Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Be to, J. B. buvo kaltinamas tuo, kad ,,2007 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje-rugsėjo mėnesio pradžioje, tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini), autoserviso administracinėse patalpose, siekdamas A. G. Z. atkeršyti už pastarojo kreipimąsi į teisėsaugos institucijas dėl negrąžinamos skolos, dėl ko pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo, bei siekdamas jį įbauginti, per kelis kartus primygtinai prašė A. D. organizuoti A. G. Z. sumušimą, už tai pastarajam žadėdamas 5 000 eurų atlygį, šiam sutikus, nors to daryti A. D. neketino, nurodė, kur ir kaip turi būti sumuštas A.G. Z., t.y. Kauno mieste stipriai sumuštas, kad mažiausiai savaitę laiko gydytųsi ligoninėje nuo patirtų traumų, kontroliavo, kaip vykdomas jo užsakymas, t.y. pastoviai klausinėjo A. D. ar jau įvykdytas jo užsakymas, skubino, ragino tai padaryti kuo greičiau. Maždaug po savaitės, tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, A. D. melagingai pasakius, kad pasikėsinimas sumušti A.G. Z. nepavyko, nes pastarasis apsigynė su ginklu, supyko ir buvo nepatenkintas, ragino vėl kuo skubiau užsakymą įvykdyti, ir maždaug po savaitės nuo tariamo pirmojo pasikėsinimo sumušti A.G. Z., tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas; A. D. melagingai pranešus, jog jo užsakymas įvykdytas ir A.G. Z. stipriai sumuštas gydosi ligoninėje, A. D. darbu ir rezultatais, t.y. jog pagal jo nurodymus A.G. Z. buvo stipriai sumuštas Kaune ir gydosi ligoninėje, buvo patenkintas, bet žadėto atlygio nesumokėjo, likdamas A. D. skolingas už A.G. Z. tariamą sumušimą 5 000 eurų, taip organizavo pasikėsinimą nesunkiai sutrikdyti A.G. Z. sveikatą dėl savanaudiškų paskatų, tačiau nusikalstama veika nebuvo baigta dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, nes A. D. užsakymo neįvykdė ir A.G. Z. sumuštas nebuvo.“

J. B. buvo kaltinamas ir tuo, kad ,,ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir aplinkybėmis, neteisėtai įsigijo 35 vnt. fabrikinės gamybos 9 mm kalibro (9x18 Makarov) karinius šovinius, ir neteisėtai juos laikė (duomenys neskelbtini)., savo gyvenamojo namo miegamajame kambaryje esančiame seife iki 2008 m. sausio 22 d. 12 val. 40 min., kol kratos metu juos surado ir paėmė policijos pareigūnai.“

