Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Dainos Kukalienės ir Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. G. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus miesto savivaldybė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas K. G. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro 2025 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. SPR4-2527 (14.5 E) ir VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – Komisija) 2025 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. CSPR-180, įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2025 m. vasario 21 d. prašymą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodė, kad ginčas kilo dėl VĮ Registrų centro atsisakymo atlikti jo prašytus viešojo administravimo veiksmus, t. y. Nekilnojamojo turto registre įrašyti juridinį faktą apie teismo sprendimą, kuriuo jo proseneliui M. G. buvo pripažinta nuosavybės teisė į pastatą, buvusį žemės sklype Vilniuje. Pareiškėjas 2025 m. vasario 21 d. pateikė minėtą prašymą, kartu pridėdamas 1949 m. teismo nutarties nuorašą, patvirtintą notaro, tačiau atsakovas 2025 m. vasario 27 d. sprendimu atsisakė prašymą nagrinėti, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas neturi teisės kreiptis. Pareiškėjas šį sprendimą apskundė, tačiau Komisija, nors ir papildė sprendimą naujais motyvais, tačiau iš esmės prašymo netenkino.

Pareiškėjas nesutinka su šiais sprendimais ir teigia, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė nagrinėti jo prašymą, taip pažeisdamas gero administravimo principą, kadangi veikė formaliai ir neužtikrino galimybės pasinaudoti administracine procedūra. Pareiškėjo teigimu, jis yra suinteresuotas asmuo, turintis teisę teikti tokį prašymą, kadangi siekia priimti prosenelio palikimą, o notaras nurodė, jog tai įmanoma tik įregistravus atitinkamą juridinį faktą registre, todėl atsakovo atsisakymas nagrinėti prašymą faktiškai užkirto kelią pareiškėjui įgyvendinti savo teises. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad teisės aktai nereikalauja iš anksto įrodyti paveldėjimo teisės tam, kad būtų galima pateikti prašymą dėl juridinio fakto registravimo, todėl argumentai dėl jo nesuinteresuotumo yra nepagrįsti ir pertekliniai. Be to, pareiškėjas nesutinka su Komisijos išvada, kad pateiktame teismo sprendime trūksta duomenų, reikalingų juridiniam faktui registruoti. Nurodo, kad pateikė visus turimus dokumentus, įskaitant notaro patvirtintą teismo nutartį, kuri aiškiai patvirtina nuosavybės teisės faktą, o atsakovas neturi teisės savarankiškai interpretuoti ar paneigti tokiuose dokumentuose nustatytų aplinkybių. Pareiškėjo teigimu, argumentai dėl to, kad registre nėra duomenų apie statinius, yra formalūs, neatsižvelgiantys į istorinį kontekstą ir galimą faktinių aplinkybių pasikeitimą laikui bėgant. Taip pat nepagrįsti atsakovo argumentai, kad trūksta identifikuojančių duomenų, nes atsakovas galėjo ir turėjo naudotis jam prieinamais archyviniais šaltiniais bei, esant poreikiui, paprašyti pareiškėjo pateikti papildomus duomenis, ko nepadarė.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad Komisija, nagrinėdama skundą, nepagrįstai pablogino jo padėtį, papildydama pirminį sprendimą naujais argumentais ir aplinkybėmis, apie kurias jis nebuvo informuotas ir dėl kurių negalėjo pasisakyti, taip pažeisdama draudimo keisti padėtį į blogąją pusę principą. Anot pareiškėjo, ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo atlikta neteisėtai, nes buvo išplėstos nagrinėjimo ribos, renkami papildomi įrodymai ir nesuteikta galimybė į juos atsikirsti.

Atsakovas VĮ Registrų centras pateikė teismui atsiliepimą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, jog Nekilnojamojo turto registre 2023 m. sausio 9 d. įregistruotas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), priklausantis Lietuvos Respublikai, o patikėjimo teisė perduota Vilniaus miesto savivaldybei. Pareiškėjas 2025 m. vasario 21 d. pateikė prašymą įregistruoti juridinį faktą apie 1949 m. teismo nutartį, kuria jo proseneliui buvo pripažinta nuosavybės teisė į pastatą, tačiau registro tvarkytojas 2025 m. vasario 27 d. sprendimu šį prašymą atmetė, kadangi pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo teisę teikti tokį prašymą. Atsakovas pažymi, kad pagal teisės aktus prašymą gali teikti tik šių daiktinių teisių turėtojai, suinteresuoti asmenys ar įgaliotos institucijos, o pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių jo, kaip paveldėtojo, statusą.

