Kauno apygardos teismo nutartis

2014-06-20 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-438-238-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2014-01-27Kauno apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-06-20Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-06-20
Bylos Nr.
1A-438-238-2014
Teisminio proceso Nr.
1-52-1-00337-2013-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Danguolė Šiugždinytė (pirm.), Egidijus Jonas Grigaravičius, Rimas Švirinas
Nuteistasis
D. P.
Nukentėjusysis
Ž. P., G. S.
Advokatai
Rasa Kalkauskienė
Kategorijos

Pranešėja: Danguolė Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-438-238-2014;

Teisėja: Vilma Dapkevičienė Teisminio proceso Nr. 1-52-1-00337-2013-8;

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 20 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Egidijaus Jono Grigaravičiaus, Rimo Švirino, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei Rasai Urbienei, nuteistajam D. P., jo gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 24 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 5 (penkiems) mėnesiams, įpareigojant per šį laikotarpį būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu. Vadovaujantis BK 67 straipsniu, skirta baudžiamojo poveikio priemonė-per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš D. P. priteista 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiajai Ž. P. ir 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiajai G. S..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2013 m. balandžio 4 d. apie 8.30 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), kilusio žodinio konflikto metu panaudojo fizinį smurtą prieš savo sutuoktinę Ž. P. ir jos nepilnametę dukrą G. S., gim. (duomenys neskelbtini), o būtent Ž. P. jis ranka sugriebė už plaukų, juos tampė, taip pat ranka sudavė vieną smūgį į veidą, dėl ko Ž. P. parkrito ir atsitrenkė į pakabą bei suolą, G. S. ranka sudavė vieną smūgį į veidą, paėmęs virtuvinį rankšluostį ir jį uždėjęs G. S. ant kaklo, ją smaugė, tokiais savo veiksmais nukentėjusiosioms Ž. P. ir G. S. sukėlė fizinį skausmą.

