- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-01-25
- Bylos Nr.
- N-469-172-07
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Romanas Klišauskas, Sigita Rudėnaitė (pran.)
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo G.Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarties G.Š. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
G.Š., UAB ''Anykštos redakcija" leidžiamo laikraščio "Anykšta" redaktorei, 2006 m. liepos 13 d. Žurnalistų etikos inspektorius surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl to, kad laikraštyje "Anykšta" buvo paskelbta publikacija ''Senelio mušta mergytė prašosi į vaikų namus"(„Anykšta“, 2006 m. kovo 4 d., Nr. 25/7574), kurioje pateikti nuo nusikalstamos veikos nukentėjusios nepilnametės asmens duomenys - vardas, amžius, mokyklos pavadinimas, klasė, kaimo pavadinimas, tėvų pavardė - pagal kuriuos galima nustatyti jos asmens tapatybę, neigiamų socialinių reiškinių (smurtas ir nesantaika šeimoje) kontekste pateikta nepilnametės nuotrauka, pažeidžiant nepilnametės interesus, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo (toliau – Įstatymas) 5 straipsnio 2 dalį. Protokole nurodyta, jog tokiais veiksmais laikraščio "Anykšta" redakcija padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 214¹⁹ straipsnio 1 dalyje.
Žurnalistų etikos inspektoriaus 2006 m. liepos 13 d. nutarimu G.Š., UAB ''Anykštos redakcija" leidžiamo laikraščio "Anykšta" redaktorei, pagal ATPK 214¹⁹ straipsnio 1 dalį paskirta 500 Lt bauda.
Šalies argumentai
G.Š. kreipėsi į administracinį teismą, prašydama nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Pareiškėjos teigimu, skundžiamame nutarime neatskleista, kokiais konkrečiais veiksmais buvo pažeistas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas. Nors straipsnyje pateikti kai kurie nepilnametės asmens duomenys, tai buvo daroma ne turint tikslą jai pakenkti, o padėti. Nutarime apsiribota konstatavimu, kad pateikiant duomenis apie nepilnametę, pažeidžiami jos interesai, tačiau neatskleista, kodėl ir kokie interesai pažeidžiami. Pareiškėjos teigimu, nors straipsnyje buvo pateikta mergaitės nuotrauka, šiuo atveju nepilnametės pasitikėjimu ar nepatyrimu nebuvo piktnaudžiaujama - ji nufotografuota redakcijoje kartu su savo tėvais (tokiu būdu, tai padaryta su jos tėvų sutikimu). Pareiškėja nurodė, kad atsakovas neįvertino aplinkybių, susijusių su straipsnio išspausdinimo tikslais – to, kad viena iš veiksmingų priemonių kovoje su smurtu prieš vaikus yra viešumas (straipsnis buvo rašomas ne redakcijos iniciatyva, nepilnametė į redakciją atvyko su tėvais ir Anykščių rajono Kurklių seniūnu). Pareiškėjos manymu, nepateikiant minimalių asmens duomenų apie nukentėjusį ir kaltą asmenį, minėti tikslai nebūtų pasiekti.
