Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. D., Č. S., M. D., T. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 24 d. sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovų ieškinys, civilinėje byloje Nr. 2-268-560/2009 pagal ieškovų S. D., R. S., J. D., Z. D. ieškinį atsakovams V. D., Č. S., M. D., T. P. dėl žemės sklypo nuosavybės dalių nustatymo ir jų priteisimo. Tretieji asmenys byloje Vilniaus apskrities viršininko administracija ir Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovai 2008 m. gegužės 7 d. ieškiniu prašė: 1) nustatyti, kad ieškovams nuosavybės teise priklauso 3/5 dalys žemės sklypo, esančio Vilniaus r., Nemėžio sen., Didžiasalio k.; 2) priteisti natūra iš atsakovų valdomo žemės sklypo, esančio Vilniaus r., Nemėžio sen., Didžiasalio k.: ieškovams S. D. ir Z. D. – po 0,37 ha kiekvienam, o ieškovams R. S. ir J. D. – po 0,74 ha kiekvienam; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas atmestinas. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, tinkamai aiškino bei taikė materialinės teisės normas, nenukrypo nuo suformuotos teisminės praktikos sprendžiant tokios kategorijos civilinius ginčus, todėl tenkindamas ieškinį priėmė iš esmės teisingą sprendimą.

Įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad vieno iš sutartinai ir tarpusavyje suderinta valia veikiančių asmenų teisiniu veiksmu – S. D. paduotu prašymu visi šios bylos ieškovai įgyvendino subjektinę teisę būti pretendentais (kaip buvusio savininko vaiko, kuris mirė, vaikai) į nuosavybės teisių atkūrimą ir savo valią dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo išreiškė 1997 m. PNTAĮ nustatytu terminu (PNTAI 10 str. 1 d. - pagal 2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakciją).

Kaip jau nurodyta, pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą, mirus buvusiam turto savininkui, nuosavybės teisės būdavo atkuriamos jo vaikams. Mirus buvusio savininko vaikui, nuosavybės teisė būdavo atkuriama pastarojo sutuoktiniui ir vaikams į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. 1997 m. PNTAĮ 2 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad mirus buvusiam turto savininkui, nuosavybės teisė atkuriama jo vaikams į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Normų lingvistinė analizė patvirtina, jog mirus buvusiam savininkui, nuosavybės teisės atkūrimas kitiems su juo susijusiems asmenims buvo ir yra grindžiamas bendrosios dalinės nuosavybės principu (CK 4.72 str.). Kartu tai reiškia, kad mirusio buvusio savininko vaikas nuosavybės teisę į visą išlikusį nekilnojamąjį turtą gali atkurti dviem atvejais: pirma, jeigu nėra kitų mirusio buvusio savininko vaikų ar kitų asmenų, kuriems įstatymas suteikia teisę atkurti nuosavybės teisę į mirusio asmens turtą; antra, jeigu kiti mirusio buvusio savininko vaikai ar kiti asmenys, turintys teisę į nuosavybės teisės atkūrimą, aiškiai išreikšdami savo valią, atsisako savo teisės atkurti nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-777/2003). Buvęs žemės savininkas J. D. (mirė 1970 m.) turėjo penkis vaikus – J. (miręs 2007 m.), J. (miręs 1997 m.), V.(miręs 1982 m.), B. (miręs 1982 m.) ir A.(mirusi 1950 m.). Taigi, priėmus 1991 m. birželio 18 d. įstatymą gyvi buvo du iš penkių buvusio žemės savininko J. D. vaikai – sūnūs J.(bendravardis su tėvu) ir J. D.. Valia atkurti nuosavybės teises šiems vaikams į visą tėvo turėtą žemės nuosavybę buvo pareikšta vieno iš gyvųjų savininko vaikų - sūnaus J. D. 1991 m. rugpjūčio 10 d. paduotu pareiškimu (t. 1, b. l. 50). Pretendentų į žemės nuosavybės atkūrimą J. ir J. D. įpėdiniai yra šios bylos atsakovai: atitinkamai – M. D. ir T. P., taip pat V. D. ir Č. S.. Dėl žemės savininko J. D. nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kitų savininko vaikų (mirusių iki 1991 m. birželio 18 d. įstatymo priėmimo) įpėdiniai (šioje byloje – ieškovai) valią išreiškė aukščiau minėtu 2001 m. gruodžio 3 d. prašymu: mirusiojo V. sūnus J. D., mirusiojo B. sūnūs S. ir Z. D., mirusiosios A. duktė R. S. Duomenų apie dar kokių nors galimų pretendentų prašymus į buvusio savininko J. D. žemės nuosavybės teisių atkūrimą 1997 m. PNTAĮ 10 straipsnio 1 dalyje nustatytu galutiniu terminu - iki 2001 m. gruodžio 31 d., nėra. Taigi, pagal byloje esančius įrodymus matyti, kad