- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-11-21
- Bylos Nr.
- A-502-1892-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Dainius Raižys, Artūras Drigotas (pran.)
- Pareiškėjas
- D. K.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, trečiasis suinteresuotas asmuo – antstolis S. V., dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro (toliau – ir Ministro) 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 7P-83 „Dėl antstolės D. K. įgaliojimų pasibaigimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 7P-83), vadovaujantis Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi, antstolė D. K., kaip neįgijusi Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, nuo 2007 m. spalio 1 d. buvo atleista iš antstolio pareigų ir išbraukta iš Lietuvos antstolių sąrašo.
Šalies argumentai
Pareiškėja D. K. (toliau – ir pareiškėja; apeliantė) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti Įsakymą Nr. 7P-83.
Skunde pareiškėja nurodė, kad nuo 2003 m. ji dirba antstole (iki 2003 m. dirbo teismo antstole). Pažymėjo, kad nuo 2003 m. mokosi Tarptautinio universiteto Maskvoje Kaliningrado filiale. Teigė, kad 2002 m., formuojant naują antstolių rezervą, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai (toliau – ir Ministerija) pareiškėja pateikė Vilniaus universiteto pažymą dėl studijų, tačiau dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių studijų šioje mokslo įstaigoje nebaigė.
Paaiškino, kad 2002 m. išlaikė kvalifikacinius antstolio egzamino testus, todėl tikėjosi, kad, baigusi pasirinktas studijas, atitiks visus įstatymo keliamus reikalavimus. Pabrėžė, jog tik 2007 m. baigusi studijas ji sužinojo, kad jos įgyto išsilavinimo nepakanka ir kad ji turi dar papildomai laikyti kvalifikacinį egzaminą. Atkreipė dėmesį į tai, kad užsienyje įgytų kvalifikacijų pripažinimas Lietuvoje yra dviejų tipų: profesinis ir akademinis. Nurodė, kad profesinį pripažinimą (kai asmuo nori dirbti Lietuvoje) atlieka darbdaviai arba atitinkamos kompetentingos institucijos. Manė, kad Ministerija atliko pareiškėjos profesinį vertinimą ir kvalifikacijos pripažinimą, kai ji 2002 m. laikė antstolių kvalifikacinį egzaminą ir pateikė pažymą apie studijas Tarptautinio universiteto Maskvoje Kaliningrado filiale. Pažymėjo, kad 2006 m. pareiškėja buvo atestuota, vadinasi, jos kvalifikacija jau yra įvertinta.
Atkreipė dėmesį į tai, jog studijas Tarptautinio universiteto Maskvoje Kaliningrado filiale pareiškėja baigė 2007 m., diplomas jai buvo išduotas 2007 m. gegužės mėnesį. Nurodė, kad diplomą ji 2007 m. gegužės 23 d. pateikė Studijų kokybės vertinimo centrui (toliau – ir Centras), kuris nusprendė, jog jos įgyta kvalifikacija vertinama kaip lygiavertė kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, su sąlyga, kad ji išlaikys kvalifikacinį teisės egzaminą, o pageidaujama egzamino laikymo data gali būti ne anksčiau kaip po 2 mėnesių nuo Centro pažymos dėl kvalifikacijos įvertinimo gavimo dienos. Tvirtino, kad kvalifikacinis egzaminas gali būti laikomas ne anksčiau kaip po 5 mėnesių nuo diplomo gavimo dienos, o tai reiškia, kad galiojanti užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimo Lietuvoje procedūra nesudarė realių galimybių iki 2007 m. spalio 1 d. išlaikyti kvalifikacinį egzaminą bei nesėkmės atveju nesudarė realių galimybių iki 2007 m. spalio 1 d. įgyvendinti teisę perlaikyti egzaminą (perlaikyti kvalifikacinį egzaminą būtų galima tik po 8 mėnesių nuo diplomo gavimo dienos). Manė, kad pareiškėjai nebuvo suteiktas protingas terminas legalizuoti įgytą išsilavinimą.
Vertino, kad pareiškėja visą laiką vykdė visus įstatyme nustatytus reikalavimus: išsinuomojo patalpas, atitinkančias keliamus reikalavimus, įsigijo materialinę bazę, baldus, techninę įrangą, priėmė dirbti samdomą darbuotoją. Be to, ji nuo 1994 m. yra įrašyta į antstolių sąrašą ir dirba šioje srityje daugiau negu 10 metų, šiuo metu papildomai mokosi, todėl pagrįstai tikėjosi įgytų teisių apsaugos.
Pabrėžė, kad tiek Antstolių įstatymas, tiek Įgyvendinimo įstatymas reglamentuoja antstolio įgaliojimų pabaigą. Nurodė, kad Antstolių įstatymo 12 straipsnyje pateikiamas baigtinis antstolio įgaliojimų pasibaigimo pagrindų sąrašas, ir pažymėjo, jog minėtas straipsnis nenustato tokio antstolio įgaliojimų pasibaigimo pagrindo, dėl kurio pareiškėja buvo atleista, t. y. iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijus Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo. Vertino, jog nurodytuose įstatymuose yra įtvirtintos viena kitai prieštaraujančios nuostatos, todėl Įsakymas Nr. 7P-83, grindžiamas tik Įgyvendinimo įstatymo nuostatomis, neatitinkančiomis Antstolių įstatymo nuostatų, prieštarauja teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams.
Šalies argumentai
2008 m. vasario 1 d. pareiškėja pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalys, taip pat 2002 m. gegužės 9 d. Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalys neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, asmens teisėtų lūkesčių apsaugos ir atsakingo valdymo principams.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėja papildomai paaiškino, jog kvalifikacinio egzamino neišlaikė, kadangi negavo pranešimo, kada jį gali laikyti.
