- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-05-08
- Bylos Nr.
- P-442-65-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė (pirm.), Stasys Gudynas, Dainius Raižys (pran.)
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- J. B., D. P.
- Kategorijos
- 66.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 66.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 66.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 66.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. B., E. B. ir J. B. prašymus atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A8-561/2007 pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys J. B., D. P. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. B. kreipėsi į teismą, prašydamas:
1. Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2005 m. gruodžio 20 d. sprendimą „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ Nr. 31/05/22-4655 toje dalyje, kur konstatuojama, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 3191 nepakanka dokumentų mirusios pretendentės V. S. vardu atkurti nuosavybės teises į 1,09 ha bendro ploto žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje (dabartinis adresas – (duomenys neskelbtini), Vilniuje);
2. Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko G. Gibo 2006 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. B20-85 toje dalyje, kur atsisakoma mirusios pretendentės V. S. vardu atkurti nuosavybės teises į 1,09 ha bendro ploto žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje (dabartinis adresas - (duomenys neskelbtini), Vilniuje).
3. Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2006 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. 3B-(7.5)-B-193/2-308 toje dalyje, kur konstatuojama, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 3191 nepakanka dokumentų mirusios pretendentės V. S. vardu atkurti nuosavybės teises į 1,09 ha. bendro ploto žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje (dabartinis adresas - (duomenys neskelbtini), Vilniuje).
4. Įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją mirusios pretendentės V. S. vardu atkurti nuosavybės teises į 1,09 ha bendro ploto žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje (dabartinis adresas - (duomenys neskelbtini), Vilniuje), iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusį pretendentės tėvui M. S. .
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. spalio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2005 m. gruodžio 20 d. sprendimą „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ Nr. 31/05/22-4655 toje dalyje, kur konstatuojama, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 3191 nepakanka dokumentų mirusios pretendentės V. S. vardu atkurti nuosavybės teises į 1,09 ha bendro ploto žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje (dabartinis adresas - (duomenys neskelbtini), Vilniuje); panaikino Vilniaus apskrities viršininko G. Gibo 2006 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. B20-85 toje dalyje, kur atsisakoma mirusios pretendentės V. S. vardu atkurti nuosavybės teises į 1,09 ha. bendro ploto žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje (dabartinis adresas - (duomenys neskelbtini), Vilniuje); panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2006 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. 3B-(7.5)-B-193/2-308 toje dalyje, kur konstatuojama, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 3191 nepakanka dokumentų mirusios pretendentės V. S. vardu atkurti nuosavybės teises į 1,09 ha bendro ploto žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje (dabartinis adresas - (duomenys neskelbtini), Vilniuje). Teismas taip pat įpareigojo Vilniaus apskrities viršininko administraciją mirusios pretendentės V. S. vardu atkurti nuosavybės teises į 1,09 ha bendro ploto žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje (dabartinis adresas - (duomenys neskelbtini), Vilniuje), iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusį pretendentės tėvui M. S.
Teismas pažymėjo, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2003 m. gegužės 23 d. pažymėjime Nr. R4-3389 nurodyta, kad „Vilniaus mst. Magistrato archyviniame fonde, Vilniaus mst. Ribose esančių žemės ūkio paskirties sklypų 1933 m. sąraše įrašytas S. M., (duomenys neskelbtini) turėjęs 1,09 ha žemės“ ir nusprendė, kad šiame pažymėjime nurodytas žemės savininkas M. S. yra pretendentės tėvas, o ne senelis. Tokią išvadą teismas padarė sistemiškai ir logiškai tirdamas archyvinius dokumentus, t. y. 1930 m. balandžio 2 d. pažymėjimą Nr. 271 bei remdamasis byloje neginčijamu faktu, kad pretendentės senelis mirė 1931 m., dėl to negalėjo būti 1933 m. sudarytame sąraše įrašytas kaip šio žemės sklypo savininkas. Dėl to teismas nusprendė, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2003 m. gegužės 23 d. pažymėjimas Nr. R4-3389 patvirtina, jog žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 1933 m. nuosavybės teise priklausė pretendentės tėvui M. S. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą grindė ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjimų Nr. T-3760-K, Nr. S-3759-S, Nr. T-3760-K duomenimis. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendime nurodytą aplinkybę, kad Vilniaus miesto pirmos apylinkės teismas 2005 m. balandžio 19 d. sprendimu panaikino to paties teismo 2003 m. gruodžio 12 d. sprendimą, kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog M. S. vardu iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise buvo įregistruotas 1,64 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) (buvęs (duomenys neskelbtini)), teismas vertino kaip teisiškai nereikšmingą nagrinėjant, ar šis sklypas iki nacionalizacijos priklausė pretendentės tėvui.