Pareiškėjui apskundus sprendimą, Komisija 2025 m. gegužės 2 d. sprendimu paliko prašymą netenkintą, papildydama pirminį sprendimą naujais motyvais. Komisija konstatavo, kad pareiškėjas nėra tinkamas subjektas, nes nepateikė paveldėjimo teisę patvirtinančių dokumentų, taip pat kad pateikta 1949 m. teismo nutartis neatitinka registro nuostatų reikalavimų: joje nėra pakankamų duomenų identifikuoti nei asmens, nei nekilnojamojo daikto, be to, joje nurodytas kitas adresas, be to nenurodyta gimimo data, todėl neįmanoma nustatyti asmens tapatybės. Taip pat pažymėta, kad ši nutartis nepatvirtina juridinio fakto, turinčio įtakos konkretaus žemės sklypo teisiniam statusui.

Atsakovas pabrėžia, kad pagal teisinį reglamentavimą juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai jie susiję su registre įregistruotu nekilnojamuoju daiktu, tačiau nagrinėjamu atveju žemės sklype nėra jokių statinių, todėl pareiškėjas siekia įregistruoti faktą apie neegzistuojantį objektą. Be to, registro tvarkytojas nėra įpareigotas rinkti papildomų duomenų ar aiškintis aplinkybių už pareiškėją, kadangi jo funkcija yra tik perkelti pateiktuose dokumentuose esančius patikimus duomenis į registrą, todėl pareiškėjas turėjo pats pateikti visus juridinį faktą pagrindžiančius dokumentus, ko nepadarė. Atsakovo vertinimu, tiek registro tvarkytojo, tiek Komisijos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti laikantis galiojančių teisės aktų ir teismų praktikos, todėl pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė pateikė teismui atsiliepimą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, jog ginčo žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o patikėjimo teisę įgyvendina Vilniaus miesto savivaldybė. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas kreipėsi dėl juridinio fakto – teismo sprendimo, kuriuo jo proseneliui buvo pripažinta nuosavybės teisė į pastatą, įregistravimo, tačiau VĮ Registrų centras pagrįstai atsisakė tenkinti šį prašymą, o Komisija šį sprendimą paliko galioti, konstatuodama, kad prašymą pateikė teisės neturintis asmuo, pateiktas teismo dokumentas neatitinka teisės aktų reikalavimų ir nėra duomenų apie statinius šiame žemės sklype.

Vilniaus miesto savivaldybė pabrėžia, kad pateiktoje 1949 m. teismo nutartyje trūksta esminių duomenų, reikalingų juridiniam faktui registruoti: joje nenurodyta asmens gimimo data, nėra pakankamų duomenų identifikuoti nei patį nekilnojamąjį daiktą, nei jo sąsają su ginčo sklypu, be to, nutartyje nurodytas kitas adresas, todėl buvo padaryta pagrįsta išvada, kad ši nutartis nepatvirtina juridinio fakto, turinčio įtakos konkretaus žemės sklypo teisiniam statusui. Taip pat pažymima, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių jo teisę veikti kaip paveldėtojui ar atstovui. Nei Nekilnojamojo turto registre, nei žemės sklypo dokumentų byloje nėra duomenų apie šiame sklype buvusį gyvenamąjį namą. Šiuo metu turimi duomenys patvirtina, kad sklypas yra laisvas ir neužstatytas – tai matyti iš kadastro duomenų, ortofotografinių žemėlapių, taip pat iš 2006 m. patvirtinto detaliojo plano, kuriame nurodyta, kad teritorija tuo metu buvo tuščia ir skirta naujai statybai. Be to, sklypas buvo suformuotas nuosavybės teisių atkūrimui, o pagal galiojančius teisės aktus tokiems tikslams gali būti formuojami tik neužstatyti žemės sklypai, kas patvirtina, kad jame statinių nebuvo.

