Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-10-10 · Administracinė byla Nr. A-662-3536-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2011-06-13Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-10-10Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-10-10
Bylos Nr.
A-662-3536-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03119-2010-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Sutkevičius
Pareiškėjas
V. A.
Atsakovas
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos
Kategorijos
  • 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A662-3536/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03119-2010-0Procesinio sprendimo kategorija 16.6 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. spalio 10 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant pareiškėjui V. A.,pareiškėjo atstovei D. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinei dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą bei darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. A. skundu (b. l. 1-7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės (toliau – ir Varėnos rinktinė) vado 2010 m. spalio 14 d. įsakymą Nr. TE-113 „Dėl V. A. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas), įpareigoti Varėnos rinktinę grąžinti jį į Varėnos rinktinės Sargybų būrio specialisto pareigas, priteisti iš Varėnos rinktinės vidutinį jo darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Nurodė, kad iki 2010 m. spalio 13 d. ėjo Varėnos rinktinės Tribonių užkardos Sargybų būrio specialisto pareigas. 2010 m. spalio 13 d. buvo patvirtinta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 20-47 „Dėl pareigūno vardo pažeminimo“ (toliau – ir Išvada), kurioje konstatuota, jog V. A. 2010 m. kovo 10 d. tarnybos metu, pasinaudodamas pašalinio asmens pagalba, įsigijo alkoholinių gėrimų ir cigarečių, kuriuos, paslėpęs asmeniniame krepšyje ir nepateikęs muitiniam tikrinimui, išvežė iš pasienio kontrolės punkto teritorijos. Varėnos rinktinės vadas Įsakymu, vadovaudamasis Išvada ir Vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu, atleido V. A. iš vidaus tarnybos. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-489/2007, 2008 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-723/2008, 2004 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-886/2004 ir pabrėžė, kad atleidžiamo pareigūno poelgis, kaltė turi būti neginčytinai įrodyti, negalima remtis prielaidomis ar spėjimais. Pažymėjo, kad Įsakymas buvo priimtas nepasibaigus procesui dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo dėl galimai padarytos veikos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimas) ir darė išvadą, kad Varėnos rinktinė, atleisdama jį iš tarnybos, nesulaukusi apeliacinės instancijos teismo sprendimo, realiai pradėjo vykdyti neįsiteisėjusį teismo sprendimą. Pareiškėjo manymu, tarnybinį patikrinimą atlikęs pareigūnas neįvertino, kad šiuo atveju nėra savarankiško tarnybinio nusižengimo požymių, leidžiančių atriboti jį nuo nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo. Teigė, kad Varėnos rinktinė negalėjo konstatuoti pažeidimų, kol nesulaukė baudžiamojo proceso pabaigos, todėl nesilaikė vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 10 punkto reikalavimų. Tvirtino, kad Išvadoje nėra įrodytas vienas iš pagrindinių pareigūno vardo pažeminimą lemiančių elementų – kaltė. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-604/2009 ir paaiškino, kad nors ir neginčijo fakto, jog 2010 m. kovo 10 d. turėjo su savimi didesnę sumą pinigų nei numato Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) vado 2006 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. 382 1.1 punktas, bei alkoholinių gėrimų, tačiau, jo nuomone, nenustačius ir neįrodžius, jog šių daiktų turėjimas akivaizdžiai žemina vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauna pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga ar ją kompromituoja, jam skirta tarnybinės atsakomybės priemonė – atleidimas iš tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo, yra neadekvati.