II.
Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo A. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gegužės 31 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 13 punkte įtvirtinta dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, vertinimo taisykle, nustatančia, kad jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą, yra nesivadovaujama 2001 m. gruodžio 21 d. ir 2002 m. vasario 21 d. archyvo pažymėjimų duomenimis, kuriuose nurodama, kad pretendentės V. S. tėvas, M. S., 1937 m. (duomenys neskelbtini), Vilniuje turėjo 1,09 ha žemės ( t. 1 b. l. 121, 123 ), nes šie duomenys yra ankstesni, nei paskutiniai 1939 m. duomenys apie pretendentės V. S. tėvo, M. S. , turėtą 0,5 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Teismas, išnagrinėjęs archyvinius dokumentus, nusprendė, kad nėra duomenų, patvirtinančių, jog buvo du savarankiški žemės sklypai adresais – (duomenys neskelbtini), Vilniuje ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje, o paskutiniai duomenys (1939 m. ir 1943 – 1944 m.) apie pretendentės V. S. tėvo, M. S. turėto žemės sklypo dydį, buvusį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuris transformavosi į Bistričios g. 22, Vilniuje, yra 0,5 ha. Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį, kad V. S., iki nustatyto termino (2001 12 31) pateikti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, buvo pateikusi prašymą, kuriuo pretendavo atkurti nuosavybės teises tik į 0,5 ha žemės sklypą, turėtą jos tėvo M. S., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, o į likusį - 1,09 ha žemės sklypą, pretendavo kaip į jos senelio M. S., turėtą žemę. Esant šioms aplinkybėms teismas nusprendė, kad atsakovas pagrįstai ir teisingai nusprendė, jog nepakanka duomenų pretendentei V. S. atkurti nuosavybės teises į didesnio ploto žemės sklypą.
III.
2007 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme gauti A. B. , E. B. ir J. B. prašymai dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A8-561/2007, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 7 punktu (procesas atnaujinimas, jeigu sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų), 8 punktu (sprendimas ar nutartis yra be motyvų), 10 punktu (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį) ir 12 punktu (procesas atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą). Prašymai grindžiami šiais argumentais:
Dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų (ABTĮ 153 str. 2 d. 3 p.)
E. B. ir J. B. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas į bylos nagrinėjimą neįtraukė J. B. teisių perėmėjų E. B. ir J. B. . Minėtiems asmenims nebuvo įteikti atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinis skundas, bylos šalių atsiliepimai į apeliacinį skundą bei pranešimai apie apeliacinės bylos nagrinėjimo vietą ir laiką. Dėl to E. B. ir J. B. nežinojo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra apskųstas ir nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme.
Dėl nutarties motyvų (ABTĮ 153 str. 2 d. 8 p.)
A. B. prašyme atnaujinti procesą nurodė, kad nėra aišku, kuo remiantis yra daromos atitinkamos išvados, kurių pagrindu teismas priėmė sprendimą. Taip pat neaišku, kodėl yra atmetami ir nevertinami dauguma byloje esančių įrodymų, kurie paneigia teismo padarytas išvadas. A. B. teigia, kad teismas nenurodė jokių įrodymų, kurie patvirtintų nagrinėjamoje byloje esančių adresų transformaciją, t. y., kad adresas (duomenys neskelbtini) transformavosi į (duomenys neskelbtini), Vilniuje.
