Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-12-02 · Administracinė byla Nr. A-662-3359-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Iv-1410-624/2011Sprendimas · 2011-05-05Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-12-02Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-12-02
Bylos Nr.
A-662-3359-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03511-2010-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Sutkevičius
Pareiškėjas
D. Č.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai
Trečiasis asmuo
Karo prievolės administravimo tarnybai prie Krašto apsaugos ministerijos
Kategorijos
  • 6.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A662-3359/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03511-2010-6Procesinio sprendimo kategorija 6.8 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui L. J.,atsakovo atstovui V. Z.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Č. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Karo prievolės administravimo tarnybai prie Krašto apsaugos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas D. Č. skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Krašto apsaugos ministerijos kanclerio 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 12-01-1877 „Dėl atsargos vyr. ltn. D. Č.“ (toliau – ir Sprendimas).

Paaiškino, kad Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) viršininkui 2010 m. rugpjūčio 16 d. pateikė prašymą „Dėl tėvystės atostogų bei atostogų vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai, suteikimo“. Kadangi tarnybos metu nebuvo išnaudojęs kasmetinių atostogų, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 171¹ straipsnio 1 dalimi, prašė suteikti tėvystės atostogas nuo 2010 m. rugpjūčio 16 d. iki 2010 m. rugsėjo 14 d. imtinai; pagal DK 174 straipsnio 1 dalies 2 punktą likusią kasmetinių atostogų dalį perkelti į kitą dieną po tėvystės atostogų pabaigos, t. y. į 2010 m. rugsėjo 15 d.; pagal DK 180 straipsnio 1 dalį suteikti atostogas vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai, t. y. nuo 2010 m. spalio 4 d. iki 2013 m. rugpjūčio 15 d.; pagal DK 174 straipsnio 1 dalies 2 punktą likusią kasmetinių atostogų dalį perkelti į kitą dieną po atostogų vaikui prižiūrėti pabaigos. Nurodė, kad atsakovo 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. A-206 „Dėl vyr. ltn. D. Č. tėvystės atostogų“ buvo patenkintas tik vienas iš 2010 m. rugpjūčio 16 d. prašyme pateiktų reikalavimų - suteiktos tėvystės atostogos nuo 2010 m. rugpjūčio 16 d. iki 2010 m. rugsėjo 14 d. įskaitytinai. Paaiškino, kad 2010 m. spalio 8 d. gavo Tarnybos viršininko 2010 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. IS-799 „Dėl atostogų vaikui prižiūrėti“. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, 2010 m. spalio 27 d. krašto apsaugos ministrei pateikė skundą. Krašto apsaugos ministerijos kanclerio Sprendimu pareiškėjo skundas buvo atmestas. Paaiškino, kad Krašto apsaugos ministerija su juo sudarė terminuotą profesinės karo tarnybos sutartį, kuri galiojo iki 2012 m. kovo 1 dienos. Krašto apsaugos ministrė 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-853 „Dėl vyr. ltn. D. Č. išleidimo į atsargą“ 2 punktu nutraukė su juo profesinės karo tarnybos sutartį ir išleido iš profesinės karo tarnybos į atsargą 2010 m. birželio 29 d., nukeliant atleidimo iš tarnybos dieną į kitą dieną po paskutinės kasmetinių atostogų dienos. Teigė, kad atostogos vaikui prižiūrėti turi būti suteiktos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) bei DK nuostatomis. Pažymėjo, kad šie teisės aktai garantuoja Lietuvos Respublikos piliečiui teisę gauti atostogas vaikui prižiūrėti iki jam sukaks treji metai. Pabrėžė, kad tik profesinės karo tarnybos karys gali spręsti, kada ir kaip jam pasinaudoti Konstitucijos ir įstatymų garantuojamomis teisėmis. Nesutiko su Sprendimo argumentu, kad Įstatymo 59 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog atostogos vaikui prižiūrėti profesinės karo tarnybos kariams darbo įstatymų nustatyta tvarka suteikiamos jų prašymu tiesioginio vado (viršininko) sprendimu. Pažymėjo, kad Tarnybos viršininkas T. P. 2010 m. spalio 6 d. sprendime Nr. IS-799 „Dėl atostogų vaikui prižiūrėti“ nenurodė, kad atostogų vaikui prižiūrėti suteikimo dieną su juo sutartis nutraukta. Kadangi Krašto apsaugos ministerija su juo sudarė terminuotą profesinės karo tarnybos sutartį, kuri galiojo iki 2012 m. kovo 1 d., darė išvadą, kad atostogų suteikimo dieną jis buvo profesinės karo tarnybos karys su galiojančia profesinės karo tarnybos sutartimi. Atsisakant jam suteikti atostogas vaikui prižiūrėti ir motyvuojant tuo, kad sutartis yra nutraukiama, Krašto apsaugos ministerija, pareiškėjo manymu, elgėsi neteisėtai ir nesąžiningai. Tvirtino, kad Tarnybos viršininkas privalėjo suteikti atostogas vaikui prižiūrėti, kaip to reikalauja įstatymas, bet tai nebuvo padaryta. Pažymėjo, kad žemesnio vado neteisėtą įsakymą privalėjo atšaukti aukštesnis vadas, šiuo atveju krašto apsaugos ministrė, ir perduoti klausimą dėl atostogų vaikui prižiūrėti spręsti iš naujo Tarnybos viršininkui, tačiau tai nebuvo padaryta.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepimu į skundą (b. l. 56-58) prašė skundą atmesti.