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinė atsiliepimu į skundą (b. l. 14-16) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog 2010 m. spalio 13 d. Varėnos rinktinėje buvo atliktas tarnybinis patikrinimas, kurio metu buvo nustatyta, kad V. A., būdamas statutiniu valstybės tarnautoju, 2010 m. kovo 9 d., nuo 20.30 val. iki 2010 m. kovo 10 d., 9.30 val., būdamas paskirtas vykdyti tarnybą tarptautiniame Šalčininkų pasienio kontrolės punkte, būdamas paskirtas šio posto pamainos vyresniuoju, vadovaudamas pamainoje esantiems keturiems pareigūnams, susitaręs su pasieniečiu J. Š., per pašalinį asmenį, iš neapmokestinamų prekių parduotuvės „Duty free“, esančios Šalčininkų pasienio kontrolės punkto teritorijoje, įsigijo 6 butelius degtinės „Gera Premium Vodka“ ir 20 pakelių cigarečių „Winston“. Įsigytą degtinę abu pareigūnai pasidalijo pusiau – po 3 butelius, o cigaretes pasiėmė tik V. A.. 2010 m. kovo 10 d. ryte, baigdamas tarnybos pamainą, V. A. įsigytus 3 butelius degtinės ir 20 pakelių cigarečių, paslėpęs juos krepšyje, išvengdamas muitinės kontrolės ir nesumokėdamas priklausomų sumokėti mokesčių, tarnybiniu automobiliu išvežė iš Šalčininkų pasienio kontrolės punkto teritorijos, tačiau buvo sulaikytas Varėnos rinktinės Imuniteto poskyrio pareigūnų. Patikrinimo metu paaiškėjo, kad tarnyboje V. A. su savimi turėjo ir 120 litų, nors Tarnybos vado 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 382 tai draudžiama. Paaiškino, kad Išvadoje buvo įvertinti turimi duomenys, teigė, kad V. A., nuolat vykdydamas tarnybą Šalčininkų pasienio kontrolės punkte, žinojo, kad neapmokestinamų prekių parduotuvėje „Duty free“ gali apsipirkti tik iš Lietuvos Respublikos išvykstantys asmenys. Kadangi tai žinodamas pareigūnas tarnybos metu sąmoningai kreipėsi į pašalinį asmenį ir jo pagalba įsigijo degtinės ir cigarečių, darė išvadą, kad V. A. padarė veiksmus, kurie kenkė Tarnybos reputacijai, kitų pareigūnų autoritetui, juos kompromitavo. Pabrėžė, kad pareiškėjo veiksmai buvo padaryti sąmoningais ir apgalvotais tyčiniais veiksmais, todėl darė išvadą, kad V. A. ne tik pažemino pareigūno vardą, bet ir sulaužė duotą priesaiką. Teigė, kad tarnybinio patikrinimo išvada nebuvo grindžiama pareiškėjo nurodomu teismo nuosprendžiu ir teismo nustatytais įrodymais, joje tik pažymima, kad V. A. teisminio posėdžio metu yra patvirtinęs tarnybinio patikrinimo metu nustatytus savo veiksmus, įgyjant degtinę bei cigaretes ir juos išvežant iš pasienio kontrolės punkto teritorijos. Pabrėžė, kad V. A. padarė ne tarnybinį nusižengimą, o veiksmus, kuriais akivaizdžiai pažemino pareigūno vardą ir kurie sudaro atskirą atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindą, numatytą Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Pažymėjo, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje nėra jokių teiginių, jog V. A. yra kaltas kurios nors nusikalstamos veikos padarymu, todėl tvirtino, kad Tvarkos reikalavimai nebuvo pažeisti. Pažymėjo, kad V. A. turėjimas tarnyboje didesnės negu leidžiama pinigų sumos buvo vertintas kaip Tarnybos vado 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. 382 1.1 punkto pažeidimas, tačiau nustačius pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindą minėto įsakymo pažeidimas nebuvo atskirai kvalifikuotas, o apėmimo principu visi veiksmai kvalifikuoti kaip pareigūno vardo pažeminimas. Pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog statutiniams valstybės tarnautojams keliami padidinti reikalavimai, todėl pareigūno, tarnaujančio bet kuriame vidaus reikalų sistemos padalinyje, moralinės savybės, elgesys tarnyboje ir asmeniniame gyvenime turi būti nepriekaištingi.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Nurodė Statuto 2 straipsnio 7 dalį, 25 straipsnio 1 dalį, 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, įvertino Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 11 d. nuosprendį, kuriuo V. A. buvo išteisintas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir darė išvadą, kad Varėnos rinktinės atliktas V. A. tarnybinės veiklos įvertinimas bei įvardinimas kaip pareigūno vardo pažeminimas nepriklauso nuo to, ar V. A. buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, ar nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo įvykdyta veika, už kurią V. A. buvo atleistas iš vidaus tarnybos kaip pažeminęs pareigūno vardą, nėra priežastiniu ryšiu susijusi su teismo išvadomis, kad V. A. buvo išteisintas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t. y. neįrodžius, kad V. A., eidamas valstybės tarnautojo pareigas, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi. Teismas darė išvadą, kad V. A. veika pagrįstai buvo įvertinta tarnybinės atsakomybės apimtyje.

