Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Laimutės Jokubauskaitės ir Aušrelės Mažrimienės (pirmininkaujanti ir pranešėja),

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. M. M. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Paaiškina, kad su Sprendimu pareiškėjas nesutinka, nes Sprendimas buvo priimtas visiškai neįvertinus pareiškėjo 2023-10-20 pateikto prašymo ir įrodymų, kad jis visomis priemonėmis bandė atsisakyti Irano pilietybės, tačiau Irano pilietybės atsisakyti neįmanoma (ši procedūra Irane neatitinka protingumo kriterijų), todėl jam turi būti leista prisiekti neatsisakius Irano pilietybės.

Paaiškina, kad 2023-05-12 gautas pareiškėjo paaiškinimas, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas susisiekė su Irano Islamo Respublikos ambasada Varšuvoje, Lenkijoje, ir buvo informuotas, kad negali atsisakyti pilietybės dėl neatliktos karinės tarnybos. Anot pareiškėjo, pagal naujo Irano Islamo Respublikos prezidento nurodymą minėta ambasada negali padėti jokiais klausimais, susijusiais su Irano pilietybės atsisakymu, todėl pareiškėjui buvo nurodyta kreiptis į Irano Islamo Respublikos vidaus reikalų ministeriją. Pateiktame paaiškinime pareiškėjas taip pat nurodo, kad buvo nuvykęs į Irano Islamo Respublikos vidaus reikalų ministeriją ir buvo informuotas, jog nėra atlikęs privalomosios karo tarnybos, pateikti prašymo dėl Irano pilietybės atsisakymo negali, taip pat minėta įstaiga atsisakė išduoti dokumentą, pagrindžiantį pareiškėjo kreipimąsi.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas)

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2024-05-23 Migracijos departamento sprendimo Nr. 24TR151 teisėtumo ir pagrįstumo.

2022-05-23 Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 1K-982 pareiškėjui buvo suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė.

Pareiškėjas S. M. M. M. yra Irano Islamo Respublikos pilietis, gimęs (duomenys neskelbtini) Pakistane.

2022-09-14 pareiškėjas pateikė prašymą leisti prisiekti Lietuvos Respublikai neatsisakius turimos Irano Islamo pilietybės.

2023-05-12 gautas pareiškėjo paaiškinimas, kuriame nurodė, kad kreipėsi į Irano Islamo ambasadą Lenkijoje bei Irano Islamo Respublikos vidaus reikalų ministeriją, kurios nurodė, kad negali atsisakyti Irano pilietybės dėl neatliktos karo tarnybos.

Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, jog 2023-12-05 gautas pareiškėjo pasiaiškinimas, kad Irano islamo pilietybės atsisakymo procedūra neatitinka protingumo kriterijų, kadangi jos faktiškai neįmanoma atsisakyti.

Migracijos departamentas 2024-05-23 priėmė ginčijamą sprendimą Nr. 24TR151, kuriame nurodė, kad pareiškėjas negali prisiekti Lietuvos Respublikai, nepateikęs įrodymų apie Irano Islamo Respublikos pilietybės atsisakymą.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Pilietybės įstatymas.

Konstitucijos 12 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais (1 dalis); išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis (2 dalis); pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas (3 dalis).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja, jog nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi paisyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numatytais atvejais ir tokie įstatymo numatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), išimtiniai, o ne paplitę.

Ginčijamo Vidaus reikalų ministro įsakymo priėmimo pagrindas – Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 9 punkto, kuriame numatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama jeigu asmuo, kuriam taikomas reikalavimas pateikti įrodymus apie kitos valstybės pilietybės netekimą, jų nepateikė per šio įstatymo 23 straipsnio 13 ar 14 dalyje nustatytą terminą ir 32 straipsnio 3 punktu.

Bylos duomenys patvirtina, kad 2022-05-23 Prezidentas priėmė dekretą Nr. 1K-982, „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo“, kuriame nustatyta, kad Lietuvos piliečiais tampa ir Lietuvos Respublikos piliečio teises, laisves ir pareigas įgyja tik po to, kai prisiekia Lietuvos Respublikai.

Pilietybės reikalų komisija pareiškėjui 2022-06-06 raštu Nr. 2D-2223 išaiškino, kad remiantis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 23 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktais, pareiškėjas, kaip asmuo turintis kitos valstybės pilietybę, turi prisiekti per du metus nuo dienos, kurią įsigalioja Lietuvos Respublikos Prezidento dekretas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo. Jeigu asmuo turi kitos valstybės pilietybę jis gali prisiekti Lietuvos Respublikai, kai atsisakys kitos turimos valstybės pilietybės.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas neatsisakė Iramo Islano Respublikos pilietybės per jam suteiktus terminus.

