Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Henriko Sadausko, Liudmilos Zaborovskos, Nijolės Žalnieriūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjui V. A., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl pensijos nepriemokos priteisimo, sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Paaiškina, kad Ministerijos 1999-04-20 sprendimu jam buvo paskirta Pensija, mokamas 360 Lt bazinės pensijos dydžio priedas. 2010-01-01 įsigaliojus Laikinajam įstatymui, jam kiekvieną mėnesį yra mokama sumažinta Pensija. Ministerija, taikydama Laikinojo įstatymo 4 str. 1 dalį ir 5 str. 1 dalį, jam nuo 2010-01-01 iki 2012-12-01 neišmokėjo 6713,06 Lt (34 675,25 - 27 962,19), kas sudaro 19,4 proc. visos jam priskaičiuotos Pensijos. Taigi pareiškėjui padaryta žymi žala. Minėtas teisinis reguliavimas pažeidžia teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai yra ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę.

Pareiškėjo manymu, Konstitucijos 52 straipsnio nuostata suponuoja įstatymų leidėjo pareigą, įstatymu nustatant tam tikrą pensiją, įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šios pensijos mokėjimą asmenims, atitinkantiems įstatyme nustatytas sąlygas. Asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas. Kai įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga. Pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami teisės reikalauti mokėti pensinio aprūpinimo išmokas turtiniai aspektai. Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio

aprūpinimo santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Jeigu pertvarkant pensijų sistemą neliktų įstatymais nustatytų Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų arba šių pensijų teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų nustatyti teisingą susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama.

Pareiškėjo manymu, Laikinojo įstatymo 4 str. 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami iš konstitucijos 23, 52 straipsnių kylantys imperatyvai, todėl šioje byloje yra galimas ir civilinės atsakomybės taikymas Lietuvos valstybei. Bet kokie Seimo veiksmai (neveikimas) yra pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. Pagal analogiją taikant Civilinio kodekso (CK) 2.81 str. 1 dalį, tinkamu atsakovu gali būti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės. Seimo kaltė kvalifikuotina kaip neatsargumas. Bet nagrinėjamu atveju kaltė nėra būtina valstybės civilinės atsakomybės sąlyga. Neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad pareiškėjas patyrė nuostolius, kurių dydis yra lygus jo negautoms pajamoms – neišmokėtai Pensijos daliai. Tai apima visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas. Kadangi, viena vertus, Lietuvos valstybei yra taikytina civilinė atsakomybė, kita vertus, dėl neteisėtų Ministerijos veiksmų jam nebuvo išmokėta visa priklausanti Pensija, pareiškėjo manymu, abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) 2012-07-23 nutartyje Nr. A-552-2747/2012 išaiškino, kad teisėjų valstybinės pensijos dalies neišmokėjimas buvo sąlygotas tuo, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai Seimas, netinkamai reglamentavo pensijos mokėjimo klausimus, o vėliau, po 2010-04-29 KT nutarimo priėmimo, laiku neužpildė susidariusios teisės spragos. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai neišmokėtą teisėjų valstybinės pensijos dalį priteisė iš Lietuvos valstybės, o ne Nacionalinės teismų administracijos. Atsižvelgiant į tai, teismas šioje byloje įpareigos išmokėti neišmokėtą Pensijos dalį tinkamą atsakovą (b.l. 1-3, 9-12).

Paaiškina, kad pareiškėjui Pensija buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 str. 1 dalį, kuri KT 2012-02-06 nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Pareiškėjui 2010 m. gegužės – rugpjūčio mėn. buvo taikoma Laikinojo įstatymo 5 str. 1 dalis, nes jis turėjo draudžiamųjų pajamų. Tačiau pareiškėjas šio perskaičiavimo neginčija. Be to, nors Laikinojo įstatymo 5 str. 1 dalis buvo pripažinta prieštaravusia Konstitucijai, tačiau KT 2011-10-25 nutarime išaiškino, kad KT nutarimo teisinė galia yra nukreipta į ateitį. Taigi 2012-02-06 nutarimas galioja tik į ateitį ir negali būti taikomas ginčijamam sprendimui, nes santykių iki nutarimo įsigaliojimo teisiškai nepaveikia. Įstatymų leidėjas galėjo nustatyti, kad įstatymas, kuriuo buvo taisoma Laikinojo įstatymo 5 str. 1 dalis, galiotų retroaktyviai, tačiau to nepadarė. Todėl ginčijamas sprendimas vertintinas pagal jo priėmimo ir vykdymo metu galiojusią teisę. Ministerijos sprendimai atitiko tiek iki KT nutarimo, tiek ir po jo buvusį teisinį reguliavimą (b.l. 18-19, 30-31).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Faktinės bylos aplinkybės.

Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad Ministerijos sekretorius 1999-07-30 patvirtino išvadą, kuria V. A. nuo 1999-04-20 neterminuotai buvo paskirta 611,91 Lt dydžio Pensija (b.l. 22).

Ministerijoje 2013-01-02 buvo gautas V. A. 2012-12-31 prašymas nurodyti, kurios iš teisės normų, pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijai, buvo taikomos perskaičiuojant jam paskirtą Pensiją, kokiu dydžiu kiekvieną mėnesį laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. gruodžio mėn. buvo sumažinta jam paskirta Pensija, bei išmokėti neteisėtai neišmokėta Pensijos dalį (b.l. 25-26). Į šį prašymą Ministerija atsakė 2013-01-14 raštu Nr. 1D-612(11), kad, įsigaliojus Laikinajam įstatymui, jam Pensija buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 dalį bei įstatymo 2 priedą. KT 2012-02-06 nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, todėl iki 2013-12-31 Pensijos bus ir toliau mažinamos pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 dalį. Vykdant KT 2012-02-06 nutarimą, buvo priimtas Laikinojo įstatymo 5, 8

straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas, kuris įsigaliojo nuo 2012-09-01, todėl, apskaičiuojant ir išmokant Pensijas už 2012 m. rugsėjo mėn., pensijų gavėjams, turintiems draudžiamųjų pajamų, Pensijos pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį nebemažinamos. Įstatymas sumažintų Pensijų kompensavimo nenumato. Todėl nėra teisinio pagrindo mokėti pareiškėjui 670,15 Lt Pensiją ir išmokėti nepriemoką. Ministerija kartu su 2013-01-14 raštu Nr. 1D-612(11) pateikė pareiškėjui pažymą apie 2010-2012 m. pensijos dydį (b.l. 27-28).

Pagal Sveikatos priežiūros tarnybos 2013-01-08 pažymą Nr. 11PP(P)-188 V. A. taikant Laikinojo įstatymo 4 str. laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2010 m. kovo mėn. ir nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. iki 2012 m. lapkričio mėn. buvo apskaičiuota 863,78 Lt dydžio Pensija, laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio mėn. iki 2010 m. liepos mėn. – 650 Lt Pensija. Pritaikius Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatas laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės mėn. iki 2010 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjui buvo išmokama tokio dydžio Pensija: 2010 m. gegužės mėn. – 353,54 Lt, 2010 m. birželio mėn. – 316,36 Lt, 2010 m. liepos mėn. – 334,75 Lt, 2010 m. rugpjūčio mėn. – 394,14 Lt (b.l. 29).

Teisės aktų, reglamentuojančių ginčo teisinius santykius, analizė bei išvados.

Minėta, jog pareiškėjas yra valstybinės pareigūno pensijos gavėjas.

Nei 1994-12-22 Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymas Nr.I-730 (redakcija aktuali 2012-12-31 dieną), nei 2005-07-01 Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas Nr.X-212 (redakcija aktuali 2013-02-28 dieną) ginčų valstybinės pareigūno pensijos klausimais nagrinėjimo tvarkos nenumato.

