Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nuteistųjų E. A., A. G. ir M. M. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2005-05-23 nuosprendžio, kuriuo:

pagal BK 187 str. 2 d. (dėl T. S. automobilio padegimo) – 2 m.;

pagal BK 187 str. 2 d. (dėl Ž. P. gyvenamojo namo padegimo) – 2 m. ir 3 mėn.;

pagal BK 178 str. 1 d. (dėl K. S. automagnetolos vagystės) – 2 m. ir 2 mėn.;

pagal BK 181 str. 1 d. (dėl A. V. turto prievartavimo) – 3 m.;

pagal BK 181 str. 1 d. (dėl E. P. turto prievartavimo) – 3 m. ir 4 mėn.;

pagal BK 181 str. 1 d. (dėl J. V. turto prievartavimo) – 3 m. ir 7 mėn.;

pagal BK 181 str. 3 d. (dėl A. N. turto prievartavimo) – 5 m. ir 2 mėn.;

pagal BK 181 str. 3 d. (dėl R. D. turto prievartavimo) – 5 m. ir 4 mėn.;

pagal BK 181 str. 3 d. (dėl R. D. turto prievartavimo) – 5 m. ir 5 mėn.;

pagal BK 181 str. 3 d. (dėl R. D. turto prievartavimo) – 5 m. ir 3 mėn.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 m. ir 7 mėn.

Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., subendrinta bausmė iš dalies sudedant subendrinta su Klaipėdos m. apylinkės teismo 2004-06-01 nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 m. ir 8 mėn., ją atliekant pataisos namuose;

pagal BK 187 str. 2 d. (dėl Ž. P. gyvenamojo namo padegimo) – 2 m.;

pagal BK 181 str. 1 d. (dėl V. Ž. turto prievartavimo) – 3 m.;

pagal BK 181 str. 1 d. (dėl A. V. turto prievartavimo) – 3 m. ir 3 mėn.;

pagal BK 181 str. 1 d. (dėl E. P. turto prievartavimo) – 3 m. ir 6 mėn.;

pagal BK 181 str. 1 d. (dėl J. V. turto prievartavimo) – 3 m. ir 9 mėn.;

pagal BK 181 str. 3 d. (dėl A. N. turto prievartavimo) – 5 m. ir 3 mėn.;

pagal BK 181 str. 3 d. (dėl R. D. turto prievartavimo) – 5 m. ir 6 mėn.;

pagal BK 181 str. 3 d. (dėl R. D. turto prievartavimo) – 5 m. ir 9 mėn.;

pagal BK 181 str. 3 d. (dėl R. D. turto prievartavimo) – 5 m. ir 6 mėn.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 6 m., ją atliekant pataisos namuose;

pagal BK 187 str. 2 d. (dėl Ž. P. gyvenamojo namo padegimo) – 2 m.;

pagal BK 181 str. 1 d. (dėl A. V. turto prievartavimo) – 3 m.;

pagal BK 181 str. 1 d. (dėl E. P. turto prievartavimo) – 3 m. ir 3 mėn.;

pagal BK 181 str. 1 d. (dėl J. V. turto prievartavimo) – 3 m. ir 6 mėn.;

pagal BK 181 str. 3 d. (dėl A. N. turto prievartavimo) – 5 m.;

pagal BK 181 str. 3 d. (dėl R. D. turto prievartavimo) – 5 m. ir 5 mėn.;

pagal BK 181 str. 3 d. (dėl R. D. turto prievartavimo) – 5 m. ir 7 mėn.;

pagal BK 181 str. 3 d. (dėl R. D. turto prievartavimo) – 5 m. ir 4 mėn.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 m. ir 9 mėn., ją atliekant pataisos namuose;

D. V. pripažintas kaltu pagal BK 181 str. 3 d. (dėl R. D. turto prievartavimo) ir, pritaikius BK 62 str. 2 d. 3 p., 3 d. 3 p., nubaustas 40 MGL (5 000 Lt) bauda.;

Iš E. A. priteista 1 500 Lt T. S. žalai atlyginti.

Iš A. G. , M. M. , E. A. ir R. G. solidariai priteista: 12 000 Lt A. N., 70 000 Lt J. Ž., 1 600 Lt R. Ž., 4 500 Lt R. D. žalai atlyginti.

Iš A. G., M. M., E. A. ir S. S. solidariai priteista 3 292 Lt R. D. žalai atlyginti.

Nukentėjusiesiems R. D. ir A. V. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti: R. G. pagal BK 187 str. 2 d. (dėl Ž. P. gyvenamojo namo padegimo) ir pagal BK 181 str. 3 d. (dėl A. N. bei R. D. turto prievartavimo S. S. S. pagal BK 181 str. 3 d. (dėl R. D. turto prievartavimo), tačiau dėl jų apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

E. A. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2000-02-06, apie 2 val. nakties, Plungėje, prie (duomenys neskelbtini) namo, visuotinai pavojingu būdu padegė T. S. automobilį ,,Seat Toledo”, valst. Nr. XXXXXXXX keršydamas T. S. už tai, jog jis tariamai išdavė E. A. policijai, dėl ko šis buvo nuteistas. Iš viso T. S. padarė 1 500 Lt materialinę žalą;

be to, E. A. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2001-12-21, apie 4 val. ryto, Klaipėdoje, prie (duomenys neskelbtini) namo, jis atsuktuvu išdaužė K. S. automobilio „Audi 80”, valst. Nr. XXXXXXX vairuotojo durelių stiklą ir pagrobė iš automobilio 500 Lt vertės automagnetolą „Pioneer”.

A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neturėdamas tam teisėto pagrindo, pavartodamas psichinę prievartą, savo naudai užuominomis vertė kitą asmenį perduoti turtą, t. y. 2002 m. pavasario pabaigoje–vasaros pradžioje jis reikalavo iš V. Ž. už tarpininkavimą tarp V. Ž. ir jo turtą prievartaujančių asmenų sumokėti 400 JAV dolerių. Pavartodamas psichinę prievartą, jis V. Ž. nurodė, jog skambino į Panevėžį ir išsiaiškino, kad iš Panevėžio atvykusių asmenų išsakytas reikalavimas sumokėti pinigus yra rimtas, bei nurodė, jog sumokėjus jo reikalaujamą pinigų sumą nukentėjusiojo problemos būsiančios išspręstos, t. y. niekas daugiau iš V. Ž. pinigų nebereikalaus. V. Ž., išsigandęs tokių užuominomis išsakytų grasinimų realumo, sutiko A. G. už tarpininkavimą sumokėti reikalaujamus pinigus bei tą pačią dieną jam į namus adresu: (duomenys neskelbtini), atvežė ir perdavė 400 JAV dolerių (1 400 Lt).

