Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Violeta Miliuvienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal A. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 2 d. nutarimo, kuriuo A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 187 str. 2 d. 400 Lt bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. 2012 m. kovo 12 d. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis 2012 m. kovo 12 d. 18.50 val. Vėžaičių mstl., Klaipėdos r., atsisakė vykdyti teisėtą uniformuoto policijos pareigūno reikalavimą vykti į transporto kontrolės punktą, kai buvo būtina pasverti jo gabenamą krovinį. Tokiais savo veiksmais A. S. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 187 str. 2 d.

Kelių transporto kodekso 14 str. 1 d. aiškiai ir vienaprasmiškai nurodyta, jog šis Kodeksas bei kiti teisės aktai, nustato valstybinės kelių transporto inspekcijos įgaliojimus. Teismo motyvas, jog Kelių transporto kodekso 14 str. 2 d., suteikianti atitinkamas teises ir įgaliojimus išimtinai ir vien tik Valstybinės kelių transporto inspekcijos pareigūnams, leidžia šiomis teisėmis bei įgaliojimais naudotis ir policijos pareigūnams, apelianto teigimu, prieštarauja Lietuvos Respublikoje taikomiems teisinio reguliavimo metodams. ATPK 149 str. 2 d. numatyta, jog šio kodekso nereglamentuojamų administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos santykių atvejais teismas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, mutatis mutandis vadovaujasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) nuostatomis. Administracinės teisės ir baudžiamojo proceso teisės doktrinoje bei praktikoje vienareikšmiškai pripažįstama, jog teisenoje, kurioje sprendžiamas asmens atsakomybės klausimas, naudojamas imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas, apibrėžiamas principu: viskas, kas nėra tiesiogiai leista įstatymo, draudžiama. Tai reiškia, kad pareigūnas turi tik tuos įgalinimus, kuriuos jam suteikia įstatymas. Apelianto teigimu, iš skundžiamame nutarime išdėstyto teisinio reglamentavimo akivaizdu, jog asmens teisėtai reikalauti važiuoti paskui specialųjį automobilį gali tik Valstybinės kelių transporto inspekcijos pareigūnas (KTK 14 str. 2 d.). Nutarime teismas rėmėsi įstatymo analogija, kurios taikymas viešojoje teisėje yra daug ribotesnis nei privatinėje teisėje. Įstatymo analogija viešojoje teisėje galima remtis tik tuo atveju, jei toks teisės taikymas švelnina asmens atsakomybę, išplečia žmogaus teises. Tuo tarpu įstatymo analogijos taikymas, kaip pagrindas išplėsti pareigūnų įgalinimus ir teises duoti nurodymus jiems nepavaldiems asmenims yra nepriimtinas. Remiantis teisėjo logika, policijos pareigūnas, pagrįstai konstatavęs, kad įgyvendina panašius uždavinius ir atlieka tas panašias funkcijas kaip ir teismas, t. y. siekia įgyvendinti teisingumą, nubausti įstatymą pažeidusius asmenis, pasinaudodamas analogija su BPK gali nedoru darbu įtariamą žmogų nuspręsti uždaryti į areštinę ir laikyti ten tiek mėnesių ar metų, kol, jo subjektyviu vertinimu, pagrįstu gerais siekiais, bus išpirkta kaltė prieš visuomenę ir valstybę. Toks teisės taikymas ir aiškinimas veda prie rezultato in absurdum, todėl yra nepriimtinas ir negalimas.

Teismas skundžiamame nutarime nurodė, jog įstatymu paremtas policijos pareigūno nurodymas yra privalomas. Apeliantas pažymi, jog patrulis D. L. „svaidėsi žaibais“ ir pan., tačiau nenurodė jokio įstatymo numatyto pagrindo, iš jų ir Kelių transporto kodekso 14 str. 2 d., kuri neva jam suteikia teisę reikalauti, jog, jo nuomone, 40 tonų viršijančia transporto priemone, neturėdamas atitinamo leidimo, jis privalėjo vykti Lietuvos Respublikos keliais paskui policijos pareigūno automobilį. A. S. teigimu, pareigūnas jam grasino visais įmanomais nemalonumais, bet jokiu įstatymu nepagrindė ir nepaaiškino savo reikalavimo teisėtumo.