Šalies argumentai

Nuteistasis D. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 24 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, o civilinį ieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad baudžiamojoje byloje nepateikta įrodymų dėl jo nusikalstamų veiksmų, o teismo nuosprendyje yra nurodomos tik prielaidos tokiems jo nusikalstamiems veiksmams galėjus būti. Teismas apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės grindė tik nukentėjusiųjų Ž. P. ir G. S. parodymais. Vertinant nukentėjusiųjų parodymus turi būti kreipiamas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusysis byloje turi tam tikrų interesų ir yra suinteresuotas bylos baigtimi proceso dalyvis, net ir nesąmoningai jis dažnai linkęs pervertinti grėsusį pavojų, padarytą žalą, linkęs nutylėti apie savo netinkamus veiksmus, kurie galėjo turėti įtakos įtariamajam apsisprendžiant daryti nusikalstamą veiką. Pažymi, kad skirtingų apklausų metu nukentėjusioji Ž. P. tris kartus pateikinėjo vis kitokių aplinkybių liudijimus – tokius akivaizdžiai nenuoseklius nukentėjusiojo asmens parodymus teismas apkaltinamajame nuosprendyje pripažįsta įrodymais ir jais remiasi. Iki 2013-04-04, kai tarp jo ir nukentėjusiųjų kilo konfliktas, tarp jo ir sutuoktinės pastaruoju metu gan dažnai kildavo konfliktai, kurių metu sutuoktinė jam dažnai priekaištaudavo dėl, jos manymu, nepakankamo dėmesio, įvairių buitinių dalykų, taip pat dėl galimos jo neištikimybės, apie ką kalbėdavo aplinkiniams, skųsdavosi ir pan. Taip pat jam dažnai buvo sakoma, kad jei jis nedarys taip, kaip ji mano esant reikalinga, ji pradės skyrybų procesą, tačiau aplinkybė, jog jie turi tinkamai įformintą vedybinę sutartį, sutuoktinei keldavo pyktį ir norą jam kerštauti. Apeliaciniame skunde taip pat apeliantas nurodo, kad Alytaus rajono apylinkės teisme apklausiant nukentėjusiąją G. S. pas ikiteisminio tyrimo teisėją, ji savo apklausos parodymus pradėjo nuo to, kad parodė, jog jos mamą Ž. P. teismas pripažino kalta ir nuteisė už nusikaltimus, dėl kurių padarymo yra kaltas D. P., todėl yra neteisinga, kad jos mama yra nuteista, o jis ne. Savo tokio teiginio G. S. plačiau nedetalizavo, tačiau toks išsakytas liudytojo teiginys, apklausiant jį pas ikiteisminio tyrimo teisėją, negali būti nevertinamas kritiškai, vertinant visas liudijamas faktines aplinkybes jo atžvilgiu. Jiems konfliktuojant su Ž. P., jam buvo priekaištaujama, kad jis nepadėjo jai išvengti baudžiamosios atsakomybės ir, reikalaujama, kad jis padengtų jai priteistą civilinį ieškinį, tai sukeldavo Ž. P. pyktį ir agresiją jo atžvilgiu. Panašią reakciją keldavo jo buvimas ir jos dukrai iš pirmosios santuokos nukentėjusiajai G. S., todėl ši konflikto dieną, 2013-04-04 rytą, išgirdusi, kad jie su Ž. P. barasi, įbėgo į virtuvę ir provokavo Ž. P. jį pulti, tačiau konflikto metu jis nesudavė nei Ž. P., nei G. S. jokio smūgio į jokias kūno vietas nei ranka, nei kita kūno dalimi. Teigia, kad G. S. parodymais teismas remtis ir apskritai jų vertinti negalėjo, nes jie yra akivaizdžiai šališki. Apeliantas teigia, kad abi nukentėjusiosios vengė atlikti medicinines apžiūras, o tik pareiškime ir apklausose nurodo apie jo panaudotą fizinį smurtą jų atžvilgiu. Nukentėjusioji (kaip akivaizdžiai suinteresuotas asmuo) apklausiama liudytoja Ž. P. turėjo galimybę iki savo apklausos girdėti visus kitos liudytojos – savo dukros G. S. parodymus, kuriuose ji nurodė, kad buvo