiu, kuriuo patvirtintas niekinis sandoris.
4. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog Žemės reformos įstatyme teisinė sąvoka „valstybinės žemės suteikimas" yra siejama su būtuoju laiku (t. y. sovietinio režimo įstatymais ir teisine praktika), tačiau dėl valdininkijos inercijos, tinkamo žemės nuosavybės įstatyminio reguliavimo stokos toks „suteikimas" tęsėsi ir po Žemės reformos įstatymo patvirtinimo (1991-07- 25), nes nebuvo jo taikymą nustatančių poįstatyminių aktų. Minėtas 1992-02-07 Vyriausybės nutarimas Nr. 89 buvo pirmasis šio įstatymo poįstatyminis (lydimasis) aktas. Nagrinėjamu atveju, taikant teisės pagrindus ir bendruosius principus, valstybes neišpirktos žemės perleidimo sandorių negalėjo sudaryti asmenys, neturintys disponavimo žeme teisės. Teismas skundžiamu sprendimu nukrypo nuo šios Konstitucinio teismo praktikos.
5. Teismas, surašydamas sprendime ieškovų reikalavimų santrauką, iškreipė jų turinį ir esmę. Ieškovai prašė teismą įstatymų nustatyta tvarka (ex officio) pripažinti niekiniais 4 sandorius, kurie sukėlė pasekmes, pažeidusias ieškovų teises ir teisėtus interesus: 1) 1992-02- 24 Panevėžio m. valdybos potvarkio Nr. 84 v 2.4.9 punktą; 2) 1992-12-01 valstybines žemes sklypo pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 8; 3) 2005-04-08 valstybinės žemes sklypo pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 6544; 4) 2006-07-31 „Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartį" tarp Panevėžio savivaldybės administracijos ir K. G.. 2009-05-22 pareiškimu ieškovai galutinai sutikslino ieškinio reikalavimus, nurodydami, kad niekinių sandorių teisines pasekmes panaikinti prašo vadovaudamiesi teisingumo principu, t. y. panaikinti teisines niekinių sandorių pasekmes tik tose K. G. ir Z. G. nuosavybės sklypo dalyse, kurios neužstatytos teisėtais statiniais. Nurodyti 4 teisės aktai ir jų dalys yra forma, kurioje užfiksuotas sandorio turinys, kuris ir yra niekinis.
6. Teismo sprendime padarytos klaidos, nurodant savivaldybės potvarkių numerius, jų punktus, įrodo, kad teismas neįsigilino į bylos aplinkybes, ir tai sąlygojo sprendimo nepagrįstumą.
7. Teismas netinkamai įvertino faktą, kad R. J. 2005-07-12 notariniu sutikimu neprieštaravo statybai ant sklypo ribos pagal 2000-04-26 patvirtintą detalųjį planą, kadangi sutikimą davė tik vienas iš bendrasavininkių (R. J.), tuo tarpu kiti bendrasavininkiai nedavė tokio sutikimo. Be to, sutikimas negalioja nei statybos projektui, nei stovėjimo aikštelėms, kadangi jis buvo duotas tik tokiems galimiems K. G. projekto sprendiniams, kaip papėdės įsiterpimas ir statyba R. J. valdomoje sklypo dalyje.
8. Teismas nepagrįstai remiasi administracinių teismų sprendimais, kadangi ieškovas R. J. administraciniuose teismuose siekė įpareigoti Panevėžio m. savivaldybės administraciją atlikti detaliojo plano korektūrą visiems detaliojo plano sprendiniams ir visoje detaliojo plano galiojimo zonoje. Be to, atsakovai K. G. ir Z. G. nebuvo administracinio proceso dalyviais, jis nesukėlė teisinių pasekmių jiems, todėl prejudicinės galios šioje byloje neturi.
9. Ieškovai procesiniuose dokumentuose ir žodžiu buvo pateikę daugelį faktų, įrodančių tai, kad, suteikiant žemę atsakovui, buvo pažeisti įstatymai, tačiau teismas šių įrodymų nenagrinėjo, nepateikė jų atmetimo faktinių ir juridinių pagrindų.