atkurti nuosavybės teises į žemės savininko J. D. turėtą žemę įstatymo nustatytais terminais valią pareiškė du savininko vaikai, kurie buvo gyvi priėmus 1991 m. birželio 18 d. įstatymą, taip pat iki šios datos jau mirusių buvusio savininko trijų vaikų vaikai. Kaip jau minėta, pagal 1997 m. PNTAĮ 2 straipsnio nuostatas, mirus buvusio savininko vaikui, nuosavybės teisės mirusio vaiko sutuoktiniui ir vaikams atkuriamos į mirusiajam vaikui tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Pretendentai į buvusio savininko vaikams V., B. ir A.tenkančią žemės nuosavybės dalį – ieškovai J., S., Z. D. ir R. S. patenka į 1997 m. PNTAĮ 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytų asmenų kategoriją, todėl pagal galiojantį nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinį reguliavimą jiems bendrai teisiškai priklauso subjektinė teisė į 3/5 dalis savininko J. D. turėtos žemės nuosavybes. Buvusio savininko vaikams J. ir J. D. (jų įpėdiniai – šios bylos atsakovai) bendrai teisiškai priklausytų subjektinė teisė į 2/5 dalis savininko turėtos žemės nuosavybės. Kaip jau pažymėta, šios teisės turi būti grindžiamos bendrosios dalinės nuosavybės principu (CK 4.72 str.). Vadovaujantis minėta įstatymine nuostata ir faktinėmis aplinkybėmis dėl pretendentų, pareiškusių valią atkurti buvusio savininko J. D. žemės nuosavybės teises, skaičiaus, darytina išvada, kad trijų buvusio savininko vaikų V., B. ir A., kuriems bendrai tenka 3/5 dalys žemės nuosavybės, įpėdiniai - ieškovai turi subjektinę teisę į po 1/3 dalį iš bendrosios šių savininko vaikų dalies, o dar dviejų savininko vaikų J. ir J., kuriems bendrai tenka 2/5 dalys žemės nuosavybės, įpėdiniai – atsakovai turi subjektinę teisę į po ½ dalį iš bendrosios šių savininko vaikų dalies.

S. D. paduotu prašymu ieškovams išreiškus bendrą suderintą valią dėl senelio žemės nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teisės į buvusio savininko J. D. turėtą žemės nuosavybę VAVA 1998 m. rugsėjo 15 d. sprendimais Nr. 41-4599 ir Nr. 41-4600 (t. 1, b. l. 46-49) jau buvo atkurtos kitiems pretendentams - buvusio savininko vaikams J. ir J. D.. Pagal ieškovų prašymo atkurti žemės nuosavybės teises padavimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, piliečių, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti po 1993 m. rugsėjo 10 d., nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos grąžinant žemę, mišką natūra arba atlyginama Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nurodytais būdais, išskyrus pinigais, jeigu iki prašymo padavimo dienos nuosavybės teisės į šį turtą neatkurtos kitiems 1997 m. PNTAĮ 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams (1997 m. PNTAĮ 10 str. 2 d. - 2001 m. rugpjūčio 3 d. Nr. IX-489 įstatymo redakcija). Pagal šiuo metu galiojantį nuosavybės atkūrimo proceso teisinį reguliavimą, piliečių, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti po 1993 m. rugsėjo 10 d., nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos grąžinant žemę, mišką natūra arba atlyginama Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nurodytais būdais, išskyrus pinigais, jeigu iki prašymo padavimo dienos nuosavybės teisės į šį turtą neatkurtos kitiems šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams (1997 m. PNTAĮ 10 str. 2 d. – 2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija). Iš to darytina išvada, kad ieškovams nuosavybės teisės į jų senelio J. D. turėtą žemę negali būti atkurtos nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių specialiųjų teisės aktų nustatyta tvarka ir būdais, nes nuosavybės teisės į visą buvusio savininko J. D. turėtą žemės nuosavybę buvo atkurtos kitiems paminėtiems pretendentams. Tačiau ši aplinkybė neužkerta kelio ieškovams įgyvendinti savo teises į žemės nuosavybės teisių atkūrimą kitais įstatymų nustatytais ar jiems neprieštaraujančiais civilinių teisių gynimo būdais. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad jeigu pagal 1997 m. PNTAĮ nuostatas nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą jau yra atkurtos kitam pretendentui (pretendentams), tai turintis teisę pagal šį įstatymą atkurti nuosavybės teises į dalį to turto asmuo (asmenys) savo teises gali ginti pagal kituose galiojančiuose įstatymuose numatytus teisinės gynybos būdus.