A. G., M. M. bei E. A. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami organizuota grupe su R. G. visuotinai pavojingu būdu sugadino svetimą turtą. 2002 m. balandžio mėnesį A. G. iš M. M., E. A. ir R. G. nusikaltimams daryti subūrė organizuotą grupę. R. G. susitarė su A. G. surasti asmenis, kurie galėtų padegti „XXXX” laikraščio redaktoriaus Ž. P. gyvenamąjį namą. A. G., veikdamas pagal susitarimą su R. G., per M. M. perdavė E. A. nurodymą padegti Ž. P. gyvenamąjį namą. 2002-04-17, apie 1.30 val. nakties, E. A., vykdydamas A. G. per M. M. perduotą nurodymą, išėmė Ž. P. gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), garažo stiklą, įmetė ten indą su degiu skysčiu ir minėtame garaže sukėlė gaisrą bei taip visuotinai pavojingu būdu sugadino svetimą turtą. Iš viso nukentėjusiajam Ž. P. padarė 1 300 Lt materialinę žalą. Nusikaltime dalyvavę organizuotos grupės nariai tarpusavyje pasidalijo už Ž. P. garažo padegimą iš R. G. gautus 2 000 litų;

be to, A. G., M. M. bei E. A. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami organizuota grupe su R. G., iš anksto pasiskirstę vaidmenimis, neturėdami teisėto pagrindo, savo bei kitų asmenų naudai atvirai vertė perduoti didelės vertės turtą, grasindami sunaikinti nukentėjusiojo A. N. turtą, bei jį sunaikino, taip padarydami didelę turtinę žalą, t. y. jie prievartavo didelės vertės turtą. E. A. pagal A. G. nurodymą, perduotą per M. M., nuo 2002-07-11 iki 2002-07-15 apie tris kartus skambino iš mobiliojo ryšio telefono (toliau – MRT) Nr. XXXX nukentėjusiajam į MRT Nr. XXXX bei pokalbių metu grasino sunaikinti A. N. nekilnojamąjį turtą, atvirai vertė jį perduoti 40 000 Lt. Po 2002-07-11 skambučio nukentėjusiajam nesutikus mokėti reikalaujamų pinigų, E. A., vykdydamas bendrą susitarimą, 2002-07-12, apie 2.30 val. nakties, padegė nukentėjusiojo A. N. kiemo vartus (duomenys neskelbtini), ir taip padarė nukentėjusiajam 500 Lt materialinę žalą. Po padaryto padegimo E. A. paskambino nukentėjusiajam telefonu ir pakartojo reikalavimą sumokėti prievartaujamą pinigų sumą. Atsisakius mokėti pinigus, E. A., vykdydamas minėtą išankstinį grupės susitarimą, patvirtino telefonu išsakyto grasinimo realumą, 2002-07-15, apie 1.15 val. nakties, padegė nukentėjusiojo A. N. vadovaujamos bendrovės UAB „Arnaja” patalpas (duomenys neskelbtini), ir tokiu visuotinai pavojingu būdu padarė 257 904,02 Lt materialinę žalą. Po to E. A. , vykdydamas A. G. nurodymus, 2002-07-15, nakties metu, paskambino A. N. telefonu, patvirtino, kad padegimai padaryti jo atstovaujamos organizuotos grupės, pakartojo reikalavimą perduoti 40 000 Lt bei liepė juos perduoti R. G. Bijodamas E. A. išsakytų grasinimų realumo, tolimesnio jam priklausančio turto sunaikinimo, A. N. nuo 2002-07-16 iki 2002-07-22 perdavė 12 000 Lt R. G., kuriuos šis pasidalijo su A. G. bei kitais nusikaltime dalyvavusiais organizuotos grupės nariais;

be to, A. G. , M. M. bei E. A. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami organizuota grupe su R. G., iš anksto pasiskirstę vaidmenimis, neturėdami teisėto pagrindo, savo bei kitų asmenų naudai atvirai vertė perduoti didelės vertės turtą, grasindami sunaikinti R. D. turtą. E. A. pagal A. G. nurodymą, perduotą per M. M., 2002 m. liepos 15-17 d. iš Plungėje esančio taksofono-automato tris kartus skambino nukentėjusiajam R. D. į šio MRT Nr. XXXX bei grasino sudeginti jo vadovaujamos UAB „XXXX” patalpas, atvirai reikalavo iš R. D. per jo pasirinktą tarpininką perduoti 40 000 Lt. R. D., bijodamas E. A. telefonu išsakytų grasinimų realumo bei galimo jo turto sunaikinimo, 2002-07-17 vykusio telefoninio pokalbio su E. A. metu nurodė tarpininką – A. G., per kurį sutinka sumokėti dalį reikalaujamos pinigų sumos. Tą pačią dieną R. A. G. už tariamą tarpininkavimą su jo turtą prievartaujančiais asmenimis sumokėjo 1 000 Lt. 2002 m. liepos 18-19 d. A. G., susitikęs su R. D., dalyvaujant R. G., nukentėjusiajam nurodė, jog jo turtą prievartaujantys asmenys reikalauja sumokėti 3 500 Lt, o nesumokėjus reikalaujamų pinigų minėti asmenys gali įvykdyti savo grasinimus ir sunaikinti jo turtą. Nukentėjusiajam nurodžius, kad šis tokių pinigų neturi, R. G. žinodamas, jog iš tiesų R. D. turtą prievartauja A. G. suburta organizuota grupė, kurios nariu jis buvo, siekdamas palenkti nukentėjusįjį sumokėti reikalaujamą pinigų sumą, pasisiūlė šiuos pinigus tariamai paskolinti R. D. nurodydamas, kad minėtus pinigus jis perduos tiesiogiai A. G., jog pastarasis juos sumokėtų jo turtą prievartavusiems asmenims. Nukentėjusiajam sutikus su R. G. sąlygomis, pastarasis laikotarpiu iki 2002 m. rugpjūčio mėn. vidurio vykusių susitikimų su nukentėjusiuoju R. D. metu atvirai iš pastarojo reikalavo grąžinti jam tariamą skolą – 3 500 Lt, kuriuos jis per A. G. perdavęs nukentėjusiojo turtą prievartavusiems asmenims. 2002 m. rugpjūčio mėn. viduryje R. D. perdavė R. G. šio tariamai jam paskolintą pinigų sumą, t. y. 3 500 Lt, kuriuos jis per A. G. perdavė ir pasidalijo su kitais organizuotos grupės nariais.

nuosprendžio dalį dėl M. M. nuteisimo panaikinti, taikyti BK 39¹ str. ir bylą jo atžvilgiu nutraukti;

