Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-06-07 · Administracinė byla Nr. A-556-614-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-06-07
Bylos Nr.
A-556-614-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Antanas Ablingis, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Pareiškėjas
T. Š., A. T., B. P., M. Š., L. L., E. Č., E. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos, Nacionalinio egzaminų centro
Advokatai
Laura Juozumaitė, Kęstutis Čilinskas
Kategorijos
  • 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A17 – 614/2007Procesinio sprendimo kategorija 15.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. birželio 7 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,dalyvaujant pareiškėjų atstovui advokatui Kęstučiui Čilinskui,atsakovo atstovams advokatei Laurai Juozumaitei, Tomui Daukantui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų T. Š., A. T., B. P., M. Š., L. L., E. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų T. Š., A. T., B. P., M. Š., L. L., E. Č., E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos ir Nacionalinio egzaminų centro, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai T. Š., A. T., B. P., M. Š., L. L., E. Č., E. V. (toliau – ir pareiškėjai) skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti iš Lietuvos valstybės kiekvienam po 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjai nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2005 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. ISAK-2104 patvirtintą 2006 metų įskaitų, brandos egzaminų ir pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo tvarkaraščius 2006 m. gegužės 24 d. laikė lietuvių gimtosios kalbos valstybinį brandos egzaminą (testą), kurio metu savarankiškai atliko egzamino užduotis, iš anksto jų nežinodami. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2006 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. ISAK-1014 sudaryta komisija (toliau – ir Komisija) nustatė, kad 2006 m. gegužės 24 d. vykusio lietuvių gimtosios kalbos valstybinio brandos egzamino (testo) užduotis buvo paviešinta iki šio egzamino pradžios. Švietimo ir mokslo ministras 2006 m. gegužės 25 d. paskelbė, kad lietuvių (gimtosios) kalbos (testo) valstybinis brandos egzaminas bus perlaikomas ir nustatė egzamino perlaikymo datą – 2006 m. birželio 9 d., o 2006 m. gegužės 26 d., atsižvelgdamas į Komisijos išvadas, įsakymu Nr. ISAK-1032 nutarė lietuvių kalbos (gimtoji, testas) valstybinio brandos egzamino, vykdyto 2006 m. gegužės 24 d., kandidatų darbų nevertinti. Pareiškėjų tvirtinimu, perlaikydami jau išlaikytą egzaminą, jie patyrė didelius dvasinius ir emocinius išgyvenimus, pasireiškiančius nepasitikėjimu bei nusivylimu valstybe, švietimo sistemos pareigūnais, nepasitikėjimu ateitimi, sveikatos pablogėjimu, nervingumu, nemiga, baime, negalėjimu susikaupti būsimiems egzaminams, nusivylimu, paaštrėjusiais santykiais su tėvais, kitais artimaisiais – dėl ko, pareiškėjų tvirtinimu, jie patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjai skunde pažymėjo, kad organizuoti brandos egzaminus, tvirtinti jų organizavimo ir vykdymo tvarką yra įgaliota Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija (toliau – ir Ministerija) (Švietimo įstatymo 56 str. 1 d. 9 p. ir 15 p.). Pareiškėjų tvirtinimu, egzamino (testo) užduočių paviešinimo iki egzamino pradžios faktas reiškia, kad Ministerija netinkamai administravo brandos egzaminų organizavimą, sudarė prielaidas valstybės tarnautojams, disponuojantiems informacija apie egzaminų užduotis, netrukdomai ir nebaudžiamai pardavinėti šią informaciją. Pareiškėjų manymu, Ministerija nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto, t. y. savo veikloje nesivadovavo proporcingumo principu. Dėl ko, pareiškėjų teigimu, valstybei kyla atsakomybė pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį. Be to, pareiškėjai nurodė, kad Nacionalinis egzaminų centras nevykdė pareigos, nustatytos Brandos egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto švietimo ir mokslo ministro 2002 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 1763, 70 punkte. Pareiškėjų teigimu, Nacionalinis egzaminų centras neužtikrino egzaminų užduočių saugumo ir konfidencialumo, dėl ko egzaminų užduotys tapo viešos iki egzamino pradžios. Pareiškėjų tvirtinimu, patirta neturtinė žala yra egzaminų medžiagos paviešinimo iki egzamino pradžios pasekmė. Pažymėjo, kad jų patirta neturtinė žala turi tiesioginį priežastinį ryšį su neteisėtais Ministerijos bei Nacionalinio egzaminų centro veiksmais ir neveikimu.

Atsiliepimas

Atsakovas, atstovaujamas Ministerijos, atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 29-33).