Dėl prievolės, atsirandančios dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo

1991 m. birželio 18 d. įstatymo 10 straipsnio 9 dalis numatė, kad tais atvejais, kai nuosavybės teisė į visą išlikusį nekilnojamąjį turtą atkurta vienam pretendentui, kiti pretendentai, nepraleidę termino prašymui dėl nuosavybės teisės atkūrimo paduoti, gali iš pastarojo reikalauti kompensacijos. Ta aplinkybė, kad 1997 m. PNTAĮ tokios normos neliko, nereiškia, jog įstatymų leidėjas pakeitė teisinį šios problemos reguliavimą, nes yra pakankamai kitų teisės normų, reglamentuojančių santykius tarp buvusio savininko įpėdinių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-777/2003). Kaip jau pažymėta, tiek 1991 m. birželio 18 d. įstatymo, tiek 1997 m. PNTAĮ normos nuosavybės teisių atkūrimą mirusio savininko vaikams ir kitiems įstatymuose nurodytiems asmenims (kurių teisės yra išvestinės iš buvusio savininko teisių) grindė ir grindžia bendrosios dalinės nuosavybės teisės principu. Jeigu nuosavybės teisė, esant keliems mirusio savininko vaikams ar šių įpėdiniams, aiškiai neatsisakiusiems teisės atkurti nuosavybės teisę į jiems tenkančią turto dalį, atkuriama į visą turtą tik vienam ar keliems iš jų, gali būti pripažinta, kad šis pretendentas ar šie keli pretendentai įgijo nuosavybės teisę į visą savininko turtą be pakankamo teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-777/2003). Nagrinėjamoje byloje ieškovai laikytini ne tik laiku, t. y. įstatymo nustatyto termino ribose pateikusiais prašymą žemės nuosavybės teisėms atkurti, bet ir nebuvo iki tol kokiu nors aiškiai išreikštu būdu atsisakę nuo teisės atkurti nuosavybės teises į jiems tenkančią senelio J. D. žemės nuosavybės dalį. Santykius, susijusius su nepagrįstu turto įgijimu, reglamentuoja CK 6.237-6.242 straipsniai. Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas – tai savarankiškas civilinės teisės institutas, kada teisiniai santykiai gali būti kvalifikuojami kaip prievoliniai nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo santykiai, esant atitinkamoms įstatyme nustatytoms prielaidoms. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas yra tada, kai asmuo be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgyja tai, ko jis negalėjo (neturėjo) gauti. Prievolė grąžinti turtą, gautą be teisinio pagrindo (nesant nei teisinio akto, nei sandorio prievolei atsirasti) gali atsirasti ir tada, kai iš pradžių buvo teisinis pagrindas šį turtą gauti, o vėliau šis pagrindas išnyko. Nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) konkretaus įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė, nebuvimas; 2) kreditorių veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą ar jį pagerino, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2008 ir kt.). Normos, reglamentuojančios nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą taikytinos visais atvejais, kai asmuo be pakankamo teisinio pagrindo įgyja visą turtą (ar turtines teises), į kurį tam tikrų subjektinių teisių turi ar gali turėti kiti asmenys. Šios normos taip pat taikomos tais atvejais, kai teisės į visą turtą be pakankamo teisinio pagrindo įgyjamos viešosios teisės reglamentuojamų santykių srityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1464/02).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiama teisinė situacija, kai pagal specialųjį nuosavybės teisių atkūrimo įstatymą individualių administracinių teisės aktų (VAVA sprendimų) pagrindu buvo grąžinta nuosavybės teisė į ginčo žemės plotą dviems iš pretendentų, kada vėliau, tačiau įstatymo nustatytam terminui nepasibaigus, valią dėl šios nuosavybės atkūrimo pareiškė ir kiti pretendentai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, turėjo svarstyti ir pagrįstai svarstė klausimą dėl nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą be pagrindo reglamentuojančių normų taikymo ginčo teisiniams santykiams. Ginčytino santykio teisinė kvalifikacija yra teismo prerogatyva, todėl teismas privalėjo ginčo santykiui taikyti tas teisės normas, kurių taikymą suponuoja nagrinėjamos konkrečios bylos faktinės aplinkybės.