Atsiliepimas
Žurnalistų etikos inspektorius atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, nurodydamas, kad ATPK 214¹⁹ straipsnio dispozicijoje yra aiškiai įvardyti draudžiami veiksmai, o publikacijoje ''Senelio mušta mergytė prašosi į vaikų namus" paskelbta informacija savo turiniu laikytina draudžiama skelbti informacija (Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 4 punktuose numatyti kriterijai, 5 straipsnio 2 dalis). Atkreiptas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-731-06 suformuotas išvadas, į kurias atsižvelgiant G.Š. argumentai, jog nepilnametės asmens duomenys buvo pateikti ne turint tikslą jai pakenkti, o padėti, atmestini, nepagrįsti ir argumentai, kad nebuvo įvertintos aplinkybės, susijusios su straipsnio paskelbimo tikslais. Žurnalistų etikos inspektorius pažymėjo, kad tiek minėto įstatymo, tiek Seimo 2003 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. IX-1569 patvirtintos Vaiko gerovės valstybės politikos koncepcijos prasme yra saugotinas nepilnamečio asmens privatumas tuomet, kai viešai skelbiama informacija apie jį gali padaryti neigiamą poveikį, įtaką - nepilnamečio tapatybės viešinimas neigiamų socialinių reiškinių kontekste yra priešingas nepilnamečio teisėtiems interesams veiksmas, kadangi paviešinus tokią informaciją atsiranda ir neigiamų pasekmių, lemiančių nepilnamečio asmens raidą ir normalų vystymąsi (tai, kad išoriškai nėra matomos neigiamos pasekmės, nereiškia, kad jos nepasireikš tolesniame nepilnamečio gyvenime ir vystymesi). Žurnalistų etikos inspektorius teigimu, nepilnametės duomenų atskleidimas publikacijoje tiek Įstatymo, tiek minėto Seimo nutarimo nuostatų požiūriu yra nepateisinamas ir draudžiamas veiksmas, šis draudimas yra besąlygiškas (egzistuoja ir kai sutikimą duoda nepilnamečio tėvai), konkrečiu atveju būtinybė riboti viešosios informacijos rengėjo galimybę naudotis saviraiškos laisve yra neginčytina.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutartimi skundo nepatenkino. Teismo konstatavimu, nors G.Š. nepripažįsta padariusi pažeidimą, byloje surinktais įrodymais jos kaltė pilnai įrodyta. Nustatyta, kad 2006 m. kovo 4 d. laikraščio "Anykšta" redakcija paskelbė publikaciją "Senelio mušta mergytė prašosi į vaikų namus", kurioje buvo pateikti nuo nusikalstamos veikos nukentėjusios nepilnametės asmens duomenys - vardas, amžius, mokyklos pavadinimas, klasė, kaimo pavadinimas, tėvų pavardė, taip pat šioje publikacijoje pateikta nepilnametės nuotrauka (b.1. 12-14, 18a). Pateikti asmens duomenys leidžia nustatyti nepilnametės asmenybę. Ekspertų grupė prie Žurnalistų etikos inspektoriaus, veikianti Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 9 straipsnio 6 dalies pagrindu, 2006 m. kovo 24 d. išvadoje Nr. V5-23 nustatė, kad publikacijoje "Senelio mušta mergytė prašosi į vaikų namus" viešai paskelbta informacija priskirtina neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios informacijos kategorijai (atitinka Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 4 punktus) ir kad viešai paskelbiant publikacijoje esančią informaciją buvo pažeisti Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies reikalavimai (b.l. 20). Teismas vadovavosi ATPK 214¹⁹ straipsnio 1 dalimi, Įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, konstatuodamas, kad informacija atitinka Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 4 punktuose nurodytus kriterijus, kad laikraščio „Anykšta" redaktorė G.Š. pažeidė Įstatymo 5 straipsnio 2 dalį. Teismas pažymėjo, kad draudimas viešai skelbti neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančią informaciją, susijusią su asmens duomenų paskelbimu, yra besąlygiškas, imperatyvus ir nėra siejamas su aplinkybėmis, kokių tikslų tuo buvo siekiama. Teismo konstatavimu, G.Š. deklaruojamų tikslų turėjo būti siekiami tokiomis priemonėmis ir būdais, kurie nepažeistų įstatymo nustatytų draudimų. Pažeidimo kvalifikavimui neturi reikšmės aplinkybė, kieno iniciatyva buvo rengiamas ir publikuojamas straipsnis, bei tai, kad nepilnametės tėvai davė sutikimą fotonuotraukos publikavimui. Pažymėta, kad Įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos preziumuoja, kad nepilnamečio asmens tapatybės viešinimas neigiamų socialinių reiškimų kontekste yra savaime priešingas nepilnamečio asmens interesams, juos pažeidžia, nes paviešinus tokią informaciją, atsiranda neigiamos pasekmės, lemiančios nepilnamečio asmens raidą ir normalų jo vystymąsi, todėl plačiau nepilnamečio interesų pažeidimas neįrodinėtinas. Teismas akcentavo, jog siekiant apsaugoti nepilnametį nuo paviešinimo neigiamos viešosios informacijos kontekste, viešosios informacijos rengėjo saviraiškos laisvės ribojimas yra pateisinamas. Išdėstyti įrodymai, taip pat administracinio teisės pažeidimo protokolas (b.l. 33-35), ekspertų grupės išvada (b.l. 20), Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas (b.l. 21-23) patvirtino, kad G.Š., dirbdama laikraščio "Anykšta" redaktore, pažeidė nepilnametės interesus ir yra baustina pagal ATPK 214¹⁹ straipsnio 1 dalį. G.Š. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatuota, kad skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, nuobauda paskirta pagal įstatymą, bylą išnagrinėjo ir nuobaudą paskyrė pareigūnas, turintis teisę spręsti šios kategorijos bylas, administracinė nuobauda paskirta laikantis administracinių baudų skyrimo taisyklių, todėl pagrindo tenkinti skundą ir panaikinti nutarimą nėra.