Nurodė, kad krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. P-853 „Dėl vyr. ltn. D. Č. išleidimo į atsargą“ 2 punktu atsakovas nutraukė su pareiškėju profesinės karo tarnybos sutartį ir išleido jį iš profesinės karo tarnybos į atsargą, nukeliant atleidimo iš tarnybos dieną į kitą dieną po paskutinės kasmetinių atostogų dienos. Paaiškino, kad atsakovas nutraukė su pareiškėju profesinės karo tarnybos sutartį prieš sutartyje numatytą terminą, kadangi atsirado faktinis ir teisinis pagrindas, numatytas Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte, kuriame nustatyta, kad profesinės karo tarnybos sutartis gali būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje, Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva arba valia, kai sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija ir (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Nurodė Įstatymo 31 straipsnio 4 dalį, pareiškėjo profesinės karo tarnybos sutarties 6 punktą, pažymėjo, kad pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio 16 d. pateikė Tarnybos viršininkui prašymą „Dėl tėvystės atostogų vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai suteikimo“, Tarnybos viršininkas, atsakydamas į minėtą pareiškėjo prašymą, priėmė sprendimą (2010 m. spalio 6 d. raštas Nr. IS-799) nesuteikti atostogų vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai, kadangi krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-853 2 punktu profesinės karo tarnybos sutartis su pareiškėju nutraukiama. Pažymėjo, kad pareiškėjo skundžiamas Sprendimas yra atsakymas į pareiškėjo 2010 m. spalio 27 d. skundą. Teigė, kad Sprendimą Krašto apsaugos ministerijos kancleris pasirašė vadovaudamasis šios ministerijos darbo reglamento 67 punktu, kuriame nustatyta, kad kancleris pasirašo atsakymus į fizinių ir juridinių asmenų raštus pagal nustatytas administravimo sritis. Nurodė krašto apsaugos ministro 2009 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. V-496 „Dėl krašto apsaugos viceministrų veiklos sričių, ministerijos kanclerio ir gynybos štabo viršininko administravimo sričių nustatymo“ 1.4.1, 1.4.2 punktus, Tarnybos nuostatų 5 punktą ir darė išvadą, kad ministerijos kancleris pasirašė ginčijamą atsakymą pagal suteiktą kompetenciją. Tvirtino, kad Tarnyba su pareiškėju visiškai atsiskaitė 2010 m. spalio 25 d., todėl šią dieną pareiškėjo profesinės karo tarnybos santykiai su krašto apsaugos sistemos institucija pasibaigė. Darė išvadą, kad atsakovas negalėjo nagrinėti pareiškėjo skundo kaip numatyta Lietuvos kariuomenės drausmės statuto (toliau – ir Statutas) VIII skyriuje, nes pareiškėjas neturėjo kario statuso skundo pateikimo ministrui metu. Pažymėjo, kad Įstatymo 59 straipsnio 6 dalis nustato sprendimo priėmimo teisę dėl vaiko priežiūros atostogų priimti Tarnybos viršininkui, o ne krašto apsaugos ministrui ir ne ministerijos kancleriui. Atsakovo manymu, Tarnybos viršininko sprendimas (2010 m. spalio 6 d. raštas Nr. IS-799) yra viešojo administravimo subjekto priimtas individualus sprendimas, kuris pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalį per vieną mėnesį nuo jo įteikimo (supažindinimo) dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Atkreipė dėmesį, kad įstatymuose tokiu atveju nenumatyta jokia galima ar privaloma tokio sprendimo ikiteisminio ginčo nagrinėjimo tvarka. Darė išvadą, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti pareiškėjo atstovo skundo krašto apsaugos ministrui ir priimti sprendimą - panaikinti arba nepanaikinti Tarnybos viršininko priimtą sprendimą - nesuteikti pareiškėjui vaiko priežiūros atostogų. Teigė, kad pareiškėjas skunde nenurodė teisinių pagrindų nagrinėjamoje skundo dalyje, kuriais remiantis atsakovas privalėjo nagrinėti jo skundą ir priimti sprendimą. Pažymėjo, kad pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kurios nurodytos kaip skundo pagrindas, tačiau to nepadarė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 5 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė ABTĮ 25 straipsnį, 26 straipsnio 1, 3-4 dalis, 33 straipsnio 1 dalį, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą, pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS146-102-2011 pasisakyta, jog ginčas dėl Tarnybos 2010 m. spalio 6 d. sprendimo Nr. IS-799, kuriuo pareiškėjui D. Č. atsisakyta suteikti atostogas vaikui prižiūrėti, kol vaikui sueis treji metai, pagal savo pobūdį nepatenka į karo tarnybos ginčų kategorijas, kurioms turi būti taikoma privaloma žinybinė ar išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka, atsakovas Krašto apsaugos ministerija 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimu pagrįstai atsisakė nagrinėti skundą dėl šio sprendimo nagrinėti ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka. Kadangi sprendimas, kuriuo pareiškėjui D. Č. atsisakyta suteikti atostogas vaikui prižiūrėti, kol vaikui sueis treji metai, buvo galiojantis, darė išvadą, kad atsakovas atitinkamai neturėjo pagrindo svarstyti ir skundo prašymo, susijusio su minėtu 2010 m. spalio 6 d. sprendimu Nr. IS-799 dėl pareiškėjo išleidimo į atsargą datos perkėlimo po vaiko priežiūrai skirtų atostogų pabaigos.