VAVA 1998 m. rugsėjo 15 d. sprendimų pagrindu nuosavybės teisės į J. D. valdytą žemę buvo atkurtos dviems iš pretendentų – savininko sūnums J. ir J. D. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, teisinis pagrindas tokio turinio administraciniams sprendimams priimti buvo, nes jų priėmimo momentu niekas iš kitų galimų pretendentų nebuvo išreiškęs valios įgyvendinti savo subjektines teises atkuriant buvusio savininko J. D. žemės nuosavybės teises. Atsakovų apeliaciniame skunde taip pat teisingai akcentuojama ir ta aplinkybė, kad pareiškėjui J. D. paduodant 1991 m. rugpjūčio 10 d. prašymą žemės nuosavybės teisėms atkurti, jis turėjo pareigą prašyme nurodyti tik dar vieną tuo metu gyvą buvusį žemės savininko vaiką – savo brolį J. D., kadangi tada nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymą reglamentavusio 1991 m. birželio 18 d. įstatymo pradinėje redakcijoje buvo numatyta galimybė mirus buvusiam savininkui nuosavybės teises atkurti tik jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ar sutuoktiniui. Tačiau, kaip jau pažymėta, žemės nuosavybės teisės minėtame prašyme nurodytiems pretendentams buvo atkurtos 1998 m. rugsėjo mėnesį, kai nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinis reguliavimas buvo iš esmės pakitęs, o tie pakitimai, be kita ko, buvo susiję ir su subjektų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises, rato išplėtimu, ir su valios atkurti nuosavybės teises išreiškimo kitokio termino nustatymu. Sprendimų atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. D. žemės nuosavybę priėmimo metu, paduotame 1991 m. rugpjūčio 10 d. prašyme nurodyti pretendentai J. ir J. D. vėliau nebeturėjo pagrindo manyti, kad jie buvo ir yra vieninteliai teisėti pretendentai atkurti tėvo J. D. žemės nuosavybę, nes dar iki atkuriant jiems nuosavybės teises subjektinę teisę į dalį žemės nuosavybės atkūrimo jau turėjo ir kiti asmenys (ieškovai šioje byloje), kurie nebuvo aiškiai atsisakę tos teisės ir kurie turėjo galimybę įstatymo nustatyto termino ribose išreikšti savo valią dėl tos teisės įgyvendinimo. Taigi, nors paminėtų VAVA sprendimų priėmimo metu daugiau asmenų, galinčių pretenduoti į savininko J. D. turėtą žemės nuosavybę, nebuvo išreiškę valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau, kaip jau pažymėta, nebuvo ir aiškaus kitų potencialių pretendentų atsisakymo nuo jiems galinčios tekti nuosavybės teisės dalies atkūrimo. Tokiu būdu atkuriant nuosavybės teises dviems iš galimų pretendentų į buvusio savininko J. D. turėtą žemės nuosavybę, realiai egzistavo tikimybė ateityje susidaryti tokiai teisinei situacijai, kuriai esant (kitiems pretendentams įstatymo nustatyta tvarka ir terminu pareiškus prašymą dėl nuosavybės atkūrimo) išnyktų šių pretendentų teisės į visos žemės nuosavybės atkūrimą atsiradimo teisinis pagrindas. Atsakovų apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo ir netgi pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/06 (publikuota biuletenyje „Teismų praktika“ Nr. 26, p. 67-79), suformuluotas taisykles, kad panaikinus administracinį aktą, nesąžiningu gali būti laikomas pretendentas į nuosavybės atkūrimą, kai jis žinojo arba turėjo žinoti, kad yra kitų asmenų, reiškiančių savo reikalavimus į pretenduojamą sklypą. Pasak apeliantų, 1998 m. rugsėjo 15 d. VAVA sprendimai, kaip administraciniai aktai, kuriais atkurtos nuosavybės teisės, nėra panaikinti, nuosavybės atkūrimo momentu nebuvo kitų asmenų, reiškiančių savo reikalavimus į pretenduojamą sklypą, todėl atsakovų tėvus laikyti nepagrįstai ir