Pažymėjo, jog V. A., nuolat vykdamas į tarnybą Šalčininkų pasienio kontrolės punkte, žinojo, kad neapmokestinamų prekių parduotuvėje „Duty free“, esančioje pasienio kontrolės punkto teritorijoje, gali apsipirkti tik iš Lietuvos Respublikos išvykstantys asmenys (Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais, tabako gaminiais ir kitomis prekėmis neapmuitinamose parduotuvėse kontrolės taisyklių, patvirtintų Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2010 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1B-270/VA-43, (toliau – ir Taisyklės) 3 punktas). Konstatavo, kad tarnybos metu kreipdamasis į pašalinį asmenį bei jo pagalba įsigijęs degtinės ir cigarečių, V. A. padarė veiksmus, kurie kenkia Tarnybos reputacijai, kitų pareigūnų autoritetui. Nustatė, kad, baigdamas tarnybos pamainą, V. A. 3 butelius degtinės ir 20 pakelių cigarečių, paslėpęs juos savo krepšyje ir nepateikęs muitiniam tikrinimui bei taip išvengęs priklausančių sumokėti mokesčių, išvežė iš pasienio kontrolės punkto teritorijos ir darė išvadą, kad minėti V. A. veiksmai buvo padaryti sąmoningais ir apgalvotais tyčiniais veiksmais. Pažymėjo, kad V. A. neneigė tarnybos metu įsigijęs degtinę ir cigaretes ir jas vežęs iš pasienio kontrolės punkto teritorijos, ir darė išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai vertino šią veiką kaip nepažeminusią pareigūno vardo. Pabrėžė, kad pareigūnams Statutas nustato aukštesnius darbo drausmės, moralės, garbės standartus nei eiliniams piliečiams, o V. A. buvo statutinis valstybės tarnautojas, kurio teisiniam statusui būdinga ypatinga drausmė, tarnyba pasienio sistemoje grindžiama statutiniais santykiais, o šių santykių pobūdis lemia ypatingą drausmės ir drausminės atsakomybės reikšmę pasienio įstaigose, jų specifika kelia pasienio įstaigų pareigūnams ir didesnius reikalavimus.

Konstatavo, kad pareiškėjas padarė veiksmus, kuriais akivaizdžiai pažemino pareigūno vardą ir kurie sudaro atskirą atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindą, numatytą Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte, todėl teigė, kad Varėnos rinktinei nustačius akivaizdžius pareigūno vardą žeminančius V. A. veiksmus bei aiškią V. A. kaltę, nėra aktualu, jog pareiškėjo veika nebuvo įvertinta kaip nusikalstama. Pabrėžė, kad V. A. padaryti ir tarnybinio patikrinimo metu nustatyti veiksmai dėl degtinės ir cigarečių įsigijimo tarnybos metu ir jų išvežimo nepateikus muitiniam patikrinimui nėra paneigti, todėl darė išvadą, kad Varėnos rinktinė tinkamai laikėsi Tvarkos 10 punkto reikalavimų.

Nurodė, jog pareiškėjo turėjimas tarnybos metu didesnės negu leidžiama pinigų sumos, pagrįstai Varėnos rinktinės buvo vertintas kaip Tarnybos vado 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. 382, 1.1 punkto pažeidimas. Pažymėjo, kad visi V. A. neteisėti veiksmai buvo pagrįstai kvalifikuoti kaip pareigūno vardo pažeminimas. Konstatavo, kad pareiškėjo padaryti sąmoningi ir tyčiniai veiksmai akivaizdžiai nesiderina su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, pastariesiems atliekant tarnybines pareigas, t. y., turėdamas pareigą imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromam nusikaltimui ar kitam teisės pažeidimui, kaip tai numato Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktas, pareiškėjas pats atliko tokius veiksmus, kurie yra nesuderinami su Tarnybos pareigūno statusu.