Priimant nuosprendį dėl M. M., netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, teismo padarytos išvados dėl negalimumo taikyti BK 39¹ str. neatitinka bylos aplinkybių, todėl teismas nepagrįstai ir neteisingai paskyrė jam bausmę. Atmesdamas prokuroro prašymą taikyti M. M. BK 39¹ str., teismas nurodė, kad jis apie padarytus nusikaltimus parodymus davė tik po to, kai buvo įtartas nusikaltęs bei dėl to klausinėjamas. Šie teismo motyvai nepagrįsti, nes įstatymas nenumato tokių reikalavimų, taikant asmeniui BK 39¹ straipsnį. Teismas nepagrįstai konstatuoja, jog M. M., duodamas parodymus dėl R. D. turto prievartavimo, sumenkino savo vaidmenį darant šį nusikaltimą. Toks teiginys neatitinka tikrovės, nes teismas, vertindamas šios nusikalstamos veikos aplinkybes, bendrininkų vaidmenį nusikaltimo padaryme, iš esmės rėmėsi M. M. duotais parodymais. Jis apklausų metu neneigė pats pasiūlęs A. G. prievartauti R. D. turtą, t. y. jis prisipažino teismui buvęs vienas iš pagrindinių dalyvių šiame nusikaltime. Tačiau būtent M. M. parodymų dėka pavyko išaiškinti visus išnagrinėtoje byloje nuteistiesiems inkriminuotus sunkius ir kitus nusikaltimus, nustatyti veikusios nusikalstamos organizuotos grupės mastą, užkirsti kelią tolimesnei jos veiklai, patraukti baudžiamojon atsakomybėn kitus grupės narius. M. M. ne tik pripažino savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų, bet ir davė reikšmingus parodymus apie kitas padarytas nusikalstamas veikas, apie kurias teisėsaugos institucijoms nebuvo žinoma. Todėl šiuo požiūriu jo parodymų negalima prilyginti A. G. bei E. A. parodymams teigiant, kad pastarieji taip pat visiškai prisipažino padarę nusikalstamas veikas. Būtent A. G., o ne M. M., tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nagrinėjant bylą siekė sumenkinti savo vaidmenį jam inkriminuojamuose nusikaltimuose, taip pat sumažinti iš turto prievartavimo gaunamas pinigų sumas. Be to, A. G. pradėjo duoti parodymus apie padarytus nusikaltimus tik praėjus nemažam laiko tarpui po jo suėmimo ir tik po to, kai remiantis M. M. parodymais buvo surinkta pakankamai A. G. kaltę patvirtinančių duomenų. E. A., kurio parodymams teismas prilygino M. M. parodymus, nors pats ir neneigė padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, nedavė parodymų apie jam žinomus kitus nusikaltimų bendrininkus bei organizatorius, nors jam jie buvo žinomi, o M. M. tokius parodymus davė dar ikiteisminio tyrimo metu. A. G. suburta nusikalstama grupė buvo gerai organizuota, atsargi, su išankstiniu funkcijų pasiskirstymu, nusikaltimų vykdytojai su nusikaltimų organizatoriais bendraudavo per tarpininkus, todėl tik M. M. suteikus pagalbą teisėsaugos organams atsirado galimybė nustatyti visus šių nusikaltimų dalyvius. Šios baudžiamosios bylos tyrimo rezultatai nemaža dalimi pasiekti dėl M. M. duotų nuoširdžių ir nuoseklių parodymų, kuriuos jis visiškai patvirtino teisme. Būtent šiais parodymais teismas rėmėsi, priimdamas nuosprendį. Kita vertus, toks teismo nuosprendis neskatina ir neskatins ateityje kitų organizuotų grupių ar nusikalstamų susivienijimų narių padėti teisėsaugos organams atskleisti šių nusikalstamų struktūrų padarytus nusikaltimus, ne tik bijant galimo nusikaltimų bendrininkų susidorojimo, bet ir to, jog teismas, neatsižvelgęs į jų parodymų nuoširdumą, juos nuteis už tuos nusikaltimus, kuriuos jie patys atskleidė bei padėjo išaiškinti. Teismas, skirdamas bausmę M. M., į tai neatsižvelgė, nesivadovavo bausmių skyrimo individualizavimo bei teisingumo principais, pažeidė BK 54 str. reikalavimus, nes skirtumas tarp M. M. bei A. G. paskirtų bausmių yra tik 3 mėnesiai. Be to, sprendžiant klausimą dėl bausmės M. M., būtina atsižvelgti ir į tai, kad nors jis anksčiau teistas, jo teistumas išnykęs, jis turi nuolatinį darbą, gyvenamąją vietą, atlygino dalį nukentėjusiesiems padarytos žalos, yra vedęs, žmona laukiasi naujagimio. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog yra visos sąlygos ir pagrindai M. M. taikyti BK 39¹ str. nuostatas.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro ir nuteistojo E. A. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, nuteistųjų A. G. ir M. M. apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegijos nuomone, E. A., A. G., M. M. ir D. V. kaltė padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir remdamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau teismas D. V. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o į E. A. bausmės laiką įskaitė ne visą jo laikino sulaikymo ir suėmimo laikotarpį bei neteisingai jam subendrino bausmes, todėl šios klaidos ištaisomos.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Prokuroras ir nuteistieji skundžia ne visą nuosprendį, todėl, remdamasi BPK 320 str. 3 d. išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinių skundų ribų.

Nors nuteistieji E. A. neigia buvus organizuotą grupę, o A. G. – vadovavęs jai, tačiau šiuos jų apeliacinių skundų argumentus paneigia byloje surinkti įrodymai, pirmiausia kito organizuotos grupės nario M. M., paties E. A., liudytojų M. M. ir ,,Rugsėjo“, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai bei kiti byloje surinkti įrodymai.

Reikalavimai įrodymams, kuriais grindžiamos teismo nustatytos faktinės veikos padarymo aplinkybės, bei jų vertinimui numatyti BPK 20 straipsnyje. Pagal BPK 20 str. 3 ir 4 d. įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, taip pat tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Pagal BPK 20 str. 5 d. nuostatas teismas įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, laikydamasis nagrinėjimo teisme ribų. Bylos duomenų liečiamumo ir patikimumo klausimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecinė teisė. Tai reiškia, kad tik teismas gali pripažinti, kuriais duomenimis patvirtinamos ar paneigiamos bylai reikšmingos aplinkybės ir kurie duomenys nėra reikšmingi, sprendžiant kaltės klausimą. Bylos duomenų pripažinimas įrodymais yra loginio proceso rezultatas, kurio metu teismas įvertina tam tikrų bylos duomenų ryšį ir reikšmę, atsižvelgdamas į pareikštus kaltinimus, pripažindamas ar nepripažindamas nusikalstamas veikas įrodytomis.

Iš jau aptartų įrodymų daroma išvada, kad organizuotos grupės nariai, iš jų A. G. ir E. A., suprato dalyvaujantys tokios grupės veikloje, siekė bendrų nusikalstamų tikslų. Kiekvieno grupės nario aktyvumo laipsnis buvo skirtingas, priklausomai nuo atliekamos užduoties ar vaidmens. Organizuotos grupės narių tarpusavio ryšių stiprumą ir pastovumą rodo tai, jog grupės nariai 2002 metų pavasarį-vasarą pastoviai užsiėmė nusikalstama veikla, nusikaltimus darydavo tos pačios sudėties asmenų grupė. Byloje įrodyta, kad svarbiausias vaidmuo grupėje priklausė jos vadovui A. G. Jis pasiūlydavo nusikalstamos veiklos idėją, vadovavo grupei, dažniausiai siūlydavo prievartautiną verslininką.

Paminėti požymiai atitinka baudžiamajame įstatyme numatytus organizuotos grupės požymius, todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, jog nuteistųjų bendrininkavimo forma yra organizuota grupė.

Nepagrįstas nuteistojo E. A. apeliacinio skundo motyvas, kad jis nepažinojo grupės vadovo A. G. .

Nuteistasis E. A. savo apeliaciniame skunde teigia, jog aplinkybę, kad veikas padarė organizuota grupe, teismas nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia.

Su tokiu skundo teiginiu negalima sutikti.

Organizuota grupė nėra sunkinanti aplinkybė tiems nusikaltimams, kuriems įstatymų leidėjas numatė šį požymį kaip kvalifikuojantį nusikalstamą veiką.