nesąžiningai praturtėjusius nėra jokio teisinio pagrindo ir prieštarauja teisminei praktikai. Su šiais apeliacinio skundo teiginiais nėra pagrindo sutikti, nes skirtingai ne paminėtoje kasacinio teismo nutartyje, nagrinėjamoje byloje analizuojami, vertinami ir atitinkamai kvalifikuojami kitokio turinio teisiniai santykiai. Pirmiausia, šioje byloje nėra vertinamas minėtų administracinių aktų – VAVA sprendimų teisėtumo ar neteisėtumo faktas. Priešingai, byloje pripažįstama, kad VAVA sprendimų atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą J. ir J. D. priėmimo metu jokie įstatymo reikalavimai nebuvo pažeisti, nuosavybės atkūrimo tvarką reguliuojančios teisinės procedūros nebuvo pažeistos. Tačiau administracinių aktų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės J. ir J. D. į visą buvusio savininko žemės nuosavybę, teisėtumas ir jų galiojimas (nenuginčijimas) nepaneigia aukščiau paminėtos aplinkybės, jog priimant tuos administracinius aktus jau realiai egzistavo tikimybė ateityje susidaryti tokiai teisinei situacijai, kuriai esant (kitiems pretendentams įstatymo nustatyta tvarka ir terminu pareiškus prašymą dėl nuosavybės atkūrimo) išnyktų šių pretendentų teisės į visos žemės nuosavybės atkūrimą atsiradimo teisinis pagrindas. Apie tokią aplinkybę nuosavybės teisių atkūrimo momentu pretendentams (jų įpėdiniams) galėjo ir turėjo būti žinoma. Nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/06, be kita ko, išaiškinta, kad asmens elgesio sąžiningumo aspektu įvertinimą gali lemti ir toks atvejis, kai pretendentas į nuosavybės teisės į žemę atkūrimą konkrečiame sklype žino ar turi žinoti, kad yra kitų asmenų, reiškiančių savo reikalavimus į pretenduojamą sklypą. Administracinio akto pagrindu civilines teises ar pareigas įgyjantis asmuo gali būti pripažintas nesąžiningu ne tik dėl to, kad atliko kaltus ar priešingus teisei veiksmus. Asmens nesąžiningumas siejamas su žinojimu ar turėjimu žinoti apie kitų asmenų interesus ar galimas teisių įgijimo kliūtis. Dėl to įgijėjo nesąžiningumas gali būti nustatytas įgyjant teisių į turtą, kuriam įgyti nėra nustatyta perleidimo apribojimų ar suvaržymų. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pretendentui žinant ar turint žinoti, kad ir kiti asmenys turi įstatyme numatytą subjektinę teisę pareikšti savo valią atkurti nuosavybės teises ir realiai gali ją įgyvendinti, pagal administracinį aktą jau įgijęs teises ir pareigas toks pretendentas negali pagrįstai tikėtis, kad tų teisių ir pareigų turinys bei jų atsiradimo teisinis pagrindas negalės būti ateityje naujai įvertintas.

Byloje nustatyta, kad teisinis pagrindas, kuriuo pretendentams J. ir J. D. buvo atkurta nuosavybė į visą buvusio savininko J. D. turėtą žemę išnyko kitiems pretendentams - ieškovams šioje byloje - išreiškus savo valią atkurti nuosavybės teises į šios žemės nuosavybės dalį. Tai reiškia, kad dėl ieškovams tenkančios dalies į buvusio savininko J. D. žemės nuosavybę, nuosavybės teisių J. ir J. D. atkūrimo teisinis pagrindas išnyko. Dėl šios priežasties turtas, sudaręs atitinkamą palikėjo J. D. (mirusio 1997 m.) ir palikėjo J. D. (mirusio 2007 m.) žemės nuosavybės dalį, nebegali būti laikomas pagrįstai paveldėtu turtinių teisių objektu, nepaisant to, kad vieno iš palikėjų J. D. turto paveldėjimo metu ir paveldėjimo teisės liudijimo atsakovams Č. S. ir V. D. išdavimo momentu – 1998 m. spalio 26 d. (t. 1, b. l. 132-133) žemės nuosavybės dalies įgijimo pagrindas dar irgi nebuvo išnykęs (ieškovai dar nebuvo pareiškę valios dėl žemės nuosavybės teisių atkūrimo).