Dėl esminio materialinių teisės normų pažeidimo (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.)
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir šio Įstatymo įgyvendinimo tvarkoje nėra numatyta, kad teisės aktais nustatyto turinio nesilaikymas yra pagrindu pripažinti, kad prašymas yra nepaduotas, t. y. valia atkurti nuosavybės teises į nacionalizuotą turtą yra neišreikšta. Todėl teismas, vertindamas pretendento 2001 m. gruodžio 29 d. V. S. prašymą, kuriuo prašoma atkurti nuosavybės teises į 0,5 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini)Vilniuje, turėjo vadovautis ne tik pažodiniu pretendento prašymo tekstu, bet išsiaiškinti ir tikrąją pretendento valią, t. y. kad pretendentė siekia atkurti nuosavybės teises į 1,09 ha ploto žemės sklypą, buvusį adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Apeliacinės instancijos teismas akivaizdžiai netinkamai išaiškino ir taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 13 punktą. A. B. teigimu, teismas turi įvertinti byloje esančių nuosavybės teises patvirtinančių įrodymų (archyvinių duomenų ir kitų dokumentų) visumą ir spręsti, ar ankstesniu dokumentu konkrečiam asmeniui priskirtas žemės sklypas nacionalizacijos metu priklausė šiam asmeniui, o ne automatiškai atmesti ankstesnio dokumento duomenis apie šio žemės sklypo savininkus. A. B. manymu, teismas pažeidė jo teisę į tinkamą procesą, kurios pasauga yra įvirtinta tiek nacionaliniuose, tiek tarptautiniuose teisės aktuose. A. B. nurodo, kad teismas savo sprendimą pagrindė aplinkybėmis, apie kurių galimumą jam nebuvo žinoma ir proceso metu dėl jų nebuvo ginčijamasi bei nebuvo įrodinėjamas jų pagrįstumas. Todėl apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados buvo visiškai netikėtos (procesinė staigmena), kas nėra leidžiama, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika ir Ministrų Komiteto rekomendacijomis.
Dėl teismo pareigos formuoti vienodą praktiką (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.)
Apeliacinės instancijos teismas, netinkamai taikydamas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalį ir šio Įstatymo įgyvendinimo tvarkos 9 punktą, nukrypo nuo savo anksčiau suformuotos šių normų taikymo praktikos (Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimo ir teisės taikymo rekomendacijų, publikuotų Administracinių teismo praktikoje Nr. 8).Teisėjų kolegija nukrypo nuo Vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos dėl apeliacinės instancijos teismo pareigos grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. P2-190/2007).Teismas nukrypo nuo savo ankstesnės suformuotos praktikos dėl galimumo sprendimą grįsti įrodymų nepakankamumu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-203/2005)
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV
Prašymai atnaujinti procesą administracinėje byloje netenkintini.
Bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodė, kad procesas turi būti atnaujintas, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7, 8, 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais.
E. B. ir J. B. prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodytu pagrindu, nustatančiu, kad procesas atnaujinamas, jeigu sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų.
Remiantis ABTĮ 154 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad prašymą atnaujinti procesą turi teisę paduoti neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys, jeigu įsiteisėjęs sprendimas, nutarimas ar nutartis pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punktu, darytina išvada, jog šios teisės normos įtvirtina dvi esmines sąlygas proceso atnaujinimui tuo atveju, kai šį procesą prašo atnaujinti neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys. Visų pirma, asmenys, pateikiantys tokį prašymą, neturi būti įtraukti į bylos, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nagrinėjimą, antra, šioje byloje priimtame teismo procesiniame sprendime turi būti pasisakyta dėl jų teisių ir pareigų (teismo procesinis sprendimas pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus).