Atsiliepime nurodė, kad pagal Švietimo įstatymo 56 straipsnio 9 punktą, Ministerija yra atsakinga už bendrą brandos egzaminų organizavimą. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras, vadovaudamasis Švietimo įstatymo reikalavimais, patvirtino Brandos egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas). Apraše reglamentavo funkcijas ir atsakomybę už egzaminų vykdymą, nustatė asmenis, atsakingus už egzamino užduočių parengimą, egzamino medžiagos saugojimą, egzamino vykdymą bei priežiūrą, įtvirtino draudimą viešinti slaptąją egzamino medžiagą (egzamino užduotis, jų teisingus atsakymus ar sprendimus) iki egzamino pabaigos. Atsakovo tvirtinimu, Ministerija atliko visus jai pagal kompetenciją priskirtus veiksmus, o lietuvių gimtosios kalbos valstybinio brandos egzamino užduotis paviešinta ne dėl Ministerijos kaltės. Atsakovo nuomone, pareiškėjų reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas. Pareiškėjų teiginiai apie egzaminų svarbą jauno žmogaus gyvenime, kiekvieno abituriento pastangas išlaikyti egzaminus nepriekaištingai, apie abiturientų stiprius emocinius išgyvenimus, paskelbus valdžios institucijos sprendimą tą patį lietuvių kalbos valstybinį egzaminą laikyti dar kartą, yra bendro pobūdžio. Pažymėjo, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, jog jų patirti išgyvenimai ir nepatogumai yra ne vienkartinio, o ilgalaikio pobūdžio ir neigiamas poveikis sudarė tokias kliūtis, kurios yra sunkiai įveikiamos. Ministerijos tvirtinimu, pareiškėjų skundas pagrįstas išvedžiojimais ir subjektyviais vertinimais.

Nacionalinis egzaminų centras, atstovaudamas Lietuvos valstybę, prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 78-85).