Vadovaujantis 2000 m. BK 3 str. 2 d. ir 2002 m. spalio 29 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo Nr. IX-1162 4 str. 1 d. nuostatomis, nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią. Dėl to nuteistiesiems taikyta būtent ši, jiems palankesnė, įstatymo redakcija ir jų veikimas organizuota grupe pagrįstai pripažintas tik kaltininkų atsakomybę sunkinančia aplinkybe, o ne kvalifikuojamuoju požymiu, turinčiu reikšmės veikos kvalifikavimo griežtumui ir bausmės dydžiui. Tačiau E. A. nusikalstamų veikų negalima perkvalifikuoti iš BK 181 str. 3 d. į BK 181 str. 2 d., kaip savo apeliaciniame skunde prašo apeliantas, nes šiuo atveju yra kitas jo (ir kitų nuteistųjų) veikas kvalifikuojantis požymis – buvo prievartaujamas didelės vertės turtas.

Dėl galimybės M. M. taikyti BK 39¹ str.

BK 39¹ str. iš tiesų nereikalauja, kad asmuo, aktyviai padedantis atskleisti organizuotos grupės padarytas nusikalstamas veikas, pats atvyktų ir praneštų teisėsaugos institucijai apie tokias veikas bei atlygintų turtinę žalą. Tokias sąlygas numato BK 62 str. 1 d., o ne BK 39¹ str. nuostatos.

Pagal BK 39¹ str. nuostatas asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tokiu atveju, jeigu jis įtariamas dalyvavęs organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant nusikalstamas veikas arba priklausęs nusikalstamam susivienijimui, yra baudžiamojo proceso tvarka gautas tokio asmens prisipažinimas, kad jis dalyvavo darant tokias nusikalstamas veikas ar priklausė nusikalstamam susivienijimui, ir aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas. Sprendžiant, ar galima atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal minėtą BK straipsnį, neturi būti aplinkybių, įvardintų BK 39¹ str. 2 d.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje iš tiesų nustatyta, kad M. M. prisipažino dalyvavęs A. G. vadovaujamos organizuotos grupės veikloje ir kartu su kitais organizuotos grupės nariais prievartavęs turtą. Tačiau tai nereiškia, jog M. M. turi būti taikomas BK 39¹ str. ir jis turi būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Beje, taikyti ar netaikyti konkrečiu atveju BK 39¹ str. nuostatas, yra nagrinėjančio bylą teismo teisė, o ne pareiga.

Svarstant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą svarbu įvertinti, kokią būtent informaciją savo prisipažinimu bei aktyvia pagalba teikė kaltininkas, kiek ji svarbi bylai, ar tokio asmens savanoriško prisipažinimo iš esmės nesąlygojo byloje susiklosčiusios aplinkybės, kurios pagal savo esmę paskatino asmenį prisipažinti bei būti aktyviam.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismo sprendimą M. M. paskirti laisvės atėmimo bausmę sąlygojo objektyvios aplinkybės. Nors nuo antros apklausos M. M. pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailėjosi, vis dėlto, teisėjų kolegijos nuomone, nepakanka pagrindų, leidžiančių taikyti nuteistajam atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą. Dėl to teismo sprendimas paskirti M. M. bausmę yra teisingas.

Pirma, iš bylos duomenų matyti, kad dar prieš duodant parodymus M. M. pirmi pateikė informaciją apie padarytų nusikaltimų detales liudytojai M. M. ir ,,Rugsėjis“, kuriam taikomas anonimiškumas, bei nuteistasis E. A. .

Būtent šie liudytojai ikiteisminio tyrimo pradžioje papasakojo, jog jiems iš E. A. žinoma apie organizuotos grupės padarytus nusikaltimus, M. M. ir A. G. vaidmenį, pastarojo vadovavimą grupei. Nuteistasis E. A. nors ir ne iš karto prisipažino, tačiau dar prieš duodant parodymus M. M. detaliai papasakojo apie visus padarytus grupės nusikaltimus, kitų nuteistųjų vaidmenį juose, kiek jam buvo žinoma. Dėl to nėra pagrindo teigti, kaip tai daro prokuroras apeliaciniame skunde, kad E. A. nedavė parodymų apie jam žinomus kitus nusikaltimų bendrininkus bei organizatorius.

Tuo tarpu M. M. pirmoje apklausoje iš viso neprisipažino (t. 5, b. l. 5-6) ir tik po to, kai buvo surinkti įrodymai, t. y. parodymus davė jau minėti asmenys, jis prisipažino dalyvavęs darant nusikaltimus (t. 5, b. l. 10-20).

Asmens prisipažinimas, kad jis dalyvavo, organizuotai grupei darant nusikalstamą veiką, reiškia, jog asmuo ne tik patvirtina šiuos faktus, bet ir duoda teisingus parodymus apie padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, atskleidžia savo vaidmenį organizuotos grupės struktūroje ir pan.

Liudytojų M. M. ir ,,Rugsėjo“, kuriam taikomas anonimiškumas, bei nuteistojo E. A. parodymai savo verte iš esmės yra lygiaverčiai M. M. parodymams, nes jei šie asmenys dar iki M. M. nebūtų davę tokių parodymų, vien tik pagal pastarojo parodymus nebūtų galimybės atskleisti visų nusikaltimų.

Tai leidžia manyti, kad nuteistojo M. M. veiksmuose nuo pat proceso pradžios nebuvo galima įžvelgti nuoširdaus ketinimo pripažinti savo kaltę ir aktyviai padėti teisėsaugos institucijoms atskleisti organizuotos grupės padarytas nusikalstamas veikas.

Antra, prokuroras, kurio pagrindinė pareiga yra atskleisti nusikalstamas veikas (BPK 2 str.) ir kartu įvardinti bei įvertinti padėjusių atskleisti tokias veikas asmenų pastangas, ikiteisminio tyrimo metu nerodė jokios iniciatyvios atleisti M. M. nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 39¹ straipsniu. Jis surašė visų įtariamųjų atžvilgiu kaltinamąjį aktą ir su bylos medžiaga perdavė teismui, tuo išreiškęs poziciją, jog M. M. padarytus nusikaltimus, nepaisant jo padėjimo ikiteisminiam tyrimui išaiškinti nusikalstamas veikas, turėtų įvertinti teismas kartu su kitų kaltinamųjų veikomis.

Prokuroras savo prašymą atleisti M. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pirmosios instancijos teisme pagrindė, be kitų teisės normų, BPK 212 str. 7 p. (t. 9, b. l. 23-28), tačiau tiek senojo (BPK 233 str.), tiek minėta naujojo BPK nuostatos atitinkamai tardytojui (BPK 234 str.) arba prokurorui (BPK 214 str.) leido priimti reikiamą nutarimą, jei jie manė tai esant reikalinga.

Dėl tų pačių motyvų atmetamas prokuroro ir nuteistojo M. M. apeliacinių skundų argumentas, jog BK 39¹ str. netaikymas neskatins kitų kaltininkų padėti teisėsaugos institucijoms atskleisti organizuotų grupių padarytus nusikaltimus.

Teisėjų kolegijos nuomone, priešingai, pagrįstas BK 39¹ str. taikymas dar ikiteisminio tyrimo stadijoje sustiprintų tokių asmenų pasitikėjimą tyrimo ir jį prižiūrinčia institucijomis bei keltų norą bendradarbiauti su jomis.