Atsiliepimas
Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime atsakovas paaiškino, kad vienas iš privalomų reikalavimų antstolio statusui įgyti, pagal Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, yra aukštasis teisinis universitetinis išsilavinimas (vienpakopis, bakalauro, magistro). Pažymėjo, kad Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d., o to paties straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolio pareigų. Akcentavo, jog, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja Ministerijai iki 2007 m. spalio 1 d. nepateikė nustatytą išsilavinimą patvirtinančio dokumento, Ministras turėjo Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą atleisti pareiškėją iš antstolio pareigų.
Tvirtino, kad antstolių įgaliojimų pasibaigimo pagrindai, nustatyti Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje ir Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje, vienas kitam neprieštarauja. Teigė, jog ta aplinkybė, kad specialus antstolių atleidimo iš pareigų pagrindas yra nustatytas Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje, nelaikytina kaip pagrindžianti, kad šis atleidimo iš antstolio pareigų pagrindas laikytinas prieštaraujančiu Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 daliai. Pažymėjo, kad Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta išimtis antstoliams dėl Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimo taikymo, todėl būtent šiame straipsnyje yra nustatytas specialus išimtinis atleidimo iš antstolio pareigų pagrindas.
Taip pat nurodė, kad tai, jog asmenys turi teisę mokytis kitose šalyse, neatleidžia jų nuo pareigos įvykdyti teisės aktų reikalavimus dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo. Akcentavo, jog tais atvejais, kai asmuo įgyja aukštąjį išsilavinimą užsienio aukštojoje mokykloje, jo įgyta kvalifikacija laikoma atitinkančia kvalifikaciją, teikiamą Lietuvoje, tik Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymu pripažinus užsienyje įgytą kvalifikaciją. Pažymėjo, kad pareiškėja iki 2007 m. spalio 1 d. Ministerijai tokio įsakymo nepateikė, o ir iš jos skundo turinio matyti, kad toks įsakymas dar nėra priimtas. Laikėsi pozicijos, kad, pasirinkdama aukštąją mokyklą ir studijų programą, pareiškėja privalėjo pasidomėti ne tik galimybe įgyti teisinį universitetinį išsilavinimą, bet ir diplomo gavimo bei pripažinimo procedūrų ir reikalaujamą išsilavinimą patvirtinančių dokumentų įgijimo galimybėmis.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovo atstovė papildomai paaiškino, kad Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, jog skirtingas teisinis reguliavimas yra leidžiamas tam tikros kategorijos asmenų atžvilgiu.
Trečiasis suinteresuotas asmuo antstolis S. V. atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjos skundą bei prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą atmėtė kaip nepagrįstus. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje buvo nustatyta, jog nuo 1994 m. rugsėjo 28 d. iki 2003 m. pareiškėja dirbo teismo antstole prie Alytaus rajono apylinkės teismo. 2002 m. liepos 19 d. pareiškėja Ministerijai pateikė prašymą dėl leidimo dalyvauti viešame antstolių konkurse Alytaus, Lazdijų ir Prienų rajonų apylinkių teismų veiklos teritorijose. Ministras 2003 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 4 įrašė pareiškėją į Lietuvos antstolių sąrašą. 2006 m. gegužės 25 d. pareiškėja buvo atestuota. Pažymėjo, jog byloje pateiktas Tarptautinio universiteto Maskvoje Kaliningrado filialo aukštojo mokslo diplomas patvirtina, kad pareiškėja 2003 m. įstojo į šią mokymo įstaigą ir jai 2007 m. kovo 10 d. buvo suteiktas „jurisprudencinės“ krypties juristo bakalauro laipsnis. Centras 2007 m. liepos 24 d. nusprendė pareiškėjos kvalifikaciją vertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas, t. y. pareiškėja išlaikys kvalifikacinį teisės egzaminą pagal šio egzamino programą (01S1-UP) Centre. Pareiškėja 2007 m. balandžio 20 d. raštu Nr. 5 informavo Ministeriją, kad ji 2007 m. kovo mėnesį išlaikė valstybinius egzaminus ir apsigynė diplominį darbą Tarptautinio universiteto Maskvoje Kaliningrado filiale ir kad diplomų įteikimas numatytas 2007 m. gegužės mėnesį.Nurodė, kad Įsakymu Nr. 7P-83 pareiškėja nuo 2007 m. spalio 1 d. buvo atleista iš antstolio pareigų ir išbraukta iš Lietuvos antstolių sąrašo. Taip pat Ministras 2007 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 110 paskyrė antstolį S. V. perimti pareiškėjos nebaigtas vykdyti vykdomąsias bylas ir kitus dokumentus, neišmokėtas išieškotas pinigines lėšas ar turtą, perimtą, bet neperduotą išieškotojui, nebaigtose vykdomosiose bylose gautas ir nepanaudotas vykdymo išlaidas, antstolio archyvą.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalimis, taip pat Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, kurioje aukštasis išsilavinimas apibrėžiamas kaip išsilavinimas, įgytas baigus pagrindines arba vientisąsias studijas Lietuvos aukštojoje mokykloje arba lygiavertes studijas užsienio aukštojoje mokykloje, 3 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią užsienio aukštosiose mokyklose įgytas aukštasis išsilavinimas pripažįstamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka, bei 4 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad asmeniui, baigusiam bet kurios nuosekliųjų studijų pakopos programą, aukštoji mokykla išduoda tai patvirtinantį nustatytos formos diplomą, o baigusiam rezidentūros programą, – rezidentūros pažymėjimą. Pažymėjo, kad užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimą ir akademinį pripažinimą Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 60 patvirtinti Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatai (toliau – ir Nuostatai). Teigė, jog sistemiškai aiškinant minėtas Aukštojo mokslo įstatymo, Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimo Nr. 60 2.2 punkto bei Nuostatų 10, 21, 22 ir 23 punktų nuostatas, darytina išvada, kad pagrindiniai dokumentai, įrodantys asmens užsienio aukštojoje mokykloje įgytą teisinį universitetinį išsilavinimą, yra diplomas ar kitas pažymėjimas, liudijantis sėkmingai baigtą studijų ar mokymo programą užsienio aukštojoje mokykloje, ir švietimo ir mokslo ministro įsakymas, kuriuo pripažįstama, kad užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka tam tikrą kvalifikaciją, teikiamą Lietuvoje.