Be to, apelianto teigimu, pareigūnai, įtardami, kad jo vairuojamos transporto priemonės sąstatas viršija leistiną svorį, negalėjo iš jo reikalauti važiuoti keliais, pažeidžiant įstatymus, t. y. reikalavimas pažeisti įstatymus negali būti laikomas teisėtu. Transporto priemonės bendrasis svoris, privalėjo būti nustatytas sustabdymo vietoje, tai vėliau ir buvo padaryta.

Net ir neginčijant policijos pareigūnų teisės kontroliuoti ir tikrinti transporto priemones, įstatymu neparemtas reikalavimas, kuriuo nurodoma vykdyti ATPK 145 str. pažeidimą, negali būti laikomas teisėtu ir už jo nevykdymą taikoma atsakomybė. Teisiškai pozityvūs tikslai turi būti įgyvendinami išimtinai teisėtomis priemonėmis.

Be to, apelianto teigimu, teismas skirdamas nuobaudą be pagrindo atsižvelgė į tai, jog jis anksčiau baustas administracine tvarka, nes galiojančių nuobaudų jis neturi. Tuo paneigta ATPK 36 str. prasmė bei administracinės atsakomybės tikslas užtikrinti, kad nebūtų daromi nauji pažeidimai. Tokia teismo pozicija rodo, jog nepaisant to, kad asmeniui taikyta administracinė atsakomybė turėjo teigiamą auklėjamąjį poveikį ir jis metus ar ilgiau nepažeidė teisės aktų reikalavimų, skiriant administracinę nuobaudą, praėjus metams ar dešimčiai metų nuo to laiko, kai asmuo paskutinį kartą baustas pagal ATPK, tai teismų vertinama kaip sunkinanti jo padėtį aplinkybė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius ATPK 187 str. 2 d. pažeidimą, o apylinkės teismo nutarimas, kuriuo nubaustas A. S., pripažintinas teisėtu ir pagrįstu. Nors A. S. iš esmės ginčija pareigūnų įgaliojimų apimtį ir jų veiksmų teisėtumą, tačiau iš skundžiamo nutarimo matyti, jog šiame procesiniame sprendime išsamiai nurodyti teismo motyvai ne tik dėl veikos kvalifikavimo bei įrodymų vertinimo, tačiau kartu išsamiai aptartos įstatymų, reglamentuojančių policijos pareigūnų teises atliekant transporto priemonių krovinių vežimo kontrolės veiksmus, nuostatos.