Nepagrįstas nuteistojo M. M. apeliacinio skundo argumentas, kad teismas konstatuodamas, jog nėra pagrindo netikėti M. M. parodymais, patvirtina, kad tik jo parodymų dėka buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai vienus nuo kitų, o kaip įrodymų visetą.

Taigi teismas įrodymų vertinimą pagrindė byloje esančių duomenų visumos vertinimu. Reikšmingas veikų kvalifikavimui aplinkybes patvirtina teisme patikrintų duomenų visuma, o tai, kad tas aplinkybes patvirtina ir nuteistojo M. M. parodymai, teismo išvadas daro tik patikimesnes.

Prokuroro bei nuteistojo M. M. apeliacinių skundų teiginiai dėl BPK 1 str. pažeidimo yra siejami su nepagrįstu netaikymu M. M. BK 39¹ str. nuostatų. Tačiau pirmosios instancijos teismo ir šiame nuosprendžiuose išdėstyti argumentai patvirtina, jog nėra teisinių prielaidų M. M. taikyti šių nuostatų.

Dėl BK 62 straipsnio taikymo

Nuteistieji A. G. savo apeliaciniame skunde prašo taikyti BK 62 str. 2 d. 2 p., M. M. – BK 62 str. 2 d. 3 p. (jei teismas netaikytų BK 39¹ str.), o E. A. nekonkretizuoja, kokia BK 62 str. dalis ar punktas jam galėtų būti taikoma, dėl to būtina išsamiau aptarti abi komentuojamo straipsnio dalis.

Teismas, remdamasis BK 62 str., gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę tik nustatęs, kad byloje yra visos būtinos sąlygos, nustatytos BK 62 str. 1, 2 ar 4 dalyje. Tačiau ir nustačius, jog yra šiame straipsnyje numatytos sąlygos, skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę yra teismo teisė, bet ne pareiga.

BK 62 str. 1 d. numato, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu yra visos sąlygos, kurios apibūdina kaltininko elgesį padarius nusikalstamą veiką, o būtent:

1) nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką;

2) prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką;

3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė vieną E. A. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi. Ši aplinkybė yra viena iš sąlygų taikyti BK 62 str. 1 d. nuostatas, tačiau BK 62 str. 1 d. iš asmens reikalauja ne tik prisipažinti padarius nusikalstamą veiką, bet ir savo noru atvykti arba pranešti apie ją ir bent iš dalies atlyginti turtinę žalą.

Asmens atvykimas ir prisipažinimas apie nusikalstamos veikos padarymą laikomas savanorišku, kai asmuo tai daro savo noru, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių.

Byloje nėra duomenų, kad E. A. pats savo noru atvyko ar pranešė apie padarytus nusikaltimus. Iš bylos medžiagos matyti, jog jis tik policijos pareigūnų sulaikytas (t. 3, b. l. 45) prisipažino kaltu dėl padarytų nusikalstamų veikų (t. 3, b. l. 64-65).

Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis bent iš dalies būtų atlyginęs nukentėjusiesiems padarytą turtinę žalą.

Tokiu būdu nesant dviejų BK 62 str. 1 d. taikymui būtinų sąlygų, nėra teisinio pagrindo apeliantui taikyti BK 62 str. 1 d. nuostatų.

Taikyti BK 62 str. 2 d. teismas gali tik tuo atveju, kai yra ne mažiau kaip dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra bent viena iš BK 62 str. 2 d. 1-6 p. nurodytų alternatyvių aplinkybių.

Pirmosios instancijos teismas nuteistiesiems A. G. , E. A. ir M. M. nustatė tik vieną jų atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytų nusikaltimų (BK 59 str. 1 d. 2 p.).

Kitų atsakomybę lengvinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

Taigi nustačius tik vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, BK 62 str. 2 d. nuostatos nuteistiesiems negali būti taikomos.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis A. G. atlygino turtinę žalą (tiesa, tik iš dalies), tačiau nesutinka su nuteistojo apeliacinio skundo argumentu, jog jis išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos bausmės nebūtų kam prižiūrėti.

Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas turi tris vaikus: dukrą, gimusią 1992 m., sūnų – 1997 m. (t. 8, b. l. 142, 143) ir dar vieną sūnų, gimusį 2005 m. (t. 9, b. l. 183), kuriuos jis materialiai išlaiko. Tačiau nustatant faktą, jog dėl teismo paskirtos bausmės nebus kam prižiūrėti vaikų, atsižvelgiama į faktines kitų asmenų, šioje situacijoje – sutuoktinės, galimybes prižiūrėti vaikus. Byloje nėra jokių duomenų, kad vaikų motina dėl kokių nors priežasčių negalėtų jų prižiūrėti.

Negalima sutikti ir su nuteistojo M. M. apeliacinio skundo argumentu, jog jo vaidmuo darant nusikalstamas veikas buvo antraeilis ir jis iš dalies atlygino turtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad M. M. buvo vienas iš pagrindinių organizuotos grupės dalyvių – kartu su A. G. sugalvojo nusikaltimų mechanizmą, duodavo nurodymus E. A., kai kuriais atvejais grupės nariams padalindavo pastarojo išreikalautus iš verslininkų pinigus ir kt., t. y. buvo aktyvus organizuotos grupės narys. Taigi jo veiksmų nėra pagrindo laikyti antraeiliais. Grupės nariai buvo pasiskirstę funkcijomis, todėl tai, kad tiesioginis nusikaltimų vykdytojas buvo ne M. M. , nemenkina jo reikšmės grupėje ir nedaro jo antraeiliu asmeniu.

Iš bylos medžiagos matyti, jog M. M. kartu su apeliaciniu skundu teismui pateikė du pakvitavimus (t. 9, b. l. 91-92), įrodančius, kad nukentėjusiesiems E. P. jis atlygino 200 Lt, o A. V. – 300 Lt turtinės žalos. Tačiau teismas, spręsdamas, ar tam tikros dalies turtinės žalos atlyginimą galima laikyti daliniu žalos atlyginimu, privalo atsižvelgti, kokia turtinės žalos dalis, lyginant su nuosprendžiu priteista visa turtinės žalos suma, yra atlyginta. Šiuo atveju apelianto atlygintos žalos suma yra labai maža, todėl teisėjų kolegija nelaiko to aplinkybe, kuri leistų jam taikyti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

Taigi nuteistiesiems A. G. , E. A. ir M. M. nėra teisinio pagrindo taikyti BK 62 str. 1 ar 2 d. nuostatas ir už padarytas nusikalstamas veikas skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

Dėl bausmės paskyrimo D. V.

Negalima sutikti su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, jog nuteistojo D. V. prisipažinimą ir gailėjimąsi teismas nepagrįstai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Atkreiptinas dėmesys, kad kaltininko prisipažinimas kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė baudžiamajame įstatyme formuluojamas ne kaip kaltės pripažinimas, o kaip kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką. Taigi kaltininko prisipažinimas aiškinamas kaip esminių kvalifikacijai reikšmingų objektyvių padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių pripažinimas. Įstatymas nereikalauja, jog asmuo pripažintų kaltę visa kaltinimo apimtimi. Jis turi teisę į gynybą, taigi turi teisę ginčyti kaltinimą, gintis nuo jo. Todėl tokios teisės negalima atimti ar apriboti, grasinant atsakomybę lengvinančios aplinkybės nepripažinimu.