Atsiliepimas

Atsiliepime nurodė, kad Nacionalinio egzaminų centro priimtų sprendimų ar darbuotojų konkrečių veiksmų neteisėtumas nėra konstatuotas nei įsiteisėjusiu sprendimu, nei pripažintas neteisėtas jokia kita tvarka. Nacionalinis egzaminų centras, siekdamas užtikrinti slaptos ir tarnybinės informacijos tinkamą apsaugą, ėmėsi visų būtinų ir įmanomų priemonių. Nacionalinio egzaminų centro vidaus darbo taisyklėse, patvirtintose Nacionalinio egzaminų centro direktoriaus 2002 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 58, išsamiai reglamentuoti didžiausio saugumo reikalavimai, kad slapta brandos egzaminų užduočių medžiaga nebūtų atskleidžiama ir paviešinama. Pažymėjo, kad visi Nacionalinio egzaminų centro darbuotojai yra susipažinę su vidaus darbo tvarkos taisyklėmis ir jų laikosi. Taisyklių pažeidimo faktas nėra nustatytas. Nacionalinis egzaminų centras tinkamai vykdė jam teisės aktais nustatytas pareigas. Nacionalinio egzaminų centro neteisėtų veiksmų sąlyga, būtina civilinei atsakomybei atsirasti, nėra nustatyta, todėl nėra pagrindo priteisti ir pareiškėjų nurodytą neturtinę žalą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. lapkričio 16 d. sprendimu (b. l. 143-147) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai T. Š., A. T. ir E. Č. – Vilniaus Užupio gimnazijos moksleiviai, ir B. P. – Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijos moksleivis, 2006 m. lietuvių gimtosios kalbos testo valstybinį brandos egzaminą 2006 m. gegužės 24 d. laikė Vilniaus „Santaros“ vidurinėje mokykloje (b. l. 108, 109, 110, 113), M. Š. ir L. L. – Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos moksleiviai, šį egzaminą laikė Vilniaus Žemynos gimnazijoje (b. l. 111, 112), o E. V. – Vilniaus Žvėryno gimnazijos moksleivis – Vilniaus Vasilijaus Kačialovo gimnazijoje (b. l. 114). Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2006 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. ISAK-1014 sudaryta komisija faktams dėl lietuvių gimtosios kalbos valstybinio brandos egzamino užduoties galimo paviešinimo ištirti nustatė, kad 2006 m. gegužės 25 d. vykusio lietuvių gimtosios kalbos valstybinio brandos egzamino (testo) užduotis buvo paviešinta iki šio egzamino pradžios (b. l. 37, 73-74). Švietimo ir mokslo ministras 2006 m. gegužės 25 d. paskelbė, kad lietuvių (gimtosios) kalbos (testo) valstybinis brandos egzaminas bus perlaikomas ir nustatė egzamino perlaikymo datą – 2006 m. birželio 9 d. Švietimo ir mokslo ministras, atsižvelgdamas į Komisijos išvadas, 2006 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. ISAK-1032 nusprendė lietuvių kalbos (gimtoji, testas) valstybinio brandos egzamino, vykdyto 2006 m. gegužės 24 d., kandidatų darbų nevertinti. Byloje nėra ginčijamos faktinės aplinkybės, jog 2006 m. gegužės 24 d. vykusio lietuvių gimtosios kalbos valstybinio brandos egzamino (testo) užduotis buvo paviešinta iki šio egzamino pradžios, bei tai, jog pareiškėjai 2006 m. birželio 9 d. perlaikė lietuvių gimtosios kalbos valstybinio brandos egzaminą (testą). Pareiškėjai Lietuvos valstybės civilinę atsakomybę kildina iš Ministerijos bei Nacionalinio egzaminų centro neteisėtų veiksmų. Teismas konstatavo, kad ginčo teisiniams santykiams taikytinos CK 6.271 straipsnio nuostatos (CK 6.271 str. 4 d.). Teismas nustatė, kad Ministerija, vykdydama Švietimo įstatymo 56 straipsnio 9 ir 15 punktų nuostatas, 2005 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. ISAK-2486 pakeitė Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2002 m. spalio 21 d. įsakymą Nr. 1763 „Dėl brandos egzaminų, įskaitų bei pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo organizavimo ir vykdymo“ ir patvirtino Brandos egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašą, Lietuvių valstybinės, gimtosios bei užsienio kalbos įskaitų organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašą, Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašą, o 2005 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. ISAK-2104 patvirtino 2006 metų įskaitų, brandos egzaminų ir pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo tvarkaraščius, kaip to reikalauja Aprašo 12 punktas. Be to, švietimo ir mokslo ministras 2006 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. ISAK-548 patvirtino naują Nacionalinio egzaminų centro nuostatų redakciją. Teismas konstatavo, kad minėti Ministerijos priimti teisės aktai patvirtina, jog Ministerija pagal savo kompetenciją atliko brandos egzaminų organizavimo funkciją – laiku išleido ir nustatyta tvarka paskelbė šių egzaminų organizavimui ir vykdymui reikalingus norminius teisės aktus. Nurodyti norminiai aktai yra vieši dokumentai, prieinami visai visuomenei, tarp jų ir pareiškėjams. Pareiškėjams brandos egzaminų organizavimo, laikymo, užduočių vertinimo tvarka buvo žinoma. Pareiškėjai 2006 m. gegužės 24 d. laikydami lietuvių gimtosios kalbos valstybinį brandos egzaminą su tokia švietimo ir mokslo ministro nustatyta brandos egzaminų organizavimo ir laikymo tvarka sutiko. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai, reikšdami reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, jokio konkretaus Ministerijos neveikimo nenurodo bei nereiškia jokių nesutikimų su konkrečia brandos egzaminų organizavimo, laikymo bei užduočių vertinimo tvarka, reglamentuota jau paminėtais Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymais. Pareiškėjų teiginys, kad Ministerija neužtikrino tinkamo brandos egzaminų organizavimo, savo pareigas vykdė aplaidžiai ir nerūpestingai ir tuo sudarė prielaidas valstybės tarnautojams arba kitiems valdžios institucijos darbuotojams bei tretiesiems asmenims neteisėtu būdu platinti slaptą brandos egzaminų informaciją, tokiu būdu siekiant sau materialinės naudos, nėra argumentuotas. Byloje nėra jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog Ministerija neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal savo kompetenciją dėl 2006 metų brandos egzaminų organizavimo, t. y. nepriėmė teisės aktų, ar neatliko kokių nors kitų jos kompetencijai priskirtų veiksmų. Teismas nurodė, kad iš Švietimo įstatymo 56 straipsnio ir 38 straipsnio 4 dalies bei Švietimo ir mokslo ministro priimtų teisės aktų nustatyto teisinio reglamentavimo matyti, jog egzaminų užduočių rengimas yra Nacionalinio egzaminų centro kompetencija. Apraše numatytos bendrosios egzaminų užduočių rengimo tvarkos nuostatos, detalizuotos Nacionalinio egzaminų centro vidaus darbo taisyklėse, patvirtintose Nacionalinio egzaminų centro direktoriaus 2002 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 58 (b. l. 87-94). Teismas konstatavo, kad nagrinėjamojoje byloje nėra jokių įrodymų, jog Nacionalinio egzaminų centro darbuotojai neatliko ar netinkamai atliko veiksmus, dėl ko galėjo būti paviešintos užduotys. Pareiškėjų teiginys, jog lietuvių gimtosios kalbos valstybinio brandos egzamino užduotis paviešino Nacionalinio egzaminų centro darbuotojai, yra tik prielaida. Teismas pažymėjo, kad ministro sudaryta komisija tyrė egzamino užduočių paviešinimo faktą ir priėmė išvadą (b. 1. 73-74). Šioje išvadoje Nacionalinio egzaminų centro veiksmų neteisėtumas nėra konstatuotas. Pareiškėjų argumentas, jog vien faktinės aplinkybės – egzamino užduoties paviešinimas sudaro pagrindą neteisėtiems veiksmas konstatuoti, yra nepagrįstas. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjai neįrodė, jog Ministerija bei Nacionalinis egzaminų centras neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Teismas nurodė, kad žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Ši nuostata galioja ir tuo atveju, kai prašoma priteisti neteisėtais valstybės institucijų veiksmais padarytą neturtinę žalą (CK 6.250 str. 1 d.). Teismas konstatavo, kad byloje ginčo, jog egzamino perlaikymas pareiškėjams sukėlė atitinkamas neigiamas emocijas (dvasinio pobūdžio išgyvenimus, nerimą), nėra. Bylos duomenys rodo, kad Vilniaus „Santaros“ vidurinėje mokykloje, Vilniaus Žemynos ir Vasilijaus Kačialovo gimnazijose, kur 2006 m. gegužės 24 d. pareiškėjai laikė lietuvių gimtosios kalbos valstybinį egzaminą, egzamino organizavimo pažeidimai nefiksuoti. Egzaminas nebuvo nutrauktas, užduotis moksleiviai atliko iki galo. Pagal Aprašo nuostatas moksleivio darbas yra vertinamas Vertinimo komisijos. Nesutikdami su įvertinimu moksleiviai turi teisę pateikti apeliaciją. Teismas pažymėjo, kad nei Aprašas, nei kiti teisės aktai nenumato atvejo, kuomet egzamino užduotis paliekama neįvertinta, o egzamino perlaikymas siejamas tik su neigiamu darbo įvertinimu. Tačiau pareiškėjai švietimo ir mokslo ministro 2006 m. gegužės 26 d. įsakymo Nr. ISAK-1032, kuriuo buvo nuspręsta lietuvių kalbos (gimtoji, testas) valstybinio brandos egzamino, vykdyto 2006 m. gegužės 24 d., kandidatų darbų nevertinti, neskundė, darbų įvertinti nereikalavo. Pareiškėjai įstatymo nustatyta tvarka negindami galimai pažeistų teisių ir interesų, bei perlaikydami egzaminą, su egzamino perlaikymu sutiko bei pasinaudojo perlaikyto egzamino rezultatais. Byloje įrodymų, galinčių teigti, kad perlaikyto egzamino rezultatai iš esmės pablogino pareiškėjų padėtį bei sutrukdė jiems realizuoti savo ketinimus, nėra. Byloje nėra ir įrodymų, patvirtinančių, jog egzamino perlaikymas sutrikdė pareiškėjų sveikatą, pablogino jų reputaciją visuomenėje ar valdžios institucijose bei ypatingai padarė neigiamą įtaką pareiškėjų santykiams su tėvais, artimaisiais ir kitais abiturientais. Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad pareiškėjai perlaikydami egzaminą išgyveno trumpalaikio pobūdžio neigiamas emocijas, kurios nėra pagrindas neturtinei žalai atsirasti. Pareiškėjų argumentai, kad jie prarado pasitikėjimą valstybės institucijomis, atsakingomis už brandos egzaminų organizavimą ir vykdymą, o kartu ir valstybe, yra deklaratyvaus pobūdžio. Pareiškėjai neįrodė neturtinės žalos.

