Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Romo Aikevičiaus, teisėjų Reginos Cemnolonskienės ir Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorei Birutei Šečkuvienei, gynėjui advokatui Vytautui Gineikai, nuteistajam R. M., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios I. P. ir nuteistojo R. M. apeliacinius skundus dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2007m. gegužės 3d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 150str. 1d. laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. nuteistas už tai, kad 2006m. rugsėjo 3d., apie 20 val. nusivežęs I. P. į Dambravos kaime, Išlaužo sen. Prienų rajone esantį mišką, jam priklausančiame automobilyje „O. A.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) grasindamas tuoj panaudoti fizinį smurtą – užkasti miške, reikalavo, kad ji nusirengtų nuogai, be to, panaudodamas fizinį smurtą – tempdamas už plaukų, prieš I. P. valią, tenkino savo lytinę aistrą oraliniu, o po to analiniu būdu.

Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių nuomones: prokurorės, prašiusios nuteistojo skundą atmesti, o nukentėjusiosios skundą patenkinti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo skundą patenkinti, o nukentėjusiosios skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo ir nukentėjusiosios apeliaciniai skundai turi būti atmesti.

Pirmos instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išsiaiškino bylos aplinkybes, kruopščiai ir objektyviai patikrino visus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus ir nuteistojo veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 150str. 1d. kvalifikavo teisingai. R. M. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, įrodyta byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visetu: nukentėjusiosios I. P., liudytojų J. S., J. B., I. P. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, teismo medicinos specialisto išvada bei kitais įrodymais. Nuteistojo iškelta versija, kad jis su nukentėjusiąja santykiavo abipusiu sutikimu, paneigta byloje surinktais ir ištirtais įrodymais.

Nukentėjusioji I. P. skirtingai nei nuteistasis, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu davė nuoseklius parodymus, kuriuos patvirtina iš dalies ir nuteistasis R. M.. Nukentėjusioji savo parodymuose nurodė, jog nesutikus su R. M. pasiūlymu pasimylėti natūraliu būdu, jis grasino tuoj pat panaudoti fizinį smurtą– sakydamas, kad ją užkas miške, bei panaudodamas fizinį smurtą, tempdamas už plaukų tenkino lytinę aistrą oraliniu ir analiniu būdu. Nukentėjusioji verkė, prašė nieko nedaryti. Santykiavimo metu nuteistasis agresyviai lietė jos krūtinę. Važiuojant namo nukentėjusioji verkė. R. M. liepė niekam nesakyti, grasino, kad užkas. Apie išprievartavimą ji pasisakė draugėms J. B. ir J. S.. Ji R. M. bijojo, nes jis jai grasino, kad užkas miške, be to, jis mušdavosi, žino kelis atvejus, kad jis yra išprievartavęs ir kitas merginas. Šie parodymai neprieštarauja liudytojos J. S. parodymams, kuri teisme parodė, jog nukentėjusioji jai paskambino ir paprašė ją pasitikti. Susitikę pamatė nukentėjusiąją apsiverkusią, išsigandusią. Ji visa drebėjo, bijojo eiti į namus. Sakė, kad R. M. ją tempė už plaukų, skundėsi galvos skausmu, minėjo, kad įžnybo į krūtinę. Nukentėjusioji jai papasakojo, kad ją išprievartavo R. M. analiniu ir oraliniu būdu, grasino, liepė niekam nesakyti. Liudytoja J. B. teisme parodė, kad jai paskambino I. P. ir paprašė, kad ateitų jos pasitikti. Nukentėjusioji verkė, labai drebėjo, papasakojo, kad ją išprievartavo R. M.. Ingrida nenorėjo kreiptis į policiją, nes bijojo R. M.. Liudytoja I. P. parodė, jog įvykio dieną ji matė verkiančią dukrą. Dukra jai pasakė, kad pabėgo nuo jų. Viską jai pasipasakojo kitą dieną. Sakė, kad R. M. ją išprievartavo ne natūraliu būdu, tąsė už plaukų.

Nors nuteistasis teisme neprisipažino kaltu, tačiau patvirtino, jog jam bandant atlikti santykius analiniu būdu, Ingrida sunerimo, pasidarė dirgli, šoktelėjo lyg iš išgąsčio. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas įtariamuoju jis parodė, jog važiuojant link Ingridos namų, Ingrida sėdėjo automobilio gale ir verkė. Į jo klausimą kas atsitiko, Ingrida nieko neatsakė. (t.1.b.l.109).

