- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-08
- Bylos Nr.
- A-252-1062/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00743-2018-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ramutė Ruškytė (pirm.), Gintaras Kryževičius (pirm.), Stasys Gagys
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno, Kauno tardymo izoliatoriaus, Kauno tardymo izoliatorius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2013 m. sausio 8 d. iki 2017 m. vasario 10 d. buvo kalinamas Kauno TI kameroje, pažeidžiant reglamentuotą vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamojo ploto normą. Kameroje buvo laikomi 3-4 asmenys, dalį kameros užėmė sanitarinis mazgas, baldai ir kiti įrenginiai, todėl beveik neturėjo laisvos vietos judėti. Kalėdamas tokiomis sąlygomis patyrė asmeninių nepatogumų (neišsimiegodavo), dvasinių kančių, fizinių nepatogumų, išgyvenimų, kurie viršijo įprastoms kalinimo sąlygoms būdingus suvaržymus, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 10 000 Eur suma ir prašė ją priteisti iš atsakovo.
Atsiliepimas
3. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat pareiškėjo skundo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
4. Nurodė, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį buvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl jis neturi teisės reikalauti neturtinės žalos atlyginimo.
II.
5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas taikė pareiškėjo skundo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl atmetė šį reikalavimą kaip nepagrįstą už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 8 d. iki 2015 m. balandžio 10 d. Dėl prieš tai nurodytų aplinkybių teismas laikė, jog sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 11 d. iki 2017 m. vasario 20 d.
7. Teismas rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Teismas nurodė, kad minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas kameros plotas, todėl skaičiuojant kameros gyvenamąjį plotą iš jo neišskaitomas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.
8. Teismas iš atsakovo atstovo pateiktos 2018 m. gegužės 14 d. pažymos Nr. 11-2051 nustatė, kad pareiškėjas Kauno TI byloje vertinamuoju laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 129, 167, 241, 325, 349, kuriose buvo nuo 1 iki 6 asmenų, todėl pareiškėjui teko nuo 3,67 kv. m iki 15,23 kv. m kameros ploto.
9. Pareiškėjas atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie kamerų gyvenamąjį plotą ir jose kalėjusių asmenų skaičių neginčijo, juos paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl teismas vadovavosi Kauno TI pateiktais duomenimis spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo klausimą. Teismas nustatęs, kad pareiškėjo laikymo ginčo kamerose metu jam buvo užtikrinta reglamentuota gyvenamojo ploto norma, nurodė, jog nėra pagrindo atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų konstatavimui. Atitinkamai nėra pagrindo kilti atsakovo prievolei atlyginti pareiškėjui žalą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, nes tam, kad būtų priteistas pareiškėjo prašomas žalos atlyginimas, turi būti nustatytos visos trys sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala ir priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.
III.
10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
11. Pareiškėjas nurodo, kad negalėjo anksčiau kreiptis dėl savo teisių gynimo, nes yra neišprusęs, Kauno TI administracija jam neišaiškino jo teisių, jis neturi pinigų advokatui, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai į lietuvių kalbą neišversti, todėl jis ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos. Taip pat jo skundo reikalavimui neturėtų būti taikomas joks ieškinio senaties terminas.
12. Jis neprivalo įrodyti jam padarytos neturtinės žalos, atsakovo atstovas turėjo pateikti duomenis apie jo kalinimo sąlygas, pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo jo skunde nurodytų aplinkybių, neteisingai apskaičiavo jam tekusį laisvą kamerų plotą, atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie baldų ir kito inventoriaus užimamą kamerų plotą. Pagal EŽTT jurisprudenciją vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m kameros ploto, atskaičius sanitarinių įrenginių užimamą plotą, taip pat užtikrinti kitas tinkamas kalinimo sąlygas.
13. Kauno TI pareigūnai elgėsi sadistiškai, taip pat diskriminavo jį dėl tautybės.
Atsiliepimas
14. Atsakovo atstovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui A. S. už kalinimą Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 8 d. iki 2017 m. vasario 10 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Žemesnės instancijos teismas
16. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, susijusiu su ieškinio senaties taikymu, aktualia teismų praktika, ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą, pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 8 d. iki 2015 m. balandžio 10 d. atmetė kaip nepagrįstą konstatavęs, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2018 m. balandžio 11 d. (b. l. 10), t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą; teismas pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 11 d. iki 2017 m. vasario 10 d. atmetė kaip nepagrįstą nustatęs, jog visu šiuo laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą nebuvo pažeista.
17. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu nesutinka apeliaciniame skunde teigdamas, jog teismas daliai jo skundo reikalavimo laikotarpio nepagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą, taip pat kartu prašo šį terminą atnaujinti; nurodo, kad teismas likusiu jo skunde nurodytu laikotarpiu nepagrįstai nenustatė buvus atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus neužtikrinant jo teisės į minimalų kameros plotą; pažymi, kad atsakovo atstovo pareigūnai su juo elgėsi netinkamai.
18. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).
19. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjamos kategorijos bylose, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017; 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).
20. Byloje nustatyta, ir ginčo dėl to nėra, jog pareiškėjas kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir už laikotarpį, kuriam jau buvo pasibaigęs senaties terminas.
21. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.
22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.
23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą, taip pat atitinkamai nepateikė ir jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Nors pareiškėjas teigia, kad negalėjo anksčiau kreiptis dėl savo teisių gynimo, nes yra neišprusęs, Kauno TI administracija jam neišaiškino jo teisių, jis neturi pinigų advokatui, EŽTT sprendimai į lietuvių kalbą neišversti, todėl jis ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos, tačiau, kaip yra nurodyta pareiškėjo procesiniuose dokumentuose, jis savo teisių pažeidimą (nepatogumus, susijusius su, pareiškėjo teigimu, per mažu jam tekusiu kameros plotu) jautė kiekvieną dieną daugiau kaip 4 metus, taigi turėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos, bei atitinkamai jas ginti kreipdamasis į teismą. Byloje nėra jokių duomenų, to nenurodo ir pareiškėjas, kad buvo apribotos jo galimybės gauti informaciją apie jo teises ir pareigas, rašyti ir teiki skundus ar prašymus.
24. Dėl pareiškėjo teiginių, kad senaties terminas negali būti taikomas, nes jis nėra įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, pasisakytina, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją (pareiškimo Nr. 36813/97) 189 p.). EŽTT taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94); 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1592-624/2017; 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).
25. Taigi, pirmosios instancijos teismui teisingai nepripažinus, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 8 d. iki 2015 m. balandžio 10 d. pagrįstai atmestas. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog toks skundo atmetimo pagrindas yra savarankiškas ir pakankamas netenkinti skundo reikalavimų.
26. Teisėjų kolegija, analizuodama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl jo teisės į minimalų kameros plotą pažeidimo, patikrino ir įvertino bylos medžiagą, galiojantį teisinį reglamentavimą bei aktualią teismų praktiką, bei pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentacija dėl prieš tai nurodytų aplinkybių, todėl, vengdama motyvų kartojimo, atskirai dėl jų nepasisako.
27. Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundo, teikto pirmosios instancijos teismui, (b. l. 2–9) ir apeliacinio skundo (b. l. 50–58) turinį, pažymi, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė argumentų, kurie yra nurodyti apeliaciniame skunde, t. y. dėl atsakovo atstovo pareigūnų netinkamo elgesio.
28. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1041‑261/2016; 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑2374‑442/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468‑442/2017 ir kt.).
29. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, bei su tuo susijusius reikalavimus. Taigi šiuo aspektu skundas pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme nebus nagrinėjami.
30. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.