Žemesnės instancijos teismas

Priteisti iš J. B. A. G. Z. 90000 eurų (310752 Lt) ir 45000 litų turtinės žalos atlyginimo bei 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Šešias kompaktines plokšteles su pokalbių įrašais, garso kompaktinę plokštelę su J. B. lyginamuoju balso įrašu palikti saugoti prie bylos. Tris skaitmeninius diktofonus PANASONIC RR-US006, serijos Nr. FF4EA001045, FF4EA001048, FF4EA001083, su universaliais blokeliais ir garantiniais talonais bei skaitmeninį diktofoną PANASONIC RR-US006, serijos Nr. FF4EA001114, su universaliu blokeliu ir kitais priedais (naudojimosi instrukcijomis, instaliacine kompaktine plokštele, mikrofonu, ausinėmis, krovikliu, USB kabeliu) grąžinti A. G. Z.. 17 vnt. 9 mm kalibro Makarov tipo (9x18) šovinių su dėžute konfiskuoti ir perduoti Lietuvos Respublikos ginklų fondui. Pistoletą SIG SAUER P230, 9.0 (9mm Kurz) kalibro, Nr. S173429, 10 vnt. 9 mm kalibro (9mm Kurz) šovinių ir tris dėtuves perduoti Tauragės apskrities VPK. Teigia, kad teismo nuosprendis dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 d. 1 p.) yra neteisėtas ir nepagrįstas, teismo išvados nepagrįstos ir neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių (LR BPK 328 str. 1 d. 3 p.). Išteisinamasis nuosprendis J. B. turi būti panaikintas ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Dėl išvengimo apgaule didelės vertės turtinės prievolės.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas padarė klaidingą išvadą, kad liudytojo A. D. parodymai yra prieštaringi ir tendencingi, siekiant apkaltinti J. B., todėl A. D. parodymus vertino kritiškai ir jais nesirėmė. A. D. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, lyginant juos su duotais teisme, nėra „visiškai kitokie“. Tiek iš liudytojo A. D. (t. 1, b. l. 73–74), tiek iš kaltinamojo J. B. parodymų matyti, jog iki 2008 m. A. D. ir J. B. buvo draugai, artimai bendravo. Pirminius parodymus ikiteisminio tyrimo metu A. D. davė dar tada, kai santykiai su J. B. buvo draugiški. Tačiau nei tada, nei vėliau A. D. tiesiogiai neparodė ir nepatvirtino ar nepaneigė jokios sukčiavimo bylai reikšmingos aplinkybės, tik pasakė savo nuomonę, kurią iki proceso ir viso proceso metu formavo tiek J. B., tiek A. G. Z., t. y., jis persakė gautą iš jų informaciją ir savo subjektyvią nuomonę, kuri laikui bėgant kito. Jis neparodė, jog matė, kaip buvo skolinami ar grąžinami pinigai, nes nei skolinant pinigus, nei juos paimant nedalyvavo (t. 3, b. l. 217–218). A. D. motyvavo, kodėl jo parodymai kito, kodėl pasikeitė jo pozicija ir nuomonė apie kaltinamąjį. A. D. teisme patvirtino tą patį, ką parodė ikiteisminio tyrimo metu, kad J. B. neigė skolą A. G. Z. ir teigė, jog jis jam skolingas, o A. G. Z. teigė atvirkščiai, jis tarpininkavo dėl skolos grąžinimo. Tai užfiksuota viename iš pokalbių įrašų. Matyti, jog dar artimai bendraudamas su J. B., A. D. iš pradžių patikėjo jo versija, tačiau vėliau suprato, jog buvo apgautas ir pradėjo tikėti A. G. Z., Tai, kad liudytojas pakeitė savo nuomonę apie proceso dalyvius ir motyvuotai tai paaiškino, bei tai, jog jo santykiai su vienu iš proceso dalyvių nėra geri, savaime nedaro jo parodymų niekiniais, melagingais. Juolab, kad jis tik išdėsto savo nuomonę dėl byloje nagrinėjamų aplinkybių, kuri teismui, be abejonės, nėra privaloma. Todėl A. D. parodymus vertinti kritiškai ir visiškai jais nesiremti teismas neturėjo pakankamo pagrindo. Teismas, vertindamas liudytojo A. D. parodymus, turėjo ne tik įvertinti jų patikimumą, bet ir įvertinti jų tarpusavio ryšį bei sąsają su kitais byloje surinktais įrodymais ir tik tada padaryti pagrįstą bei teisingą išvadą. A. D. parodymus patvirtina kiti byloje surinkti duomenys – nukentėjusiojo A. G. Z., liudytojų R. T., S. U., R. R. ir D. G. parodymai, garso įrašai, išklotinės, fonoskopinės ekspertizės išvada, kiti duomenys. Įvertinęs tai, teismas turėjo pripažinti A. D. parodymus įrodymu ir remtis pagrindžiant J. B. kaltę dėl nusikaltimo padarymo.

Teismas be aiškaus pagrindo suabejojo nukentėjusiojo A. G. Z. parodymais, nurodymas, jog kai kurias aplinkybes jis nurodė nenuosekliai. Nenuoseklumą motyvavo tuo, kad A. G. Z. ikiteisminio tyrimo metu neigė prašęs pagalbos civilinėje byloje bei siūlęs užmokestį J. B., o nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme A. G. Z. patvirtino, kad J. B. davęs visos civilinės bylos kopiją ir kad už darbą pažadėjęs pusę milijono. Tokios teismo išvados dėl nukentėjusiojo A. G. Z. parodymų nenuoseklumo yra klaidingos. Priešingai nei nurodė teismas, A. G. Z. viso proceso metu nuo prašymo pradėti ikiteisminį tyrimą, ikiteisminio nagrinėjimo bei teisminio nagrinėjimo metu davė aiškius, išsamius ir nuoseklius parodymus, juos papildydmas ir patikslindamas. Prieštaringų parodymų nukentėjusysis A. G. Z. nedavė, jokių naujų esminių aplinkybių teisminio nagrinėjimo metu nenurodė. Nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme aiškino, jog J. B., sužinojęs, kad jis bylinėjasi civilinėje byloje, siūlė savo paslaugas, siūlėsi jam padėti, manipuliuodamas įvairiomis aukšto rango pareigūnų pavardėmis. Tai, kad A. G. Z. J. B. perdavė civilinės bylos kopiją, tik patvirtina, jog jis buvo J. B. suklaidintas, apgautas. Būtent, iš Vilniaus apygardos teismo 2006-01-16 nutarties, kurios teismas nevertino, matyti, kad J. B. įtakos 2006-01-16 teismo sprendimui nepadarė ir padaryti negalėjo. Kaip tik po šios bylos baigties J. B. pradėjo reikalauti atlygio iš A. G. Z.. Iš A. G. Z. ir R. T. parodymų, pokalbių įrašų išklotinių matyti, jog J. B. joks atlygis nebuvo žadamas, o apie atlygį J. B. pradėjo kalbėti tik po civilinės bylos sprendimo. A. G. Z. pripažino J. B. pastangas ir tariamai žadėjo atlygį (tai rodo ir A. G. Z. pateiktos sutarties surašymas) tik todėl, kad J. B. raštiškai pripažintų skolą ir ją grąžintų. Todėl teismas nepagrįstai laikė A. G. Z. parodymus ne visiškai nuosekliais. Nepaisant šios teismo padarytos išvados, nėra aišku, kodėl teismas nesirėmė nukentėjusiojo parodymais ir visiškai juos atmetė. Nemotyvuodamas savo išvados dėl nukentėjusiojo parodymų nepatikimumo, taip pat neanalizuodamas jų kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, teismas pažeidė pagrindines įrodymų vertinimo taisykles, numatytas LR BPK 20 str. 5 d. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo A. G. Z. parodymus patvirtina kiti byloje surinkti duomenys (liudytojų A. D., R. T., S. U., R. R. ir D. G. parodymai, garso įrašai, išklotinės, fonoskopinės ekspertizės išvada, Vilniaus apygardos teismo 2006-01-16 nutartis, sutartis, kt. duomenys), todėl jais abejoti ir netikėti nėra jokio pagrindo.