Nurodo, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas privalo registruoti tik patikimus ir pakankamais dokumentais pagrįstus duomenis, o juridiniai faktai gali būti registruojami tik tada, kai jie turi aiškią įtaką konkretaus nekilnojamojo daikto teisiniam statusui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pateiktas dokumentas neatitinka šių reikalavimų, todėl nėra pagrindo registruoti prašomą juridinį faktą. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, Vilniaus miesto savivaldybė laikosi pozicijos, kad VĮ Registrų centro ir Komisijos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl nėra jokio pagrindo juos naikinti, o pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl VĮ Registrų centro 2025 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. SPR4-2527 (14.5 E) bei Komisijos 2025 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. CSPR-180, kuriais atmestas pareiškėjo prašymas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenys patvirtina, kad Nekilnojamojo turto registro informacinės sistemos duomenimis, Nekilnojamojo turto registre 2023 m. sausio 9 d. buvo įregistruotas nekilnojamasis daiktas – žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), ir į šį sklypą 2023 m. sausio 9 d. įregistruota Lietuvos Respublikos nuosavybė teisė bei 2024 m. sausio 31 d. įregistruota valstybinės žemės patikėjimo teisė, patikėtinis – Vilniaus miesto savivaldybė.

Pareiškėjas K. G. 2025 m. vasario 21 d. pateikė VĮ Registrų centrui prašymą, kuriuo prašė įrašyti informaciją apie teismo sprendimą, pagal kurį jo proseneliui M. G., gimusiam (duomenys neskelbtini), buvo pripažinta nuosavybės teisė į žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas – (duomenys neskelbtini), esantį pastatą. Kartu su šiuo prašymu pateikė Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Vilniaus m. Stalino rajono III-os apylinkės Liaudies Teismo 1949 m. gruodžio 8 d. nutarties nuorašą, 1951 m. vasario 21 d. patvirtintą notaro, notarinio registro Nr. 3177.

VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas 2025 m. vasario 27 d. priėmė sprendimą Nr. SPR4-2527 (14.5 E), kuriuo atmetė pareiškėjo prašymą, kadangi asmuo, padavęs prašymą, neturėjo teisės jo paduoti. Sprendime nurodė, kad žemės sklypas yra įregistruotas Lietuvos Respublikos vardu, taip pat paaiškino, kad prašymą dėl daiktinių teisių ir juridinių faktų įregistravimo turi teisę pateikti šių daiktinių teisių turėtojai, suinteresuoti asmenys ir įgaliotos institucijos. Pareiškėjas informuotas, kad juridinis faktas „įsiteisėjęs teismo sprendimas (nutartis), turintis įtakos nekilnojamojo daikto teisiniam statusui“ įregistruojamas, išregistruojamas arba jo duomenys keičiami įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) pagrindu, o šio juridinio fakto įregistravimo, išregistravimo arba jo duomenų keitimo pagrindu gali būti tik Lietuvos Respublikos teismo priimtas sprendimas (nutartis).

Pareiškėjas 2025 m. kovo 25 d. pateikė skundą Komisijai, kuriuo prašė panaikinti VĮ Registrų centro 2025 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. SPR4-2527 (14.5 E) ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjas, be anksčiau pateiktų dokumentų, papildomai pateikė Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus vedėjos 2024 m. balandžio 18 d. parengto 1960 m. sausio 15 d. Mirties įrašo Nr. 1 liudijančio išrašo skaitmeninę kopiją. Pareiškėjas nurodė, kad jis yra M. G., gimusio (duomenys neskelbtini), provaikaitis ir įstatyminis turto paveldėtojas ir kad VĮ Registrų centrui pateikė prašymą įregistruoti juridinį faktą apie įsiteisėjusį teismo sprendimą, kuriuo jo proseneliui buvo pripažinta nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą, esantį žemės sklype, ir kad šio fakto paviešinimas reikalingas paveldėjimo bylos užbaigimui pas notarą. Pareiškėjas nurodė, kad jo pateiktos aplinkybės ir VĮ Registrų centre esantys duomenys patvirtina jo, kaip suinteresuoto asmens, statusą.

Komisija, įtraukusi trečiuoju suinteresuotu asmeniu valstybinio žemės sklypo patikėtinę Vilniaus miesto savivaldybę, 2025 m. gegužės 2 d. priėmė sprendimą Nr. CSPR-180, kuriuo atmetė pareiškėjo skundą bei VĮ Registrų centro 2025 m. vasario 27 d. sprendimą papildė naujais motyvais, t. y., kad pareiškėjas nėra tinkamas subjektas teikti prašymą dėl juridinio fakto apie įsiteisėjusią teismo 1949 m. gruodžio 8 d. nutartį, turinčią įtakos nekilnojamojo daikto teisiniam statusui, kadangi nepateikė dokumento, patvirtinančio, kad jis yra M. G. turto paveldėtojas. Be to, teismo 1949 m. gruodžio 8 d. nutartyje nėra duomenų, būtinų nekilnojamajam daiktui, daiktinių teisių į jį įgijėjams ar asmenims, susijusiems su juridiniais faktais, identifikuoti, o minėta nutartis nepatvirtina juridinio fakto atsiradimo, t. y., kad ji turi įtakos žemės sklypo teisiniam statusui.