III.

Pareiškėjas D. Č. apeliaciniu skundu (b. l. 109-115) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Tarnybos viršininko 2010 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. IS-799 „Dėl atostogų vaikui prižiūrėti“, Krašto apsaugos ministerijos kanclerio 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 12-01-1877 „Dėl atsargos vyr. ltn. D. Č.“ panaikinti ir perduoti klausimą dėl vaiko priežiūros atostogų suteikimo nagrinėti Tarnybai iš naujo.

Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS14-248/2007 ir pabrėžia, kad karių skundų padavimo tvarką, terminus ir būdus nustato tik Kariuomenės drausmės statutas. Nurodo šio statuto 57 straipsnio 1 dalį ir daro išvadą, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS146-102/2011, kurios pagrindu priimtas skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, neteisingai išaiškino minėto statuto nuostatas. Mano, kad karys turi teisę krašto apsaugos sistemoje paduoti skundus pagal pavaldumą (Statuto 59 str.) arba tiesiogiai kreiptis į generalinį inspektorių (Statuto 60 str.). Tvirtina, kad teismas netinkamai aiškino ABTĮ 25 straipnsio 1 dalį.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 123-125) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-102/2011 ir daro išvadą, kad apeliacinio skundo reikalavimai dėl Tarnybos viršininko 2010 m. spalio 6 d. sprendimo Nr. IS-799 „Dėl atostogų vaikui prižiūrėti“ panaikinimo ir klausimo dėl vaiko priežiūros atostogų suteikimo perdavimo nagrinėti Tarnybai iš naujo yra nepagrįsti. Nurodo Įstatymo 59 straipsnio 6 dalį ir daro išvadą, kad sprendimą suteikti vaiko priežiūros atostogas priima tiesioginis vadas (Tarnybos viršininkas), o ne krašto apsaugos ministras. Pažymi, kad pareiškėjo skundžiamas Tarnybos viršininko sprendimas Nr. IS-799 yra viešojo administravimo subjekto priimtas individualus sprendimas, kuris pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį per vieną mėnesį nuo jo įteikimo (supažindinimo) dienos gali būti skundžiamas teismui. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skundą pateikė krašto apsaugos ministerijai, kai jo profesinės karo tarnybos santykiai su krašto apsaugos sistemos institucija pasibaigė, todėl nagrinėjant tokio pobūdžio ginčą Statutas nėra taikomas. Atkreipia dėmesį, kad įstatymuose tokiu atveju nenumatyta jokia galima ar privaloma tokio sprendimo ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka. Teigia, kad pareiškėjo prašomi pateikti krašto apsaugos ministro 2006 m. rugsėjo 11 d. įsakymas Nr. P-924 ir krašto apsaugos ministerijos valstybės sekretoriaus 2006 m. liepos 11 d. potvarkis Nr. PS-775 bei ministro raštas Nr. 12-01-2449 nėra susiję su pareiškėjo atžvilgiu 2010 metais priimtu sprendimu, jie negali pagrįsti šiai bylai reikšmingų aplinkybių.