Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-814-544/2012

2012 m. lapkričio 30 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Zinos Mickevičiūtės, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja), Nijolės Danguolės Smetonienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. U. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2547-755/2012 pagal ieškovės L. Č. ieškinį atsakovams G. G., S. U. dėl tėvystės nuginčijimo ir jos nustatymo, išlaikymo priteisimo, institucija, duodanti išvadą – Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Teismas tenkino ieškovės prašymą atnaujinti CK 3.152 str. nustatytą vienerių metų terminą kreiptis į teismą dėl tėvystės nuginčijimo. Ieškovė apie įrašą dėl vaiko tėvo žinojo E. gimimo liudijimo išdavimo metu 1999 metais, todėl šis terminas yra pasibaigęs. Ji paaiškino, kad tėvystės įrašo neginčijo dėl vilties, kad S. U. pats teiks išlaikymą, jos turtinė padėtis to nereikalavo daryti, o dabar ji pablogėjo ir ji nori gauti lėšų vaiko išlaikymui iš tikrojo tėvo. Teismas pažymėjo, kad senaties termino kreiptis į teismą dėl tėvystės nuginčijimo klausimas turi būti sprendžiamas prioritetiškai atsižvelgiant į vaiko interesus, turi būti randama teisinga pusiausvyra tarp asmens, siekiančio nuginčyti tėvystę, šeimos bei visuomenės interesų, tačiau visada būtina vadovautis vaiko interesais. Teismas padarė išvadą, jog ieškovės nurodytos termino praleidimo priežastys ir jos procesinis pasyvumas, vaiko išlaikymo būtinumas, jo interesų gynimo būtinumas yra svarbios priežastys, dėl kurių ieškinio senaties terminas buvo praleistas. Teismas nurodė, kad taip bus realizuojama vaiko teisė žinoti savo tėvus, vaiko interesams termino atnaujinimas atitiks ir todėl, kad vaikas iki 6-7 metų amžiaus, kol S. U. gyveno su jo motina, buvo šio atsakovo auginamas kaip sūnus, jam nebuvo akcentuojama, jog ne S. U., o kitas asmuo yra jo tėvas, pasak ieškovės ir liud. G., jos brolis S. U. laiko tikruoju tėvu.

Kadangi tėvai privalo išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (CK 3.192 str.), teismas padarė išvadą, kad E. poreikiams tenkinti reikalinga 800 Lt suma per mėnesį. Ieškovė šiuo metu nedirba, gauna apie 650 Lt dydžio pašalpą, turi 1992 m. laidos automobilį, dviejų kambarių butą. Atsakovas dirba, gauna apie 1250 Lt nuolatinių pajamų, tvirtina, jog turi studentą sūnų ir dar vieną nepilnametį vaiką, kuriems teikia apie 400 Lt išlaikymą, bet įrodymų apie tai nepateikė. Iš teismui prieinamų registrų duomenų teismas nustatė, jog atsakovas S. U. dirba, turi 1995 metų laidos automobilį. Esant tėvų pareigai lygiai prisidėti prie vaiko išlaikymo, nors ieškovės turtinei padėčiai esant blogesnei nei atsakovo S. U., teismas nusprendė, jog atsakovas turi lygiai prisidėti prie vaiko išlaikymo ir turi mokėti po 400 Lt, tame tarpe - ir už laikotarpį 3 metų senaties termino ribose (b. l. 93-98).

Teismas, atnaujindamas ieškinio senaties terminą tėvystei nuginčyti, kuris praleistas daugiau nei dešimt kartų, pažeidė įstatymus ir LAT formuojamą praktiką. E. G. gimė 1999-03-23. Tiek ieškovė, tiek atsakovas G. G. patvirtino, kad apie įrašą sužinojo netrukus po vaiko gimimo, todėl ieškovė ieškinį pateikė praleidusi galiojusio SŠK 59 straipsnyje nustatytą vienerių metų terminą tėvystei ginčyti. Šiuo atveju prioritetas turėjo būti teikiamas ne vaiko interesams, bet daugiau nei per dešimt metų susiformavusiai objektyviai tikrovei. Jei teismas pripažintų tėvystę, turėtų atsižvelgti į ieškovės pasyvumą ir nepriteisti išlaikymo įsiskolinimo už trejus metus (b. l. 100-103).

Apeliacinis skundas atmestinas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistu (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam klausimo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, iš esmės tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ieškinį tenkinti, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (LR CPK 329 str.).