Pareiškėjas, nesutikdamas su VĮ Registrų centro 2025 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. SPR4-2527 (14.5 E) bei Komisijos 2025 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. CSPR-180, kreipėsi į teismą dėl jo panaikinimo.

Nekilnojamojo turto registro informacinė sistema skirta nekilnojamiesiems daiktams, nuosavybės ir kitoms daiktinėms teisėms į juos, šių teisių suvaržymams bei įstatymų nustatytiems juridiniams faktams registruoti, taip pat oficialiai informacijai apie registre sukauptus duomenis teikti. Pažymėtina, kad registro tvarkytojui nesuteikti įgaliojimai priimti savarankiškus sprendimus, keičiančius nekilnojamojo turto objektų teisinį statusą, kadangi registro įrašai daromi kitų kompetentingų subjektų išduotų dokumentų pagrindu. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – Nekilnojamojo turto registro įstatymas) (redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.) 4 straipsnį, registro tvarkytojas atsako už registre kaupiamų duomenų teisingumą ir apsaugą, tačiau tik tiek, kiek šie duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu jie įrašyti. Taigi registro tvarkytojo funkcija yra formali – perkelti pateiktuose dokumentuose esančius duomenis į registrą, o ne savarankiškai vertinti ar keisti jų turinį.

Teisė pateikti prašymą dėl juridinių faktų įregistravimo nustatyta Nekilnojamojo turto registro įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 4 punkte, pagal kurį tokius prašymus gali teikti daiktinių teisių turėtojai, suinteresuoti asmenys ar įgaliotos institucijos. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.256 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad prašymą įregistruoti juridinius faktus paduoda įgaliota institucija arba suinteresuotas asmuo, pats arba per tinkamai įgaliotą atstovą. Kartu su prašymu turi būti pateikiami juridinio fakto atsiradimą patvirtinantys dokumentai.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad vienas iš registro objektų yra juridiniai faktai, nurodyti CK 4.254 straipsnyje ir kituose įstatymuose. Pagal šio straipsnio 7 punktą bei Nekilnojamojo turto registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 „Dėl Nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo“ (toliau – Registro nuostatai) 14.12 papunktį, registre gali būti registruojami įsiteisėję teismo sprendimai (nutartys), turintys įtakos nekilnojamojo daikto teisiniam statusui.

Registro nuostatų 32 punktas nustato, kad juridiniai faktai gali būti įregistruojami tik tuo atveju, kai nekilnojamojo daikto kadastro duomenys įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą ir registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas. Tuo tarpu pagal Registro nuostatų 44 punktą prie prašymo turi būti pridėti dokumentai, patvirtinantys registruojamo objekto atsiradimą, o 78 punktas įtvirtina reikalavimus tokiems dokumentams – juose turi būti aiškiai nurodyti duomenys, leidžiantys identifikuoti tiek nekilnojamąjį daiktą, tiek su juo susijusius asmenis. Registro nuostatų 150 punktas papildomai numato, kad juridinis faktas – įsiteisėjęs teismo sprendimas (nutartis), turintis įtakos nekilnojamojo daikto teisiniam statusui – registruojamas tik Lietuvos Respublikos teismo priimto sprendimo (nutarties) pagrindu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas nesprendžia ginčų dėl daiktinių teisių ar jų turinio ir neatlieka savarankiško pateiktų dokumentų vertinimo jų teisėtumo ar pagrįstumo aspektu. Jo funkcija apsiriboja duomenų, esančių pateiktuose dokumentuose, perkėlimu į registrą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-3130/2011). Taigi pareiga pateikti tinkamus ir pakankamus dokumentus, pagrindžiančius juridinio fakto registravimą, tenka prašymą teikiančiam asmeniui.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia žemės sklypo registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruoti juridinį faktą apie įsiteisėjusią teismo 1949 m. gruodžio 8 d. nutartį, jo nuomone, turinčią įtakos nekilnojamojo daikto teisiniam statusui. Pareiškėjo pateikta nutartimi nutarta nustatyti, kad nuo 1936 m. (duomenys neskelbtini) medinį vieno aukščio, dydžio (duomenys neskelbtini) valdo nuosavybės teisėmis M. G. Tačiau, teismo vertinimu, vien šio dokumento pateikimas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas turi teisę inicijuoti tokio juridinio fakto registravimą Nekilnojamojo turto registre. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėjas savo teisę kreiptis į registro tvarkytoją grindė tuo, kad yra minėtoje teismo nutartyje nurodyto asmens provaikaitis bei siekia perimti jo palikimą. Vis dėlto pažymėtina, kad tokio pobūdžio teiginiai, nepagrįsti jokiais objektyviais ir teisės aktų reikalavimus atitinkančiais įrodymais, negali būti laikomi pakankamais konstatuoti pareiškėjo, kaip suinteresuoto asmens, statusą. Nei kartu su 2025 m. vasario 21 d. prašymu, nei vėlesnėse proceso stadijose pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių jo teisinį ryšį su M. G., t. y. nepateikė nei paveldėjimo teisės liudijimo, nei teismo sprendimo, nei kitų oficialių dokumentų, kurie leistų neabejotinai nustatyti jo, kaip paveldėtojo, statusą.