10. Nepagrįstas teismo sprendimas ir teisingumo bei protingumo principų požiūriu: žemės grąžinimas savininkams nepažeistų atsakovų teisių, nes valstybės ir savivaldybės institucijos nėra laisvos naudoti nacionalizuotą žemę ir neturi savininko teisių. Dabartinis teismo sprendimas pažeidžia savininkų interesus, visų komercinės veiklos šioje teritorijoje dalyvių interesus, vietos bendruomenės interesus vieno asmens K. G. naudai.
Atsiliepimas
Atsakovai K. G. ir Z. G. atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti bei priteisti iš ieškovo jų turėtas bylinėjimosi išlaidas (7 t., b. 1. 81-83). Nurodo, jog Panevėžio apygardos teismas savo sprendime pagrįstai nurodė, kad žemės suteikimas 1991 metais K. G. įmonei neprieštaravo tuo metu galiojusiems įstatymams ir poįstatyminiams aktams. 1991-06-17 Panevėžio miesto valdybos potvarkis ir vėlesnis, šį potvarkį realizuojantis 1992-02-24 Panevėžio miesto valdybos potvarkis, priimti laikantis tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų ir atsakovams suteiktas žemės sklypas iš ieškovų turi būti išpirktas, t. y. už atsakovams skirtą ginčo žemės sklypą ieškovams turi būti atlyginta kitais būdais. Ant ginčo žemės sklypo yra atsakovų teisėtai pastatyti statiniai, visa teritorija yra užstatyta, todėl teisėtai suteiktos žemės sklypo paėmimas iš dabartinio savininko prieštarautų teisingumo, sąžiningumo principams. Ieškovai neįrodė, kad jų ginčijami sandoriai yra niekiniai, prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Nuosavybės teisių atkūrimas yra tęstinis procesas, kurio metu kelis kartus keitėsi teisės normos, reglamentuojančios nuosavybės teisių atkūrimą. Ieškovo ginčijami sprendimai dėl žemės atsakovams suteikimo bei jų pagrindu sudaryti sandoriai neprieštaravo norminiams aktams, galiojusiems ginčijamų sprendimų priėmimo metu ar sudaromų sandorių metu. Anot atsakovų, teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas ir turėjo atmesti ieškinį, kaip pateiktą praleidus terminą ginčyti juridinių asmenų sprendimus bei sudarytus sandorius.
Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti (7 t., b. 1. 81-90). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimas Nr. 89 įsigaliojo 1992 m. vasario 18 d., kai buvo paskelbtas valstybės laikraštyje „Lietuvos aidas". Nurodyto nutarimo priėmimo metu galiojo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1980 m. spalio 29 d. įsakas Nr. X-617 „Dėl Lietuvos TSR įstatymų, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimų ir kitokių aktų, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakų ir nutarimų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos". Šio įsako 4 punkte buvo nustatyta, kad Lietuvos TSR įstatymai, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimai ir kitokie aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo „Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žiniose", „Tiesos" ir „Sovietskaja Litva" laikraščiuose, jeigu šiuose leidiniuose jie buvo skelbiami. Įsakas pagal Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio įstatymo nuostatas galiojo tiek, kiek neprieštaravo Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui. Pastarojo įstatymo nuostatos nenumatė kitokios teisės aktų įsigaliojimo tvarkos, todėl laikytina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimas Nr. 89 įsigaliojo 1992 m. gegužės 11 d., t. y. kitą dieną nuo jo paskelbimo „Valstybės žiniose".