Teismas nuosprendyje teisingai konstatavo, jog Lietuvos teismo ekspertizės centro akte yra nurodyta, kad A. G. Z. pateiktuose garso įrašuose yra užfiksuoti J. B., A. G. Z., J. B., R. T. pokalbiai. Ekspertai davė kategorišką išvadą dėl įrašuose esančių pokalbių dalyvių, tam konstatuoti pateiktos medžiagos ir jos kokybės pakako.

Tačiau ekspertai tame pačiame ekspertizės akte duoda tik tikėtiną išvadą, jog tirti pateikti garso įrašai yra ištisiniai, nesumontuoti ir juose nėra trynimo požymių. Teismas be pagrindo akcentavo šią išvados dalį, susiejo ją tiesiogiai su kaltinamojo J. B. parodymais ir padarė klaidingą išvadą, jog pokalbių išklotinės nėra byloje objektyvus įrodymas, pakankamas kaltinamojo J. B. kaltei pagrįsti. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą klausimą, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (LR BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas neišsamiai išnagrinėjo duomenis apie pokalbių įrašus, ekspertinio tyrimo duomenis, nelygino jų su kitais byloje surinktais duomenimis. Ekspertizės išvados dalį dėl tikėtinos išvados aptarė izoliuotai ne tik nuo viso ekspertizės akto, bet ir nuo kitų byloje surinktų duomenų. Negalima atmesti išvados dalies, kurioje ekspertai davė kategorišką išvadą dėl pokalbių dalyvių. Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kodėl ekspertai negalėjo duoti kategoriškos išvados dėl įrašų ištisumo. Akte nurodyta, kad kategoriškos išvados negalima duoti tik todėl, kad diktofonuose garso įrašai įrašyti žemu diskretizacijos dažniu ir dėl to negalima atlikti papildomų tyrimų, bei dėl to, kad keturi įrašai buvo pateikti tik kompaktinėse plokštelėse (t. 2, b. l. 54). Atkreiptinas dėmesys, jog ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nėra pasisakyta, kad kuriame nors įraše būtų trynimo, montavimo požymių, tai galėtų sukelti pagrįstas abejones įrašų tikrumu. Atvirkščiai, akto tiriamojoje dalyje yra nurodyta, jog visi tyrimui pateikti pokalbiai „vyksta logiškai, dialoginis pokalbių vientisumas neiškraipytas, pasakytos frazės yra motyvuotos ir logiškai užbaigtos, nėra kalbinių anomalijų. Taip pat nėra staigių garsinės aplinkos ar signalo charakteristikos pokyčių, užfiksuoti aplinkos garsai atitinka bendrą vyksmo eigą, turi natūralų augimą ir gesimą“ (t. 2, b. l. 53). Be to, pokalbių įrašymo aplinkybes, jų turinį patvirtino nukentėjusysis A. G. Z. ir liudytojas R. T.. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog byloje yra A. G. Z. pateikti trijų diktofonų garantiniai talonai (t. 1, b. l. 50), Iš jų matyti, kad diktofonus įsigijo būtent prieš pat pradedant daryti pokalbių įrašus (atitinkamai 2006-06-30, 2006-08-16, 2007-02-12), o ne vėliau ar žymiai anksčiau. Dėl kokios priežasties dalis pokalbių, t. y. pirmieji pokalbiai, buvo perrašyti į kitas laikmenas, A. G. Z. motyvuotai paaiškino, todėl abejoti tuo nėra pagrindo (t. 1, b. l. 49, 50). Pokalbių įrašymo ir pateikimo ikiteisminiam tyrimui tvarka pažeista nebuvo, nukentėjusysis turi teisę teikti įrodymus (LR BPK 28 str. 2 d.). Šiuos pateiktus duomenis galima patikrinti ir jie buvo patikrinti LR BPK numatytais veiksmais. Paminėtina ir tai, jog kaltinamasis J. B. ikiteisminio tyrimo metu nesutiko savanoriškai duoti savo balso lyginamųjų pavyzdžių ekspertiniam tyrimui, todėl jie buvo paimti jam nežinant. Kaltinamasis tokią teisę turėjo, tačiau jis tokiais savo veiksmais akivaizdžiai trukdė ištirti įrašytų pokalbių autentiškumą, nenorėdamas, jog būtų nustatytas jo dalyvavimas vykusiuose pokalbiuose. Atsižvelgiant į visa tai, teismas be pagrindo atmetė ekspertų išvadą ir nelaikė pokalbių išklotinių įrodymu, pagrindžiančiu J. B. kaltę dėl sukčiavimo.