Iš bylos medžiagos matyti, kad duodamas parodymus D. V. iš esmės pripažino bylos aplinkybes, tik teisme neigė gavęs iš M. M. pinigų. Tačiau pastaroji aplinkybė neturi reikšmės veikos kvalifikavimui, todėl teismas turėjo pagrindą M. M. prisipažinimą pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Galima sutikti su prokuroro apeliacinio skundo teiginiu, jog aplinkybė, kad nukentėjusysis R. D. neturi jokių pretenzijų D. V. , nėra tolygi žalos atlyginimui. Tačiau atkreipiamas dėmesys, jog reikalauti žalos atlyginimo yra nukentėjusiojo teisė, bet ne pareiga. Todėl suprantama, kad po inkriminuoto nusikaltimo padarymo D. V. tapus nukentėjusiojo šeimos nariu, pastarasis nenorėjo naudotis šia savo teise. Taigi apeliacinio skundo motyvas dėl žalos neatlyginimo tapo nebeaktualus.

Tačiau prokuroras teisus savo skunde teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas nuteistajam D. V. nepagrįstai taikė BK 62 str. 2 d. 3 p. nuostatas.

Vadovaudamasis BK 62 str. 2 d. nuostatomis, teismas kaltininkui gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę tik atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes bei konstatavęs nurodytų sąlygų visumą.

Pirma, įstatymas reikalauja, kad teismas nustatytų bent dvi atsakomybę lengvinančias aplinkybes.

Šioje byloje nustatyta tik viena D. V. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog jis iš esmės prisipažino padaręs jam inkriminuotą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

Antra, nuteistojo D. V. vaidmuo, kaip pagrįstai nurodo prokuroras savo apeliaciniame skunde, nebuvo antraeilis.

Vertinant kaltininko kaip bendrininko vaidmenį antraeiliu darant nusikalstamą veiką, turi būti nustatoma, ar konkretaus bendrininko veiksmai iš esmės turėjo reikšmės nusikalstamai veikai padaryti. Be to, atsižvelgiama į asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį ir pobūdį.

Iš bylos medžiagos matyti, jog D. V. buvo pasirinktas tam, kad galėtų pranešti bendranuteistiesiems, kaip nukentėjusiojo R. D. šeima reaguos į E. A. telefonu išsakytus grasinimus. Tačiau jis ne tik teikė informaciją ir su nusikaltimo bendrininkais lygiomis dalimis pasidalino iš R. D. išreikalautus 40 000 Lt, bet ir gavęs pinigus, sugrįžęs pas R. D. dukrą G. L., šią patikino, jog pinigai realiai sumokėti turtą prievartaujantiems asmenims ir yra garantija, kad jų daugiau niekas nebelies. D. patikėjus D. V., tokiu būdu nusikaltimo bendrininkams – M. M. bei A. G. – buvo sudaryta galimybė, tęsiant R. D. turto prievartavimą, už tariamą tarpininkavimą tarp R. D. šeimos ir turtą prievartaujančių asmenų dar papildomai iš nukentėjusiojo išreikalauti 11 000 litų.

Tokių D. V. veiksmų laikyti antraeiliais nėra pagrindo.

Taigi BK 62 str. 2 d. 3 p. nuteistajam D. V. pritaikytas nepagrįstai, nes byloje nėra šio BK straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų visumos.

Prokuroras skunde prašo nuteistajam D. V. skirti realią laisvės atėmimo bausmę.

Toks prašymas netenkinamas.

Vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų BK, yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą.

Kaip nurodyta BK 54 str. 1 d., teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę. Tokia galimybė įtvirtinta BK 54 str. 3 d.

Bausmės skyrimas, vadovaujantis BK 54 str. 3 d. nuostatomis, reikalauja motyvuotos teismo išvados, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas rekomenduoja teismams nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 p.).

Tačiau to nereikia suprasti, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas ar ekstraordinarines aplinkybes. BK 54 str. 3 d. taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Aišku, teismas turi išvardinti, kuo remdamasis jis padarė savo išvadą. Tokia išvada turi sekti, įvertinus padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą.

Teisėjų kolegija pripažįsta, jog D. V. kartu su bendrininkais padarė sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 5 d.). Tačiau nusikaltimo sunkumas, įvertinus jo padarymo aplinkybes, nukentėjusiojo požiūrį į kaltininką, pastarojo asmenybę, kitas bausmei skirti turinčias reikšmės aplinkybes, šioje byloje nėra svarbiausias faktorius, svarstant galimybę taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas.

Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį vaidina kaltininko elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos padarymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo.

D. V. teisiamas pirmą kartą, iki nusikaltimo padarymo ir po jo charakterizuojamas gerai. Jis nebuvo organizuotos grupės narys, padarė tik vieną nusikaltimą, todėl jo kaltė dėl vienos veikos nepalyginamai mažesnė negu kitų, padariusių po 8-10 veikų. Nėra gauta jokių duomenų apie kokias nors kitas D. V. padarytas nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus ikiteisminio tyrimo metu ir šios bylos nagrinėjimo teisme metu (iš viso nuo veikos padarymo praėjo daugiau kaip ketveri metai).

Taip pat vertinami kiti jo asmenybę charakterizuojantys požymiai – po nusikaltimo jis vedė nukentėjusiojo dukrą, t. y. tapo jo šeimos nariu, augina mažametę dukrą. Nežiūrint į nusikaltimo sunkumą, tai rodo, kad nuteistojo D. V. pavojingumas nėra labai didelis.

Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nustatytomis aplinkybėmis nuteistojo D. V. atskyrimas nuo šeimos gali neigiamai paveikti jo socialinius ryšius, todėl bausmės tikslai nebus pasiekti, realiai atliekant laisvės atėmimo bausmę ir izoliavus jį nuo visuomenės.

Be to, teisėjų kolegija, taikydama nuteistajam D. V. BK 54 str. 3 d., atsižvelgia ir į nukentėjusiojo poziciją. Pažymėtina, jog nukentėjusysis R. D. jam neturi jokių materialinių pretenzijų, t. y. neprašo atlyginti žalos, o bylos teisminio nagrinėjimo metu prašė teismo skirti D. V. kuo švelnesnę bausmę. Šiuo metu D. V. dirba nukentėjusiojo dukterinėje įmonėje (t. 9, b. l. 39). Ši aplinkybė neabejotinai išreiškia nukentėjusiojo požiūrį į D. V. padarytą nusikalstamą veiką ir į patį kaltininką.

Apeliacinės instancijos teisme gauta papildoma medžiaga rodo, kad po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo ir prokuroro apeliacinio skundo surašymo radikaliai pasikeitė D. V. šeimyninės aplinkybės – žuvus buvusiai žmonai, jis pats augina jų mažametę dukrą, kadangi neliko kitų artimųjų, turinčių pareigą ją išlaikyti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad trys iš keturių mergaitės senelių taip pat mirę.