2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimas Nr. 89 iš dalies buvo pakeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 150. Juo buvo papildytas nutarimo Nr. 89 5.1.6 papunktis, kuris nustatė, kad įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, kurioms nuo 1990 m. sausio 1 d. nustatyta tvarka buvo duotas leidimas atlikti žemės sklypų tyrinėjimo bei jų projektavimo darbus jų komerciniams-ūkiniams ir nekomerciniams objektams statyti [...], žemės sklypai, kuriuose tyrinėjimo bei projektavimo darbai faktiškai pradėti iki šio nutarimo priėmimo dienos, jeigu jie bus užbaigti ne vėliau kaip iki 1992 m. liepos 1 d., o parengta projektinė dokumentacija atitinka reikalavimus, gali būti nuomojami ne konkurso tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89 6.4 punktas nustatė, kad valstybinės žemės nuomininkai turi pirmenybės teisę Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka išpirkti nuomojamus žemės sklypus, jeigu ant jų pastatyti pastatai ir statiniai privatinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypo nuomininkui ir nėra kito asmens, nuomojančio tą patį žemės sklypą. Sistemiškai aiškinant šias teisės normas, matyti, kad įstatymų leidėjo valia buvo suteikti teisę nuomoti ar išsipirkti žemės sklypą asmenims, kuriems iki 1992 m. kovo 9 d. buvo leista projektuoti statinius (išskyrus individualius gyvenamuosius namus). Panevėžio miesto valdybos 1992 m. vasario 24 d. potvarkio Nr. 84 2.4 papunktyje nurodyta, kad šiuo papunkčiu suteikiamiems sklypams (ir K. G. įmonei) projektuoti leista miesto valdybos 1991 m. birželio 17 d. potvarkiu Nr. 306v. Taigi, net pripažinus, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimas Nr. 89 įsigaliojo nuo jo paskelbimo „Lietuvos aide", potvarkio naikinti nėra pagrindo, nes K. G. įmonė turėjo subjektinę teisę nuomoti ar nupirkti šį sklypą.
Atsiliepimas
3. Nepagrįstas apelianto teiginys, jog, kol žemė neišpirkta iš savininkų, ji negali būti laikoma valstybės nuosavybe bei priskiriama laisvai valstybinei žemei. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punktą, laisvos žemės fondui priskiriami žemės plotai, kurie lieka atkūrus pagal nuosavybės teises į pagal šį įstatymą grąžintinus maksimalius žemės plotus. Ieškovams Potvarkio priėmimo metu nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos tik suteikiant neatlygintinai žemės sklypą individualiojo namo statybai toje pačioje gyvenamojoje vietovėje. Ieškovai subjektinę teisę į nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo natūra įgijo 2002-04-02. Iki šio termino ieškovams buvo atkurtos nuosavybės teisės į maksimaliai sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu leistinus žemės sklypų dydžius.
4. Pirmos instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovų reikalavimą panaikinti Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4-8 „Dėl Kniaudiškių II mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros tvirtinimo" patvirtinto detaliojo plano sprendinius, kuriais numatytos automobilių stovėjimo aikštelės prie Klaipėdos g. 67, juolab kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą dėl Plano sprendinių panaikinimo.
5. Teismas pagrįstai atmetė ieškovų reikalavimus panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ir K. G. įmonės 2006 m. liepos 31 d. Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartį, 2006 m. rugpjūčio 2 d. statybos darbų leidimą Nr. 45.247. Pagal Lietuvos Respublikos Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punkto a) papunktį miestų bendros paskirties komunalinio ūkio objektai, reikalingi savivaldybių funkcijoms atlikti - automobilių parkavimo ir saugojimo aikštelės - yra savivaldybių nuosavybėn perduodamas turtas, kurį savivaldybės valdo patikėjimo teise. Be to, pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Apskrities viršininkas patvirtino Panevėžio apskrities valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2000 m. kovo 24 d. surašytą Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. 241, taigi jis pritarė Plano sprendiniams, kuriuose numatytos įrengti automobilių stovėjimo aikštelės. Ginčijamos sutarties 2 punkte nustatyta, kad automobilių stovėjimo aikštelė skirta bendram naudojimui be apribojimų. Sutarties 5.1 papunktyje statytojas įsipareigojo aikštelę naudoti pagal paskirtį, o nustojus eksploatuoti aikštelę, statytojas neatlygintinai ją perduoda Savivaldybės nuosavybėn (Sutarties 5.8. p.).
6. Teismas pagrįstai atmetė ieškovų reikalavimą įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybę parengti žemės sklypo planą nuosavybės teisių atkūrimui natūra ir padarė teisingą išvadą, kad nenuginčijus K. G. nuosavybės teisių į sklypą Klaipėdos g. 67, nėra pagrindo įpareigoti savivaldybę šiame sklype parengti žemės sklypo planą.