Pažymėtina ir tai, kad teisė pateikti prašymą dėl juridinio fakto įregistravimo yra siejama ne su subjektyviu asmens įsitikinimu ar deklaruojamu interesu, bet su objektyviai patvirtintu teisiniu suinteresuotumu. Tai reiškia, kad asmuo, siekiantis inicijuoti juridinio fakto registravimą, privalo pateikti tokius dokumentus, kurie ne tik patvirtintų paties juridinio fakto egzistavimą, bet ir pagrįstų jo teisę veikti šiuo klausimu. Priešingu atveju būtų sudaromos prielaidos bet kuriam asmeniui, nepagrįstai deklaruojančiam tam tikrus giminystės ar kitus ryšius, inicijuoti registracinius veiksmus, kas neatitiktų nei teisinio tikrumo, nei registro duomenų patikimumo principų. Šiuo aspektu svarbu, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių ne tik jo paveldėjimo teisę, bet ir pačią paveldėjimo procedūrą (pvz., paveldėjimo bylos iškėlimo, priėmimo fakto ar kitų reikšmingų aplinkybių). Vien nurodymas, kad siekiama užbaigti paveldėjimo bylą, savaime neįrodo, kad pareiškėjas jau turi teisinį statusą, suteikiantį jam teisę veikti mirusio asmens turto atžvilgiu, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisinis suinteresuotumas liko neįrodytas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad VĮ Registrų centras ir Komisija pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nėra tinkamas subjektas teikti prašymą dėl juridinio fakto įregistravimo. Tokia išvada atitinka tiek taikytinų teisės aktų nuostatas, tiek jų aiškinimą teismų praktikoje, pagal kurią registro tvarkytojas privalo veikti tik remdamasis aiškiais, patikimais ir teisės aktų reikalavimus atitinkančiais duomenimis, o ne prielaidomis ar nepatvirtintais asmenų teiginiais.

Vertinant pareiškėjo pateiktos 1949 m. gruodžio 8 d. teismo nutarties turinį bei jos atitiktį teisės aktų keliamiems reikalavimams, pažymėtina, kad šis dokumentas neatitinka esminių kriterijų, keliamų dokumentams, kurių pagrindu gali būti registruojami juridiniai faktai Nekilnojamojo turto registre. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad juridinio fakto registravimas registre yra siejamas su imperatyviu reikalavimu, jog pateiktame dokumente būtų aiškiai ir nedviprasmiškai identifikuotas tiek nekilnojamasis daiktas, tiek su juo susiję asmenys. Toks reikalavimas kyla iš registro nuostatų, kurie įpareigoja, kad dokumentuose būtų nurodyti duomenys, leidžiantys vienareikšmiškai nustatyti nekilnojamojo daikto tapatybę (pvz., adresą, unikalų numerį ar kitus identifikacinius duomenis), taip pat asmens, su kuriuo siejamas juridinis faktas, identifikuojantys duomenys.