Teismas, padarydamas išvadas, jog iš pokalbių suvestinės nėra galimybės nustatyti, kad kaltinamasis J. B. tikrai pasiskolino 90000 eurų ir 45000 litų, kada įvyko sandoris ir kitų aplinkybių, susijusių su pinigų skolinimusi, nurodė, jog iš šių pokalbių galima daryti tik prielaidas, kuriomis remtis negali, nepakankamai išsamiai išanalizavo pokalbių išklotinių turinį. Negalima iš pokalbių išklotinių konteksto ištraukti vieną ar kitą detalę ir ją akcentuoti, būtina analizuoti ir atsižvelgti į visą vykusį pokalbį, jo turinį ir esmę, o taip pat ir lyginant, analizuojant kartu su kitais vykusiais pokalbiais. Būtent pokalbių išklotinėse (t. 1, b. l. 103–199) atsiskleidžia visas J. B. veikos turinys. Jose aiškiai užfiksuota, kad J. B. vengia grąžinti skolą, nors ją pripažįsta, kalbama apie konkrečią sumą (J. B. skolinosi iš A. G. Z. realius pinigus – 110000 eurų, liko 90000, vėliau paėmė dar 15000 litų ir 30000 litų), J. B. moka procentą nuo negrąžintos sumos, kalbama apie įvairius politikus, aukšto rango pareigūnus, J. B. manipuliuoja jų pavardėmis ir nori gauti savo dalį už Milčienės bylą, nes esą dėjo pastangas, prisiima nuopelnus už teismo sprendimą. Jokios kalbos, kad J. B. skolino A. G. Z. kokią nors pinigų sumą, nėra. Visa tai rodo J. B. tyčią sukčiauti: jis teikia melagingą informaciją A. G. Z., jį suklaidina ir išvengia didelės vertės turtinės prievolės. Išklotinių turinį (ar atitinkamą jų dalį) patvirtina savo parodymais nukentėjusysis A. G. Z., liudytojai A. D., R. T., S. U., R. R., D. G., daiktų pateikimo, apžiūros protokolai, fonoskopinės ekspertizės išvada, diktofonų garantiniai talonai, Vilniaus apygardos teismo 2006-01-16 nutartis, sutartis, kt. duomenys.

Teismas išteisinamajame nuosprendyje be pagrindo atmetė byloje esančią nukentėjusiojo A. G. Z. pateiktą sutartį, kaip neturinčią jokios įrodomosios reikšmės, nes ji J. B. nepasirašyta. Minėta sutartis iš tikrųjų, jei ji būtų vienintelis duomuo ir būtų vertinamas tik šis vienintelis dokumentas, gal būt neturėtų pakankamos įrodomosios reikšmės kaltinimui pagrįsti. Tačiau šis dokumentas turi būti vertinamas neatsiejamai nuo kitų byloje esančių duomenų. Būtent iš pokalbių išklotinių matyti, kad buvo kalbama apie šią sutartį, ji aptariama, rengiama pasirašyti. Iš jos turinio matyti, kad J. B. pripažįsta skolą A. G. Z. ir ją grąžina, o A. G. Z. su R. T. sumoka J. B. už jo atliktas paslaugas ir turėtas išlaidas, susijusias su civiline byla. Tai patvirtina savo parodymais nukentėjusysis A. G. Z. ir liudytojas R. T.. Visuma šių duomenų rodo, jog visiškai atmesti šį dokumentą ir juo nesiremti teismas neturėjo pakankamo pagrindo.