Atkreipė dėmesį į tai, kad iš byloje esančios Centro 2007 m. liepos 24 d. pažymos Nr. 14-385, išduotos pareiškėjai, matyti, jog tarp pareiškėjos kvalifikacijos ir atitinkamos Lietuvos Respublikoje teikiamos aukštojo mokslo kvalifikacijos nustatytas esminis skirtumas, todėl Centras nusprendė pareiškėjos kvalifikaciją vertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas (pareiškėja) išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą. Pareiškėja šio Centro sprendimo įstatymo nustatyta tvarka neginčijo, todėl jo teisėtumas ir pagrįstumas nėra paneigtas. Pažymėjo, kad pareiškėja pripažino, kad iki 2007 m. spalio 1 d. kvalifikacinio egzamino neišlaikė.
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad iki Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytos datos (2007 m. spalio 1 d.) pareiškėja nepateikė dokumentų, reikalingų pripažinti, kad ji turi aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą, t. y. nepateikė švietimo ir mokslo ministro įsakymo, kuriuo būtų patvirtinta, kad pareiškėjos užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines, vientisąsias arba antrosios pakopos (magistrantūros) studijas, taigi pareiškėja iki 2007 m. spalio 1 d. neįvykdė Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo antstoliui turėti aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro).
Nukreipė į Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 12 straipsnio 2 dalį. Pažymėjo, kad Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnis numato Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimo netaikymo teismo antstoliams terminą ir teisines pasekmes jam pasibaigus, t. y. tokiu būdu buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis asmenims, kurie iki Antstolių įstatymo įsigaliojimo dienos buvo teismo antstoliai ir kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir Lietuvos antstolių sąrašą. Pabrėžė, jog šiems asmenims buvo nustatyta išlyga, t. y. iki 2007 m. spalio 1 d. jie galėjo dirbti antstoliais ir neturėdami Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo. Vertino, jog, jei asmuo iki pereinamojo laikotarpio pabaigos neįgijo nustatyto išsilavinimo, laikytina, kad asmuo, einantis antstolio pareigas, neatitinka antstolio pareigybei taikomų reikalavimų ir, pagal Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, toks asmuo atleidžiamas iš antstolio pareigų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pereinamojo laikotarpio ir teisinių pasekmių jam pasibaigus nustatymas Įgyvendinimo įstatyme neprieštarauja Antstolių įstatymui.
Atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo 7 straipsnis numatė, jog asmenys, pretenduojantys tapti teismo antstoliais, inter alia turi turėti teisės magistro, teisės bakalauro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą), o Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalys nustatė, kad per septynerius metus nuo Teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo teismo antstoliai, neturintys tinkamo išsilavinimo, turi įgyti išsilavinimą, numatytą Teismo antstolių įstatymo 7 straipsnyje, bei kad tuo atveju, jeigu per nustatytą laiką asmuo neįgyja tinkamo išsilavinimo, jis laikomas praradusiu karjeros statutinio valstybės tarnautojo statusą ir atleidžiamas iš teismo antstolio tarnybos. Be to, to paties įstatymo 2 straipsnio 3 dalis įtvirtino nuostatą, kad dirbti teismo antstoliais trejus metus nuo Teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo dienos gali būti priimami asmenys, kurie turi aukštąjį išsilavinimą ir studijuoja siekdami įgyti teisės magistro, teisės bakalauro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą). Vertino, kad, įsigaliojus Teismo antstolio įstatymui, teismo antstoliai, taip pat ir pareiškėja, žinojo, jog per septynerius metus nuo minėto įstatymo įsigaliojimo jie turi įgyti reikiamą išsilavinimą. Teigė, kad Įgyvendinimo įstatyme, priimtame 2002 m. gegužės 9 d., išsilavinimo reikalavimui netaikymo terminas buvo nustatytas atsižvelgiant į ankstesnį teisinį reguliavimą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į įprastinę teisės krypties studijų trukmę, konstatavo, kad septynerių metų terminas laikytinas protingu terminu nustatytam išsilavinimui įgyti.
Rėmėsi Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 22 d. ir 2008 m. sausio 7 d. nutarimais. Pažymėjo, kad tai, jog pareiškėja pasirinko užsienio aukštąją mokyklą (pareiškėja į Tarptautinio universiteto Maskvoje Kaliningrado filialą įstojo 2003 m.) yra jos pačios teisė ir apsisprendimas. Laikėsi nuomonės, kad, pasirinkdama aukštąją mokyklą ir studijų programą, pareiškėja privalėjo pasidomėti ne tik dėl galimybe įgyti teisinį universitetinį išsilavinimą, bet ir diplomo gavimo bei pripažinimo procedūrų ir reikalaujamą išsilavinimą patvirtinančių dokumentų įgijimo galimybėmis. Atkreipė dėmesį į tai, jog užsienio aukštosiose mokyklose įgyto išsilavinimo pripažinimo Lietuvoje tvarka yra įstatymų reglamentuota ir viešai paskelbta. Konstatavo, jog ginčo situaciją sąlygojo pačios pareiškėjos apsisprendimas ir nesiėmimas visų įmanomų priemonių per įstatymo nustatytą terminą įgyti reikiamą antstoliui išsilavinimą.
Taip pat pažymėjo, kad Nuostatuose yra numatyta galimybė asmens pageidavimu užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimą Centro vadovo sprendimu atlikti skubos tvarka (per 5 darbo dienas), jeigu netrūksta informacijos apie vertinamą užsienyje įgytą kvalifikaciją (13 punktas). Taigi pareiškėja, žinodama, kada ji baigs užsienio aukštąją mokyklą, kada gaus diplomą ir kada turi įgyti reikiamą antstoliui išsilavinimą bei kad jos išsilavinimui pripažinti reikės atlikti tam tikrą procedūrą, privalėjo atitinkamai veikti siekdama atlikti tam tikrus veiksmus (pasidomėti procedūra, laiku pasirūpinti reikiamais dokumentais ir pan.), kad iki Antstolių įstatyme nustatyto termino (2007 m. spalio 1 d.) įgytų reikiamą teisinį išsilavinimą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos neveikimas ir iš to jai kilusios neigiamos pasekmės negali būti pateisinti, pasak pareiškėjos, jos teisėtais lūkesčiais, kadangi jokie teisėti lūkesčiai, kad terminas įgyti reikiamą antstoliui išsilavinimą bus pratęstas ir jis bus ilgesnis nei iki 2007 m. spalio 1 d., teisės aktais numatytas nebuvo.