III.

Pareiškėjas V. A. apeliaciniu skundu (b. l. 95-101) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Mano, kad teismas nepagrįstai pripažįsta, jog pasinaudojimas tarnybine padėtimi laikytinas ne tik baudžiamajame procese, bet ir administracinėmis procedūromis nustatinėtina aplinkybe. Pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 11 d. išteisinamajame nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-48-315/2011 dėl galimybės taikyti drausminę atsakomybę pasisakė tik dėl Tarnybos vado 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. 382 1.1 punkto pažeidimo, o ne dėl naudojimosi tarnybine padėtimi kaip neteisėtos veikos įrodinėjimo tarnybinės atsakomybės taikymą numatančiomis procedūromis. Mano, kad buvo būtina nustatyti piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir turtinės ar neturtinės naudos siekimo faktus, o tai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje sudėtį. Daro išvadą, kad šiuo atveju nebuvo savarankiško tarnybinio nusižengimo požymių, leidžiančių jį atriboti nuo nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo, todėl atsakovas negalėjo konstatuoti tokių pažeidimų, kol baudžiamajame procese nebus nustatyta piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi veika ir kaltė. Mano, kad atsakovas pažeidė Tvarkos 10 punktą, nes nesustabdė tarnybinio patikrinimo. Teigia, kad savarankiško tarnybinio nusižengimo sudėties dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi nebuvo galima inkriminuoti. Daro išvadą, kad nebuvo įrodyti neteisėtos veikos bei kaltės elementai. Nurodo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punktą, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-416/2005 ir pažymi, kad inkriminuojant pareigūno vardo pažeminimą ir tuo aspektu, kad pareiškėjas tariamai piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, nelaukiant baudžiamosios bylos baigties, jis dar buvo apkaltintas tik baudžiamąja justicija konstatuotinos veikos padarymu. Mano, kad tai turėjo įtakos sprendimui skirti tarnybinės atsakomybės priemonę – atleidimą dėl pareigūno vardo pažeminimo. Daro išvadą, kad Tvarkos 10 punkto pažeidimas vertintinas kaip esminis procedūrinis pažeidimas. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-624/2008. Paaiškina, kad parduotuvė „Duty free“ Šalčininkų pasienio kontrolės punkte buvo atidaryta 2010 m. vasario 4 d., o įvykis, dėl kurio jis buvo atleistas iš vidaus tarnybos, atsitiko 2010 m. kovo 3 d. Daro išvadą, kad jis negalėjo žinoti, ką numatė Taisyklių 3 punktas, nes jos dar nebuvo patvirtintos, pareiškėjas su jomis nebuvo supažindintas. Atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismo išteisinamajame nuosprendyje nurodyta, jog atsakovas pripažino, kad 2010 m. kovo 3 d. nebuvo jokio atskiros instrukcijos, draudžiančios pasienio pareigūnams (pasieniečiams) apsipirkti parduotuvėje „Duty free“, esančioje Šalčininkų pasienio kontrolės punkte. Teigia, kad nėra aišku, dėl kokio tariamai padaryto teisės pažeidimo jo veiksmai įvardinti kaip akivaizdžiai nesuderinami su Tarnybos pareigūno statusu ir žeminantys pareigūno vardą. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-489/2007 ir daro išvadą, kad teismas akivaizdumo kriterijaus egzistavimą konstatavo formaliai, neįvertinęs visų byloje surinktų duomenų (ar egzistavo teisės aktas, draudžiantis pareigūnui tarnybos metu įsigyti alkoholio), aiškiai nenurodęs argumentų, kad alkoholio turėjimas tarnybos metu akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Atkreipia dėmesį, kad baudžiamajame procese apeliacine tvarka bylą nagrinėjęs teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir dėl to, kad neįrodytas pasekmių kilimas: vidaus tarnybos autoriteto griovimas ir kita žala. Kadangi teisinis pagrindas tiek tarnybinės atsakomybės taikymo procedūroje, tiek baudžiamajame procese nurodytas tas pats, mano, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 11 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-48-315/2011 nustatytos aplinkybės dėl pasekmių kaip vidaus tarnybos autoriteto griovimas dėl pareiškėjo veiksmų / neveikimo nebuvimo, vadovaujantis ABTĮ 58 straipsnio 4 dalimi, turėjo būti įvertintos kaip turinčios prejudicinę galią.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinė atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 105-107) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Paaiškina, kad tarnybinis patikrinimas buvo sustabdytas, kai pareiškėjas ir jo kolega nepateikė paaiškinimų apie cigarečių ir degtinės įsigijimo aplinkybes. Tarnybinis patikrinimas buvo atnaujintas, gavus Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį, iš kurio matyti, kad abu pareigūnai išsamiai nurodė cigarečių ir degtinės įsigijimo aplinkybes. Teigia, kad tuo metu atsirado galimybė atriboti pareiškėjo veiksmus nuo nusikalstamos veikos. Pažymi, jog patikrinimo išvadoje nėra teiginių, kad pareiškėjas piktnaudžiavo tarnybine padėtimi. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu buvo išteisintas iš esmės dėl to, kad buvo konstatuota, jog nebuvo padaryta didelė žala. Pažymi, kad pareiškėjo veiksmai dėl degtinės ir cigarečių įsigijimo, kurie tarnybinio patikrinimo metu buvo vertinti kaip žeminantys pareigūno vardą, teismo nuosprendžiu paneigti nebuvo. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas veiksmus padarė pasitelkęs sau pavaldų pareigūną J. Š.. Nurodo, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje pažymėta, jog baudžiamosios bylos baigtis negali būti siejama su pareiškėjo veiksmais, kuriais pažemintas pareigūno vardas. Teigia, kad parduotuvė iki pareiškėjo veiksmų padarymo jau buvo atidaryta, Taisyklės buvo paskelbtos „Valstybės žiniose“, todėl pareiškėjui turėjo būti žinomos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Ginčas byloje kilęs dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės vado 2010 m. spalio 14 d. įsakymo Nr. TE-113 „Dėl V. A. atleidimo iš vidaus tarnybos“. Pareiškėjas skundu pirmosios instancijos teismo prašė panaikinti šį Įsakymą, įpareigoti atsakovą grąžinti jį į Varėnos rinktinės Sargybų būrio specialisto pareigas bei priteisti iš atsakovo jo atžvilgiu vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad skundžiamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

Teisėjų kolegijos nuomone, vertinant byloje susiklosčiusią faktinę ir teisinę situaciją, visų pirma, pažymėtina, kad ginčijamu Įsakymu pareiškėjas atleistas Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu pagrindu, t. y. dėl pareigūno vardo pažeminimo. Šis atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas yra numatytas kaip savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas bei nėra laikomas tarnybine nuobauda. Tokio pobūdžio priemonės taikymas inter alia yra skirtas tam, kad būtų saugojamas vidaus reikalų sistemos autoritetas visuomenėje, būtų formuojamas visuomenės teigiamas požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-231/2008).