Atsakovas Panevėžio apskrities viršininko administracija atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti (7 t., b. 1. 92-93). Nurodo, jog atsižvelgiant į Panevėžio apygardos administracinio teismo 2003 m. sausio 22 d. sprendimą, kuriuo teismas atmetė ieškovų reikalavimą įpareigoti Panevėžio apskrities viršininko administraciją atkurti nuosavybės teises natūra į žemės sklypus, numatytus automobilių stovėjimo aikštelėms, bei remiantis patvirtintu detaliuoju planu, buvo priimtas sprendimas parduoti atsakovui K. G. 0,0524 ha valstybinės žemės sklypą, kuriam suteiktas laikinasis adresas Klaipėdos g. 67D, Panevėžio mieste, nes pagal valstybinės žemės pirkimo-pardavimo 2005 m. balandžio 8 d. sutartį Nr. 6544, parduodamas žemės sklypas per šešis mėnesius turi būti sujungtas su pagrindiniu žemės sklypu, kuris nuosavybės teise jau priklausė atsakovui K. G. ir kuriuo negalima tinkamai naudotis nesujungus jo su pagrindiniu žemės sklypu. Be to, yra priimti apskrities viršininko sprendimai ieškovams už 12 ha valstybės išperkamos žemės atlyginti vertybiniais popieriais (akcijomis), o už 4,4522 ha - apskrities viršininko išvados suteikti lygiaverčius žemės sklypus kaimo vietovėje.
Tretysis asmuo AB SEB bankas atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti (7 t., b. 1. 73-75). Nurodo, jog nepagrįstas apelianto teiginys, kad Banko interesai neturi reikšmės nagrinėjamoje byloje ir negali trukdyti teisingumo įgyvendinimui. Priešingai nei aiškina apeliantas, Banko, kaip sąžiningo įkeitimo teisės įgijėjo, interesai yra reikšmingi pareikštų reikalavimų atžvilgiu. Hipotekos sandoris, jo įregistravimas, hipotekos pakeitimo įregistravimas buvo sudaryti ir įregistruoti laikantis visų įstatymų nustatytų reikalavimų, Bankui veikiant sąžiningai ir pagrįstai tikint, kad prievolė pagal kredito sutartį bus tinkamai užtikrinta hipoteką. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, panaikinus hipoteką, Bankas be kaltės prarastų suteiktos paskolos grąžinimo įvykdymo užtikrinimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).
Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas - teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.
Kasacinio teismo išnagrinėtose bylose yra išaiškinta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką - teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą ne tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228//2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 72/2010).
Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl į bylą pateiktų duomenų įrodomosios reikšmės sprendžia teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir visapusiškai bei išsamiai ištyrė byloje pateiktus įrodymus, vertindamas ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes bei padarė pagrįstas išvadas, o tinkamai pritaikęs civilinio proceso bei materialinės teisės normas, turėjo pagrindo netenkinti ieškininio reikalavimų dėl teismo sprendime nurodytų motyvų (CPK 178 str., 185 str., 263 str.).
Dėl nuosavybės teisių atkūrimo
Byloje kilęs ginčas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo. Bylos duomenimis, ieškovai pretenduoja atkurti natūra nuosavybės teises į žemės sklypus, kuriuos iki žemės nacionalizacijos Panevėžio mieste valdė L. J., Dionizo, kuris buvo E. P., G. J. M. ir L. J., s. Leono, tėvas. Po L. J., Leono, ir jo žmonos Irenos-P. J. mirties jų teisių perėmėjas pagal 1999-10-15 ir 2005-01-31 paveldėjimo teisės liudijimą yra ieškovas R. J., po E. P. mirties (2005-11-14) jos teises perėmė J. P., po kurio mirties 2007 m. lapkričio 7 d. teises pagal 2008-02-08 paveldėjimo teisės liudijimą perėmė E. R. ir A. P., o po G. J. M. mirties (2009-10-01) jos teises perėmė Z. S..