III.
G.Š. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutartį panaikinti ir jos skundą patenkinti. Jos manymu, teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, nutarime dėl nuobaudos paskyrimo neatskleista, kokiais konkrečiais veiksmais buvo pažeistas Įstatymas (jame apsiribojama konstatavimu, kad pateikiant duomenis apie nepilnametę, pažeidžiami jos interesai, tačiau neatskleista, kodėl ir kokie interesai pažeisti). Pareiškėja paaiškina, jog straipsniu buvo siekiama viešumo pagalba apginti skriaudžiamos nepilnametės teises ir interesus. Jos teigimu, ne bet koks nepilnamečio nuotraukos pateikimas visuomenės informacijos priemonėje yra Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimas. Šiuo atveju nepilnametės pasitikėjimu ir(ar) nepatyrimu nebuvo piktnaudžiaujama, nepilnametė nufotografuota redakcijoje kartu su savo tėvais. Pareiškėja pažymi, jog pagal ATPK 9 straipsnio 1 dalį administraciniu teisės pažeidimu laikomas toks priešingas teisei kaltas veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į piliečių teises ir laisves bei kt., o šiuo atveju į nepilnametės teises bei laisves nebuvo kėsinamasi, buvo veikiama jos interesais. Pareiškėjos manymu, pozicija, kad bet koks informacijos apie nepilnametį paskelbimas jau yra Įstatymo pažeidimas, neatitinka ir Įstatymo 3 straipsnyje deklaruojamų pagrindinių nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio principų, pagal kuriuos nustatant nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio nuostatas bei atsakomybę už jų pažeidimus, vadovaujamasi nepilnamečių ir visuomenės interesais, atsakomybės priemonių tinkamumo, efektyvumo ir proporcingumo principu. Pareiškėja taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-355-2004 UAB "Tauja" v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos ir kt.; „Administracinių teismų praktika", Nr. 6, 128- 142 psl.), pagal kurią formalus teisės pažeidimas nėra pakankamas pagrindas subjekto atsakomybei (svarbus ir formalaus pažeidėjo sąžiningumas). Pareiškėja pažymi, kad iš atsakovo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A7-731-06 UAB "Tele-3" v. Žurnalistų etikos inspektorius matyti, kad šioje byloje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai vertino, ar transliacijomis buvo sukeltos neigiamos pasekmės ir konstatavo, kad tokios neigiamos pasekmės atsirado. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje apsiribota formaliu Įstatymo 5 straipsnio pažeidimo konstatavimu, pirmosios instancijos teismas netgi atsisakė apklausti į teismą atvykusį liudytoją A. J. (Anykščių rajono Kurklių seniūną), į redakciją atvežusį S. ir jos tėvus, kuris, kaip vietinės bendruomenės atstovas, būtų galėjęs paaiškinti kreipimosi į redakciją priežastis, taip pat būtų paaiškinęs, jog straipsnis laikraštyje "Anykšta" turėjo teigiamą įtaką mergaitės gyvenimo kokybei. Apeliantės teigimu, pažeista ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija, 10 straipsnio 1-2 dalys). Apeliantė pažymi, jog pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką įsikišimas į saviraiškos laisvę nėra Konvencijos 10 straipsnio pažeidimas, jeigu: 1) jis buvo numatytas įstatymo; 2) turėjo tikslą apsaugoti vertybes, numatytas šio straipsnio 2 dalyje; 3) buvo būtinas demokratinėje visuomenėje, siekiant 10 straipsnio 2 dalyje nurodytų tikslų (pareiškėjos teigimu, šioje administracinėje byloje yra tik du iš trijų aptartų teisėto įsikišimo į saviraiškos laisvę pagrindų - šis įsikišimas nebuvo būtinas demokratinėje visuomenėje, siekiant Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nurodytų tikslų, kadangi nebuvo jokio visuomenės intereso ar kitų teisėtų tikslų, jog pareiškėja būtų nubausta administracine bauda). Apeliantės teigimu, įsikišimas į saviraiškos laisvę nebuvo proporcingas tikslui apginti nepilnametės teises ir teisėtus interesus (straipsniu kaip tik ir buvo siekiama apginti nepilnametės teises). Apeliantė paaiškina, jog smurtas prieš nepilnamečius nėra itin retas reiškinys, tokie įvykiai pasižymi dideliu latentiškumu, nukentėję asmenys ne visada sulaukia pagalbos iš teisėsaugos organų, kadangi vykdomi tyrimai neretai būna sudėtingi ir ne visada pavyksta įrodyti smurtavusio prieš nepilnametį asmens kaltę. Viena iš veiksmingų priemonių kovoje su smurtu prieš vaikus yra viešumas, kadangi kalti asmenys dažnai labiau bijo visuomenės pasmerkimo, nei kriminalinės ar administracinės nuobaudos. Apeliantė pažymi, kad straipsnis nebuvo rašomas redakcijos iniciatyva, juo nebuvo vaikomasi sensacijų ar siekiama patenkinti skaitytojų smalsumą, nebuvo siekiama pigaus populiarumo. Nepilnametė su savo tėvais į redakcija atvyko su Anykščių rajono Kurklių seniūnu A. Jurkumi. Šie asmenys tikėjosi, kad viešumas padės apsaugoti nepilnametės interesus po to, kai ji buvo sumušta senelio. Apeliantės manymu, nepateikiant minimalių asmens duomenų apie nukentėjusį ir kaltą asmenį, tokie tikslai nebūtų pasiekti, kadangi abstraktaus pasvarstymo apie tai, kaip negerai, kai suaugę muša vaikus, nesiejant to su konkrečiu įvykiu ar asmeniu, būtų aiškiai nepakakę, abstraktūs pasvarstymai nebūtų pasiekę tikrojo adresato - mergaitės senelio. Kiek žinoma apeliantei, Anykščių rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir nors jis nutrauktas, nepilnametės tėvams atsisakius pretenzijų kaltininkui, šis faktas turėjo neabejotiną prevencinį poveikį, mergaitė nebebuvo skriaudžiama.