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Įsakymas Nr. 7P-83 yra pagrįstas ir teisėtas.
Rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, kad pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių dėl pareiškėjos nurodytų teisės aktų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių ir atsakingo valdymo principams, todėl pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 71 straipsniu, panaikino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartimi iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundas ir prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą būtų patenkinti.
Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Remiasi Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimu ir nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas toje dalyje, kurioje buvo pasisakyta dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, naikintinas, kadangi yra nemotyvuotas.
2. Remiasi ABTĮ 105 ir 149 straipsniais ir vertina, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime pasisakydamas dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažeidė minėtas nuostatas, o kartu – ir pareiškėjos procesines teises.
3. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, teigdamas, jog, atsižvelgiant į antstolio atliekamų funkcijų pobūdį ir reikšmę, yra pagrįsta tokiam asmeniui nustatyti tam tikrus profesinius, kvalifikacinius ir kitus reikalavimus, taip pat ir reikalavimą turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą, neįsigilino į bylos esmę, nes pareiškėja to neneigia.
4. Pabrėžia, kad teismai privalo paisyti oficialios konstitucinės doktrinos, ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai interpretavo teisėtų lūkesčių apsaugos principą, o tuo pačiu – ignoravo ir pareiškėjos skunde nurodytus argumentus.
5. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjos argumentų dėl pernelyg trumpo užsienyje įgyto aukštojo išsilavinimo pripažinimo termino.
6. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis Konstitucinio Teismo išaiškinimais ir pereinamojo laikotarpio pabaigą skaičiuoti remdamasis 2000 m. spalio 10 d. Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, numatančia, jog nustatytas išsilavinimas turi būti įgytas per 7 metus nuo Teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 2000 m. spalio 31 d. iki 2007 m. spalio 31 d.
7. Akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjos argumentų, kad užsienyje įgytų kvalifikacijų pripažinimas, priklausomai nuo asmens siekiamo tikslo (dirbti ar mokytis), gali būti dviejų tipų, t. y. profesinis ir akademinis. Taip pat nevertino, kodėl pareiškėja, siekdama tęsti anstolio veiklą, vadovaudamasi Nuostatais, privalo atlikti akademinį užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimą, bei nemotyvuotai atmėtė pareiškėjos argumentą, kad jos profesinis pripažinimas buvo atliktas anksčiau.
8. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas asmenų lygiateisiškumo principą, neatsižvelgė į tai, jog antstolių teisinis statutas, nustatytas Teismo antstolių įstatymu, įsigaliojus Antstolių įstatymui, pasikeitė.
9. Nesupranta, kodėl, anot pirmosios instancijos teismo, pareiškėja, pasirinkdama aukštąją mokyklą ir studijų programą, privalėjo pasidomėti diplomo gavimo ir bei jo pripažinimo procedūromis.
10. Prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, idant būtų ištirta Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių atitiktis Konstitucijai.
Kiti pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra analogiški jos skundo pirmosios instancijos teismui argumentams.
Atsiliepimas
Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti.
Atsiliepime atsakovas teigia, kad ABTĮ nenumato, jog dėl teismo nutarties atmesti prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą galima paduoti atskirąjį skundą. Nurodo, kad Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis yra netekusi galios, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės jos taikyti. Pažymi, jog Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad objektyviai pateisinama yra situacija, kai skirtingų kategorijų asmenims diferencijuotas teisinis reguliavimas nėra uždraustas ir tai negali būti laikoma diskriminacija (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Nurodo, kad pareiškėjos argumentas, jog ji dėl užsienyje įgyto išsilavinimo yra faktiškai diskriminuojama, yra nepagrįsta. Teigia, jog dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimą Lietuvoje, vertinimų, nepasisakys, kadangi tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
Žemesnės instancijos teismas
Kiti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra analogiški jo atsiliepimo į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui argumentams.
Trečiasis suinteresuotas asmuo antstolis S. V. atsiliepimo į pareiškėjos apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl įsakymo Nr. 7P-83, kuriuo pareiškėja, remiantis Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi ir Anstolių įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi, nuo 2007 m. spalio 1 d. buvo atleista iš antstolių ir išbraukta iš Lietuvos antstolių sąrašo, teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl įsakymo Nr. 7P-83 teisėtumo ir pagrįstumo
Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad antstoliu gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro), ne mažiau kaip vienerius metus buvęs antstolio padėjėju ir laimėjęs viešą konkursą arba ne mažiau kaip penkerius metus dirbęs teisinį darbą ir laimėjęs viešą konkursą.
Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis numato, kad teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d., o to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja teismo antstolio (vėliau – antstolio) pareigas eina nuo 1994 m. rugsėjo 28 d. (Pretendento į antstolius anketa, b. l. 151-154). 2002 m. liepos 19 d. pareiškėja pateikė prašymą dėl dalyvavimo viešame konkurse antstolio vietai Alytaus, Lazdijų ir Prienų rajonų apylinkių teismų veiklos teritorijoje užimti (b. l. 157). Ministro 2003 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 4 pareiškėja buvo įrašyta į Lietuvos antstolių sąrašą (b. l. 166-169). 2006 m. gegužės 25 d. pareiškėja buvo atestuota (b. l. 59-60).
Teismo antstolių įstatymo (įsigaliojusio 2000 m. spalio 31 d.) 7 straipsnio 3 punkte buvo nustatyta, kad asmenys, pretenduojantys tapti teismo antstoliais, turi turėti teisės magistro, teisės bakalauro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą).
Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo (įsigaliojusio 2000 m. spalio 31 d.) 2 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad per septynerius metus nuo Teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo teismo antstoliai, neturintys tinkamo išsilavinimo, turi įgyti išsilavinimą, numatytą Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo 7 straipsnyje, o to paties straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, jog jeigu per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą laiką asmuo neįgyja tinkamo išsilavinimo, jis laikomas praradusiu karjeros statutinio valstybės tarnautojo statusą ir atleidžiamas iš teismo antstolio tarnybos.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis pirmiau nurodytu teisiniu reguliavimu, 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-1996/2008 konstatavo, jog, atsižvelgiant į teisėtų lūkesčių apsaugos principą bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismo antstoliams (vėliau – antstoliams) nustatyto išsilavinimo įgijimo terminas turi būti skaičiuojamas vadovaujantis Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, t. y. iki 2007 m. spalio 31 d. Ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvada yra aktuali ir nagrinėjamoje byloje.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja 1987 m. baigė Kauno ekonomikos technikumo teisės specialybės kursą ir jai buvo pripažinta juristo kvalifikacija (b. l. 116). Pareiškėja nuo 1989 m. rugsėjo 1 d. iki 2003 m. rugsėjo 10 d. studijavo Vilniaus universiteto Teisės fakultete, tačiau jos prašymu šios studijos buvo nutrauktos (pažyma P Nr. 914641, b. l. 112-115). 2003 m. pareiškėja įstojo į Tarptautinį universitetą Maskvoje (2003 m. rugsėjo 10 d. sutartis Nr. 163, b. l. 10-13, 75-83). Tarptautinio universiteto Maskvoje diplomas Nr. ??? 0033996 pareiškėjai buvo išduotas 2007 m. kovo 10 d. (b. l. 19-25, 99-111). 2007 m. gegužės 23 d. pareiškėja pateikė Centrui paraišką dėl užsienyje įgytos aukštojo mokslo kvalifikacijos vertinimo (b. l. 95-96) bei Švietimo ir mokslo ministerijai – paraišką dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos akademinio pripažinimo (b. l. 97). Centras 2007 m. gegužės 25 d. raštu Nr. 4-1371 paprašė pareiškėjos pateikti papildomus duomenis (b. l. 117), tą pareiškėja padarė 2007 m. liepos 2 d. (b. l. 118). 2007 m. liepos 24 d. Centro pažymoje dėl pareiškėjos kvalifikacijos įvertinimo Nr. 14-385 nurodoma, kad buvo priimtas sprendimas pareiškėjos kvalifikaciją vertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, jeigu kvalifikacijos turėtoja (pareiškėja) išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą (01S1-UP) Centre (kaip numatyta Nuostatų 14.2 punkte) (b.l. 14-18). 2007 m. rugsėjo 17 d. pareiškėja Centrui pateikė prašymą dėl kvalifikacinio egzamino laikymo 2007 m. rugsėjo mėnesį (b. l. 141). 2007 m. rugsėjo 25 d. pareiškėja pateikė prašymą atidėti kvalifikacinio egzamino laikymą, nes 2007 m. rugsėjo 26 d. ji negalėsianti atvykti dėl ligos (b. l. 143-144; pridedama ir 2007 m. rugsėjo 25 d. medicininė pažyma Nr. 755). Centras 2007 m. lapkričio 13 d. raštu Nr. 4-2922 informavo pareiškėją, kad buvo nustatyta kvalifikacinio egzamino laikymo data – 2007 m. gruodžio 14 d. (b. l. 145). Pareiškėja 2007 m. lapkričio 30 d. pateikė Centrui prašymą nukelti kvalifikacinio egzamino laikymą į 2008 m. vasario mėnesį (b. l. 146, pridedama ir 2007 m. spalio 25 d. medicininė pažyma, b. l. 147). Centras 2007 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. 4-3119 informavo pareiškėją, jog kvalifikacinio egzamino laikymas nukeliamas į 2008 m. vasario mėnesį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 11 d. posėdžio metu pareiškėja nurodė, kad Tarptautinio universiteto Maskvoje jai išduoto diplomo procedūra dar nėra baigta ir kad ji 2008 m. gegužės mėnesį pakartotinai kreipėsi į Centrą dėl kvalifikacinio egzamino laikymo datos nustatymo (teismo posėdžio protokolas, b. l. 239-240).
Pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, išsilavinimas – tai Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pripažinta, asmens tam tikro lygio brandą liudijanti kompetencija, žinios, įgūdžiai, gebėjimai ir vertybinės nuostatos, o to paties straipsnio 7 dalis apibrėžia, jog kvalifikacija – tai įstatymų, Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos teisės aktų nustatyta tvarka pripažintas mokėjimas ir teisė verstis tam tikra profesine veikla. Švietimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog aukštojo mokslo studijų paskirtis – padėti asmeniui įgyti aukštąjį išsilavinimą bei atitinkamą kvalifikaciją ir pasirengti aktyviai profesinei, visuomeninei ir kultūrinei veiklai. To paties straipsnio 3 dalis inter alia numato, kad aukštojo mokslo studijų programas vykdo aukštosios mokyklos – universitetai ir kolegijos, 4 dalis – kad baigus aukštojo mokslo studijų programas įgyjamas aukštasis išsilavinimas ir (ar) kvalifikacija, o 5 dalis – kad aukštųjų mokyklų veiklos principus ir studijų jose tvarką nustato Aukštojo mokslo įstatymas.
Švietimo įstatymo 25 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog Lietuvos gyventojai turi teisę mokytis kitose šalyse, jog ši teisė įgyvendinama asmens iniciatyva ir jog jos garantijas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai arba tarptautiniai susitarimai, o Švietimo įstatymo 39 straipsnio 6 dalis numato, kad užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimą Lietuvoje įgytam išsilavinimui bei Lietuvoje įgyto išsilavinimo patvirtinimą vykstantiems į užsienį reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės aktai ir tarptautinės sutartys. Pagal šio įstatymo 56 straipsnio 11 punktą, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija yra įgaliota vykdyti užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimą Lietuvoje.