Iš pateiktos 1949 m. gruodžio 8 d. teismo nutarties matyti, kad joje nurodytas nekilnojamojo turto adresas ((duomenys neskelbtini)) nesutampa su ginčo žemės sklypo adresu ((duomenys neskelbtini)), į kurio registro įrašą pareiškėjas siekia įtraukti juridinį faktą. Toks neatitikimas nėra formalus ar nereikšmingas, kadangi jis eliminuoja galimybę konstatuoti, jog minėtoje nutartyje aptariamas objektas yra tas pats nekilnojamasis daiktas, kurio atžvilgiu prašoma atlikti registracijos veiksmus. Byloje nėra jokių papildomų duomenų ar dokumentų, kurie leistų nustatyti šių objektų tapatumą ar jų tarpusavio ryšį (pvz., duomenų apie adresų pasikeitimą, sklypų formavimo ar pertvarkymo aplinkybes ir pan.), todėl negalima daryti pagrįstos išvados, kad pateikta nutartis apskritai susijusi su ginčo žemės sklypu. Ne mažiau reikšminga ir tai, kad pačioje nutartyje nėra pateikta pakankamų duomenų apie asmenį, su kuriuo siejamas juridinis faktas. Nors joje nurodomas vardas ir pavardė – M. G., tačiau nėra pateikta jokių papildomų identifikacinių duomenų, leidžiančių neabejotinai nustatyti šio asmens tapatybę. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas savo reikalavimą grindžia konkretaus asmens – M. G., gimusio (duomenys neskelbtini) – teisėmis, tokių duomenų nebuvimas sudaro esminę kliūtį pripažinti, jog nutartyje nurodytas asmuo yra tas pats, su kuriuo pareiškėjas sieja savo teises.

Be to, pažymėtina, kad pateiktoje nutartyje nėra duomenų, leidžiančių nustatyti objekto ryšį su konkrečiu žemės sklypu ar jo teisiniu statusu. Nutartyje kalbama apie gyvenamąjį namą, tačiau nėra jokių duomenų apie žemės sklypą, kuriame šis statinys būtų buvęs, jo kadastro ar kitus identifikacinius duomenis. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad minėtas statinys buvo (ar yra) susijęs būtent su ginčo žemės sklypu. Toks ryšio nebuvimas reiškia, kad negalima konstatuoti ir juridinio fakto poveikio konkretaus nekilnojamojo daikto teisiniam statusui, kas yra būtina sąlyga registruojant tokio pobūdžio juridinius faktus. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad registro tvarkytojas, vykdydamas jam pavestas funkcijas, neturi teisės remtis prielaidomis ar savarankiškai aiškinti ir „susieti“ skirtinguose dokumentuose nurodytų duomenų, siekdamas nustatyti galimus jų tarpusavio ryšius. Registro tvarkytojas privalo remtis tik aiškiais, dokumentuose tiesiogiai nurodytais duomenimis, kurie nekelia abejonių dėl jų turinio ir apimties, todėl situacijoje, kai pateiktame dokumente nėra pakankamai identifikacinių duomenų, registro tvarkytojas neturi teisinio pagrindo atlikti registracijos veiksmų.

Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bei kitų byloje pateiktų dokumentų matyti, kad ginčo žemės sklypas yra įregistruotas kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, tačiau jame nėra įregistruota jokių statinių. Šią aplinkybę patvirtina tiek registro įrašai, tiek kadastro duomenys, taip pat teritorijų planavimo dokumentai, iš kurių matyti, jog sklypas yra suformuotas kaip laisvas (neužstatytas) ir skirtas galimai statybai ateityje. Duomenų apie šiame sklype buvusį ar esantį gyvenamąjį namą, jo savininkus ar kitus su juo susijusius duomenis nei registre, nei kadastro bylose nėra. Pažymėtina, kad juridinio fakto registravimas Nekilnojamojo turto registre yra neatsiejamai susijęs su konkrečiu nekilnojamojo turto objektu. Tai reiškia, kad toks faktas gali būti registruojamas tik tuo atveju, kai egzistuoja aiškiai identifikuotas ir registre įregistruotas nekilnojamasis daiktas, su kuriuo tas juridinis faktas yra tiesiogiai susijęs. Tuo tarpu situacijoje, kai prašomas įregistruoti juridinis faktas siejamas su statiniu, kurio egzistavimas nėra patvirtintas jokiais oficialiais duomenimis, nėra ir teisinio pagrindo tokiam faktui registruoti.