Prašymą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo natūra Panevėžio miesto valdybai pateikė L. J. 1991-12-30. Pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 5 straipsnį, šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims nuosavybės teisė į žemę, esančią miesto ir miesto tipo gyvenviečių ribose, atstatoma suteikiant neatlygintinai nuosavybėn Panevėžio mieste ne didesnį kaip 0,2 ha plotą. Ieškovai neginčija aplinkybės, kad jiems buvo atkurta pagal tuo metu galiojusius teisės aktus nuosavybės teisė į dalį žemės sklypų, esančių Panevėžio miesto ribose. Beje, ieškovų subjektinė teisė atkurti nuosavybės teises į miesto teritorijai priskirtą žemę natūra atsirado tik 2002 m. balandžio 19 d, įsigaliojus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui Nr.IX-832. To iš esmės neginčija ir apeliantas, tačiau nepagrįstai nurodo, kad Panevėžio savivaldybė negalėjo suteikti kitiems asmenims žemės sklypų tol, kol pretendentams nebus visiškai atkurtos nuosavybės teisės. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 4 straipsnio 4 dalį laisva valstybinio žemės fondo žeme laikytini visi toje vietovėje turimi žemės plotai, kurių nesusigrąžina nuosavybėn natūra šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti asmenys ir kurie gali būti parduodami privatinėn nuosavybėn pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymą.
Dėl Panevėžio miesto valdybos 1992-02-24 d. potvarkio Nr. 84 v
Apygardos teismas teisingai nurodė, kad ieškovai nepagrįstai teigia, jog Panevėžio miesto valdyba, priimdama 1992-02-24 potvarkį Nr. 84 v (kuriuo suteikė K. G. įmonei 0,108 ha sklypą) pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-02-07 nutarimo Nr. 89 2.4.9. ir 10.6.1 punktų nuostatas bei Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio 3 dalies 2 punkto reikalavimus, o tuo pačiu ir galiojančio CK nuostatas, todėl turėjo pagrindo atmesti šią dalį ieškovų reikalavimo dėl ginčo potvarkio pripažinimo niekiniu ir panaikinimo.
Nagrinėjamu atveju apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčo potvarkio priėmimo metu dar negaliojo nei Lietuvos Respublikos Žemės įstatymas (kuris įsigaliojo 1994 m.; Žin., 1994, Nr. 34-620), nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 89 (kuris įsigaliojo 1992-05-10, nutarimą paskelbus Vyriausybės Žiniose; Žin., 1992, Nr. 13-353). Taigi ginčo potvarkio priėmimo metu negalėjo būti pažeistos ieškovų subjektinės teisės, kurių jie neturėjo potvarkio priėmimo metu. Be to, Vyriausybės 1992-02-07 nutarimo Nr. 89 6.4 punktas nustatė, kad valstybinės žemės nuomininkai turi pirmenybės teisę Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka išpirkti nuomojamus žemės sklypus, jeigu ant jų pastatyti pastatai ir statiniai privatinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypo nuomininkui ir nėra kito asmens, nuomojančio tą patį žemės sklypą.
Atmestinas ir apelianto argumentas, kad Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 detalizuojamos žemės reformos nuostatos, susijusios su žemės grąžinimu natūra pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą; šis nutarimas nereglamentavo nuosavybės atkūrimo teisinių santykių, o teisė atkurti nuosavybės teises į mieste esančią žemę natūra, kaip minėta, atsirado tik 2002 m. balandžio 19 d., todėl 1992 metais priimtas nutarimas negalėjo reglamentuoti šių teisinių santykių. Beje, ginčo potvarkiu negalėjo būti pažeistos Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio nuostatos. Byloje nėra duomenų, kad šioje teisės normoje minimų kategorijų asmenys (dirbantys žemės ūkio įmonėje bei ūkininkaujantys) būtų turėję pirmumo teisę įsigyti žemės sklypą Klaipėdos g. 67.
Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai nustatęs, jog žemės sklypas K. G. įmonei suteiktas pagal Panevėžio miesto valdybos 1991-06-17 potvarkį Nr. 306v nepažeidus įstatymo reikalavimų, turėjo pagrindo pripažinti nepagrįstais ieškovų teiginius, kad, sudarant 1992-12-01 Žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį buvo pažeisti Vyriausybės 1992-02-07 nutarimo Nr. 89 4.2 p. , Žemės įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 3 d. 2 p., o tuo pačiu 2000 m. CK 2.48 str., 4.20 str., 4.106 str. imperatyvūs reikalavimai, nes K. G. įmonė, būdama jai suteikto žemės sklypo naudotoja ir nuomininkė, turėjo teisę šį sklypą nusipirkti pagal Panevėžio miesto valdybos 1992-11-09 potvarkiu Nr. 595 v „Dėl žemės sklypų įsigijimo privatinės nuosavybės teise fizinio asmens teisėmis veikiančioms įmonėms".