Iš pirmiau pacituotų Švietimo įstatymo nuostatų akivaizdu, jog asmens įgytas išsilavinimas ir/ar kvalifikacija (tiek įgyti Lietuvoje, tiek ir įgyti užsienyje) visais atvejais (visų lygių išsilavinimas ir/ar kvalifikacija) turi būti pripažinti tam įgaliotos institucijos (Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimo Nr. 60 2.1.1. punktu institucija, vykdančia užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimą, buvo paskirtas Centras, o to paties nutarimo 2.2 punktu Švietimo ir mokslo ministerija buvo paskirta institucija, vykdančia įgytų kvalifikacijų akademinį pripažinimą). Aukštojo išsilavinimo (tiek universitetinio, tiek ir neuniversitetinio) pripažinimo tvarką ir formą nustato Aukštojo mokslo įstatymas ir Nuostatai.
Aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiama „aukštojo išsilavinimo“ sąvoka: tai išsilavinimas, įgytas baigus pagrindines arba vientisąsias studijas Lietuvos aukštojoje mokykloje arba lygiavertes studijas užsienio aukštojoje mokykloje. To paties straipsnio 2 ir 3 dalyse apibrėžiama, jog aukštoji mokykla yra studijų ir mokslo įstaiga, rengianti specialistus su aukštuoju išsilavinimu šio įstatymo nustatyta tvarka, o diplomas – tai asmens įgytą kvalifikaciją ir mokslo laipsnį liudijantis pažymėjimas, išduodamas baigus pagrindines studijas, specialiąsias profesines studijas, magistrantūrą, vientisąsias studijas, meno aspirantūrą, apgynus daktaro disertaciją. Aukštojo mokslo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta, jog asmeniui, baigusiam bet kurios nuosekliųjų studijų pakopos programą, aukštoji mokykla išduoda tai patvirtinantį nustatytos formos diplomą.
Pagal Aukštojo mokslo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, užsienio aukštosiose mokyklose įgytas aukštasis išsilavinimas pripažįstamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka. Kaip jau buvo minėta, užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimą ir akademinį pripažinimą Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Nuostatai.
Nuostatų 2 punkte numatyta, jog pripažįstama, kad užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka tam tikrą kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje, jeigu vadovaujantis kvalifikacijos vertinimu negalima nurodyti esminių skirtumų tarp teisės aktų nustatytų reikalavimų įgyti minėtą kvalifikaciją Lietuvos Respublikoje, o šių nuostatų 5 punktas apibrėžia, jog akademinis užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimas yra šių nuostatų nustatyta tvarka priimtas sprendimas dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo, liudijantis, kad ši kvalifikacija atitinka reikalavimus, nustatytus kvalifikacijai, kurią įgiję asmenys Lietuvos Respublikoje turi teisę studijuoti, verstis profesine veikla ar dirbti pagal profesiją, kai teisė verstis ja ar darbas pagal ją nėra reglamentuojami Lietuvos Respublikos teisės aktais. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2000) žodį „profesija” paaiškina kaip specialaus pasirengimo reikalaujantį užsiėmimą, verslą (p. 623), o žodį „specialybė” – kaip specialaus pasirengimo reikalaujančią darbo sritį (p. 722). Taigi Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai asmenims, pretenduojantiems tapti antstoliais, yra reikalavimai specialybei, o ne profesijai (nagrinėjamu atveju profesija būtų teisininkas), todėl pareiškėjos teiginys, jog nagrinėjamu atveju turėjo būti atliktas profesinis, o ne akademinis pareiškėjos užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimas, yra nepagrįstas.
Nuostatų 5 punkte taip pat apibrėžta, jog aukštojo mokslo kvalifikacija – tai išsilavinimas, įgytas institucijoje, teisės aktų nustatyta tvarka turinčioje teisę teikti aukštąjį išsilavinimą, taip pat išsilavinimo dokumentas, liudijantis sėkmingai baigtą aukštojo mokslo studijų programą, šiame Nuostatų punkte taip pat detalizuota, kad išsilavinimo dokumentas – tai teisės aktų nustatyta tvarka išduotas diplomas ar kitas pažymėjimas, liudijantis sėkmingai baigtą studijų ar mokymo programą. Pagal Nuostatų 23 punktą, sprendimas dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo įforminamas švietimo ir mokslo ministro įsakymu, kuris išsiunčiamas Centrui. Taigi, sistemiškai aiškinant pirmiau paminėtas Nuostatų nuostatas, akivaizdu, jog pagrindiniai dokumentai, įrodantys, jog asmuo (nagrinėjamu atveju – pareiškėja) įgijo aukštąjį išsilavinimą (nagrinėjamu atveju – aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą) yra išsilavinimo dokumentas (nagrinėjamu atveju – Tarptautinio universiteto Maskvoje diplomas) ir švietimo ir mokslo ministro įsakymas, kuriuo pripažįstama, jog užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka kvalifikaciją, teikiamą Lietuvoje.
Pareiškėja nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog buvo nustatytas pernelyg trumpas užsienyje įgyto aukštojo išsilavinimo pripažinimo terminas.
Kaip jau buvo minėta, pereinamasis laikotarpis tęsėsi nuo Teismo antstolių ir Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymų įsigaliojimo, t. y. 2000 m. spalio 31 d. iki 2007 m. spalio 31 d. Teisėjų kolegijos nuomone, toks terminas, atsižvelgiant į įprastinę teisės krypties studijų trukmę, laikytinas protingu terminu įgyti Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytą išsilavinimą.