Svarbu pažymėti ir tai, kad pats pareiškėjas savo argumentais iš esmės pripažįsta, jog nutartyje minimas gyvenamasis namas šiuo metu neegzistuoja, nurodydamas, kad jis galėjo būti sunykęs ar sunaikintas laikui bėgant. Tačiau tokios aplinkybės, net jei būtų laikomos tikėtinomis, nekeičia teisinio vertinimo – juridinių faktų registravimas negali būti grindžiamas prielaidomis apie galimai anksčiau egzistavusius objektus, kurių buvimas nėra patvirtintas patikimais ir teisės aktų reikalavimus atitinkančiais dokumentais. Registro paskirtis yra fiksuoti objektyvius, dokumentais pagrįstus duomenis apie esamus ar teisės aktų nustatyta tvarka pripažintus nekilnojamojo turto objektus, o ne rekonstruoti istorines aplinkybes, kurių neįmanoma patikrinti.

Be to, nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų, leidžiančių nustatyti, kad 1949 m. teismo nutartyje minimas statinys kada nors buvo susijęs būtent su ginčo žemės sklypu. Net ir hipotetiškai pripažinus, kad toks statinys egzistavo, byloje nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių jo buvimo vietą, teisinį statusą ar sąsają su konkrečiu žemės sklypu. Tai reiškia, kad nėra identifikuotino objekto, kurio atžvilgiu galėtų būti registruojamas prašomas juridinis faktas. Šiuo atveju, konstatuotina, kad pareiškėjas siekia įregistruoti juridinį faktą, susijusį su objektu, kuris nei egzistuoja šiuo metu, nei yra buvęs tinkamai identifikuotas ar įregistruotas teisės aktų nustatyta tvarka. Tokia situacija neatitinka nekilnojamojo turto registro teisinio reglamentavimo, pagal kurį juridiniai faktai gali būti registruojami tik esant aiškiam, identifikuotam ir registre egzistuojančiam nekilnojamojo turto objektui.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Komisija, išnagrinėjusi jo skundą, pablogino jo padėtį, papildydama pirminį sprendimą naujais motyvais, tačiau teismas pažymi, kad toks teiginys neatitinka nei faktinių bylos aplinkybių, nei administracinio proceso principų turinio. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad draudimo bloginti asmens padėtį (lot. non reformatio in peius) principas administraciniame procese reiškia, jog skundą nagrinėjanti institucija negali priimti sprendimo, kuriuo asmens teisinė padėtis, palyginti su apskųstu aktu, būtų pabloginta. Šis principas siejamas su sprendimo rezoliucinės dalies turiniu ir sukeliamomis teisinėmis pasekmėmis, o ne su sprendimo motyvų apimtimi ar išsamumu. Taigi, vertinant, ar asmens padėtis buvo pabloginta, esminę reikšmę turi tai, ar buvo pakeistas sprendimo rezultatas (pavyzdžiui, nustatytos naujos pareigos, apribotos teisės ar kitaip pabloginta asmens teisinė situacija), o ne tai, ar sprendimas papildytas išsamesniais argumentais.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad VĮ Registrų centro 2025 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo prašymas buvo atmestas. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2025 m. gegužės 2 d. sprendimu šio rezultato nepakeitė, t. y. pareiškėjo prašymas ir toliau liko netenkintas. Taigi nei sprendimo esmė, nei jo sukelti teisiniai padariniai pareiškėjui nepasikeitė. Komisija nepriėmė jokio naujo sprendimo, kuris nustatytų pareiškėjui papildomas pareigas ar kitaip pablogintų jo teisinę padėtį, bet tik papildė jau priimto sprendimo motyvus.