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2010-11-15 sprendimo Nr. 12–01–1877 „Dėl atsargos vyr. ltn. D. Č. skundo“, kuriame konstatuota, kad skundas pateiktas krašto apsaugos ministrui, kai pareiškėjo profesinės karo tarnybos santykiai su krašto apsaugos sistemos institucija pasibaigė, ir pažymėtina tai, kad įstatymuose tokiu atveju nenumatyta jokia galima ar privaloma tokio sprendimo ikiteisminio ginčo nagrinėjimo tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS146–102/2011 pažymėjo, kad Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-988 redakcija) 48 straipsnis reglamentuoja karo tarnybos ginčų sprendimo tvarką. Pagal minėto straipsnio 1 dalį, ginčai dėl priėmimo į karo tarnybą, nušalinimo nuo pareigų, perkėlimo į kitas pareigas, dėl karių laipsnių, drausminių nuobaudų, kario tarnybos sutarties pratęsimo nagrinėjami krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka. Sprendimas gali būti apskųstas pagal pavaldumą aukštesniajam vadui ar pareigūnui iki krašto apsaugos ministro imtinai. Teismai šių ginčų nesprendžia. Šią nuostatą patvirtina ir LVAT praktika, pagal kurią šiems ginčams privaloma žinybinė ginčo nagrinėjimo tvarka (žiūrėti, pavyzdžiui, administracinę bylą Nr. AS822–244/2010, LVAT praktikos, taikant išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarką reglamentuojančias teisės normas apibendrinimą (I dalis)). Pagal Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 48 straipsnio 2 dalį, jei iš profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos atleistas asmuo laiko savo atleidimą neteisėtu, Kariuomenės drausmės statuto nustatytomis sąlygomis ir tvarka jis gali atleidimą apskųsti aukštesniajam vadui ar pareigūnui iki krašto apsaugos ministro imtinai. Krašto apsaugos ministro sprendimas įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiamas administraciniam teismui per 1 mėnesį nuo sprendimo gavimo ar pranešimo apie jį dienos. LVAT yra nurodęs, kad ginčams dėl atleidimo iš karo tarnybos taikoma privaloma išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka (žiūrėti, pavyzdžiui administracines bylas Nr. AS1-472/2006, Nr. AS7-186/2007).

Anksčiau minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat konstatavo, jog išanalizavus skundžiamo akto turinį pastebėtina, kad keliamas ginčas pagal savo pobūdį nepatenka į nei vieną iš aukščiau aptartų karo tarnybos ginčų kategorijų, kurioms turi būti taikoma privaloma žinybinė ar išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie teisingos išvados, jog teisės aktai nenumato privalomos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos dėl minėto pobūdžio sprendimo panaikinimo, todėl skundui dėl Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos 2010 m. spalio 6 d. sprendimo paduoti taikytinas bendrasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytas 1 mėnesio terminas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pareiškėjas atskirajame skunde nepagrįstai remiasi Kariuomenės drausmės statuto nuostatomis, reglamentuojančiomis karo tarnybos ginčų sprendimo tvarką, nes šis teisės aktas nustato skundų dėl drausminių nuobaudų padavimo ir nagrinėjimo tvarką. Dėl tos pačios priežasties šiai bylai nėra aktuali ir pareiškėjo nurodoma 2007 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS14–248/2007, kadangi minėtoje byloje buvo keliamas ginčas dėl Lietuvos kariuomenės Logistikos valdybos vado įsakymo, kuriuo pareiškėjui paskirta drausminė nuobauda.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575–1821/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62–1854/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261–3555/2011 ir kt.).