Teismas teisingai nustatė, jog liudytojai R. T. ir S. U. matė, kaip 2004 m. J. B. skolinosi iš A. G. Z. 110000 eurų. Liudytojai R. R. ir D. G. matė, kaip J. B. perdavė palūkanas A. G. Z. už negrąžintos skolos dalį. Tačiau teismas padarė išvadą, jog šių liudytojų parodymai negali būti pakankamu įrodymu byloje pinigų skolinimosi faktui pagrįsti. Tokią išvadą teismas motyvavo tuo, kad visi apklausti liudytojai yra susiję su A. G. Z. asmeniškai ir yra nukentėjusiojo draugai, bei tuo, kad A. G. Z. teismui nepateikė paskolos sutarties, paskolos raštelio arba vekselio. Tokios padarytos teismo išvados yra klaidingos. Nė vienas įrodymas negali turėti viršenybės prieš kitą, visi jie vertinami vienodai, negalima kuriems nors įrodymams suteikti didesnės svarbos prieš kitus. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimą įrodymais reglamentuoja LR BPK 20 straipsnio 1–4 dalys. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Asmenų parodymai baudžiamajame procese yra vieni svarbiausių įrodymų šaltinių. Liudytojų R. T., S. U., R. R. ir D. G. parodymai gauti teisėtais būdais, jie patvirtina bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, jų patikimumas patikrintas atliekant LR BPK numatytus įrodymų tyrimo teisme veiksmus. Byloje nėra jokių duomenų ir teismas nenustatė, jog minėti liudytojai turi priežasčių pakenkti J. B., jį apkalbėti, duoti melagingus parodymus. Vien tai, kad liudytojai yra susiję su A. G. Z. asmeniškai ir yra nukentėjusiojo draugai, savaime nedaro jų parodymų niekiniais. Logiška, kad skolinant pinigus, gaunant palūkanas, dalyvavo ne svetimi, pašaliniai asmenys, o vienaip ar kitaip su nuketėjusiuoju susiję asmenys. Šie liudytojai davė nuoseklius, neprieštaringus parodymus, jie papildo vienas kitą, patvirtina vieną ar kitą bylos aplinkybę. Šiuos jų parodymus taip pat patvirtina kiti byloje surinkti duomenys (nukentėjusysis A. G. Z., daiktų pateikimo, apžiūros protokolai, fonoskopinės ekspertizės išvada, kt. duomenys). Taigi pripažinti jų parodymus įrodymais kliūčių nėra. Paskolos sutarties, paskolos raštelio arba vekselio nebuvimas liudytojų parodymų patikimumui reikšmės neturi, taip pat minėtų dokumentų nebuvimas nešalina kaltinamojo kaltės dėl sukčiavimo, duomenys apie jo padarytą nusikalstamą veiką surinkti atliekant LR BPK numatytus veiksmus. Todėl tokie teismo nurodyti argumentai negali būti pakankamas motyvas nelaikyti šių liudytojų parodymų pakankamu įrodymu skolinimosi faktui pagrįsti.

Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, rėmėsi faktiškai vien tik kaltinamojo J. B. parodymais ir besąlygiškai jais tikėjo. Teismas J. B. parodymus iškėlė aukščiau kitų duomenų, nepagrįstai suteikė jiems didesnę svarbą nei kitiems duomenims. Teismas neanalizavo J. B. parodymų kartu su kitais byloje surinktais duomenimis, jų tarpusavyje nelygino, nevertino, o paprasčiausiai nemotyvuotai arba nepakankamai motyvuotai atmetė. Pažymėtina, jog J. B. parodymų nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti duomenys, jie nėra nei nuoseklūs (neįvardija sumos, kurią paskolino A. G. Z., nurodo, jog skolinosi iš A. G. Z. pinigus (t. 2, b. l. 170–172), vėliau nurodo sumą, bet paneigia, jog skolindavosi iš A. G. Z. pinigus, aiškina, jog neteisingai išreiškė mintį (2 t., b. l. 177–179), vengia duoti parodymus (t. 3, b. l. 1, 7), nebepamena kai kurių aplinkybių (t. 3, b. l. 2–3), nei logiški (pats pinigų neturi, skolinasi iš banko, kad paskolintų A. G. Z.). J. B. nepateikė jokių duomenų, jog A. G. Z. jam skolingas, nurodydamas vienintelį asmenį – savo sutuoktinę J. B., kuri galėtų patvirtinti, jog A. G. Z. pasiskolino iš jo 1,8 milijono litų, tačiau to J. B. nepatvirtino, teisme atsisakė duoti parodymus. Teismas atsižvelgė tik į tai, kad J. B. pozicija „kategoriška“, tačiau tai nedaro jo parodymų neginčijamais ir vieninteliu objektyviu įrodymu byloje. Atsižvelgdamas į tai, teismas, priimdamas nuosprendį, kaltinamojo J. B. parodymus turėjo vertinti kritiškai. Vien kaltinamojo užimtos pozicijos – savo kaltės nepripažinimo, nors kiti surinkti duomenys rodo priešingai, – negalima laikyti pagrįstomis abejonėmis dėl jo kaltės, kurių negalima pašalinti. Teismas nuosprendyje analizavo LR BK 182 str. sudėtį ir padarė išvadą, jog jeigu ir būtų A. G. Z. paskolinęs J. B. pinigų, jokių objektyvių įrodymų, kad J. B. būtų nukentėjusįjį kokiais nors savo neteisėtais veiksmais suklaidinęs, nėra. Todėl nenustatė nusikaltimo, numatyto LR BK 182 str. 2 d., požymių. Teismas ne iki galo atskleidė sukčiavimo esmę, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, numatytą LR BK 182 str., todėl padarė klaidingas išvadas. Aiškindamas sukčiavimo sudėtį, teismas atkreipė dėmesį tik į svetimo turto ir turtinės teisės įgijimą apgaule. Tuo tarpu J. B. kaltinamas išvengimu turtinės prievolės apgaule. Tapatinti šių sąvokų negalima, tai yra atskiri alternatyvūs šios nusikalstamos veikos požymiai. J. B. nebuvo kaltinamas, jog jis apgaule pasiskolino pinigus iš A. G. Z.. Jis kaltinamas turtinės prievolės išvengimu (skolos negrąžinimu) panaudojus apgaulę, kuri pasireiškė tuo, jog J. B. pateikė nukentėjusiajam A. G. Z. objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (jog jis aukšto rango pareigūnams ir politikams už tariamai suteiktas teisines konsultacijas ir pagalbą civilinėje byloje, kad būtų priimtas A. G. Z. palankus sprendimas, sumokėjo jiems daug didesnę pinigų sumą, nei jam skolingas, nors realiai to nedarė ir daryti neketino) ir taip jį suklaidino. Apgaulė aiškiai buvo nukreipta į tai, kad išvengtų skolos grąžinimo. J. B., žinodamas, jog paskolos sutartis nebuvo įforminta rašytine forma, suklaidindamas ir apgaudamas A. G. Z., visiškai neigdamas skolą, tyčia sudarė tokią situaciją, dėl to nukentėjusysis A. G. Z. dėl objektyvių priežasčių negalėjo ginti savo pažeistų teisių civilinėmis teisinėmis priemonėmis ar toks gynimas buvo labai apsunkintas. Todėl J. B. veika pagal LR BK 182 str. 2 d. kvalifikuota teisingai.

Teismo nuosprendyje padarytos nuorodos į Civilinio kodekso normas neturi jokio pagrindo. Įrodymai baudžiamame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais veiksmais. Duomenų, jog įrodymai buvo surinkti pažeidžiant įstatymus, nėra, visi jie buvo teismo patikrinti. Šių duomenų pakanka kaltinamojo J. B. kaltei dėl sukčiavimo konstatuoti.