Šios bylos reikalavimai kildinami iš šeimos teisinių santykių. Vienas iš principų, kuriais grindžiamas šeimos teisinių santykių reglamentavimas, yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas (CK 3.3 str. 1 d.). Šis principas, be kita ko, reiškia, kad kai sprendžiami visi su vaikais susiję šeimos klausimai, tiek tėvai, tiek teismas, tiek kiti asmenys privalo pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus ir jais vadovautis. Dėl to, sprendžiant bet kurį su vaiku susijusį teisinį konfliktą, turi būti siekiama išsiaiškinti, koks ginčo sprendimo variantas labiausiai atitinka vaiko interesus bei poreikius. Taigi ir tėvystės pripažinimo, nustatymo, nuginčijimo bei išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo klausimai sprendžiami vadovaujantis pirmiausia vaiko interesais (CK 3.142 str. 2 d., 3.146-3.148, 3.150 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, šios bylos kontekste tėvystės nuginčijimas ir nustatytas atitinka nepilnamečio E. G. vaiko interesą žinoti savo kilmę ir biologinius tėvus, kadangi byloje esanti įrodymų visuma patvirtina, jog jis su atsakovu G. G., kuris įrašytas jo tėvu, artimų ir būdingų tėvo ir vaiko santykiams ryšių nepalaiko, niekada nelaikė jo savo tėvu, nes žinojo, kad minėtas asmuo yra jo sesers tėvas, o jo tėvas yra atsakovas S. U..

Teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju šių nuostatų laikėsi, todėl priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

LR civilinio kodekso 3.148 str. 1 d. kaip pagrindinį įrodymą tėvystei nustatyti įtvirtino mokslinius įrodymus (ekspertizių išvadas dėl giminystės ryšio įrodymo). Tuo atveju, jei šalys atsisako ekspertizės, pagrindu tėvystei nustatyti gali būti įrodomieji faktai, patikimai patvirtinantys tėvystę: bendras vaiko motinos ir spėjamo vaiko tėvo gyvenimas, bendras vaiko auklėjimas, išlaikymas, taip pat ir kiti įrodymai. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tuo atveju, jei atsakovas atsisako ekspertizės, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali tokį atsakovo atsisakymą įvertinti kaip tėvystės įrodymą. Taigi įstatymas numato, kad tėvystės nustatymas remiantis kitais įrodymais nei ekspertizių išvados galimas tais atvejais, kai abi šalys atsisako atlikti ekspertizę arba kai atsakovas, t. y. spėjamas vaiko tėvas, atsisako atlikti ekspertizę. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes, tokį atsakovo atsisakymą atlikti ekspertizę teismas gali įvertinti kaip tėvystės įrodymą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ėmėsi veiksmų bylos aplinkybėms nustatyti, rinko papildomai įrodymus, kurių pagrindinis šaltinis yra patys byloje dalyvaujantys asmenys. Iš bylos duomenų matyti, jog Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-05-30 nutartimi buvo paskirta teismo DNR ekspertizė, teismas pavedė ekspertams atsakyti, ar S. U. yra E. G. tėvas, nustatė, jog šalys su vaiku ekspertizės atlikimui nuvyks patys nutartyje nurodytu adresu ir laiku (b. l. 52-53). Apeliantas atvykti į ekspertizę tiek pirmosios instancijos teismo metu, tiek apeliaciniame skunde atsisako be svarbių priežasčių. Jam buvo išaiškintos CK 3.148 str. 2 d. nuostatos. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, tokį atsakovo elgesį traktavo kaip tėvystės pripažinimą. Tuo atveju, jei šalys atsisako ekspertizės, pagrindu tėvystei nustatyti gali būti įrodomieji faktai, patikimai patvirtinantys tėvystę. Lietuvos Respublikoje bylų nagrinėjimas yra paremtas šalių rungimosi ir dispozityvumo principais. CPK 178 straipsnis numato, kad kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, o apeliantas savo atsikirtimų pagrindo neįrodė.

Atmestini atsakovo argumentai, jog nustatant tėvystę įstatymas reikalauja, kad būtų nustatyta, jog spėjamas vaiko tėvas pripažino tėvystę, dalyvavo jį auklėjant ir išlaikant. LR 3.148 str. 2 d. nustatyta, kad bendras vaiko motinos ir spėjamo tėvo gyvenimas, bendras vaiko auklėjimas ir išlaikymas gali būti įrodomieji faktai, patikimai patvirtinantys tėvystę, tačiau tokie faktai nėra privalomi. Minėtoje teisės normoje išvardintų įrodomųjų faktų sąrašas nėra baigtinis. Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra pažymėjęs, kad atsakovo atsisakymo atlikti ekspertizę įvertinimas kaip tėvystės įrodymo gali būti taikomas spėjamam vaiko tėvui nepriklausomai nuo to, buvo byloje nustatyti CK 3.148 str. 1 d. nurodyti įrodomieji faktai (bendras motinos ir spėjamojo tėvo gyvenimas, bendras vaiko auklėjimas, išlaikymas ir kita) ar ne. Teismui pagal bylos aplinkybes įvertinus atsakovo atsisakymą atlikti CK 3.148 str.1 d. nurodomą ekspertizę kaip jo tėvystės įrodymą, jis pripažintinas pakankamu pagrindu tėvystei nustatyti ir nesant konstatuotų kitų įrodomųjų faktų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3-3K-279/2011).