Teisėjų kolegija, vertindama byloje susiklosčiusią situaciją, pažymi, jog byloje nėra ginčo dėl pareiškėjo įvykdytų veiksmų, kurie pripažinti pagrindu konstatuoti pareigūno vardo pažeminimą, t. y. jog pareiškėjas, vykdydamas tarnybą Šalčininkų pasienio kontrolės punkte, būdamas posto pamainos vyresniuoju, tarnybos metu, susitaręs su pareigūnu J. Š., per pašalinį asmenį iš neapmokestinamų prekių parduotuvės „Duty Free“ įsigijo 6 butelius degtinės bei 20 pakelių cigarečių ir turėjo 120 Lt, o baigęs tarnybą, išvengdamas muitinės kontrolės, įsigytas cigaretes bei 3 butelius degtinės išvežė iš pasienio kontrolės punkto teritorijos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo veiksmų įvertinimas kaip pareigūno vardo pažeminimas, nepriklauso nuo to, ar jis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Tai, kad pareiškėjas 2011 m. balandžio 11 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu buvo išteisintas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nereiškia, jog pareiškėjo veiksmai negali sudaryti pagrindo konstatuoti pareigūno vardo pažeminimą, kaip vieną iš Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalyje numatytų atleidimo pagrindų, kadangi paminėtu teismo nuosprendžiu pareiškėjo veiksmai vertinti tik baudžiamosios atsakomybės kontekste. Pažymėtina, kad paminėtame Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje pabrėžiama, jog baudžiamoji teisė yra ultima ratio, t. y. paskutinė priemonė apginti pažeistas teises ir interesus, išnaudojus visas kitas galimas priemones. Taigi aplinkybė, jog pareiškėjo veiksmai nesudarė pagrindo pripažinti jį padarius nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, nereiškia, jog už neteisėtus veiksmus jam apskritai neturi kilti jokia atsakomybė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-453/2010) taip pat atkreipiamas dėmesys, kad pagal Vidaus tarnybos statuto 25 straipsnio 1 dalį pareigūnai už tarnybinius nusižengimus traukiami tarnybinėn atsakomybėn, neatsižvelgiant į baudžiamosios ar administracinės teisės taikymą, todėl konkrečiu atveju turi būti įvertinama, ar pakanka duomenų pareigūno atleidimui už pareigūno vardo pažeminimą. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 11 d. nuosprendis neturi prejudicinės galios šioje byloje. Šiuo nuosprendžiu padaryta išvada, kad nėra nustatyta, kokį konkretų teisės aktą pažeidė pareiškėjas savo veiksmais, motyvuojama tuo, jog kaltinimas pareiškėjui buvo grindžiamas Valstybės tarnybos įstatymo, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo nuostatų pažeidimu, kurie Tarnybos pareigūnams numato tik bendrąsias nuostatas. Nors teismas nuosprendyje paminėjo ir Tarnybos vado 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 382 „Dėl pareigūnų tarnybos drausmės stiprinimo“ bei Taisykles, tačiau pareiškėjo veiksmų suderinamumo su šių teisės aktų reikalavimais apskritai nevertino. Be to, sprendžiant, ar pareiškėjas atliko nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje – piktnaudžiavimą – turi būti nustatytas didelės žalos požymis, tuo tarpu pagal Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalį veikai, kuri pripažįstama žeminančia pareigūno vardą, toks kriterijus nėra numatomas. Taigi iš esmės pareiškėjo veiksmai paminėtame nuosprendyje ir Išvadoje vertinti pagal skirtingus požymius, sprendžiant dėl skirtingų atsakomybės rūšių, todėl baudžiamojoje byloje dėl pareiškėjo veikos priimtas nuosprendis pripažintinas neturinčiu prejudicinės galios šioje byloje.

Teisėjų kolegija, įvertinusi proceso šalių pateiktus procesinius dokumentus, pažymi, jog byloje yra kilęs ginčas dėl to, ar pagrįstai dėl pradėto ikiteisminio tyrimo sustabdytas tarnybinis patikrinimas (Tvarkos 10 p.) buvo atnaujintas, nors baudžiamojoje byloje dėl pareiškėjo veikos priimtas apkaltinamasis nuosprendis dar nebuvo įsiteisėjęs. Minėta, kad atleidimas iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu pagrindu – dėl pareigūno vardo pažeminimo – nėra tarnybinė nuobauda, o laikomas savarankišku ir pakankamu vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindu. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje pareiškėjo veiksmai, kuriais buvo pažemintas pareigūno vardas, pagrįstai atriboti nuo nusikalstamos veikos, dėl kurios buvo iškelta baudžiamoji byla, ir Išvados bei Įsakymo priėmimui baudžiamosios bylos baigtis bet kuriuo atveju nebūtų turėjusi įtakos. Be to, pabrėžtina, kad pagal Vidaus tarnybos statuto 56 straipsnio 1 dalį, esant Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytam atleidimo pagrindui, pareigūnas iš tarnybos atleidžiamas kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos. Šiuo atveju faktas, kad pareiškėjas savo veiksmais pažemino pareigūno vardą, nustatytas 2010 m. spalio 13 d. Išvadoje, o atleistas iš tarnybos 2010 m. spalio 14 d. Įsakymu, taigi buvo laikytasi paminėtų reikalavimų. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad taikant atleidimo iš tarnybos pagrindą – pareigūno vardo pažeminimą – tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklės taikytinos tik tiek, kiek to tiesiogiai nereglamentuoja Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-272/2010). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai, jog buvo pažeistos Tvarkos nuostatos ir tokie pažeidimai laikytini esminiais procedūriniais pažeidimais, atmestini kaip nepagrįsti.