panaudotas jos ir mamos atžvilgiu smurtas, ir duoti parodymus remdamasis girdėtais kitos liudytojos parodymais. Ši aplinkybė yra ypač svarbi vertinant liudytojų parodymais nustatinėjamas aplinkybes, tačiau kadangi ikiteisminiame tyrime nenustatyta kitų įrodymų dėl jo galimo smurto panaudojimo šaltinių, tokie liudytojų parodymai vertintini itin kritiškai. Teismo apkaltinamajame nuosprendyje pažymėta, kad teisme liudytojas K. K. nurodė, jog atvykus į įvykio vietą bute buvo 15-16 metų mergaitė, ant kurios kaklo matėsi raudonos žymės, ji sakė, kad ją D. P. smaugė, nukentėjusiosios buvo apsiverkusios ir susijaudinusios, matėsi, kad jos nemeluoja. Jis įformino tarnybinį pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje. Pažymėtina, kad BPK reglamentuoja, jog vertinami tik tie liudytojo parodymai, kur jis liudija apie objektyvias faktines aplinkybes, o parodymai, susiję su žmogaus susijaudinimo ar melavimo nustatymu, yra specialisto ar teismo vertinimo išvados dalykas, todėl teismas negalėjo remtis apkaltinamajame nuosprendyje tokiais liudytojo liudijimais, kaip ir negalėjo remtis tokio liudytojo surašytu 2013-04-04 tarnybiniu pranešimu, kaip smurto artimoje aplinkoje įrodymu. Atvirkščiai, šiame procesiniame dokumente pareigūnas K. K. nurodo, jog „ant Ž. P. kūno ir drabužių smurto žymių nesimatė. Bute, kuriame įvyko konfliktas, aplinka tvarkinga, grumtynių požymių nesimatė. Laiptinėje, prie buto durų buvo išmėtyti D. P. daiktai ir drabužiai“. Šiame dokumente nurodoma, kad policiją kvietė Ž. P. (priešingai, nei nurodo nukentėjusiosios vėlesnėse apklausose), taip pat nurodoma, kad smurtą patyręs asmuo yra tik Ž. P., o G. S., gim. (duomenys neskelbtini), nurodoma tik kaip vaikas, tapęs smurto artimoje aplinkoje liudytoju ar gyvenantis aplinkoje, kurioje buvo smurtas. Teismas nurodo, kad apkaltinamajame nuosprendyje remiasi šiuo dokumentu, tačiau jame užfiksuotos liudytojo K. K. faktinės aplinkybės iškart po įvykio akivaizdžiai prieštarauja šio liudytojo parodymams teisme, praėjus beveik vieniems metams po įvykio. Šios aplinkybės verčia vertinti liudytojo K. K. parodymus, duotus teisme, itin kritiškai. Specialisto išvados Nr. G 324/13 (06) ir Nr. G 323/13 (06), kurios nesiremia nukentėjusiųjų medicinine apžiūra, nes nukentėjusiosios kelis kartus atsisakė atvykti atlikti medicinines apžiūras, todėl išvadą teikia specialistas tik naudodamasis bylos medžiaga ir nurodo, jog tik esant byloje duomenims, patvirtinantiems mušimo arba kitokio smurtavimo faktą, neatmetama ir fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiosioms galimybė. Apelianto manymu, tokios formuluotės teismo medicinos eksperto išvados gali būti vertinamos tik kaip išteisinamasis įrodymas, nes ji nepatvirtina, kad buvo sukeltas fizinis skausmas. Abejose išvadose daroma prielaida, kad negalima būtų atmesti (bet ne patvirtinti) fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiosioms galimybės. Pažymi, kad specialistui buvo pateikta išvados surašymui G. S. apklausos parodymai, kurie prieštarauja Ž. P. apklausos protokoluose užfiksuotiems parodymams.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, kurį naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistojo D. P. veiką kvalifikuojant pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį baudžiamasis įstatymas yra pritaikytas tinkamai, nes teismo nustatytos aplinkybės visiškai atitinka pritaikytos BK normos dispoziciją.