Pažymėtina, jog teismas, priimdamas nuosprendį, padarė prieštaringas išvadas. Vienose išvadose konstatavo, jog išklotinės nėra objektyvus įrodymas (dėl fonoskopinės ekspertizės išvadų), po to vis tiek analizavo jas, vertino, darė prielaidas. Kitose išvadose nurodė, jog liudytojų R. T., S. U., R. R. ir D. G. parodymų konstatuoti skolinimosi faktui patvirtinti nepakanka, po to analizavo, kas būtų, jei A. G. Z. būtų paskolinęs J. B. pinigus, rėmėsi tų pačių liudytojų parodymais („S. U. ir T. nenurodė, kad J. B. būtų naudojęs kokią nors prievartą, apgaulę ir pan“.), ir iš jų parodymų padarė išvadą, kad A. G. Z. ir J. B. gal būt siejo civiliniai teisiniai santykiai. Taip teismas lyg ir pripažino, kad iš tikro A. G. Z. skolino pinigus J. B., bet nenustatė jo veiksmuose nusikaltimo požymių. Taip pat nuosprendyje išdėstyti teismo samprotavimai apie tai, jog būtų nelogiška tokią pinigų sumą skolinti be tai patvirtinančio dokumento, nelogiška, jog A. G. Z., neatgavęs skolos, dar skolina, vėl dokumento jokio nepasirašo. Nurodo, jog įstatymų leidėjas įpareigoja kiekvieną asmenį elgtis apdairiai, taip, kaip konkrečioje situacijoje turėtų pasielgti kiekvienas normalus žmogus. Iš šių teismo samprotavimų galima daryti išvadą, jo teismas pripažino, kad A. G. Z. skolino pinigus J. B., tačiau yra pats kaltas, nes nepasirašė jokio tai patvirtinančio dokumento. Tiek iš J. B., tiek iš A. G. Z. parodymų matyti, jog juos daug metų siejo ypatingai draugiški santykiai, vienas kitu pasitikėdavo, pinigų skolinimasis be jokių rašytinių dokumentų tarp jų buvo įprastas dalykas. Tai paaiškina, kodėl A. G. Z. skolino J. B. pinigus be jokių rašytinių sutarčių, juolab, kad anksčiau J. B. skolas grąžindavo. Jokie norminiai aktai imperatyviai nedraudžia skolinti pinigus, nesudarius rašytinės sutarties. Sekant tokia teismo logika, galima samprotauti, jog A. G. Z. pasielgė nelogiškai, nurodydamas, jog J. B. jam grąžino 20000 eurų, nes dėl grąžinimo taip pat nėra jokio rašytinio dokumento, tačiau akivaizdu, jog A. G. Z. išlieka nuoseklus ir duoda teisingus parodymus, nesiekdamas sau nepagrįstos naudos. Kita vertus J. B., kuriuo besąlygiškai teismas patikėjo, tariamai paskolino dar didesnę sumą A. G. Z. taip pat be jokios rašytinės sutarties. Todėl su tokiais teismo samprotavimais sutikti negalima, menkinti nukentėjusiojo A. G. Z. parodymus ir jais netikėti nėra jokio pagrindo. Nuosprendyje negali būti dviprasmiškų išvadų, kitų prieštaravimų, teismo išvados turi būti aiškios ir kategoriškos. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato LR BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši nuostata, kartu su LR BPK 305 straipsnyje ir kitose šio kodekso nuostatose įtvirtintais reikalavimais teismo nuosprendžio ir nutarties turiniui, reiškia, kad teismo nuosprendis ir kitas baigiamasis aktas turi būti motyvuotas, jame neturi būti prieštaravimų. Įrodymų analizė turi būti išsami ir įtikinama. Teismas, priimdamas dėl J. B. išteisinamąjį nuosprendį nemotyvavo ar nepakankamai motyvavo, kodėl vienus duomenis atmetė ar pripažino nepatikimais, o kitus pripažino įrodymais. Teismas savo išvadas grindė atskirų įrodymų, o ne įrodymų viseto analize, byloje surinktus įrodymus ištyrė ir aptarė izoliuotai nuo kitų ir padarė klaidingą išvadą dėl J. B. nekaltumo padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 182 slr. 2 d., bei nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį J. B..

Dėl pasikėsinimo nesunkiai sutrikdyti A. G. Z. sveikatą iš savanaudiškų paskatų organizavimo.

Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, be pakankamo pagrindo laikė liudytojo A. D. parodymus nenuosekliais, todėl jais netikėjo ir nesirėmė. Motyvai, kodėl teismas padarė tokią klaidingą išvadą, išdėstyti apeliacinio skundo ankstesniame epizode dėl J. B. padaryto sukčiavimo. Akcentuotina tai, kad liudytojo nesutarimai su proceso dalyviais savaime nėra pakankamas pagrindas pagrįstai abejoti ir atmesti tokio liudytojo parodymus. A. D., pranešęs apie gresiantį pasikėsinimą A. G. Z., o vėliau apie nepavykusį pasikėsinimą pranešęs ir davęs parodymus teisėsaugos institucijoms, pasielgė pilietiškai, nesavanaudiškai, todėl menkinti jo parodymus ir jais visiškai nesiremti nėra pakankamo pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, kad A. D. pranešė A. G. Z. apie gresiantį pasikėsinimą tuo metu, kai pasikėsinimas buvo J. B. organizuojamas, ir tuo metu A. D. ir J. B. santykiai buvo artimi. Todėl teismas be pagrindo nurodė, kad A. D. parodymų nepatvirtina jokie kiti įrodymai. A. G. Z. parodymus teismas turėjo vertinti kaip įrodymą, nes jie patvirtino A. D. parodymus. Informaciją, apie kurią jis davė parodymus, iš A. D. gavo ne tada, kai jis susipyko su J. B., o kai jų santykiai buvo draugiški. Todėl pagrindo teigti, kad ir tada A. D. apkalbėjo J. B., nėra. Bandymai kompromituoti liudytoją A. D. yra dirbtiniai, neturintys rimtesnio pagrindo. Teismas be išlygų patikėjo kaltinamojo J. B. parodymais ir jais rėmėsi. Nurodė, kad kaltinamasis organizuoti pasikėsinimą į A. G. Z. neturėjo tokio tikslo. Tokia išvada yra nepagrįsta, nes anksčiau nustatyta, kad J. B., būdamas skolingas didelę sumą pinigų A. G. Z. ir nenorėdamas jos grąžinti, bei laikydamas save nepriekaištingos reputacijos asmeniu, supyko ant A. G. Z. dėl to, kad pastarasis kreipėsi dėl negrąžintos skolos į teisėsaugos organus ir dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo. Siekdamas už tai atkeršyti A. G. Z. ir jį įbauginti, organizavo pasikėsinimus į jo sveikatą.