Aiškinant Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, būtina remtis to paties teisės akto 2 straipsnio 7 dalimi, kuri numato, kad pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., administracinės bylos Nr. A11-129/2004, Nr. A8-489/2007, Nr. A438-1561/2008), aiškindamas Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 punktą, yra nurodęs, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo, ir, antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Taigi pareigūno atsakomybė pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą kyla, kai yra nustatoma visuma minėtų aplinkybių. Nesant bent vieno iš šių elementų, atsakomybė minėtu pagrindu yra negalima. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Minėtos pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. Teisėjų kolegijos nuomone, siekiant nustatyti, ar skundžiamas Įsakymas bei pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, būtina įvertinti, ar šioje byloje egzistuoja visos paminėtos reikšmingos aplinkybės.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo kaltę dėl byloje nustatytų veiksmų, rėmėsi Taisyklių 3 punktu ir pažymėjo, jog pareiškėjas privalėjo žinoti, kad neapmokestinamų prekių parduotuvėje „Duty Free“, esančioje pasienio kontrolės posto teritorijoje, gali apsipirkti tik iš Lietuvos Respublikos išvykstantys asmenys. Teismas vertino, jog pareiškėjas, žinodamas šią aplinkybę, veikė tyčia ir sąmoningai. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, jog paminėtos Taisyklės buvo patvirtintos vėliau, nei buvo atlikti veiksmai, dėl kurių pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos, t. y. Taisyklės patvirtintos 2010 m. balandžio 27 d., o pareiškėjas paminėtus veiksmus atliko 2010 m. kovo 3 d. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas savo veiksmais taip pat nevykdė ir Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 439 (toliau – ir Neapmokestinimo taisyklės), 10 punkto reikalavimų, apibrėžiančių, koks kiekis importo pridėtinės vertės mokesčiu bei akcizais neapmokestinamų cigarečių bei alkoholinių gėrimų gali būti įvežamas. Be to, pagal Tarnybos vado 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. 382 „Dėl pareigūnų tarnybos drausmės stiprinimo“ 1.1 punktą pareigūnai, paskirti į pasienio sargybas, tarnyboje negali turėti užsienio valiutos, alkoholinių gėrimų, kitų, nesusijusių su tarnybos vykdymu, daiktų, bei didesnės kaip 0,5 MGL litų sumos. Teisėjų kolegijos nuomone, nors pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas pareiškėjo kaltę, rėmėsi kitais motyvais, tačiau tai, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, nepaneigia tokios teismo išvados teisingumo. Pažymėtina ir tai, jog aplinkybė, kad alkoholiniai gėrimai bei cigaretės buvo įsigyti per pašalinį asmenį, pareiškėjo kaltės nustatymui šiuo atveju įtakos neturi.