Ginčų nagrinėjimo bei kreipimosi į teismą termino klausimus nagrinėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir pasisakė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (LVAT nutartis adm. byloje Nr. AS525-575/2010). Specialūs įstatymai gali numatyti kitokius skundo (prašymo) administraciniam teismui padavimo terminus, nei ABTĮ 33 str. 1 dalyje numatytas vieno mėnesio terminas. Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymas bei Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas. Išanalizavusi ginčui aktualų teisinį reguliavimą, nustatytą Valstybinių pensijų įstatyme bei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme, išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Šiuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Išplėstinė kolegija, įvertinusi pažeistos teisės pobūdį, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti (ABTĮ 4 str. 6 d.). Gi kompetentingų įstaigų, mokančių valstybinio socialinio draudimo pensijas, sprendimų apskundimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnis. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą, tokių įstaigų sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, galėjo būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai galėjo būti apskundžiami teismui. Pažymėjo, kad į valstybinių socialinio draudimo pensijų klausimus reglamentuojančias teisės normas netiesiogiai nukreipia ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas. Pagal šio įstatymo 12 str. 2 dalį, skirdamos ir mokėdamos karių ir pareigūnų valstybines pensijas, kompetentingos institucijos vadovaujasi Vyriausybės patvirtintais Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai). Ginčo metu galiojusių Nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83, 27 punktas nustato, kad kitus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo, mokėjimo, ginčų sprendimo klausimus, nenumatytus šiuose nuostatuose, reguliuoja Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, patvirtinti Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156. Ginčo laikotarpiu galiojęs Valstybinių socialinio

draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 101 punktas nustatė, kad pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį socialinio draudimo skyriaus direktoriaus ar jo įgalioto šio skyriaus valstybės tarnautojo sprendimai pensijų klausimais gali būti apskųsti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą.

Išplėstinė teisėjų kolegija nagrinėtoje byloje padarė išvadą, jog pagal įstatymo analogiją taikant Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų normas, pareiškėjas dėl pažeistų teisių visų pirma privalėjo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, galėjo skųsti nepalankų sprendimą teismui. Iš esmės pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą.

Nagrinėjamoje byloje jau minėta, kad pareiškėjui V. A. pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį sumažinta valstybinė pensija už 2010 m. gegužės mėnesį išmokėta 2010 m. birželio gegužės mėnesį (b.l.15). Į valstybinę pensiją mokančią instituciją (Ministeriją) pareiškėjas kreipėsi 2012 m. gruodžio 31 d. (b.l.25). Taigi, nustačius, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi nepažeidęs pagal analogiją taikytino trejų metų termino, nustatyto tokiems reikalavimams pareikšti, bei paisant iš Konstitucijos, inter alia jos 30 str. 1 dalies nuostatų kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, teismas sprendžia, kad pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti pašalinti jo teisių pažeidimą, susijusį su neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemoka ir termino kreiptis į teismą nepraleido.

Dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo, pagrįstumo.

1994 m. gruodžio 22 d. Valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-730 1 str. 3 dalyje (1995-07-04 įstatymo Nr. I-1012, 2002-07-02 įstatymo Nr. IX-1013, 2006-12-12 įstatymo Nr. X-978 redakcija) nustatyta, kad inter alia pareigūnų valstybinės pensijos skiriamos pagal specialius įstatymus.

Toks įstatymas yra 2005 m. gegužės 19 d. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas Nr. X-212, kurio 4 str. 1 punkte nustatyta, kad pagal šį įstatymą, be kita ko, yra skiriama pareigūno valstybinė pensija už tarnybą (1 p.).

2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 1 str. 2 d. 1 punkte nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą. Laikinojo įstatymo 4 str. 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Laikinojo įstatymo 1 priede nustatyta koeficiento, taikomo apskaičiuojant valstybinių pensijų, rentų ir kompensacijų dalį, apskaičiavimo formulė K = 0,95, kai P < = 70 Lt; K = 1 – {0,05 + [(0,1 – 0,05): (200 – 70)] x (P – 70)}, kai 70 < = P < = 200 Lt; K = 1 – {0,1 + [(0,15 – 0,1): (800 – 200)] x (P – 200)}, kai 200 < = P < = 800 Lt; K = 1 – {0,15 + [(0,2 – 0,15): (1 800 – 800)] x (P – 800)}, kai 800 < = P < = 1 800 Lt; K = 0,8, kai P > = 1 800 (K – koeficientas; P – išmokos (išmokų sumos) dydis).