Išnagrinėjus baudžiamąją bylą nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir nuosprendyje nurodė, kuo grindžia savo išvadas. Teismas ištyrė ir įvertino duomenis, kurių šaltiniai buvo apelianto D. P., nukentėjusiųjų Ž. P. ir G. S., liudytojo K. K. parodymai, tarnybinis pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje, protokolas–pareiškimas, įvykio vietos apžiūros protokolas, nukentėjusiosios G. S. nuotrauka, specialisto išvados, kiti byloje esantys įrodymai.

Pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija faktą, kad jis smurtavo prieš nukentėjusiąsias ir sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiosioms, tačiau šis jo paaiškinimas yra visiškai paneigtas byloje surinkta medžiaga. Abi nukentėjusiosios - Ž. P., G. S. - analogiškai nurodė, kad D. P. sudavė smūgį Ž. P., ją sugriebė už plaukų ir tampė, o G. S. sudavė smūgį į veidą ir virtuviniu rankšluosčiu smaugė kaklą. Šiuo nukentėjusiųjų Ž. P., G. S. aiškinimu ir duotų parodymų tikrumu nėra pagrindo netikėti, nes jų parodymai byloje nėra vienintelis įrodymas byloje, patvirtinantis apelianto kaltumą, o nukentėjusiųjų parodymus apie nusikaltimo padarymą patvirtina byloje esantys kiti įrodymai ir duomenys. Nukentėjusiųjų parodymai nėra prieštaraujantys ar neatitinkantys kitų bylos duomenų. Byloje esanti fotonuotrauka, daryta įvykio dieną, patvirtina paraudimus G. S. kaklo srityje, o tai leidžia daryti išvadą, kad fizinis poveikis prieš ją padarytas ir tai poveikio pasekmės. Svarbi ta aplinkybė, kad policijos pareigūnas K. K. patvirtino aplinkybę, jog buvo gautas pranešimas apie tai, kad (duomenys neskelbtini), vyras smurtauja prieš žmoną. Atvykus į įvykio vietą, ten buvo rastas D. P.. Ž. P. skundėsi, kad D. P. ją mušė, tampė už plaukų. Be to, atvykęs į įvykio vietą, matė paraudimo žymes ant G. S. kaklo, ji aiškino, kad ją smaugė. Nukentėjusiosios buvo apsiverkusios, susijaudinusios, matėsi, kad jos nemeluoja. D. P. neneigė aplinkybės, kad tarp jo ir Ž. P. įvyko konfliktas dėl turto dalybų.

Taigi, iš liudytojo K. K. parodymų nustatyta, kad jis buvo asmuo ir policijos pareigūnas, kuris tą pačią dieną, tuoj pat po įvykio atvyko į įvykio vietą ir nukentėjusiosios jį informavo apie padarytą nusikaltimą prieš jas, padaryto nusikaltimo aplinkybes, nurodė (įvardijo) nusikaltimą padariusį asmenį (D. P.), o pareigūnas matė konflikto ir padaryto nusikaltimo pasekmes (paraudimus ant nukentėjusiosios kaklo, verkiančias ir susijaudinusias nukentėjusiąsias). Liudytojo K. K. parodymai atitinka byloje esančios fotonuotraukoje užfiksuotas aplinkybes apie paraudimus G. S. kaklo srityje.

Teismas turėjo pagrindą tikėti nukentėjusiųjų parodymais, nes prieš apklausas jos buvo pasirašytinai įspėtos dėl baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą. Todėl nelogiška manyti, kad būdamos įspėtos dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jos būtų melavusios duodamos parodymus ir apkalbėjusios apeliantą. Be to, nerealu manyti, kad nesant jokio konflikto ir nebūto nusikaltimo, nukentėjusioji būtų kvietusi policijos pagalbą į namus įvykio dieną, o jiems atvykus apsimestų verkianti ir susijaudinusi, meluotų ir kaltintų D. P. nebūtu nusikaltimu.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nors nukentėjusiųjų parodymai dėl nusikalstamų veiksmų eigos sutampa ne visiškai, tačiau tai nekelia abejonių dėl smurto panaudojimo fakto, dėl ko nukentėjusiosios patyrė fizinį skausmą. Teismas neturi pagrindo netikėti šių įrodymų, kurie yra logiški bei patvirtina vieni kitus, visetu, o nuteistojo D. P. apeliacinio skundo argumentus ir savo kaltės neigimą laiko gynybine versija, siekiant išvengti savo atžvilgiu baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių aplinkybių, kurios objektyviai leistų daryti išvadą, jog nukentėjusiosios be pagrindo siekia apkaltini D. P. nebūtais nusikalstamais veiksmais, o tai, kad tarp jų anksčiau buvo nesutarimų, tokiai išvadai absoliutaus pagrindo nesudaro. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad D. P. pats pripažino naudojęs nukentėjusiųjų atžvilgiu fizinius veiksmus – teismo posėdyje nurodė, kad norėdamas išeiti pastūmė nukentėjusiąją Ž. P., o vėliau per krūtinę pastūmė ir nukentėjusiąją G. S..