III.

Pareiškėjai T. Š., A. T., B. P., M. Š., L. L., E. Č. apeliaciniu skundu (b. l. 157-171) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti neturtinę žalą, o jei sprendimui priimti pritruks įrodymų – bylą grąžinti nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ministerija ir Nacionalinis egzaminų centras neįvykdė savo pareigos užtikrinti egzaminų užduočių slaptumą ir grafiko laikymąsi.

2. Teismo proceso metu nebuvo sudarytos sąlygos teisingam, objektyviam ir visapusiškam bylos nagrinėjimui, tuo pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį, Teismų įstatymo 34 straipsnį ir Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 6 ir 86 straipsnius.

3. Pareiškėjų vardu jų atstovas, be kitų prašymų, pateikė teismui prašymą išreikalauti iš Nacionalinio egzaminų centro informaciją apie tai, kokie konkrečiai centro tarnautojai buvo atsakingi už brandos egzaminų organizavimą ir kokie centro tarnautojai, vykdant Švietimo ir mokslo ministro 2002 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 1763 patvirtinto ,,Brandos egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašo“ 70 punktą, atsakė už 2006 m. egzamino užduočių parengimą, egzamino medžiagos saugojimą, egzamino vykdymą bei priežiūrą ir už lietuvių gimtosios kalbos valstybinio brandos egzamino (testo) užduoties slaptosios medžiagos nepaviešinimą iki egzamino pabaigos. Prašymas buvo motyvuojamas tuo, jog šioje byloje svarbu tiksliai nustatyti kaltuosius asmenis ir įtraukti juos trečiaisiais suinteresuotais asmenimis į bylą, turint omenyje, kad iš jų regreso tvarka gali būti išieškoma teismo priteistoji žala. Teismas netenkino šio prašymo.

4. Pareiškėjų atstovas prašė teismo kviesti į procesą specialistą psichologą arba tiesiog skirti psichologinę ekspertizę, kad būtų galima nustatyti, kokius ir kiek trunkančius psichologinius procesus pareiškėjų psichikoje galėjo palikti situacija, kuri atsirado pažeidus egzamino užduoties slaptumą ir sutrikdžius egzaminų grafiką (ABTĮ 61, 62 str.). Teismas atmetė šį prašymą, t. y. suvaržė pareiškėjų teisę įrodinėti savo pergyvenimų pobūdį, tačiau iš kitos pusės motyvavo pareiškėjų skundo nepagrįstumą tuo, kad pareiškėjai neįrodė, jog patyrė esminius pergyvenimus.

5. Teismo išvada, kad pareiškėjai neįrodė Ministerijos ir (ar) Nacionalinio egzaminų centro neteisėto veikimo ar neveikimo, prieštarauja įrodymams ir teisės aktams. Teismas sprendime nustatė išankstinio paviešinimo faktą, tik atmetė pareiškėjų prašymą aiškintis, kas konkrečiai tai padarė. Švietimo įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 10 punktas įtvirtina mokinio teisę į nešališką mokymosi pasiekimų įvertinimą. Tai, be kita ko, reiškia, kad atsakingos institucijos – Ministerija ir Nacionalinis egzaminų centras – visiems mokiniams turi užtikrinti vienodas sąlygas laikyti egzaminus: jų užduotis visi turi sužinoti tik egzaminų metu.

Žemesnės instancijos teismas

6. Teismas vertino tik vieną Ministerijos funkciją – teisės aktų leidybą. Tačiau Ministerija yra atsakinga ir už viešojo administravimo funkciją: ji įgaliota organizuoti brandos egzaminus (Švietimo įstatymo 56 str. 9 p. ir 15 p.).