Apibendrinama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos viršininko 2010-10-06 sprendimui Nr. IS–799 „Dėl atostogų vaikui prižiūrėti“ nėra nustatyta išankstinė ginčų nagrinėjimo tvarka. Tai reiškia, kad ginčijamas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos kanclerio 2010-11-15 sprendimas Nr. 12–01–1877 „Dėl atsargios vyr. ltn. D. Č. skundo“ yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime teisingai pažymėjo, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010-12-13 nutartyje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-03-18 nutartyje jau pasisakyta, kad ginčas dėl Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos 2010-10-06 sprendimo Nr. IS–799, kuriuo pareiškėjui D. Č. atsiakyta suteikti atostogas vaikui prižiūrėti, kol vaikui sueis treji metai, pagal savo pobūdį nepatenka į karo tarnybos ginčų kategorijas, kurioms turi būti taikoma privaloma žinybinė ar išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka, atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija 2010-11-15 sprendimu pagrįstai atsisakė nagrinėti skundą dėl šio sprendimo ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka.

Pareiškėjas prašė atsakovą įpareigoti pateikti krašto apsaugos ministro 2006-09-11 įsakymą Nr. P–924 „Dėl Lietuvos kariuomenės kunigaikščio Vaidoto tiesioginės paramos logistikos bataliono vado 2006-06-27 įsakymo Nr. A–87 „Dėl gr. R. V. atšaukimo iš vaiko priežiūros atostogų“ ir krašto apsaugos ministerijos valstybės sekretoriaus 2006-07-11 potvarkį Nr. PS–775 „Dėl gr. R. V. išleidimo į atsargą panaikinimo“ ir krašto apsaugos ministro 2006-09-15 raštą Nr. 12–01–2449 „Dėl Jūsų 2006–07–31 skundo patenkinimo“. Nagrinėjamu atveju ginčo dalykas yra ne atostogų vaikui prižiūrėti nesuteikimo teisėtumas ir pagrįstumas, o išankstinės ginčų nagrinėjimo tvarkos privalomumas ir taikymas, todėl šie įrodymai bylai nėra reikšmingi, t. y. negali patvirtinti arba paneigti jokių bylai svarbių aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 59 straipsnio 6 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pažymėtina, kad šioje byloje nėra sprendžiamas Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos 2010-10-06 sprendimo Nr. IS–799 „Dėl atostogų vaikui prižiūrėti“ teisėtumas ir pagrįstumas, todėl teisėjų kolegijai jokių abejonių dėl minėto įstatymo nuostatos prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai nekyla.

Apeliaciniu skundu D. Č. taip pat prašo panaikinti Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos 2010-10-06 sprendimą Nr. IS–799 „Dėl atostogų vaikui prižiūrėti“. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartimi pareiškėjo skundą dalyje dėl minėto sprendimo panaikinimo buvo atsisakyta priimti. Šią nutartį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 18 d. nutartimi paliko nepakeistą. Todėl nėra jokio pagrindo šioje byloje tirti nurodyto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą.

Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu išreiškė abejones dėl pirmosios instancijos teismo teisėjo, nagrinėjusio bylą, nešališkumo (netinkamo teisėjo elgesio teismo posėdžio metu). Teisėjų kolegija pažymi, jog kilęs ginčas iš esmės yra išspręstas teisingai, todėl vadovaujantis proceso ekonomiškumo, taip pat teisingumo ir protingumo principais naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo nėra tikslinga.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai interpretavo ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas netenkinamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo D. Č. apeliacinis skundas netenkinamas.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo D. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas Arūnas SutkevičiusVaida Urmonaitė-Maculevičienė