Šios aplinkybės kartu su kitomis išskirtinėmis aplinkybėmis dėl nuteistojo asmenybės bei jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė leidžia teisėjų kolegijai svarstyti klausimą dėl švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės parinkimo ir ją parinkti.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo asmenybė, jo gyvenimo pokyčiai bei kitos, iš esmės išimtinės, bylos aplinkybės rodo, jog bausmės paskirtis gali būti pasiekta ir neskiriant D. V. laisvės atėmimo bausmės.

Kita vertus, paskyrus D. V. laisvės atėmimo bausmę, jis netektų darbo, o, svarbiausia, tai neišvengiamai neigiamai atsilieptų jo mažametei dukrai, t. y. būtų pažeisti šeimos ir kiti socialiniai santykiai.

Taigi šioje byloje kaltininkui paskirta bausmė, numatyta BK straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama jo padaryta veika, sankcijoje, neatitiktų BK 41 str. 2 d. 5 p. reikalavimo, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Vadinasi, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismo parinkta nuteistajam bausmės rūšis – bauda – iš esmės derinasi su teisingumo principo reikalavimais, tačiau, įvertinus nusikaltimo sunkumą, baudos dydis padidinamas iki 120 MGL (15 000 Lt).

Taigi skiriant D. V. bausmę yra pagrindas vadovautis BK 54 str. 3 d. nuostatomis.

Tokiu sprendimu teisėjų kolegija suteikia galimybę nuteistajam D. V. įrodyti, jog jo padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio, nulemta susiklosčiusių aplinkybių, ir kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Dėl kitų nuteistųjų bausmių

Skirdamas bausmę teismas vadovaujasi dviejų rūšių baudžiamosios teisės normomis: BK specialiosios dalies straipsnio sankcija ir bendrosios dalies normomis, detalizuojančiomis sankcijos taikymą. Bausmės skyrimo nuostatos numatytos BK VIII skyriuje. BK 54 str. įstatymo leidėjas įtvirtino bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto, teisingo nubaudimo garantijų. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai įtvirtina nuostatą, jog bausmė turi būti individualizuota ir paskirta, atsižvelgiant į įstatymo reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas organizuotos grupės dalyviams A. G., M. M. ir E. A. bausmes, BK 54 str. reikalavimų nepažeidė.

Teismas atsižvelgė į kiekvieno nuteistojo atskirai padarytų nusikaltimų skaičių, nustatė A. G. , M. M. ir E. A. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jie prisipažino padarę nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi, o veikų padarymą organizuota grupe pagrįstai pripažino jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Teismas įvertino kaltininkų asmenybes, jog M. M. anksčiau vieną kartą teistas, A. G. ir E. A. – po du kartus. E. A. neišnykęs teistumas, paleistas iš suėmimo šioje byloje padarė dar vieną nusikaltimą.

A. G. remia įvairias organizacijas, išlaiko mažamečius vaikus, visiškai arba iš dalies atlygino nukentėjusiesiems padarytą žalą.

Visi nuteistieji gerai charakterizuojami.

Teismas atsižvelgė į nuteistojo E. A. sveikatos būklę, į tai, kad iki suėmimo mokėsi, tačiau įvertino, jog neatlygino žalos.

Individualizuodamas bausmes, teismas atsižvelgė, kad A. G. buvo organizuotos grupės lyderis, dėl to jam paskyrė griežtesnę bausmę, negu kitiems bendrininkams.

Įvertinęs, jog dauguma nuteistųjų nusikaltimus padarė veikdami organizuota grupe, nusikalstamos veikos apimtį, visas bylos aplinkybes, kaltininkų asmenybes ir kitas bausmės dydžiui turinčias reikšmės aplinkybes, teismas už atskiras nusikalstamas veikas paskyrė bausmes, artimas BK straipsnių sankcijose numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui.

Nuteistojo E. A. apeliacinio skundo motyvas, kad jis nusikalto bijodamas M. M., negali būti pripažintas kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

BK 59 str. 1 d. 5 p. nurodyta aplinkybė pripažįstama lengvinančia tuo atveju, kai veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, t. y. kai dėl išorinių, nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių buvo gerokai sumažinta galimybė pasirinkti teisėto elgesio variantą, kai nusikalstamos veikos iniciatorius prievarta palenkė atlikti neteisėtus veiksmus.

Byloje nenustatyta, jog M. M. privertė E. A. daryti nusikaltimus, naudodamas prieš jį psichinę ar fizinę prievartą.

Be to, pasak liudytojo ,,Rugsėjo“, kuriam taikomas anonimiškumas, tas faktas, kad E. A. treniravosi M. M. sporto klube (t. 1, b. l. 122), taip pat paneigia E. A. teiginį, jog jis bijojo M. M. .

Nuteistojo A. G. apeliacinio skundo teiginys, kad daryti nusikalstamas veikas jį įkalbėjo nukentėjusieji, taip pat nėra aplinkybė, BK 59 str. 2 d. prasme lengvinanti nuteistojo padėtį, kadangi nusikaltimų darymas buvo jo laisvanoriškai pasirinktas gyvenimo būdas. Dėl to aptariami nusikaltimai nesiejami su būtinumu nukentėjusiesiems padėti.

Jau minėta, jog skirdamas bausmę E. A. teismas atsižvelgė į jo sveikatos būklę, todėl nėra pagrindo dar kartą į tai atsižvelgti, vertinant paskirtos bausmės teisingumą.

Iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės rašto, gauto apeliacinės instancijos teisme, matyti, kad šiuo metu E. A. serga reaktyviniu artritu, abiejų kojų artroze.

Nuteistajam E. A. diagnozuota liga nėra tokio pobūdžio, dėl kurios būtų per sunku atlikti laisvės atėmimo bausmę. Jokių kitų duomenų, jog nuteistojo būklė šiuo metu trukdytų atlikti tokią bausmę, byloje nėra.

Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde be pagrindo teigia, kad jo vaidmuo R. D. turto prievartavime buvo antraeilis, dėl to švelnintina bausmė.

Iš jau aptartų įrodymų matyti, jog A. G. kartu su organizuotos grupės dalyviu M. M. ir grupei nepriklausančiu D. V. aktyviai dalyvavo prievartaujant nukentėjusiojo R. D. turtą, pats A. G. reikalavo iš R. D. 4 000 Lt už tarpininkavimą.

Dėl to nėra pagrindo tokių veiksmų laikyti antraeiliais, o ne vykdytojo veiksmais ir dėl to sušvelninti bausmę.

Kiti A. G., M. M. ir E. A. apeliaciniuose skunduose nurodyti motyvai, kad nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjo daug laiko, jie turi nuolatinius darbus ir pajamas, šeimas, išlaiko mažamečius vaikus ir pan., yra nepakankami tam, jog bausmės būtų sušvelnintos, pakeičiant rūšį ar dydį.

Nepagrįstas nuteistojo A. G. apeliacinio skundo argumentas, kad dėl savo sveikatos būklės jis negali atlikti realios laisvės atėmimo bausmės.

Iš apeliacinės instancijos teisme paskirtos ekspertizės akto Nr. EKG 51/06 (01) duomenų (t. 9, b. l. 211-216) matyti, jog ligos, kuriomis serga A. G., nėra nepagydomos. Šiuo metu jis neserga sunkiomis nepagydomomis ligomis, dėl kurių būtų per sunku atlikti laisvės atėmimo bausmę. Be to, ligų paūmėjimų atvejais A. G. gali būti gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.