7. Valstybės atstovų ir teismo sprendimo nuostata, esą, kol žmogus neįrodė, koks valstybės tarnautojas kaltas dėl neteisėto veiksmo, tol jis negali reikalauti gynybos nuo to neteisėto veiksmo – nesuderinama su teise. Tokia nuostata pažeidžia Konstitucijos 5 straipsnį, Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą bei Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nustatantį valstybės tarnautojų prievolę deramai atlikti savo pareigas. Minėtos teisės normos rodo, kad Lietuvos teisėje yra įtvirtintas teisinės valstybės principas, pagal kurį, jei jau viešojo administravimo procese buvo padarytas neteisėtas veiksmas, tai valstybės atsakomybės kaltė preziumuojama ir nukentėjusiam žmogui nereikia įrodinėti konkretaus tarnautojo kaltės. To principo laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (c.b. Nr. 3K-3-518/2006, A.T. ir J.A.P. prieš Lietuvos valstybę). Tuo tarpu šioje byloje teismas nustatė priešingą prezumpciją – jei viešojo administravimo procese buvo padarytas neteisėtas veiksmas, tai valstybė neatsako, kol nukentėjęs žmogus neįrodo konkretaus valstybės tarnautojo kaltės. Tokia nuostata pažeidžia ne tik minėtus teisės aktus, bet asmenų teisę į efektyvią teisminę gynybą.

8. Iš fakto, kad egzaminų administravimo procese įvyko teisės aktų draudžiamas išankstinis egzamino užduoties atskleidimas, neteisinga daryti išvadą, jog niekas iš viešojo administravimo subjektų, o tuo pačiu – valstybė – nėra kalta. Jei bus paliktas galioti šis sprendimas, valstybės tarnautojai nebebus varžomi savo pareigų.

9. Teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjų reikalavimą tuo motyvu, kad jie nereiškė jokių nesutikimų su konkrečia brandos egzaminų organizavimo, laikymo bei užduočių vertinimo tvarka, reglamentuota teisės aktais. Pareiškėjai minėtais teisės aktais kaip tik ir grindžia savo reikalavimą. Jei būtų buvę laikomasi tų aktų nurodymo apsaugoti egzaminų užduočių slaptumą iki egzamino, tai nebūtų buvęs sužlugdytas lietuvių kalbos egzaminas.

10. Teismo nuostata, kad Švietimo ir mokslo ministro 2006 m. gegužės 26 d. įsakymo Nr. ISAK-1032 apskundimas Vyriausiajam administraciniam teismui būtų apgynęs pareiškėjų teises, yra neteisinga. Egzamino prasmė yra žinių patikrinimas vienodomis sąlygomis, mokinių pasiekimų lyginimas su valstybiniais išsilavinimo standartais (Švietimo įstatymo 38 str.). Jei, vadovaujantis teismo nuostata, būtų panaikintas ministro įsakymas dėl lietuvių kalbos egzamino neįskaitymo, tai būtų išsaugoti tokio egzamino rezultatai, kurio užduotys daliai mokinių buvo atskleistos. Be to, ginčas būtų užtrukęs ne vieną dieną ir įtemptas egzaminų grafikas būtų dar labiau apsunkinęs ir taip sunkią Lietuvos mokinių padėtį. Nepagrįsta ir teismo nuostata, kad pareiškėjai turėjo vieni dėl savęs reikalauti egzamino įskaitymo, kai kitiems Lietuvos mokiniams jis nebuvo įskaitytas.

11. Žalos reikalavimas yra vienas iš teisėtų būdų. To principo laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (c.b. Nr. 3K-3-518/2006, A.T. ir J.A.P. prieš Lietuvos valstybę). Nepagrįsta teismo išvada, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog pareiškėjai, perlaikydami egzaminą, išgyveno trumpalaikio pobūdžio neigiamas emocijas, kurios nėra pagrindas turtinei žalai atsirasti. Tokių išvadų teismas nepagrindė įrodymais. Pareiškėjai neturtinę žalą siejo su esminės mokinio teisės pažeidimu – minėtuose teisės aktuose nustatytą teisę į žinių vertinimą lygiomis sąlygomis, teisę į vertybines orientacijas, leidžiančias tapti doru, siekiančiu žinių, savarankišku, atsakingu, patriotiškai nusiteikusiu žmogumi (Švietimo įstatymo 3 str. 1 p.). Pareiškėjai nurodė, kad buvo pažeisti jų teisėti lūkesčiai: jie tikėjo, kad valstybės tarnautojai užtikrins tinkamą egzaminų administravimą, įtempę visas dvasines, nervines ir protines jėgas ruošėsi egzaminams pagal Ministerijos įsakymu patvirtintą grafiką, suplanavo savo laiką pailsėti ir po to ruoštis stojimui į aukštąsias mokyklas. Pareiškėjams valstybiniai egzaminai yra svarbiausias įvykis abituriento gyvenime, tačiau atsakovai šį įvykį pavertė nelaime. Atsirado nepasitikėjimas bei nusivylimas valstybe, švietimo sistemos pareigūnais ir jausmas, kad ateitis negali būti siejama su teisėtais lūkesčiais.