Laikinojo įstatymo 5 str. 1 dalyje (2010-02-11 įstatymo Nr. XI-680, 2010-10-26 įstatymo Nr. XI-1072 redakcija) nustatyta, kad valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, rentų buvusiems sportininkams, dirbantiems kūno kultūros ir sporto srityje, kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų darbuotojams bei šalpos kompensacijų gavėjams, kurie po išmokos paskyrimo yra arba buvo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus ir kurie tą mėnesį, į kurį atsižvelgiama apskaičiuojant mokėtiną išmokos dalį, turėjo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna (gavo) ligos (įskaitant

darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), mokama paskirtos, o jei išmoka yra perskaičiuota pagal šio įstatymo 4 straipsnį, – perskaičiuotos išmokos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į draudžiamųjų pajamų dydį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas, kai išmoka mokama už praėjusį mėnesį, atsižvelgiama į užpraeito mėnesio draudžiamąsias pajamas.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios 2012-06-30 įstatymu Nr. XI-2195 nuo 2012-09-01.

Laikinojo įstatymo 16 str. 4 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2010 m. liepos 1 d. parengia ir patvirtina sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą.

KT 2012-02-06 priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo inter alia pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 str. 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai;

pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 str. 1 dalis (2010 m. vasario 11 d. redakcija; 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

pripažino, kad Laikinojo įstatymo 16 str. 4 dalis tiek, kiek įstatymu nėra nustatyti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų esminiai kompensavimo elementai, neprieštarauja Konstitucijai;

nutraukė bylos dalį pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo - prašymus ištirti, ar Laikinojo įstatymo 16 str. 4 dalis tiek, kiek joje nenustatytas pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų kompensavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

Laikinasis įstatymas tiek, kiek jame nenustatytas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

Laikinojo įstatymo 16 straipsnis tiek, kiek jame nenustatytas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

KT nustatė, kad pagal Laikinojo įstatymo 5 str. 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nuostatas valstybinės pensijos perskaičiuojamos draudžiamųjų pajamų turintiems ir privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiamiems asmenims, dirbantiems tam tikrą darbą, išskyrus asmenis, užsiimančius tam tikru verslu; jiems valstybinės pensijos dar kartą perskaičiuojamos pagal Laikinojo įstatymo 5 str. 2 dalies nuostatas. Valstybines pensijas gaunantiems, tačiau nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems asmenims Laikinojo įstatymo 5 str. 1, 2 dalių (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nuostatos netaikomos. KT konstatavo, kad įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu valstybinių pensijų gavėjams valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 str. 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams.

Įvertinus pasakytą, teismas sprendžia, jog pareiškėjo reikalavimas priteisti sumokėti jam valstybinės pensijos dalį, kurios jis negavo dėl nekonstitucine pripažintos teisės normos, iš esmės yra teisingas ir teisėtas.

Pareiškėjas prašo solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Ministerijos priteisti 6713,06 Lt neišmokėtą Pensijos dalį. Tačiau ši suma apskaičiuota neteisingai, nes minėta, jog pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį atliktas Pensijos perskaičiavimas nėra pripažintas nekonstituciniu.

Nepriemokos dydį sudaro skirtumas tarp pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį perskaičiuotos pensijos sumos (650,00+650,00+650,00+863,78=2813,78) ir realiai išmokėtos pensijos, dar kartą perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį (1398,79 Lt) ir yra 1414,99 Lt. Tad šis skundo reikalavimas tenkinamas iš dalies.

Dėl KT nutarimo galiojimo „į priekį“.

Atsakovė ir Valstybės atstovė savo nesutikimą su skundu, be kita ko, argumentuoja ir cituoto KT nutarimo „galiojimu į priekį“.

Teismas dėl šio argumento pasisako, kad šiuo atveju asmenys, gavę iš esmės neteisėtai perskaičiuotą (sumažintą) valstybinę pensiją, teisę į teisminę gynybą įgyja jiems pradėjus mokėti sumažintą pensiją ir kreipimosi į teismą trukmę riboja tik ieškinio senatis. Tokios pozicijos teisingumą patvirtina ir KT 2011 m. spalio 25 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame KT konstatavo, kad įvairūs įstatymai, poįstatyminiai teisės aktai reguliuoja santykius, susijusius su sprendimų (taip pat administravimo subjektų, teismų sprendimų) vykdymu, šių teisės aktų nuostatas vykdymo procese taiko teismai ir kitos teisę taikančios institucijos. Tai, ar KTĮ 72 str. 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau yra įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato teismai ir kitos teisę taikančios institucijos, taikydamos atitinkamas su sprendimo vykdymu susijusius santykius reglamentuojančias įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintas teisės normas. KT nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (adm. byla Nr. A5-1831/2011), inter alia įvertinusi ir KT 2011-10-25 nutarimo teiginius, konstatavo, kad Konstitucijos 30 str. 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (KT 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas). Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (KT 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas). Pabrėžė, kad pažeistą pareiškėjo

teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi - asmuo net ir per įstatyme nustatytą terminą kreipęsis į teismą dėl inter alia iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai tokių teisių apginti teisme negalėtų. Teisėjų kolegija konstatavo, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą, apmokėjime už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc.

Dėl reikalavimo panaikinti Ministerijos 2013-01-14 sprendimą Nr. 1D-612-(11) pagrįstumo.

Minėta, jog V. A. Ministerijoje gautu prašymu be kita ko prašė išmokėti jam neteisėtai neišmokėtą Pensijos dalį. Į šią prašymo dalį Ministerija atsakė, kad KT 2012-02-06 nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, todėl iki 2013-12-31 Pensijos bus ir toliau mažinamos pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 dalį. Vykdant KT 2012-02-06 nutarimą, buvo priimtas Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas, kuris įsigaliojo nuo 2012-09-01, todėl, apskaičiuojant ir išmokant Pensijas už 2012 m. rugsėjo mėn., pensijų gavėjams, turintiems draudžiamųjų pajamų, Pensijos pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį nebemažinamos. Įstatymas sumažintų Pensijų kompensavimo nenumato.

Minėta, jog KT savo 2012-02-06 nutarime pasisakė, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, kad Laikinasis įstatymas tiek, kiek jame nenustatytas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Toks KT nutarimas reiškia, jog institucijos, skiriančios,

apskaičiuojančios ir mokančios valstybines pensijas, iš esmės neturi teisinio pagrindo, reiškia - ir prievolės – kompensuoti pensijos praradimus administracine tvarka, t.y. be teismo sprendimo. Todėl skundžiamas sprendimas, kuriuo, atsisakyta išmokėti pensijos nepriemoką yra teisėtas, pagrindo jį naikinti nėra.

Dėl reikalavimo iš atsakovų priteisti 6000 Lt moralinės žalos kompensacijos pagrįstumo.

2006 m. birželio 27 d. Viešojo administravimo įstatymo Nr. X-736 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 str. 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. <...> CK 6.271 str. 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Šiuo atveju neturtinės žalos atsiradimas, anot pareiškėjo, kildinamas iš neteisėtų atsakovų – Ministerijos ir Lietuvos valstybės (Vyriausybės) – veiksmų.

LVAT 2009 m. lapkričio mėn. 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-556-1241-09 išaiškino, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Todėl teismas, spręsdamas dėl reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, turi visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti paminėtų sąlygų, būtinų valstybės ir savivaldybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą, bei nurodyti konkrečius motyvus bei argumentus, kurių pagrindu padaro vienokią ar kitokią išvadą (administracinė byla Nr. A-6-1286/2006).

Ministerija, iki KT nepripažino aptartų teisės normų antikonstitucinėmis, privalėjo jas vykdyti ir pareigūnams pensijas apskaičiuoti ir išmokėti pagal teisės aktų reikalavimus.

Kas dėl atsakovės – Lietuvos valstybės - deliktinės atsakomybės, atsiradusios dėl teisės aktų, kuriuos KT vėliau pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai, priėmimo, už neturinės žalos padarymą, tai ji, kolegijos nuomone, negalima. Minėta, kad pagal VAĮ 42 straipsnį bei ABTĮ atlyginama turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, t.y. žala turi būti padaroma viešojo administravimo srityje, tuo tarpu Valstybės (Seimo) įstatymų leidybos veikla negali būti laikoma viešuoju administravimu.

Tad šiuo atveju nėra nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1, 2 p., 127 str., kolegija

nusprendė:

pareiškėjo V. A. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti V. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės 1414,99 (vieną tūkstantį keturis šimtus keturiolika litų 99 centus) valstybinės pareigūno pensijos nepriemoką.

Likusią skudo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.