Teismas padarė klaidingą išvadą, jog pasikėsinimo į A. G. Z. sveikatą nebuvo, ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taikydamas Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas, reglamentuojančias rengimąsi ir pasikėsinimą padaryti nusikalstamas veikas (LR BK 21 str., 22 str.) bei kvalifikuodamas veiką. Nurodė, jog jei ir būtų pakankamai įrodymų, jog J. B. tikrai organizavo, tai būtų galima kalbėti apie rengimąsi padaryti nusikalstamą veiką, o asmuo atsako tik už rengimąsi padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Teismas neteisingai nurodė, jog J. B. veiksmai atitiktų rengimąsi padaryti nusikalstamą veiką. Iš visumos J. B. veiksmų, jų eigos matyti, kad jis organizavo pasikėsinimą sutrikdyti A. G. Z. sveikatą, kuris nepavyko ne dėl nuo jo valios priklausančių priežasčių. Jei J. B. būtų tik ieškojęs galimų vykdytojų, sudaręs veikimo planą ar suieškojęs priemonių veikai vykdyti, tai gal būt jo veika būtų traktuojama kaip rengimasis, tačiau nagrinėjamu atveju J. B. konkretaus asmens – A. D. – primygtinai per kelis kartus prašė organizuoti A. G. Z. sumušimą, pažadėdamas už tai atlygį. Šiam sutikus, aiškiai nurodė, kaip ir kur turi būti sumuštas A. G. Z., kontroliavo, kaip vykdomas jo užsakymas, nurodymai, skubino tai padaryti greičiau, o nepavykus tariamam pirmam pasikėsinimui, J. B. supyko, vėl nurodė kuo skubiau įvykdyti pasikėsinimą. A. D. pasakius, kad jo užsakymas įvykdytas, t. y. kad A. G. Z. stipriai sumuštas, J. B. liko patenkintas atliktu darbu. Visa šių veiksmų seka, įvykių grandinė ir atomazga rodo, kad J. B. organizavo ne rengimąsi, o pasikėsinimą, kuris nepavyko, nes A. D. neįvykdė J. B. nurodymų. Todėl J. B. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal LR BK 24 str. 4 d., 22 str. 1 d., 138 str. 2 d. 9 p. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad J. B. nepadarė jam inkriminuotos veikos ir jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto LR BK 24 str. 4 d., 22 str. 1 d., 138 str. 2 d. 9 p., sudėties, ir nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį J. B..

Dėl neteisėto disponavimo šaudmenimis.

Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, padarė klaidingą išvadą, jog kaltinamasis J. B. nuosekliai nuo ikiteisminio tyrimo pradžios nurodė, kad jis tikrai nežinojo, jog savo seife laiko šovinius, skirtus „Makarov“ tipo pistoletams. Iš byloje surinktos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu J. B. parodė (t. 2, b. l. 199–200), jog mano, kad tuos šovinius susikeitė 2007 m. vasarą ar rudenį, šaudydamas kartu su R. R. Tauragės r. Geležinio Vilko šaudykloje, gana smulkiai paaiškino, kaip tai padarė, taip pat nurodė, jog anksčiau su kitais asmenimis šoviniais susikeisti negalėjo. Tačiau tyrimo metu visiškai paneigus šią jo versiją, J. B. pradėjo aiškinti, jog galėjo jam parduotuvėje per klaidą parduoti ar buvo policijos pareigūnų „pakišti“ kratos metu (t. 4, b. l. 90). Tokių jo parodymu negalima laikyti nuosekliais, atvirkščiai, jo aiškinimai prieštaringi, nelogiški, neįtikinantys. J. B. kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl gali būt suklastoto kratos protokolo nuorašo, tačiau Tauragės r. apylinkės prokuratūra nenustatė klastojimo požymių ir priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Tokį sprendimą paliko galioti ir Tauragės r. apylinkės ikiteisminio tyrimo teisėjas. J. B. pateikto kratos protokolo nuorašo tikrumo niekas netyrė.

Žemesnės instancijos teismas

Atliekant visų šių duomenų sisteminę analizę, galima daryti pagrįstą išvadą, jog J. B. suvokė, kad neteisėtai įsigijo ir laikė „Makarov“ šovinius, ir to norėjo. Kad J. B. negali ar nenori paaiškinti tikrųjų „Makarov“ šovinių įsigijimo aplinkybių, nereiškia, jog trūksta duomenų jo kaltei dėl „Makarov šovinių įsigijimo ir laikymo pagrįsti.