Pažymėtina, kad administracinių sprendimų motyvavimas yra savarankiška ir itin reikšminga teisės taikymo proceso dalis. Viešojo administravimo subjektas, nagrinėdamas skundą, turi ne tik patikrinti apskųsto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, bet ir, esant poreikiui, pateikti išsamesnį teisinį vertinimą, kuris užtikrintų sprendimo aiškumą, nuoseklumą ir atitiktį teisės aktų reikalavimams. Tokia pareiga kyla iš gero administravimo principo, kuris apima reikalavimą sprendimus pagrįsti pakankamais ir aiškiais motyvais. Todėl vien tai, kad Komisija papildė sprendimą naujais argumentais, savaime nereiškia, jog buvo pabloginta pareiškėjo padėtis. Be to, išsamesnis motyvavimas laikytinas tinkamu administracinės procedūros įgyvendinimu, siekiant užtikrinti, kad asmuo suprastų sprendimo priėmimo priežastis ir turėtų galimybę efektyviai ginti savo teises teisme. Tokie papildomi argumentai nekeičia sprendimo turinio, o tik detalizuoja jo teisinį pagrindą. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad Komisija veikė savo kompetencijos ribose, kadangi skundo nagrinėjimo stadijoje ji turi teisę ne tik pritarti ar nepritarti VĮ Registrų centro sprendimui, bet ir jį patikslinti ar papildyti motyvais, jeigu tai būtina sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui pagrįsti. Teismo vertinimu, tokie veiksmai nelaikytini naujo sprendimo priėmimu ar ankstesnio sprendimo esmės pakeitimu.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnyje nurodyta, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, t. y. jis turi būti motyvuotas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio (šiuo metu galiojančios redakcijos 10 straipsnis) nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010). Taigi, VAĮ 8 straipsnyje (šiuo metu galiojančios redakcijos 10 straipsnis) yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010). Taigi tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti trumpą faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą).

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, teismo vertinimu, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011).

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad skundžiami sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų ar kad jie yra nemotyvuoti, kadangi iš jų turinio matyti, jog tiek VĮ Registrų centras, tiek Komisija aiškiai nurodė nustatytas faktines aplinkybes, identifikavo taikytinas teisės normas ir pateikė nuoseklų teisinį šių aplinkybių vertinimą. Sprendimuose išdėstyti motyvai yra pakankamai suprantami, kodėl pareiškėjo prašymas negalėjo būti tenkinamas, o jų turinys leidžia pareiškėjui suvokti tiek jo teisių apimtį, tiek sprendimo priėmimo pagrindus ir apskundimo galimybes. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad registro tvarkytojo veikla yra griežtai apibrėžta įstatymų ir apsiriboja jam pateiktų dokumentų vertinimu bei juose esančių duomenų perkėlimu į registrą. Registro tvarkytojas nėra įpareigotas ir neturi teisės savo iniciatyva rinkti papildomų duomenų, aiškintis faktinių aplinkybių ar šalinti pareiškėjo pateiktų dokumentų trūkumų. Tokia pareiga tektų pačiam prašymą teikiančiam asmeniui, kuris siekia sukelti tam tikras teisines pasekmes ir todėl privalo pateikti visus reikalingus, teisės aktų reikalavimus atitinkančius dokumentus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai akcentuojama, kad registro tvarkytojo funkcija yra formalaus pobūdžio – jis tikrina pateiktų dokumentų atitiktį teisės aktų reikalavimams ir jų pagrindu sprendžia dėl registravimo galimybės, tačiau neprivalo ir negali peržengti šių ribų, savarankiškai rekonstruodamas faktines aplinkybes ar ieškodamas papildomų duomenų. Todėl situacijoje, kai pateikti dokumentai yra nepakankami ar neatitinka nustatytų reikalavimų, registro tvarkytojas neturi diskrecijos jų papildyti ar aiškinti pareiškėjo naudai – priešingai, jis privalo atsisakyti atlikti registravimo veiksmus. Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju atsakovas veikė laikydamasis savo kompetencijos ribų ir teisės aktų nustatytos procedūros. Pareiškėjui nepateikus pakankamų ir tinkamų duomenų, patvirtinančių tiek jo teisę kreiptis, tiek prašomo įregistruoti juridinio fakto egzistavimą ir sąsają su konkrečiu nekilnojamuoju daiktu, atsisakymas registruoti juridinį faktą buvo neišvengiamas ir teisėtas. Tokia išvada atitinka ne tik taikytinų teisės aktų nuostatas, bet ir suformuotą teismų praktiką, kurioje pabrėžiama, kad registras negali būti pildomas nepatikimais ar nepakankamai pagrįstais duomenimis. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad VĮ Registrų centras pagrįstai priėmė sprendimą atmesti pareiškėjo prašymą, todėl skundžiami sprendimai laikytini teisėtais ir pagrįstais, o juos naikinti remiantis nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais nėra pagrindo.

Nepatenkinus pagrindinio pareiškėjo skundo reikalavimo, nėra pagrindo patenkinti ir išvestinį reikalavimą, t. y. įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

Pareiškėjas skundu taip pat prašė atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai.

Nagrinėjamu atveju, sprendimu atmetus pareiškėjo skundą, t. y. sprendimą priėmus atsakovo naudai, skundu pareikštas pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetamas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo K. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.