E. B. ir J. B. prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad jiems nebuvo pranešta apie teisme gautą apeliacinį skundą, taip pat apie apeliacinio skundo nagrinėjimo laiką ir vietą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 73 straipsnio 4 dalimi, pranešimo išsiuntimas prilyginamas šaukimo įteikimui ir išsiuntus pranešimą laikoma, kad proceso dalyviams buvo pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą. Nors E. B. ir J. B. prašyme atnaujinti procesą nurodo, jog jie negavo pranešimo, informuojančio juos apie bylos nagrinėjimą teisme, tačiau iš byloje esančių teismo pranešimo kopijų (II t., b. l. 24, 25) matyti, kad teismo pranešimai jiems buvo išsiųsti jų gyvenamosios vietos adresu, todėl, vadovaujantis minėta įstatymo norma, laikoma, kad E. B. ir J. B. buvo informuoti apie bylos nagrinėjimą teisme. Nors teismo sprendimo įžanginėje dalyje E. B. ir J. B. nebuvo įrašyti kaip tretieji suinteresuotieji asmenys, ši aplinkybė vertintina kaip techninis apsirikimas ir nėra pakankamas pagrindas atnaujinti procesą.
A. B. prašyme atnaujinti procesą teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis yra nemotyvuota.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ABTĮ 136 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą. Pagal 133 straipsnį apeliacinis procesas vyksta pagal tas pačias taisykles kaip ir procesas pirmosios instancijos teisme, todėl sprendžiant klausimą dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, reikia remtis ABTĮ 86 straipsniu. Šis straipsnis numato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus.
Procesas, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu, gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvuojamoji dalis (II t., b. l. 37 – 39) iš esmės atitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies nuostatas (ABTĮ 133 str.). Suinteresuoto asmens netenkinantys ar, jo manymu, nepakankamai išsamūs motyvai pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasmę negali būti prilyginami motyvų nebuvimui. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu yra nepagrįstas.
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus. Pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje P17-216/2007).
A. B. nepateikė įrodymų, jog šioje administracinėje byloje apeliacinės instancijos teismas, taikydamas ir aiškindamas materialinės teisės normas, padarė esminį šių normų pažeidimą. A. B. prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo tik savo alternatyvų teisės normų (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo bei Įstatymo įgyvendinimo tvarkos), taikytų išnagrinėtoje administracinėje byloje, aiškinimą. Pabrėžtina, kad byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalies nuostatą, numatančią, jog teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegijos nuomone, remiantis prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytais motyvais, nėra pagrindo konstatuoti, jog Vyriausiasis administracinis teismas, šioje administracinėje byloje priimdamas sprendimą, padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, todėl procesas šiuo pagrindu neatnaujinamas.
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.
ABTĮ 13 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Dėl to teisėjų kolegija vertins įstatymo taikymo šioje byloje ir prašyme nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose atitikimą vienodos teismų praktikos aspektu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste. Įvertinus minėtose A. B. nurodytose nutartyse (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. P2-190/2007 ir Nr. A7-709/2003) padarytas išvadas, pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nukrypta nuo suformuotos administracinių teismų praktikos, nėra.
A. B. teigia, kad įrodymų nepakankamu teismo sprendimas turėtų būti grindžiamas tik tais atvejais, kai nei šalių pateiktų, nei teismo iniciatyva surinktų įrodymų pagrindu nepavyksta įrodyti egzistuojant bylai reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad A. B. ginčijama apeliacinės instancijos teismo sprendimo išvada dėl adresų transformavimosi buvo padaryta, remiantis atsakovo sprendimu, pareiškėjo neprieštaravimu bylos nagrinėjimo metu, Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjimų analize (II t., b. l. 38, 39), todėl negalima sutikti su A. B. teiginiu, kad teismo sprendimas yra grindžiamas įrodymų nepakankamumu. Vadinasi, pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nukrypta nuo suformuotos administracinių teismų praktikos, nėra.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, A. B., E. B. ir J. B. prašymai atnaujinti procesą Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 7, 8, 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais netenkinami.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 7, 8, 10, 12 punktais, 159 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A8-561/2007.
Nutartis neskundžiama.