Pagal visuotinai pripažįstamą teisės principą niekas negali perduoti kitam daugiau teisių, negu pats turi. Vadovaudamasi šiuo principu teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad buvusio savininko J. D. žemės nuosavybės teises atkūrusių J. D. ir J. D. įstatyminiams įpėdiniams atsakovams Č. S. ir V. D., M. D. ir T. P. taip pat išnyko teisėtas pagrindas į dalį paveldėtos žemės nuosavybės, nes toks pagrindas išnyko ir šio turto palikėjams. Įpėdinis gali paveldėjimo būdu įgyti tik tas teises, kurias turėjo palikėjas (CK 5.1 straipsnis). Jeigu turto ar jo dalies arba turtinių teisių įgijimo pagrindas išnyko buvusiam savininkui – palikėjui (atsiradus palikimui tiek pagal įstatymą, tiek pagal testamentą), esant įvykusiems palikimo atsiradimo ir priėmimo teisiniams faktams, tokio palikėjo įpėdinis negali būti laikomas įgijusiu ir/ar turinčiu daugiau teisių už patį palikėją.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal ieškinio pagrindu nurodytas ir išnagrinėjus bylą nustatytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas teisingai ginčo teisinius santykius kvalifikavo kaip santykius dėl turto įgijimo be pagrindo. Teisės doktrinoje daikto įgijimas be pagrindo (šis terminas apima ir atvejus, kai daikto įgijimo pagrindas išnyksta paskiau – CK 6.237 str. 2 d. nuostata) yra komentuojamas kaip nepagrįstas praturtėjimas plačiuoju požiūriu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovams negali išlikti teisė į visą iš J. D. ir J. D. paveldėjimu įgytą žemės nuosavybę, nes vėliau išnyko teisinis pagrindas, kuriuo remiantis palikėjai buvo įgiję teises (įgyvendinant nuosavybės sugrąžinimo procesą) į visą buvusio savininko žemės nuosavybę (CK 5.1 straipsnio 1 dalies nuostatos). Atsakovų paveldimų dalies turtinių teisių į žemę įgijimo pagrindas vėliau išnyko, kitaip sakant, atsakovams buvo išduoti paveldėjimo teisės liudijimai į žemę, kurios dalies nuosavybės teisės atsiradimo palikėjams pagrindas po to išnyko, o tai reiškia, kad atsakovai dalies šios žemės savininkais yra nebesant prieš tai egzistavusiam turtinių teisių įgijimo teisiniam pagrindui. Tokiu būdu įgyto turto išreikalavimas reglamentuojamas nepagrįsto praturtėjimo teisinio instituto specialiųjų normų. Pagal CK 6.237 straipsnio 1 dalį asmuo, kuris be teisinio pagrindo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo grąžinti tai asmeniui, kurio sąskaita tas buvo įgyta. Tokia pareiga atsiranda ir tais atvejais, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 str. 2 d.). Byloje nagrinėjamu atveju nėra įstatyme (CK 6.241 str.) išvardytų išimčių, kai be pagrindo įgytas turtas negali būti išreikalautas. Darytina išvada, kad priešingi argumentai prieštarautų 1997 m. PNTAĮ, reglamentuojančio nuosavybės teisių atkūrimą visiems asmenims, kurių tokios teisės buvo pažeistos, paskirčiai bei tikslams, be to, paneigtų vieną svarbiausių teisės principų – iš neteisės negali atsirasti teisė (ex injuria jus non oritur). Vertinant šiuo aspektu, negali būti laikomi reikšmingais atsakovų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad ginčo žemė yra prie atsakovams priklausančių namų valdų, kurios nuvertėtų sumažėjus jų turimos žemės daliai, kad sumažėjęs žemės sklypų dydis neužtikrins minimalių žemės ūkio veiklos poreikių tenkinimo, o atsakovei T. P. – įsipareigojimų Nacionalinei mokėjimų agentūrai vykdymo, kad atsakovai patirs žalos dėl turėtų išlaidų ruošiant žemės sklypų planus ir sklypų atidalijimo projektus bei patirs kitų nuostolių. Ieškovams tapus žemės bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviais kartu su atsakovais, galintys tarp jų atsirasti teisiniai santykiai, įskaitant reikalavimus dėl išlaidų atlyginimo ar kitų kompensacinių priemonių taikymo, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo jų plačiau analizuoti.