Priešingai apelianto tvirtinimui, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog policijos pareigūnams yra suteikta transporto priemonių krovinių vežimo kontrolės teisė, t. y. teisė kontroliuoti, ar neviršyta leistina transporto priemonių masė. Tokia išvadą teismas padarė, remdamasi šiomis įstatymo nuostatomis: Kelių transporto kodekso 13 str. 1 d. apibrėžta, kad valstybinė kelių transporto kontrolė – tai veikla, skirta metodinei pagalbai vežėjams teikti, prižiūrėti, kaip vežėjai laikosi įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, kontroliuoti, ar tinkamai tuos reikalavimus vykdo, ir įgyvendinti kitas priemones, užtikrinančias tinkamą teisės aktų reikalavimų laikymąsi ir mažinančias galimų pažeidimų skaičių. To paties kodekso 13 str. 2 d. 3 p. numatyta, kad valstybinę kelių transporto kontrolę atlieka taip pat ir kitos valstybės institucijos, kurioms įstatymų suteikta kontrolės teisė. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 str. 9 d. 4 p. nurodyta, kad eismo priežiūrą vykdo specializuoti policijos padaliniai ir įgalioti policijos pareigūnai. Užtikrindama eismo saugumą, policija kontroliuoja, ar neviršyti leistini transporto priemonių masė ir matmenys. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 18 str. 1 d. 1 p. numatyta, jog policijos pareigūnas, užtikrindamas jam pavestų policijos uždavinių įgyvendinimą, turi teisę, pagrįstai įtardamas, jog padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika, tikrinti su tuo susijusio asmens, transporto priemonės, krovinių dokumentus ir laikinai, kol bus priimtas sprendimas, juos paimti. Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2011-07-19 įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 61.10 p. numato, kad policijos patruliai, vykdantys eismo priežiūrą, privalo vykdyti transporto priemonių krovinių ir keleivių vežimo kontrolę. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 16 str. 1 d., 2 d. numato, kad <...> įstatymai suteikia policijos pareigūnui teisę, įgyvendinant policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus <...>; <...> Įstatymais pagrįsti policijos pareigūnų reikalavimai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Už šių reikalavimų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 str. 7 d. numatyta, kad transporto priemonių vairuotojai privalo vykdyti šiame įstatyme, Policijos veiklos įstatyme, kituose Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytus teisėtus tikrinančių pareigūnų <...> nurodymus, laikytis KET nustatytos elgesio tvarkos, kai <...> policijos <...> pareigūnai sustabdo. Taigi, remdamasis paminėtomis įstatymų nuostatomis, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog policijos pareigūnas D. L., įtardamas, kad daromas administracinis teisės pažeidimas, numatytas ATPK 145 str. 3 d., t. y. vizualiai nustatęs, kad A. S. vairuojamas krovininis automobilis pagal pakrautos medienos kiekį gali viršyti leidžiamą bendrą svorį (tai vėliau ir pasitvirtino, nes pasvėrus krovinį medienos kiekis viršijo 17 tonų), turėjo pagrindą ir visiškai pagrįstai bei teisėtai sustabdė A. S. vairuojamą krovininį automobilį ir pagrįstai pareikalavo važiuoti paskui policijos pareigūnų automobilį į transporto kontrolės punktą pasverti krovinio, kadangi vietoje neturėjo priemonių kroviniui pasverti. Nors apelianto skunde teigiama, kad pareigūnas jam grasino ir nenurodė įstatyme numatyto reikalavimo važiuoti jam paskui policijos pareigūnų automobilį į transporto kontrolės punktą pasverti krovinio pagrindo, tačiau tokią versiją A. S. iškėlė tik apeliaciniame skunde, tuo tarpu sulaikymo dieną jokių pastabų dėl pareigūno elgesio jis nepateikė, paaiškinimo nerašė, bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu dėl to nesiskundė, todėl teismas šiuos apelianto argumentus vertina kaip pastarojo siekį išvengti atsakomybės. Kita vertus, pats A. S. reikalavo transporto priemonę pasverti vietoje, nurodydamas, jog važiuoti į Dirvupių k. pasisverti jam ne pakeliui, dėl to jis patirtų papildomų sąnaudų ir būtų nukrypęs nuo darbo bei poilsio grafiko, tai rodo, jog jis dėl pareigūno reikalavimo sutiko, tačiau siekė išvengti patikros, žinodamas, kad veža draudžiamo svorio krovinį, tai pasitvirtino, nustačius, jog transporto priemonės viršsvoris buvo net 17 tonų.

A. S. be pagrindo apeliuoja į tai, jog ginčijamame nutarime teismas nepasisakė dėl jo Klaipėdos apygardos teismui pateiktame 2012 m. kovo 31 d. skunde išdėstytų argumentų dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto imperatyvaus draudimo versti duoti parodymus prieš save [nemo tenetur se ipsum accusare) principo pažeidimo, nes tokių duomenų byloje nėra. Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, A. S. paaiškino įvykio aplinkybes, teismui nepareiškė, jog atsisako duoti parodymus, todėl teismui nebuvo jokio pagrindo nutarime pasisakyti dėl jo apygardos teismui pateikto skundo, kuriuo jis skundė kitą procesinį sprendimą, argumento.

Priešingai apelianto A. S. tvirtinimui, teismas skirdamas nuobaudą, be kita ko, pagrįstai atsižvelgė į jo asmenybę, t. y. kad jis anksčiau ne kartą baustas administracine tvarka (b. l. 7–9). Nors pažeidimo padarymo metu galiojančių nuobaudų A. S. neturėjo, tačiau tai, jog jis anksčiau nemaža kartų buvo baustas administracine tvarka, rodo, kad anksčiau taikytos administracinio poveikio priemonės, siekiant auklėti, kad jis ateityje laikytųsi įstatymų, teigiamos įtakos neturėjo ir nuobaudos tikslai pasiekti nebuvo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 2 d. nutarimas teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. S. apeliacinio skundo netenkinti ir Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 2 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.