Atvejai, kuomet Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, yra nustatyti Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje. Minėtu raštu pareiškėjas taip pat buvo informuotas apie dekreto sąlygas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad jis atitinka kurį nors iš Pilietybės įstatymo 7 straipsnio punktų sąlygų, kuomet Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, laikytina, kad Migracijos Departamentas tinkamai įvertino teisės normas ir priėmė 2024-05-23 ginčijamą sprendimą Nr. 24TR151 neleisti prisiekti pareiškėjui Lietuvos Respublikai.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad Dokumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybe, teikimo ir nagrinėjimo tvarkos, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 (toliau – ir Aprašas), Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo dokumentus, kad jis nėra kitos valstybės pilietis ir jis ją turėjo prieš įgydamas Lietuvos pilietybę. Vertintina, kad asmuo turėjo pridėti notaro patvirtintą pareiškimą, kuriuo pareiškia, kad atsisako turimos užsienio valstybės pilietybės.

Surinktais institucijų duomenimis nustatyta, kad Irano Islamo Respublika yra įtvirtinusi Irano Islamo Respublikos pilietybės atsisakymo procedūrą.

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas per protingą jam suteiktą terminą neatsisakė kitos valstybės pilietybės. Sutiktina, kad jis kreipėsi į savo valstybės institucijas, elgėsi aktyviai, teikė prašymus, kita vertus laikytina, kad pareiškėjas neišnaudojo visų jam suteiktų galimybių atsisakyti Irano Islamo Respublikos pilietybės pagal esamą jo valstybės teisinį reguliavimą.

Atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką nustatant ar pareiškėjo nurodytos priežastys, dėl kurių jis negali gauti dokumentų iš savo kilmės valstybės kompetentingų institucijų, reikia atsižvelgti, ar yra būtent objektyvios priežastys, atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas kreipėsi į Irano Islamo Respublikos ambasadą Varšuvoj, bei į Irano vidaus reikalų ministeriją, Migracijos departamentą ir užsienio reikalų ministeriją ir jis neatitiko, asmens, kuris gali atsisakyti šalies pilietybės kriterijų, nes neatliko nacionalinės karo tarnybos savo valstybėje. Tačiau byloje nustatyta, kad 2013-01-06 pareiškėjas turi atleidimo nuo privalomosios karo tarnybos kortelę dėl ypatingų priežasčių, šiuo atveju sutiktina su atsakovu, kad pareiškėjo argumentas, kad jis nėra atlikęs privalomosios karo tarnybos, todėl negali kreiptis dėl Irano Islamo Respublikos pilietybės atsisakymo yra nepagrįstas, nes pareiškėjas neįrodė, kad išnaudojo visas galimybes atsisakyti savo šalies pilietybės. (2024 m. lapkričio 27 d. Lietuvos administracinio teismo byla Nr. eA-2491-520/2024, proceso Nr. 3-61-3-03938-2024-4).

Pareiškėjo teiginiai dėl neva praleisto termino yra neargumentuoti, nes iš pateiktų dokumentų ir susirašinėjimo per MIGRĮ su atsakovu matyti, kad pareiškėjas laiku nepateikė reikalaujamų dokumentų, taip savo veiksmais vilkindamas atsakovo sprendimo priėmimo laiką. Neatitikdamas prezidento dekreto dėl pilietybės suteikimo sąlygų, pareiškėjas prarado galimybę prisiekti Lietuvos Respublikai.

Pareiškėjas nesutinka su ginčijamu sprendimu ir iš esmės teigia, kad jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje bei kitų įstatymuose nustatytų reikalavimų. Migracijos departamentui kaip viešojo administravimo subjektui taikomi ir VAĮ reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinė- je byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis. Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pavyzdžiui, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).

Teismas, įvertinęs ginčijamą Sprendimą ir šiais aspektais, pažymi, kad pagrindo teigti, kad Sprendimas neatitinka VAĮ reikalavimų nėra.

Pažymėtina, kad pareiškėjui 2024-05-29 yra išduotas naujas leidimas nuolat gyventi iki 2029-05-29.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo situaciją, įvertino visus tiek pareiškėjo pateiktus, tiek Migracijos departamento surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas, todėl skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu ir nėra pagrindo jo naikinti nei remiantis pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais. Netenkinus pareiškėjo prašymą panaikinti 2024-05-23 Migracijos departamento sprendimą, netenkintinas pareiškėjo prašymas leisti prisiekti Lietuvos Respublikai neatsisakius Irano Islamo Respublikos pilietybės iš naujo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste.

Apibendrinus tai, kas buvo išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai).

Nustatyta, kad pareiškėjo skundo reikalavimai yra nepagrįsti, jo skundas atmetamas. Akivaizdu, jog ginčas nėra išspręstas pareiškėjo naudai, todėl jam patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo S. M. M. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.