Turtas, įgytas be teisinio pagrindo, arba turtas, kurio įgijimo pagrindas išnyko paskiau, turi būti grąžintas asmeniui, kurio sąskaita jis įgytas (CK 6.237 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje ieškovai prašo pripažinti jiems teisę į dalį VAVA 1998 m. rugsėjo 15 d. sprendimų pagrindu atkurtos žemės sklypo nuosavybės. Ieškovai siekia įgyti teisę į žemės sklypo bendrąją nuosavybę, prašydami pripažinti tą turtinę teisę. VAVA 1998 m. rugsėjo 15 d. sprendimai Nr. 41-4599 ir Nr. 41-4600, kaip individualūs administraciniai teisės aktai, kuriais nuosavybė į visą ginčo žemę atkurta dviems pretendentams J. ir J. D., buvo teisėti, nes jų priėmimo metu tik šie asmenys buvo pareiškę savo valią dėl buvusio savininko J. D. žemės nuosavybės atkūrimo. Tokiu atveju, ieškovų pasirinktas įgytų teisių į dalį atkurtos žemės nuosavybės įgyvendinimo būdas yra ekonomiškas ir optimalus apginant jų materialines subjektines teises ir siekiant teisinės taikos tikslo tarp ginčo šalių. CK 6.237 straipsnis prioritetą suteikia turto grąžinimui natūra, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą pripažinti ieškovams teisę į dalį bendrosios žemės sklypo nuosavybės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo formuojama teisine praktika, pagal kurią tokie tikslai ekonomiškiausiai ir greičiausiai pasiekiami CK 1.138 straipsnio 1 punkte numatytu būdu – pripažįstant teises be būtinybės naikinti viešojo administravimo subjektų priimtus individualius teisės aktus (jų dalis), nes pripažįstant bendrosios nuosavybės teisę į dalį turto pašalinamas materialinės subjektinės teisės pažeidimas kitu įstatymo leistinu būdu. Remiantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 2 punktu, daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus patvirtinančiu dokumentu, kuriuo remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami nekilnojamojo turto registre, yra ir teismo sprendimas ar nutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008).

Kaip jau pažymėta, priimti aptariamus individualius teisės aktus – VAVA sprendimus, kuriais J. ir J. D. buvo atkurta nuosavybės teisė į visą buvusio žemės savininko J. D. turėtą žemę, buvo teisinis pagrindas, nes tuo metu tik šie pretendentai buvo išreiškę savo valią dėl šios nuosavybės atkūrimo. Ieškovų prašymas atkurti nuosavybės teises į J. D. turėtą žemę paduotas 2001 m. gruodžio 3 d. , todėl nuo šio momento laikytinas išnykusiu pagrindas, kuriuo nuosavybės teisės į žemę buvo atkurtos tik J. ir J. D., o po šių mirties - perėjo atsakovams. Ieškovai pasirinko tokį savo teisių gynimo būdą, kuriuo prašo pripažinti jiems dalį žemės nuosavybės teisėje, kas iš esmės atitinka turto įgijimą sugrąžinant jį iš be pagrindo turinčio asmens, tuo pačiu pakeičiant jau susiformavusį teisinį santykį (CK 1.138 str. 1 ir 5 p., 6.237 str. 1 – 3 d.). Esant tokiam teisme pareikštų materialinių reikalavimų kvalifikavimui, nebuvo ir nėra teisinio pagrindo ginčyti nei individualų teisės aktą, kuriuo buvo atkurtos žemės nuosavybės teisės J. ir J. D., nei ginčyti atsakovams išduotus paveldėjimo teisės liudijimus ar kitus palikimo atsiradimą ir jo priėmimą sudarančius juridinius faktus. Taigi, nei administraciniai teisės aktai – VAVA sprendimai, nei paveldėjimo teisės liudijimai ir pagal juos atsakovų įgytos teisės į žemės nuosavybę, kurios atsiradimą nulėmė ankstesnio šios žemės savininko J. D. nuosavybės sugrąžinimas, neprivalo būti ginčijami, nes ieškovų teisės į dalį šios nuosavybės įgyvendinamos pripažįstant jų teisę į nuosavybės atkūrimą specialaus teisės akto - 1997 m. PNTAĮ normų pagrindu.