Atsiliepimas

Atsakovas, atstovaujamas Ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 183-185) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas ignoruoja tą faktą, jog pagal Švietimo įstatymo 59 straipsnio 2 dalies 5 punktą, brandos egzaminus organizuojant dalyvauja ne tik valstybės įstaigos bet ir savivaldybių vykdomosios institucijos, kurios atsakingos už joms pavestų funkcijų tinkamą įgyvendinimą (taip pat ir už egzaminų užduočių slaptumo išsaugojimą nuo užduočių pristatymo į savivaldybės administraciją momento iki perdavimo egzaminų vykdytojams), o CK aiškiai atriboja civilinės atsakomybės subjektus priklausomai nuo to, ar žala atsirado dėl valstybės, ar dėl savivaldybių institucijų pareigūnų ar darbuotojų kaltės. Taip pat pareiškėjai neatsižvelgė į tą faktą, kad pagal byloje esančią medžiagą užduočių paviešinimas nustatytas 2006 m. gegužės 24 d. 00.28 val., t. y. egzamino dieną, kai užduotys jau buvo pristatytos ir perduotos saugoti savivaldybių administracijoms ir Nacionalinis egzaminų centras jų fiziškai neturėjo. Teigia, kad visi teisės aktai, kuriuos turėjo priimti Ministerija, buvo priimti, funkcijos ir atsakomybė už netinkamą brandos egzaminų organizavimo funkcijų vykdymą dalyvaujantiems asmenims buvo nustatyta. Byloje nėra jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad Ministerija neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal savo kompetenciją. Pareiškėjai nebandė pasinaudoti Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo ar Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo nustatyta teise gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų. Pareiškėjai nei iki bylos nagrinėjimo pradžios, nei jos metu nebuvo kreipęsi į psichologą ar kitą atitinkamą gydytoją dėl dvasinės būklės įvertinimo, nors tokią galimybę turėjo ir galėjo teismui pateikti specialistų išvadas šiuo klausimu. Pareiškėjai iki bylos nagrinėjimo pradžios iš viso nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų daryti prielaidą, jog jie patyrė neturtinę žalą. Nors, kaip nustato CK, žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurios neįrodžius negalima civilinė atsakomybė.

Nacionalinis egzaminų centras atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 175-182) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo, kad apeliaciniame skunde pateikti argumentai iš esmės neatitinka teisinio reguliavimo, todėl į juos neturi būti atsižvelgiama. Pažymi, kad 2005 m. gruodžio 2 d. autorinės sutarties Nr. 167 3.2.3 punktu Nacionalinis egzaminų centras yra įsipareigojęs neskelbti informacijos apie autorių grupės sudėtį. Be to, Nacionalinio egzaminų centro direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. (1.3.)-V1-152 „Dėl brandos egzaminų, pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo ir įskaitų užduočių rengimo“ nustatyta, kad informacija apie Nacionalinio egzaminų centro darbuotojus, rengiančius konkrečias brandos egzaminų, pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo ir įskaitų užduotis, yra neviešinama asmenims, nesusijusiems su šių užduočių rengimu, siekiant išvengti galimo suinteresuotų asmenų poveikio. Tačiau netgi jei minėtų asmenų duomenys būtų paviešinti, tai nebūtų pakeitę nei bylos nagrinėjimo esmės, nei priimto sprendimo. Konkretūs asmenų duomenys buvo pateikti Specialiųjų tyrimų tarnybai, tačiau jų kaltė nebuvo nustatyta. Be to, jei nagrinėjant bylą teisme būtų nustatytas neteisėtų veiksmų faktas, konkrečių darbuotojų kaltės įrodinėti nereikėtų, tačiau šiuo atveju tokie neteisėti veiksmai ar neveikimas nebuvo nustatyti nei šio proceso metu, nei jokiu kitu būdu. Pareiškėjų prašymas skirti psichologinę ekspertizę arba kviesti į procesą specialistą psichologą buvo nepagrįstas, todėl teismas jo ir nepatenkino. Šis prašymas buvo suformuluotas tik nagrinėjant bylą iš esmės. Pareiškėjai galėjo patys kreiptis į specialistus, jei jiems tokia pagalba buvo būtina, o ne praėjus beveik pusei metų po egzamino perlaikymo prašyti atlikti psichologinę ekspertizę. Be to, praėjus tokiam ilgam laiko tarpui, psichologas negalėtų įvertinti, ar pareiškėjų psichinei būklei padarė įtaką egzaminų perlaikymas, ar kažkokios kitos priežastys. Nurodo, kad šiuo konkrečiu atveju nei Ministerijos, nei Nacionalinio egzaminų centro priimtų sprendimų ar darbuotojų konkrečių veiksmų neteisėtumas nebuvo konstatuotas nei įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nei pripažintas neteisėtas jokia kita tvarka. Pažymi, kad pareiškėjai neįvertino fakto, kad labai svarbią reikšmę organizuojant brandos egzaminų laikymą atlieka savivaldybių administracijos bei konkretūs jų paskirti darbuotojai. Jie atsiima brandos egzaminų medžiagą iš Nacionalinio egzaminų centro, yra atsakingi už jos saugojimą ir išdavimą mokykloms. Tokios jų funkcijos nustatytos 2002 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 1763 patvirtintame Brandos egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarkos apraše. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, jog jų patirti išgyvenimai ir nepatogumai yra ne vienkartinio, o ilgalaikio pobūdžio ir neigiamas poveikis sudarė tokias kliūtis, kurios yra sunkiai įveikiamos, teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai patyrė tik trumpalaikio pobūdžio neigiamas emocijas. Be to, ir teismo posėdžio metu nė vienas iš pareiškėjų neteigė, kad jiems žymiai pablogėjo sveikata ar kad jie patyrė sunkias, ilgalaikes pasekmes.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Administracinės bylos nagrinėjimo dalykas – neturtinės žalos atlyginimas, kurios atsiradimas sietinas su valstybės valdžios institucijų neteisėtais veiksmais.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnis pateikia išsamų sąrašą bylų, priskirtų administracinių teismų kompetencijai, tarp kurių numatytos ir bylos dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje atlyginimo (Civilinio kodekso 485 str.).

Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujajam Civiliniam kodeksui valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą reglamentuoja Civilinio kodekso 6. 271 straipsnis. Neturtinės žalos atlyginimą apsprendžia atskiras Civilinio kodekso 6.250 straipsnis, kurio antra dalis nustato, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnis (redakcija, galiojusi pareiškėjų skundo pateikimo metu) numatė, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka.

Atsižvelgiant į šias nuostatas teigtina, kad viešojo administravimo institucijos padaryta neturtinė žala atlyginama taip pat kaip ir turtinė, remiantis privatinės teisės normomis. Neturtinės žalos atlyginimas nebūtinai sietinas su turtinės žalos padarymu, o tai reiškia, jog nebūtinai turi būti konstatuojamas turtinės žalos padarymo faktas, suteikiantis teisinę galimybę ir reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tokią poziciją jau ir pirmiau yra suformavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą dėl viešojo administravimo institucijos padarytos moralinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-816/2002).

Dėl išdėstytų priežasčių visiškai aišku (abejonių dėl Švietimo ir mokslo ministerijos bei Nacionalinio egzaminų centro buvimo viešojo administravimo sistemos dalimi nėra), kad pareiškėjų pateiktas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nagrinėtinas administraciniuose teismuose. Be to, nagrinėtinas vadovaujantis ne vien tik viešosios teisės normomis, bet ir Civiliniame kodekse įtvirtintomis taisyklėmis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimą.

V.

Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius (CK 6. 245 str. 1 d.). Civilinei atsakomybei atsirasti, inter alia ir atsakomybei už valdžios institucijų neteisėtus veiksmus, būtinos keturios sąlygos, kurios organiškai tarp savęs susijusios. Nesant vienos iš jų, teisė į turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą paneigiama. Šios sąlygos yra: 1) neteisėti veiksmai (CK 6. 246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6. 249 str.).

Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6. 246 str. 1 d.).

Pareiškėjai kreipdamiesi į teismą nurodė, kad tiek Švietimo ir mokslo ministerija, tiek Nacionalinis egzaminų centras neveikė taip kaip turėjo veikti, nes neužtikrino, kad, administruojant egzamino vykdymą bei priežiūrą, nebūtų paviešinta slapta egzamino medžiaga. Paaiškino, jog Švietimo ir mokslo ministerija nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto (b.l. 3), o Nacionalinis egzaminų centras nevykdė pareigos, nustatytos Brandos egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Švietimo ir mokslo ministro 2002 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 1763, 70 punkte (b.l. 3 - 4).

Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte (redakcija, galiojusi iki ginčo brandos egzamino dienos) buvo numatyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi proporcionalumo, reiškiančio, kad administracinio sprendimo mastas bei griežtumas turi būti proporcingi administravimo tikslui, principu. Šios nuostatos analizė suponuoja išvadą, kad proporcionalumo principas taikomas, tik kai viešojo administravimo subjektas priima konkretų administracinį sprendimą (administracinis sprendimas – viešojo administravimo institucijos valia, išreikšta administraciniame akte; Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 18 d.), sukeliantį teisines pasekmes atitinkamam visuomeninio santykio dalyviui. Tai vienas iš esminių bendro pobūdžio reikalavimų, keliamų viešojo administravimo subjektui, atliekant jam įstatymų leidėjo priskirtas funkcijas. Nagrinėjamoje administracinėje byloje galimybė pasisakyti apie šio administravimo principo taikymo pažeidimą ar nepažeidimą eliminuojama, nes pareiškėjai neskundžia konkretaus teisės akto. Jie neturtinės žalos atlyginimą kildina ne tiek iš paviešinimo fakto, kiek iš Švietimo ir mokslo ministro 2006 m. gegužės 25 d. įsakymo, kuriuo nuspręsta, kad lietuvių (gimtosios) kalbos (testo) valstybinis brandos egzaminas bus perlaikomas ir nustatyta egzamino perlaikymo data 2006 m. birželio 9 d. Jų nuomone, toks sprendimas lėmė pasitikėjimo žinių patikrinimo objektyvumu kritimą, sukėlė papildomus emocinius išgyvenimus. Bet pastarasis administracinis sprendimas nėra kvestionuojamas, todėl tikrindamas jo teisinį pagrindą, o kartu ir proporcionalumo principo taikymo tinkamumą, priimant 2006 m. gegužės 25 d. įsakymą, teismas išeitų už skundo nagrinėjimo ribų. Išdėstytų argumentų pagrindu teigtina, jog Švietimo ir mokslo ministerija paisė Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimo. Nesant nuorodos dėl kitų galimų teisės aktų ir jų normų nesilaikymo, nėra pagrindo tvirtinti, jog Švietimo ir mokslo ministerija, būdama viešojo administravimo subjektu, atliko neteisėtus veiksmus. Nenustačius vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjų teisė į neturtinės žalos atlyginimą, nukreiptą į Švietimo ir mokslo ministeriją, paneigiama.