Kaip minėta, antroji sąlyga, kurią būtina nustatyti konstatuojant pareigūno vardo pažeminimo faktą, yra dėl pareigūno veiksmų kilę pasekmės – vidaus tarnybos sistemos autoritetas pažeminimas, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimas arba jos kompromitavimas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog pareigūnams Statutas nustato aukštesnius darbo drausmės, moralės, garbės standartus nei eiliniams piliečiams, o jų teisiniam statusui būdinga ypatinga drausmė. Teismas taip pat teisingai pabrėžė, jog turėdamas pareigą imtis neatidėliotinų veiksmų užkirsti kelią daromam nusikaltimui ar kitam teisės pažeidimui (Valstybės sienos apsaugos įstatymo 25 str. 1 d. 1 p.), pareiškėjas pats padarė veiksmus, nesuderinamus su Tarnybos pareigūno statusu. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nustatyti pareiškėjo atlikti veiksmai neabejotinai žemina vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauna visuomenės pasitikėjimą Tarnyba bei ją kompromituoja. Pažymėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde pabrėžia, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 11 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-48-315/2011 konstatuota, kad dėl pareiškėjo veiksmų nėra įrodytas pasekmių kilimas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, kaip jau minėta, tarnybinė atsakomybė taikoma, neatsižvelgiant į baudžiamosios atsakomybės taikymą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos faktas siejamas ne su baudžiamosios atsakomybės taikymo pareiškėjui faktu, o su pareiškėjo veiksmais, kurie vertintini kaip žeminantys pareigūno vardą. Taigi ir pareiškėjo atliktų veiksmų pasekmės, kurios svarbios baudžiamosios bei tarnybinės atsakomybės taikymui, yra skirtingos. Tai, kad pareiškėjo veiksmais nebuvo sukeltos pasekmės, lemiančios baudžiamosios atsakomybės atsiradimą, savaime nereiškia, kad dėl jo veiksmų nekonstatuotinos pasekmės, kurios lemia pareigūno vardo pažeminimą. Papildomai pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pareigūno padarytos veikos pasekmių įvertinimui nėra reikšminga tai, ar ji padaryta matant visuomenės atstovams bei ar ji turėjo pakankamą atgarsį visuomenėje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-231/2008).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo padarytų veiksmų pasekmės yra akivaizdžios, kadangi nedera su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, pastariesiems atliekant tarnybines pareigas. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendime nėra nurodomi argumentai, kodėl alkoholio turėjimas tarnybos metu akivaizdžiai kertasi su moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais pareigūnų atžvilgiu. Pažymėtina, jog, kaip minėta, teismas nurodė, kad pareiškėjas, turėdamas pareigą užkirsti kelią daromiems nusikaltimams ar teisės pažeidimams, kaip pareigūnas, pats nesilaikė teisės aktų reikalavimų. Teisėjų kolegijos nuomone, tai neabejotinai pažeidžia tiek visuomenės lūkesčius, susietus su Tarnybos pareigūnais, tiek bendras moralės nuostatas. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, jog nėra aišku, dėl kokio padaryto teisės pažeidimo jo veiksmai įvardinti kaip akivaizdžiai nesuderinami su Tarnybos pareigūno statusu ir žeminantys pareigūno vardą. Nors pirmosios instancijos teismas sprendime nedetalizavo, kokie konkretūs teisės aktai buvo pažeisti pareiškėjo veika, tačiau iš Išvados turinio matyti, jog ja buvo konstatuoti tiek bendrųjų valstybės tarnybos principų nesilaikymas, tiek konkrečių reikalavimų pareigūnams tarnyboje pažeidimas. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo veiksmų įvertinimas, kaip nesuderinamų su Išvadoje nurodytų teisės aktų reikalavimais, yra pagrįstas ir teisėtas, juo abejoti pagrindo nėra. Be to, kaip jau minėta, net tuo atveju, jei pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti Taisyklių nuostatų, jam privalėjo būti žinomos Neapmokestinimo taisyklės.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo veiksmais buvo pažemintas pareigūno vardas, kadangi nustatytas visų tam teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimas. Pažymėtina, jog pareiškėjo atleidimas iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu pagrindu yra imperatyvi šiame statute numatyta teisinė pasekmė, kuri negali būti keičiama kitomis alternatyviomis priemonėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-193/2011). Tuo remiantis, spręstina, kad pareiškėjas, pažeminęs pareigūno vardą, Įsakymu pagrįstai ir teisėtai atleistas iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pagrindo naikinti Įsakymą nėra. Pritartina ir pirmosios instancijos teismo nurodymui, kad pareiškėjo reikalavimai dėl grąžinimo į tarnybą bei darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo yra išvestiniai iš reikalavimo dėl Įsakymo panaikinimo, todėl dėl jų teisėjų kolegija plačiau nepasisako ir šiuos reikalavimus taip pat atmeta kaip nepagrįstus.

Remdamasi aukščiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo tenkinti apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį pagrindo naikinti nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo V. A. apeliacinis skundas netenkinamas.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. A. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas Laimė Baltrūnaitė Arūnas Sutkevičius