Atsiliepimas
Žurnalistų etikos inspektorius atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo su apeliacinio skundo reikalavimais nesutinkąs. Inspektorius pažymi, kad tiek administracinio teisės pažeidimo protokole, tiek nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje buvo aiškiai konstatuotas apeliantės padarytas pažeidimas, kad Įstatymo prasme saugotinas nepilnamečio interesas suprantamas kaip siekis apsaugoti jį nuo jo tapatybės (neigiamų socialinių reiškinių kontekste) viešinimo žiniasklaidoje tam, kad tai nepakenktų jo normaliam vystymuisi (Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. gegužės 20 d. nutarimas „Dėl Vaiko gerovės valstybės politikos koncepcijos patvirtinimo" Nr. IX-1569, 3.3.24. ir 3.3.25 punktai). Inspektorius nesutinka su pareiškėjos argumentu, jog straipsniu buvo siekiama apginti nepilnametės teises ir interesus. Inspektorius pažymi, kad nepilnamečio asmens tapatybės viešinimas neigiamų socialinių reiškinių kontekste yra priešingas nepilnamečio teisėtiems interesams veiksmas, kadangi paviešinus tokią informaciją, neabejotinai atsiranda ir neigiamų pasekmių, lemiančių nepilnamečio asmens raidą ir normalų vystymąsi (bendraamžių kritika, pažeminimas, tapatinimas su asocialiu asmeniu, užgaulios replikos, psichologinis ir fizinis smurtas, vengimas bendrauti, tyčiojimasis ir pan.). Šiuo atveju publikacijoje aprašyta nepilnametė yra senelio smurto auka, todėl bet koks jos duomenų atskleidimas yra draudžiamas veiksmas (šis draudimas egzistuoja net ir tada, kai sutikimą skelbti nepilnamečio asmens duomenis, taip pat ir nuotraukas, duoda nepilnamečio tėvai). Inspektorius nurodo vadovavęsis nepilnamečio ir visuomenės interesais, laikęsis teisingos jų pusiausvyros. Inspektorius remiasi Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pažymėdamas, kad apeliantė netinkamai interpretuoja Įstatymo nuostatas dėl draudžiamos skelbti informacijos kriterijų. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą, pareiškėja iš esmės sutiko, jog „Anykštos" redakcija pažeidė Įstatymą. Inspektorius remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 7 d. nutartimi administracinėje byloje A7-731-06, kurioje konstatuota, jog Įstatymo 5 straipsnyje nurodytas draudimas yra besąlygiškas ir papildomai nereikalaujama nustatyti, ar paskelbta informacija sukėlė neigiamas pasekmes. Inspektorius pažymi, jog konkrečiu atveju buvo įsigilinta į publikacijoje paskelbtą informaciją ir ji įvertinta, išanalizuota, remiantis ekspertų, vertinančių viešosios informacijos poveikį nepilnamečiams, išvadomis priimti atitinkami sprendimai, sudarytos galimybės dėl jos paskelbimo viešosios informacijos rengėjui pateikti paaiškinimus. Inspektoriaus nuomone, teismas neprivalėjo apklausti į teismą atvykusio Anykščių rajono Kurklių seniūno, nes tokie liudijimai neturi įtakos konstatuojant ATPK 214¹⁹ straipsnio l dalyje numatytą pažeidimą. Inspektorius nepritaria pareiškėjos argumentams, susijusiems su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio turinio aiškinimu ir pabrėžia, kad konkrečiu atveju pagrindas saviraiškos laisvei riboti ne tik yra įtvirtintas įstatyme ir nukreiptas apsaugoti Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje numatytoms saugotinoms vertybėms, bet ir buvo būtinas demokratinėje visuomenėje siekiant šių tikslų bei proporcingas jiems. Atsiliepime yra akcentuojamas saugotinas nepilnamečių interesas nebūti paviešintam žiniasklaidoje tais atvejais, kai viešosios informacijos kontekstas yra neigiamas. Inspektorius remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. gegužės 20 d. sprendimu byloje R. v. Bulgarija). Inspektorius taip pat atkreipia dėmesį į Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 17 straipsnio „e)" dalyje suformuota nuostatą, pagal kurią šios konvencijos dalyvės turi skatinti formuoti principus, padedančius apginti vaiką nuo jo gerovei kenkiančios informacijos ir medžiagos. Nors inspektorius teigiamai vertina pareiškėjos argumentus, jog straipsnis nebuvo rašomas redakcijos iniciatyva, juo nebuvo vaikomasi sensacijų ar siekiama patenkinti skaitytojų smalsumą, nebuvo vaikomasi sensacijų ar siekiama patenkinti skaitytojų smalsumą, nebuvo siekiama pigaus populiarumo", tačiau nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad nepateikiant minimalių asmens duomenų apie nukentėjusį, tokie tikslai nebūtų pasiekti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, teisingai išaiškino ir pritaikė įstatymą, apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.