VI.

Brandos egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Švietimo ir mokslo ministro 2002 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 1763, 70 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2006 m. sausio 31 d. iki 2006 m. birželio 1 d.) buvo pasisakyta, kad asmenys, atsakantys už egzamino užduočių parengimą, egzamino medžiagos saugojimą, egzamino vykdymą bei priežiūrą, negali viešinti slaptosios egzamino medžiagos (egzamino užduočių, jų teisingų atsakymų ar sprendimų) iki egzamino pabaigos. Cituotos nuostatos nesilaikymu ir kaltinamas Nacionalinis egzaminų centras (b.l. 3-4).

Švietimo įstatyme, Brandos egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarkos apraše įtvirtintos teisės normos byloja, kad egzamino užduočių tiesioginiam adresatui pasiekimas yra daugialypis etapas, t. y. slaptoji egzamino medžiaga gali būti, pažeidžiant aptariamą nuostatą, paviešinama bet kurioje stadijoje (Aprašo 1 p., 29 p., 63-64 p.). Siekiant identifikuoti konkretų subjektą, paviešinusį slaptąją egzamino užduotį, visų pirma, būtina nustatyti, koks asmuo fiziškai valdė egzamino užduotį, kai ji buvo paviešinta. Antra, būtina konstatuoti, jog būtent šio asmens vienas iš darbuotojų (-ai) neatliko pavestų pareigų, sąlygojusių egzamino užduoties paviešinimą, arba tai buvo padaryta tyčia. Tik tokiu atveju bus galimas pagrindas tvirtinti, jog atitinkamas asmuo nesilaikė Aprašo 70 punkto. Nenustačius minėtų faktinių aplinkybių, bet kokios teisinės atsakomybės rūšis, vienam iš asmenų, atsakingam už egzamino užduočių parengimą, egzamino medžiagos saugojimą, egzamino vykdymą bei priežiūrą, arba jiems visiems kartu, negalima. Tik nustatymas konkretaus asmens konkrečių teisei priešingų veiksmų atlikimo gali sukelti negatyvias pasekmes, kurių tarpe galima ir viena iš teisinės atsakomybės rūšių – civilinė atsakomybė.

Administracinėje byloje surinkti įrodymai nesuteikia pagrindo teigti, jog egzamino užduotis buvo paviešinta būtent Nacionalinio egzaminų centro darbuotojų. Tokia faktinė aplinkybė nėra konstatuota jokios kompetentingos institucijos sprendimu, todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad valstybinė biudžetinė įstaiga – Nacionalinis egzaminų centras – atliko neteisėtus veiksmus, prieštaraujančius Aprašo 70 punkte įtvirtintai taisyklei. Taigi ir šiuo atveju be vienos iš civilinės atsakomybės sąlygos – valdžios institucijos Nacionalinio egzaminų centro neteisėtų veiksmų, tolimesnė analizė apie kitas civilinės atsakomybės sąlygas tampa beprasme, nesukeliančia teisinių pasekmių.

Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo administracinę bylą bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo.

VII.

Pareiškėjų apeliacija į valstybės, teismo pareigą nustatyti, kuriame etape nesilaikyta egzamino organizavimo tvarkos ir nurodyti galimą teisės pažeidėją, niekuo neparemta.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 punktą, pareiškėjo pareiga nurodyti atsakovą. Teismas nagrinėja reikalavimą tam, kam jis pareikštas, ir nustatęs, jog pareikštas atsakovui, neturėjusiam atsakyti už teisei priešingą veiką, jį atmeta kaip nepagrįstą. Teismui nėra priskirta pareiga ieškoti galimai tinkamo kito atsakovo, t. y. to, kuris galėtų būti atsakingas už padarytą turtinę ar neturtinę žalą. Prievolė inicijuoti bei pakeisti atsakovą ar trečiąjį suinteresuotą asmenį kyla tik tada, kai iš skundo yra pakankamai aišku, jog reikalavimas nukreiptas ne į tuos asmenis, su kurių teisėmis ar pareigomis ginčas susijęs. Tačiau ir tokiu atveju galutinai dėl šalies pakeitimo tinkama sprendžiama teismo posėdžio parengiamojoje dalyje, ir teigiamai šis klausimas išsprendžiamas tik sutikus pareiškėjui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 str. 4 d., 54 str.). Priešingu atveju teismas, imdamasis iniciatyvos ieškoti ir įtraukti į procesą kitus atsakovus, neabejotinai taptų šališku, o tai prieštarautų jo konstitucinei paskirčiai.

Iš pareiškėjų pateikto skundo teismas neturėjo pagrindo padaryti išvadą, jog iškeltas socialinis konfliktas nėra susijęs su Švietimo ir mokslo ministerija bei Nacionaliniu egzaminų centru. Pareiškėjai asmeniškai savo iniciatyva įrodymų nerinko (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 4 d.). Pasirinktas teisinės elgsenos variantas įrodymų rinkimų naštą iš dalies perkeliant teismui, neįrodžius, jog tokių įrodymų negauta pačių pareiškėjų pastangomis, nesuderinamas su teisiniuose santykiuose egzistuojančia teisių ir pareigų vienove. Taigi teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, tinkamai taikė ir procesinės teisės normas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų T. Š., A. T., B. P., M. Š., L. L., E. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisAnatolijus BaranovasArūnas Sutkevičius