Bendro gyvenimo faktas, nustatant tėvystę, yra reikšmingas įvertinant tarp vaiko motinos ir spėjamo tėvo buvus intymių santykių, tačiau šiuo atveju atsakovas ir pats to neneigia, kaip neneigia ir fakto, kad jis tam tikrą laikotarpį iki ir po vaiko gimimo gyveno su ieškove, kad, kai nebūdavo išvykęs darbo reikalais, atvykdavo pas ieškovę kaip pas intymių santykių partnerę (b. l. 101). Liudytojai taip pat byloje patvirtino, kad kurį laiką iki Eismanto gimimo ir iki 2004-2006 metų ieškovė ir atsakovas kartu gyveno ir palaikė artimus ryšius. Byloje nėra duomenų, kad liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi, to apeliaciniame skunde netvirtina ir pats apeliantas, pats cituodamas liudytojų parodymus kaip patikimus įrodymus savo argumentams pagrįsti. Liudytojo K. U. (S. U. brolio) parodymai esminės reikšmės bylai neturėjo, nes jis patvirtino, kad nieko nežinojo apie šį brolio sūnų, todėl pirmosios instancijos teismas atskirai šio liudytojo parodymų neaptarinėjo. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovė pateikė patikimus įrodymus, patvirtinančius tėvystę, o atsakovas, neigdamas tėvystę, nepateikė įrodymų paneigiančių ieškovės pateiktus įrodymus ar paneigiančius patį tėvystės faktą. Pateikti įrodymus yra dalyvaujančių byloje asmenų pareiga. Atsakovas visuose savo procesiniuose dokumentuose sutinka, jog tėvystei nustatyti reikalinga eksperto išvada, tačiau be pateisinamų priežasčių pas ekspertus nenuvyksta ir kitų šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikia (CPK 178 str., 185 str., CK 3.148 str. 2 d.). Pateisindamas savo atsisakymą dėl ekspertizės, atsakovas pats pripažįsta galimybę būti vaiko biologiniu tėvu, tačiau apeliuoja į savo jausmus, teisę žinoti giminystės ryšius, dalyvauti auklėjime nuo gimimo. Kaip jau minėta anksčiau, tėvystės pripažinimo, nustatymo, nuginčijimo bei išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo klausimai sprendžiami vadovaujantis pirmiausia vaiko interesais Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės bei esantys įrodymai vertintini kaip tėvystės įrodymai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad, pripažinus atsakovą S. U. E. G. tėvu, jam atsiranda pareiga išlaikyti savo vaiką, todėl atsižvelgiant į tai, kad atsakovas įstatymu nustatytos pareigos nevykdo, iš jo pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė išlaikymą sūnui, kurio dydžio apeliantas apeliaciniame skunde neginčija (CK 3.192 str.). Apeliantas tvirtina, jog, jeigu ir būtų pripažintas vaiko tėvu, dėl ieškovės pasyvumo ir jo nežinojimo, kad yra vaiko tėvas, neturėtų mokėti išlaikymo įsiskolinimo už 3 metus. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Išlaikymo įsiskolinimas nustatomas remiantis CK 3.192 str. 2 d. įtvirtintomis nuostatomis. Reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retrospektyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinius vaiko teisų ir interesų apsaugos ir gynimo principą bei protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3 str., 1.5 str.). Nepilnamečio vaiko motinos (ieškovės) pasyvus elgesys tokį ilgą laiką delsiant tinkamai apginti nepilnamečio sūnaus teises ir teisėtus interesus yra netinkamas, tačiau nepilnametis vaikas neturi už tai atsakyti ir tai negali būti pagrindas mažinti jam reikalingą išlaikymo įsiskolinimo sumą. Todėl teisėjų kolegija mano, jog būtent dėl šių priežasčių viena iš reikšmingiausių faktinių aplinkybių sprendžiant išlaikymo nepilnamečiui vaikui įsiskolinimo klausimą yra vaiko poreikių nustatymas, nes išlaikymas yra skiriamas tik vaiko poreikiams tenkinti ir jis negali būti nustatomas atsižvelgiant į vaiko tėvų elgesį. Pažymėtina, kad kiekvienam vaikui būdingi individualūs dvasiniai, psichologiniai, kultūriniai, moraliniai, turtiniai ir kitokie poreikiai, kuriuos patenkinti yra ne tik moralinė, bet ir teisinė abiejų vaiko tėvų pareiga, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai šioje dalyje ieškinį tenkino.

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.