Dėl detaliojo plano sprendinių
Teisinga ir teismo išvada, jog valdymo institucijų sprendiniai dėl 0,0524 ha žemės sklypo prijungimo prie K. G. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo (vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. 61 „Dėl STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos" patvirtinimo" nuostatomis) bei paskesnis 0,0524 ha žemės sklypo 2005-04-08 pirkimo - pardavimo sutarties su K. G. sudarymas esminiai neprieštaravo įstatymo reikalavimams. Juolab kad prijungta sklypo dalis buvo numatyta automobilių stovėjimo aikštelių įrengimui prie K. G. nuosavybės teise priklausančio prekybos centro.
Be to, Panevėžio apskrities viršininkas, patvirtindamas apskrities valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2000 m. kovo 24 d. surašytą Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. 241, pritarė Plano sprendiniams, kuriuose numatytos įrengti automobilių stovėjimo aikštelės, o ginčo sutarties 2 punkte nustatyta, kad automobilių stovėjimo aikštelė skirta bendram naudojimui be apribojimų, o Sutarties 5.1 papunktyje statytojas įsipareigojo aikštelę naudoti pagal paskirtį.
Beje, Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs (Konstitucinio Teismo 2002-05-10 nutarimas), kad įstatymu nustatant atvejus, kai išlikęs nekilnojamasis turtas (taip pat ir žemė) nėra grąžinamas savininkams natūra, bet nuosavybės teisė yra atkuriama kitais įstatymų nustatytais būdais, natūra gali būti negrąžinamas ir tas nekilnojamasis turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams. Visuomenės poreikiai – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Turtas gali būti negrąžinamas natūra ir gali būti išperkamas valstybės, jeigu: 1) jo atžvilgiu yra visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti; 2) tie visuomenės ar jos dalies interesai yra konkretūs ir aiškiai išreikšti; 3) tų interesų nebūtų galima patenkinti, jeigu turtas būtų grąžintas natūra.
Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovų reikalavimą panaikinti Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4-8 „Dėl Kniaudiškių II mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros tvirtinimo" patvirtinto detaliojo plano sprendinius, kuriais numatytos automobilių stovėjimo aikštelės (prie Klaipėdos g. 67).
Dėl kitų reikalavimų
Apygardos teismas sprendime padarė pagrįstas išvadas, jog, administracinių teismų sprendimais (Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008-01-18 sprendimas; administracinė byla Nr. 1-25-552/2008; 2003-01-25 sprendimas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-07-05 nutartis; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-03-25 nutartis, admin. byla Nr. A11–263 – 03) konstatavus, kad automobilių parkavimo aikštelės skirtos visuomenės poreikiams ir bendroms gyventojų reikmėms tenkinti, todėl natūra negrąžintinos, netenkinami ir kiti teismo sprendime nurodyti ieškovų reikalavimai, tarp jų - reikalavimai panaikinti savivaldybės administracijos ir K. G. įmonės 2006 m. liepos 31d. Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartį, 2006 m. rugpjūčio 2 d. statybos darbų leidimą Nr. 45.247 bei įpareigoti savivaldybę parengti žemės sklypo planą nuosavybės teisių atkūrimui natūra, o išvadas motyvavo sprendime. Be to, teismas turėjo pagrindo teigti, jog byloje nėra įrodymų išvadai, kad K. G., sudarydamas ginčijamus sandorius, buvo nesąžiningas.
Nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų bei motyvų ir kiti apeliacinio skundo argumentai bei apelianto naujai pateiktų dokumentų duomenys (CPK 314 str., 185 str.).
Dėl pasakyto konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo jo panaikinti apeliacinio skundo argumentais (CPK 263 str., 329 - 330 str.).
Nepatenkinus apeliacinio skundo, iš apelianto priteistinos valstybei bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 302, 84, 92, 93, 96 str.; b. t. 7, 1. 96).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti nepakeistą Panevėžio apygardos teismo 2009 m. spalio 2 d. sprendimą.
Priteisti valstybei iš ieškovo R. J. 24,30 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.