Nuostatų 10.2 punkte nustatyta, jog pareiškėjas arba jo įgaliotas asmuo Centrui pateikia išsilavinimo dokumentą arba nustatytąja tvarka patvirtintą išsilavinimo dokumento kopiją. Pagal Nuostatų 13 punktą, vertinimas turi būti atliktas ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo visų dokumentų, numatytų šių Nuostatų 10 punkte, pateikimo dienos. Tuo atveju, jeigu Centras priima sprendimą, numatytą 14 straipsnio 14.2 punkte (vertinti užsienyje įgytą kvalifikaciją kaip lygiavertę atitinkamai kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas įvykdys konkrečius papildomus reikalavimus (išlaikys kvalifikacinį egzaminą ir (ar) baigs papildomus kursus)), kvalifikacinį egzaminą, pagal Centro direktoriaus 2005 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1-55 patvirtinto Kvalifikacinių egzaminų asmenims, siekiantiems užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, ar aukštojo mokslo kvalifikacijų akademinio pripažinimo Lietuvoje, organizavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 9 punktą, galima laikyti ne anksčiau kaip antrą mėnesį skaičiuojant nuo Centro pažymos gavimo dienos, jei yra parengta kvalifikacinio egzamino programa ir nustatyti vertinimo matricos svertiniai koeficientai. Pažymėtina, kad teisės kvalifikacinių egzaminų programos (tiek 01S1-UP, tiek 02S1-Vn) buvo patvirtintos Centro direktoriaus 2004 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. 1-6 (www.skvc.lt/egzaminas). Nuostatų 20 punkte numatyta, jog tais atvejais, kai pareiškėjas siekia užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo, Centras per 5 darbo dienas nuo sprendimo dėl vertinimo priėmimo persiunčia Švietimo ir mokslo ministerijai pažymos apie užsienyje įgytos kvalifikacijos įvertinimą kopiją, dokumentus, nurodytus šių nuostatų 10 punkte, ir dokumentus, patvirtinančius papildomų reikalavimų įvykdymą. Nuostatų 21 punkte įtvirtinta, jog sprendimas dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo turi būti priimamas per mėnesį nuo tos dienos, kai Švietimo ir mokslo ministerija gauna dokumentus, nurodytus šių Nuostatų 20 punkte (į šį laiką neįskaitomas laikotarpis, kai nagrinėjama apeliacija dėl vertinimo šių Nuostatų 25 ir 26 punktuose nustatyta tvarka). Tais atvejais, kai trūksta informacijos apie vertinamą užsienyje įgytą kvalifikaciją arba kai sprendimui dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo priimti reikia papildomų dokumentų apie pripažįstamą kvalifikaciją, Nuostatų 13 ir 21 punktuose nustatyti terminai Centro vadovo arba švietimo ir mokslo ministro sprendimu gali būti pratęsti. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog, pagal Nuostatų 13 punktą, pirmiau aprašyta vertinimo procedūra Centro vadovo sprendimu gali būti atlikta ir skubos tvarka (per 5 darbo dienas), jeigu to pageidauja pareiškėjas ir jei netrūksta informacijos apie vertinamą užsienyje įgytą kvalifikaciją.
Pažymėtina, jog byloje duomenų apie tai, kad pareiškėjos atžvilgiu būtų buvus pažeista pirmiau nurodyta užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimo procedūra, nėra.
Taigi nagrinėjamoje byloje teisės aktų nustatyta tvarka nėra patvirtinta, kad pareiškėja yra įgijusi reikiamą antstoliui išsilavinimą (duomenų apie tai, kad dėl pareiškėjos Tarptautiniame universitete Maskvoje įgyto aukštojo išsilavinimo būtų priimtas Nuostatų 23 punkte nurodytas švietimo ir mokslo ministro įsakymas, byloje nėra). Vien ta aplinkybė, jog jai buvo išduotas Tarptautinio universiteto Maskvoje diplomas, nėra laikytina pagrindu teisėjų kolegijai padaryti išvadą, jog pareiškėjos Tarptautiniame universitete Maskvoje įgytas aukštasis išsilavinimas yra tinkamas antstolio pareigoms eiti, nes tokį faktą konstatuoti gali tik tam įgaliotas subjektas, vadovaudamasis teisės aktais nustatyta specialia tvarka. Darytina išvada, kad pareiškėja iki 2007 m. spalio 31 d. neįvykdė Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo.
Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje yra numatyti atvejai, kada asmuo yra atleidžiamas iš antstolių. Minėtame straipsnyje įtvirtintas atleidimo iš antstolių pagrindų sąrašas, kaip teisingai nurodo pareiškėja, yra baigtinis. Tačiau pažymėtina, jog Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnyje buvo nustatyti Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimo netaikymo teismo antstoliams terminas ir teisinės pasekmės jam pasibaigus. Taigi minėtame Įgyvendinimo įstatymo straipsnyje buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis asmenims, kurie iki Antstolių įstatymo įsigaliojimo dienos buvo teismo antstoliai ir kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą bei Lietuvos antstolių sąrašą, t. y. šių asmenų atžvilgiu buvo nustatyta išlyga, jog jie, kaip jau buvo konstatuota, iki 2007 m. spalio 31 d. galėjo dirbti antstoliais, nors ir neturėjo Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo. Tuo atveju, jeigu asmuo iki 2007 m. spalio 31 d. neįgijo aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo, laikytina, jog jis neatitinka antstolio pareigybei keliamų reikalavimų, dėl ko jis, pagal Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, turi būti atleidžiamas iš antstolių. Teisėjų kolegijos nuomone, Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio nuostatos laikytinos lex specialis Antstolių įstatymo atžvilgiu, todėl pareiškėjos argumentas, kad minėtos nuostatos prieštarauja Antstolių įstatymui, nepagrįstas. Ministras, priimdamas ginčijamą įsakymą Nr. 7P-83, vadovavosi tinkamomis teisės normomis.
Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pareiškėja įstojo į užsienio aukštąją mokyklą, yra jos pačios apsisprendimas, ką patvirtina ir Švietimo įstatymo 25 straipsnio 6 dalis. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjos studijų Tarptautiniame universitete Maskvoje pradžios metu (2003 m. įstojo į minėtą universitetą) galiojęs Aukštojo mokslo įstatymas numatė, jog užsienio aukštosiose mokyklose įgytas aukštasis išsilavinimas pripažįstamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka (3 straipsnio 3 dalis), o užsienio valstybėse suteiktų kvalifikacijų vertinimo ir pripažinimo Lietuvos Respublikoje tvarką nustatė tuo metu galioję Vyriausybės 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1460 patvirtinti Užsienyje įgytų kvalifikacijų vertinimo ir pripažinimo nuostatai. Pažymėtina, jog minėti teisės aktai buvo paskelbti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo nustatyta tvarka, taigi pareiškėja galėjo ir turėjo žinoti minėtas nuostatas. Taigi pareiškėjos skundo pirmosios instancijos teismui argumentas, jog ji tik 2007 m. sužinojo, kad jai reikės atlikti papildomą procedūrą tam, kad jos aukštasis išsilavinimas būtų pripažintas Lietuvoje, yra nepagrįstas.
Teisėjų kolegija laikosi pozicijos, kad pareiškėja, žinodamas, iki kada ji turi įgyti reikiamą antstoliui išsilavinimą, privalėjo atitinkamai veikti, kad per nustatytą terminą (iki 2007 m. spalio 31 d.) įgytų tokį išsilavinimą, todėl jos neveikimas ir iš to jai kilusios teisinės pasekmės negali būti pateisintos, anot pareiškėjos, jos teisėtais lūkesčiais, kadangi jokie teisėti lūkesčiai, jog šis terminas bus pratęstas ir bus ilgesnis negu iki 2007 m. spalio 31 d. ar kad užsienyje įgyto aukštojo išsilavinimo nereikės pripažinti Lietuvoje, negalėjo atsirasti, nes jokie teisės aktai to nenumatė.
Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga, kad pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai, kad tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais ir kad konstitucinė asmens teisėtų lūkesčių apsauga aiškintina neatsiejamai nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, Konstitucijoje įtvirtintos įgytų teisių apsaugos, būtinumo užtikrinti asmens, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų reikalavimų, pasitikėjimą valstybe ir teise.
Pažymėtina, jog pareiškėjos teisėtas lūkestis, kad ji iki 2007 m. spalio 1 d., nors ir neįgijo reikiamo antstoliui išsilavinimo, galės eiti antstolio pareigas, nebuvo pažeistas, tačiau buvo pažeistas jos teisėtas lūkestis šias pareigas, neįgijus aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo, eiti iki 2007 m. spalio 31 d. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog pareiškėjos Tarptautiniame universitete Maskvoje įgytas aukštasis išsilavinimas nei iki 2007 m. spalio 31 d., nei vėliau, jau teisminio ginčo nagrinėjimo metu, nebuvo nustatyta tvarka pripažintas Lietuvoje, daro išvadą, kad ginčijamas įsakymas Nr. 7P-83 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo, tačiau laikytina, kad pareiškėja iš antstolių buvo atleista nuo 2007 m. lapkričio 5 d. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.118 straipsnio 1 dalis ir 1.119 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 162 straipsnio 1 dalies 10 punktas, Vyriausybės 2006 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 1369 „Dėl poilsio dienų perkėlimo 2007 metais”).
Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pagrįstumo
Pareiškėja laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą skundžiamame sprendime, pažeidė pareiškėjos procesinę teisę paduoti atskirąjį skundą bei ABTĮ 105 straipsnį.
ABTĮ 149 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui ABTĮ nustatytais atvejais arba kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai.
ABTĮ 4 straipsnis inter alia numato, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. ABTĮ expressis verbis nenumato galimybės paduoti atskirąjį skundą, jeigu yra atmetamas proceso šalies prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Tokio prašymo atmetimas taip pat neužkerta kelio tolesnei bylos eigai. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jos buvo pažeista jos procesinė teisė nagrinėjamu klausimu paduoti atskirąjį skundą.
Teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas dėl jos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą privalėjo priimti nutartį, juo labiau – kad dėl to buvo pažeistos jos procesinės teisės. Kaip jau buvo konstatuota, dėl tokios pirmosios instancijos teismo nutarties ji nebūtų galėjusi paduoti atskirojo skundo. Tuo tarpu apeliacinio skundo pagalba pareiškėja galėjo apskųsti ir tą dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje buvo pasisakyta dėl jos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Pareiškėja prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalių, taip pat Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių normų konstitucingumo iš esmės grindžia tuo, jog jose nebuvo numatytos išimtys, suteikiančios teisę atitinkamai valdymo institucijai dėl objektyviai pateisinamų priežasčių (nėštumo, vaiko priežiūros, sunkios ligos ir pan.) pratęsti nustatytą 7 metų pereinamojo laikotarpio terminą, pereinamasis laikotarpis turėjo baigtis 2007 m. lapkričio 1 d., o jis Įgyvendinimo įstatyme buvo vienu mėnesiu sutrumpintas, pareinamasis laikotarpis buvo nepakankamas, kad asmenys, tuo pačiu metu dirbantys specifinį darbą, galėtų įgyti reikiamią antstoliui išsilavinimą, be to, reikalavimas dėl tokio išsilavinimo buvo įtvirtintas tik 2000 m.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 7 d. nutarime yra konstatavęs, kad antstolio profesija – tai valstybės kontroliuojama profesija, t. y. toks viešąjį interesą užtikrinančių funkcijų vykdymas, kai tai daro savarankiška profesine (privačia) veikla besiverčiantys asmenys (už atlygį), o jiems šias funkcijas vykdyti perdavusi valstybė turi kontroliuoti, kaip jos yra vykdomos. Pagal Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Taigi iš principo antstolis vykdo valstybės jam deleguotas funkcijas. Dėl šios priežasties valstybė, atstovaujama įstatymų leidėjo, nustatydama antstolio statusą bei tam tikrus reikalavimus tokiam statusui įgyti, turi diskrecijos teisę.
Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl pareiškėjos nurodytų teisės aktų nuostatų atitikties Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių ir atsakingo valdymo principams, todėl pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra.
Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo sprendims yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos D. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.