Nuteistasis R. M. nekaltumą grindžia vien tik savo paties nenuosekliais parodymais. Tačiau tokie jo parodymai paneigti bylos medžiaga. Kad su nukentėjusiąja buvo santykiauta prieš jos valią, panaudojant fizinį smurtą ir grasinant tuoj jį panaudoti, kad nukentėjusioji tenkino nuteistojo lytinę aistrą ne savo valia, rodo sekančios byloje nustatytos aplinkybės: nukentėjusioji verkė, prašė jos neliesti, nenorėjo turėti su R. M. lytinių santykių, bandė priešintis, tačiau R. M., tempdamas už plaukų bei grasindamas, kad užkas miške, reikalavo, kad ji santykiautų su juo oraliniu, po to analiniu būdu. Liudytojos J. S., J. B., I. P. matė išsigandusią, verkiančia nukentėjusiąją, kuri pasakė, kad buvo išprievartauta R. M..

Nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai yra nuoseklūs, vieni kitus patvirtinantys, todėl abejoti jais nėra pagrindo.

Aplinkybę, kad su nukentėjusiąja buvo atlikti prievartiniai santykiai analiniu būdu patvirtina ir specialisto išvada, iš kurios matyti , kad nukentėjusiajai I. P. konstatuota poodinė kraujosruva kairės krūties viršutiniame paviršiuje, išeinamosios angos rauko paviršinis įplyšimas, išsivystęs nuo rauko pertempimo, kuris galėjo būti padarytas analinių lytinių santykių metu, įvedant varpą, odos nubrozdinimas šlaunies vidiniame paviršiuje netoli išangės, greičiausiai padarytas pirštų nagais.

Byloje surinkti įrodymai tarpusavyje sutampa, jie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Įrodymų patikimumas LR BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Jie įvertinti, nepažeidžiant LR BPK 20 str. 5 dalies reikalavimų.

Apeliacinio skundo motyvai, kad nukentėjusioji su R. M. bendravo geranoriškai, o į policiją po trijų parų kreipėsi ne savo noru, o įkalbėta kitų asmenų, paneigiami byloje surinktais ir įvertintais įrodymais. Nukentėjusioji teisme nuosekliai tvirtino, jog į policiją iš karto nėjo, nes bijojo R. M., kuris grasino, kad ją užkas miške, taip pat jai buvo nedrąsu atpasakoti vėl viską iš naujo. Todėl logiška, jog tik įkalbėta mamos bei draugių išdrįso po kelių parų apie įvykį pranešti policijos pareigūnams.

Duomenų, kad nukentėjusiosios brolis būtų iš nuteistojo reikalavęs pinigų, byloje nėra, todėl nuteistojo skundo argumentai šiuo klausimu atmetami, kaip nepagrįsti.

Alaus vartojimo fakto nuteistasis neginčija. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi teisę spręsti, ar apsvaigimas nuo alkoholio turi įtakos nusikaltimo padarymui, ir pripažinti tai pagal LR BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą aplinkybe sunkinančia atsakomybę arba ne. Išnagrinėjęs šios baudžiamosios bylos aplinkybes, teismas konstatavo, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kad nuteistasis nusikaltimo padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada teisėjų kolegija sutinka. Nukentėjusiosios apeliaciniame skunde nurodyti liudytojai A. E., R. P., A. V., E. K., K. Č. parodė, jog visi susirinkę gėrė alų. Tačiau byloje nėra duomenų, jog nuteistasis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui.

Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, nuteistasis jam suteikto paskutinio žodžio metu atsiprašė nukentėjusiosios, teigdamas, kad nenorėjo ir nenori jos įskaudinti (2t. b.l. 113).

Visa tai rodo, kad R. M. gailėjimas yra ne nuoširdus, o formalus, tokiu būdu siekiant sušvelninti jam paskirtą bausmę. Nuteistasis pergyvena ne dėl savo padaryto nusikaltimo, o tik dėl to, kad jam reikia atsakyti už padarytą nusikalstamą veiką, patirti įstatymo nustatytus suvaržymus.

Teismas, skirdamas R. M. bausmę už padarytą nusikaltimą, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, ir rūšį, kaltinamojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančią aplinkybių nebuvimą ir padarė, kolegijos nuomone, pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti skiriant jam realią laisvės atėmimo bausmę.

Kadangi seksualinis prievartavimas priskiriamas prie sunkių nusikaltimų BK 11 straipsnio prasme, BK 150 straipsnio 1 dalies sankcija numato dvejas bausmės rūšis – areštą ir laisvės atėmimą iki septynerių metų. Pirmosios instancijos teismas R. M. nuteisė pagal BK 150 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams 6 mėnesiams, t. y. nuteistajam paskyrė įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, Pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus motyvus A. M. paskirta laisvės atėmimo bausmė atitinka BK 41, 50 ir 54 straipsnių reikalavimus ir savo dydžiu nėra nei per griežta, nei per švelni.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisingas, pagrįstas ir jį keisti ar naikinti teisinių argumentų nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutarė:

nuteistojo R. M. ir nukentėjusiosios I. P. apeliacinius skundus atmesti.