Dėl bendrojoje žemės nuosavybėje pretendentams tenkančių žemės sklypo dalių dydžio pagal žemės plotą nustatymo

Kaip jau minėta, trijų buvusio žemės savininko J. D. vaikų V., B. ir A., kuriems bendrai tenka 3/5 dalys žemės nuosavybės, įpėdiniai - ieškovai turi subjektinę teisę į po 1/3 dalį iš bendrosios šių savininko vaikų dalies, o dar dviejų savininko vaikų J. ir J., kuriems bendrai tenka 2/5 dalys žemės nuosavybės, įpėdiniai – atsakovai turi subjektinę teisę į po ½ dalį iš bendrosios šių savininko vaikų nuosavybės dalies.

Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad ieškovų ieškinyje klaidingai apskaičiuotas ieškovams tenkančios žemės sklypo dalies dydis pagal plotą ir šią klaidą ištaisė išdėstydamas naują dalių pagal žemės plotą, tenkantį kiekvienam iš bylos ieškovų bei atsakovų pagal buvusio savininko turėtų vaikų ir jų įpėdinių skaičių, apskaičiavimą. Tačiau tiek ieškovai, tiek ir pirmosios instancijos teismas nurodė netikslų VAVA sprendimais sugrąžinamos buvusio savininko J. D. žemės nuosavybės bendrą dydį. Nors iš pateiktų dokumentų nustatyta, kad buvęs savininkas J. D. iki žemės nacionalizavimo valdė nuosavybės teise 7,42 ha žemės sklypą, bet byloje esančiais VAVA 1998 m. rugsėjo 15 d. sprendimais nuosavybės teisė buvo atkuriama į 7,02 ha ploto žemės, grąžinant natūra po 3,51 ha ploto kiekvienam iš dviejų pretendentų J. ir J. D. (t. 1, b. l. 46-49). Abiejų VAVA 1998 m. rugsėjo 15 d. sprendimų 4 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančios žemės valdos dalį – 0,20 ha žemės, bus atkurtos vėliau. Tokiu būdu, šiais administraciniais teisės aktais nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į savininko J. D. turėtą 0,40 ha žemės nuosavybės dalį iš bendros 7,42 ha ploto nuosavybės. Kaip jau nurodyta, šioje byloje ieškovai prašo pripažinti jiems teisę į dalį tiktai VAVA 1998 m. rugsėjo 15 d. sprendimų pagrindu atkurtos žemės sklypo nuosavybės. Taigi, tiek ieškovams, tiek atsakovams tenka atitinkamos dalys žemės sklypo nuosavybės pagal plotą iš minėtais VAVA sprendimais natūra sugrąžinto bendro 7,02 ha žemės ploto, bet ne iš 7,42 ha ploto. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis dėl viso žemės sklypo ploto, pagal kurio dydį buvo nustatytos žemės sklypo bendrosios nuosavybės idealiosios dalys, taip pat dėl kiekvienam iš bylos dalyvių (ieškovų ir atsakovų) tenkančios žemės nuosavybės dalies pagal sklypo plotą, turi būti patikslinta.

Remiantis tuo, kad išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės paliekamas nepakeistas, nes atsakovų apeliaciniame skunde nurodyti bei jų atstovės apeliacinės instancijos teisme išsakyti motyvai ir argumentai nesudaro pagrindo šį sprendimą pakeisti arba panaikinti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, tačiau patikslinti sprendimo rezoliucinės dalies tekstą dėl žemės sklypo ploto, pagal kurio dydį fiksuojamos žemės sklypo bendrosios nuosavybės idealiosios dalys, taip pat fiksuojamos ieškovams ir atsakovams tenkančios žemės nuosavybės dalys pagal sklypo plotą, išdėstant šios sprendimo dalies tekstą taip: „Pripažinti ieškovams S. D. , R. S., J. D., Z. D. bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 3/5 dalis žemės sklypo iš bendro 7,02 ha ploto žemės sklypo Didžiasalio k., Vilniaus raj. sav., kurio unikalus Nr. 4162-0200-0112, nustatant, kad ieškovams S. D. ir Z. D. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso po 0,702 ha, ieškovams R. S., J. D. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso po 1,404 ha, kur likusi 2,808 ha ploto žemės dalis bendrąja daline nuosavybe priklausys atsakovams V. D., Č. S., M. D. bei T. P. (iki šio teismo sprendimo buvusiems viso sklypo savininkams), kiekvienam po 0,702 ha.“