Kita vertus, paaiškėjus, kad laisvės atėmimo vietose nebus galimybės A. G. tinkamai gydyti, gali būti sprendžiamas klausimas dėl atleidimo nuo tolesnio bausmės atlikimo, vadovaujantis BK 76 str. 2 d. nuostatomis.

Negali būti patenkintas ir M. M. prašymas atidėti subendrintos bausmės vykdymą, taikant BK 75 straipsnį.

Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tačiau minėtas straipsnis negali būti taikomas asmenims, nuteistiems už sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymą, o keturi iš M. M. inkriminuotų nusikaltimų yra sunkūs (BK 181 str. 3 d.).

Taigi nėra pagrindo nuteistajam taikyti BK 75 str.

Prokuroras, savo apeliaciniame skunde akcentuodamas nedidelį skirtumą tarp M. M. ir A. G. paskirtos subendrintos bausmės, teigia, jog teismas, skirdamas bausmę M. M., nesivadovavo bausmių skyrimo individualizavimo bei teisingumo principais.

Atkreipiamas prokuroro dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina konkrečiam kaltininkui paskirtos bausmės teisingumą, o ne lygina ją su kitų kaltininkų bausmėmis, juo labiau kad šioje byloje niekas neprašė svarstyti, ar nuteistajam A. G. paskirta bausmė nėra per švelni.

Teisingumo principas užtikrinamas individualizuojant bausmę.

Skundžiamame ir šiame nuosprendžiuose nurodyti motyvai, kodėl bausmės paskirtis, teismų nuomone, bus pasiekta, skiriant M. M. realią laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegijos nuomone, A. G., M. M. ir E. A. už kiekvieną veiką atskirai paskirtos bausmės bei subendrintos bausmės atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taisykles (BK 61 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir savo dydžiu nėra per griežtos.

Tačiau pirmosios instancijos teismas padarė klaidą, taikydamas BK 63 straipsnį. Nuteistajam E. A. paskirdamas subendrintą bausmę, teismas turėjo taikyti ne tik bausmių dalinio sudėjimo, bet ir jų apėmimo būdą.

Skundžiamu nuosprendžiu E. A. nuteistas pagal BK 187 str. 2 d., 178 str. 1 d., 181 str. 1 d. ir 181 str. 3 d., o Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2004-06-01 nuosprendžiu – pagal BK 178 str. 2 d. ir 258 str. 2 d.

BK 63 str. 5 d. numatyti atvejai, kai teismas taiko bausmių apėmimą. Vienas iš jų – kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius.

Atvejais, nenumatytais BK 63 str. 5 d., bausmės visiškai ar iš dalies sudedamos. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje pasirinko būdą, kai bausmės iš dalies sudedamos.

Akivaizdu, jog kai kurios iš E. A. inkriminuotų veikų labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms (BK 187 str. 2 d., 181 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. – apysunkiai nusikaltimai, BK 178 str. 1 d. – nesunkus nusikaltimas, BK 181 str. 3 d. – sunkus nusikaltimas, o BK 258 str. 2 d. – baudžiamasis nusižengimas). Todėl bendrindamas bausmes pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis ne tik BK 63 str. 4, 9 d., bet ir BK 63 str. 2 d., 5 d. 2 p. bei 6 d. nuostatomis.

BK 63 str., reglamentuojančio bausmių subendrinimo taisykles, 6 dalis numato galimybę neapsiriboti kuriuo nors vienu bausmių subendrinimo būdu, tačiau nereikalauja, kad teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje įvairių subendrinimo būdų taikymo nuoseklumas būtų detaliai atskleistas.

Toks reikalavimas nenurodytas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarime Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą”. Šio nutarimo 4.1.4 punkte išaiškinta, jog pakanka nurodyti įstatymą (BK straipsnį, jo dalį ar punktą), pagal kurį subendrinamos bausmės, ir subendrinimo būdą.

Teismas nenurodė, kaip to reikalauja BK 63 str. 9 d. nuostatos, kad į E. A. bausmės laiką įskaitė bausmę, iš dalies atliktą pagal ankstesnį Klaipėdos m. apylinkės teismo 2004-06-01 nuosprendį (t. 8, b. l. 134), tačiau iš bylos medžiagos ir skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad realiai ji įskaityta, tik įvardyta ,,laikas, išbūtas laikiname sulaikyme ir suėmime”.

Teismas vis tik padarė klaidą, į bausmės laiką E. A. neįskaitęs jo laikino sulaikymo ir suėmimo už pirmą nusikaltimą, dėl kurio jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, laikotarpio.

Iš bylos duomenų matyti, jog E. A. buvo sulaikytas 2000-05-24 (t. 3, b. l. 45), o paleistas 2000-06-01 (t. 3, b. l. 66). Dėl to ši klaida ištaisoma (BK 66 str.).

Dėl nuosprendžio turinio ir rašybos klaidų

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 17 ir 18 puslapiuose yra pasikartojimas, t. y. du kartus atspausdintas tas pats tekstas. Tai laikoma akivaizdžia technine klaida, padaryta rašant kompiuteriu, kadangi 17 puslapyje tekstas, pradedant sakiniu ,,Teismas, skirdamas bausmes, atsižvelgia...“ ir 18 puslapyje, baigiant sakiniu ,,Taip pat pažymėtina, kad pagal LR BK 39¹ str. taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga“ pakartotas 18-19 puslapiuose.

Iš pirmosios instancijos teismo 2003-11-04 nutarties, kuria baudžiamoji byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, matyti, jog nutarties aprašomojoje dalyje nurodyta, kad D. V. kaltinamas pagal BK 181 str. 3 d., 25 str. 3 d., o šios nutarties rezoliucinėje dalyje konstatuojama, jog D. V. kaltinamas pagal BK 181 str. 2 d., 25 str. 3 d. (t. 6, b. l. 34-35). Įvertinus tai, kad toje pačioje nutartyje BK straipsnio dalis nurodyta ir teisingai, ir klaidingai, teisėjų kolegija tai taip pat laiko rašymo apsirikimu, rodančiu teisėjo nekruopštumą.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1, 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1, 4 p.,

n usprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. gegužės 23 d. nuosprendį dėl E. A. ir D. V. nuteisimo pakeisti:

E. A. , vadovaujantis BK 63 str. 2, 4, 6, 9 d., 5 d. 2 p., skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal BK 187 str. 2 d., 178 str. 1 d., 181 str. 1 d. ir 181 str. 3 d. subendrinti su bausmėmis, paskirtomis Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 1 d. nuosprendžiu pagal BK 178 str. 2 d. ir 258 str. 2 d., taikant bausmių apėmimo bei dalinio sudėjimo būdus, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams ir 8 (aštuoniems) mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose;

E. A. į bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo ir suėmimo laikotarpį nuo 2000-05-24 iki 2000-06-01. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo 2005-05-23;

D. V. , pripažintam kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 181 str. 3 d. (dėl R. D. turto prievartavimo), panaikinti BK 62 str. 2 d. 3 p., 3 d. 3 p. taikymą.

D. V. taikyti BK 54 str. 3 d. ir paskirti 120 MGL (15 000 Lt) baudą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistųjų A. G. ir M. M. apeliacinius skundus atmesti.