Apeliantė patraukta administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 214-19 straipsnio 1dalies normą, kurios dispozicijoje yra nustatyta:
,,Neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios viešosios informacijos, kurios skelbimas ir platinimas ribojamas, skelbimo ir platinimo tvarkos ir (ar) neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios viešosios informacijos žymėjimo, garso ir vaizdo priemonių sistemos reikalavimų pažeidimas arba neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios draudžiamos skelbti viešosios informacijos, susijusios su asmens duomenų paskelbimu, paskelbimas“.
Iš nurodytos normos turinio akivaizdu, kad šio administracinio teisės pažeidimo sudėties konstatavimui neigiamų nurodytos veikos pasekmių tyrimas nėra reikalingas. Aktualus ir būtinas yra konkrečiu atveju paskelbtos informacijos turinio, pobūdžio vertinimas santykyje su įstatyme įvardintu kriterijumi- ar tai yra informacija, daranti neigiamą poveikį nepilnamečių vystimuisi.
Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 5 str. l d. nurodyta, kad neigiamą poveikį nepilnamečio vystymuisi darančia informacija laikoma viešoji informacija, kurioje: siejant su nusikalstama veika ar kitais teisės pažeidimais skelbiami nuo teisėsaugos institucijų ar teismo nesislapstančio įtariamojo padarius nusikalstamą veiką, kaltinamojo, nuteistojo ar nuo nusikalstamos veikos arba kitų teisės pažeidimų nukentėjusio nepilnamečio asmens duomenys, pagal kuriuos galima nustatyti jo asmens tapatybę (l p.); piktnaudžiaujant nepilnamečių pasitikėjimu ir nepatyrimu, neigiamų socialinių reiškinių kontekste pateikiamos nepilnamečių nuomonės ir vertinimai, taip pat jų nuotraukos ar filmuota medžiaga apie juos (4 p.). Viešai skelbti šio straipsnio l dalyje apibrėžtą informaciją yra draudžiama (5 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad 2006 m. kovo 4 d. laikraštyje ,,Anykšta“ paskelbta publikacija nurodytus draudžiamos įstatymu informacijos kriterijus atitinka. Apeliacinio skundo argumentai šios išvados nepaneigia. Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas konkrečiai įvardija draudžiamą viešai skelbti informaciją, šios įstatymo normos yra galiojančios ir, teisėjų kolegijos nuomone, yra priimtos tinkamai nustačius gintinų visuomenės interesų prioritetus. Įstatymas nenumato išlygos draudžiamos informacijos skelbimui suinteresuotų asmenų sutikimu.
Administracinis teisės pažeidimas gali būti padarytas tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo, todėl ginčo sprendimui neturi įtakos argumentai, kad apeliantė nesiekė pakenkti nepilnametės interesams. Egzistuojant įstatyminiam informacijos draudimui, šį draudimą pažeidusio asmens atsakomybės nešalina pažeidimo padarymo motyvai.
Apeliantė netinkamai remiasi teismų praktika administracinėse bylose. Administracinėje byloje Nr. A-731-06 pagal pareiškėjo UAB „Tele-3“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui dėl sprendimo panaikinimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė priešingą, negu teigia apeliantė, išvadą, kad ,,Įstatymo 5 str. nurodytos informacijos skelbti draudimas yra besąlygiškas ir papildomai nereikalaujama nustatyti, ar paskelbtoji informacija sukėlė neigiamas pasekmes, todėl teismas atmetė Bendrovės argumentus, jog neatsirado neigiamų pasekmių.“. Administracinėje byloje Nr.A-1-355-2004 pagal pareiškėjos UAB ,,Tauja“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai buvo nagrinėtas mokestinis ginčas, todėl ši byla negali būti traktuojama kaip formuojanti praktiką ginčuose dėl draudžiamos viešosios informacijos skelbimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
G.Š. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.