Apeliantas nurodo, kad nukentėjusioji apklausiama liudytoja Ž. P. turėjo galimybę iki savo apklausos girdėti visus kitos liudytojos – savo dukros G. S. parodymus, kuriuose ji nurodė, kad buvo panaudotas jos ir mamos atžvilgiu smurtas, ir duoti savo parodymus remdamasi kitos liudytojos parodymais. Ši apeliacinio skundo nurodyta aplinkybė neduoda pagrindo paneigti nusikaltimo padarymo fakto ar daryti išvadą apie tai, kad Ž. P. duoti parodymai yra neteisingi, bei įtakoti jos dukros apklausos metu duotų parodymų. Juo labiau kad aplinkybes apie tai, kad įvykio metu D. P. smurtavo prieš ją ir dukrą, kokius veiksmus jis atliko, nukentėjusioji Ž. P. nurodė policijos darbuotojui K. K., kuris atvyko į įvykio vietą dar iki nukentėjusiųjų apklausų. Šie paaiškinimai atitiko ir vėliau duotus Ž. P. parodymus apie nusikaltimo padarymo aplinkybes ir nusikaltimą padariusį asmenį bei jo atliktus veiksmus.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje nurodomos skirtingos įvykio aplinkybės, nurodoma, kad smurtą patyręs asmuo yra tik Ž. P., o G. S. gim. (duomenys neskelbtini) nurodoma tik kaip vaikas, tapęs smurto artimoje aplinkoje liudytoju ar gyvenantis aplinkoje, kurioje buvo smurtas.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ši aplinkybė nesudaro pagrindo abejoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu nustatytai bei nuosprendyje nurodytai aplinkybei, kad įvykio metu ji (G. S.) nukentėjo nuo nuteistojo nusikalstamų veiksmų. Pažymėtina, kad tarnybinis pranešimas surašytas 2013-04-04, tai yra tą pačią įvykio dieną, ir tai tik pradinis dokumentas, kuris surašytas pradinėje stadijoje, dar neišsiaiškinus visų įvykio aplinkybių, neatlikus ikiteisminio tyrimo veiksmų. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, apklausus Ž. P., G. S., K. K., atlikus kitus procesinius veiksmus, buvo išaiškintos tikrosios įvykio aplinkybės ir asmenys, nukentėję nuo nusikaltimo. Taigi apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė dėl tarnybinio pranešimo ir jame užfiksuotų aplinkybių nesudaro pagrindo abejoti vėliau apklaustų tiek nukentėjusiųjų Ž. P., G. S., tiek liudytojo K. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo ir teismo posėdžio metu. Lietuvos Respublikos BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, todėl pirminiai byloje gauti duomenys, užfiksuoti pareigūno tarnybiniame pranešime, negali būti pagrindu abejoti vėliau apklaustų liudytojų parodymais bei visa kita byloje surinkta medžiaga. Liudytojas K. K. patvirtino, kad nukentėjusiosios buvo apsiverkusios ir susijaudinusios, todėl, teismo nuomone, nukentėjusioji galimai iš pradžių nurodė ne visas įvykio aplinkybes, kurias vėliau patikslino tiek savo rašytiniuose paaiškinimuose, tiek apklausų metu tyrime ir teisme.

Apeliantas taip pat nurodo, kad specialisto išvados tik daro prielaidą, kad negalima būtų atmesti (bet ne patvirtinti) fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiosioms galimybės, todėl tokiais įrodymais remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį negalima. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje esančios specialisto išvados Nr. G 324/13 (06) ir Nr. G 323/13 (06) pačios savaime nepatvirtina byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos fakto, tačiau vertinant šias specialisto išvadas kitų įrodymų kontekste galima daryti išvadą, kad jos patvirtina kitus byloje surinktus įrodymus, kuriais buvo grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nuosprendyje nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog nuosprendyje apelianto kaltė paremta tik nukentėjusiųjų parodymais. Priešingai, nuosprendyje yra nurodyti ir kiti įrodymai, dėl jų pasisakė apeliacinės instancijos teismas anksčiau. Taip pat konstatuojama, jog yra deklaratyvus apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusiosios suinteresuotos bylos baigtimi, jų parodymai šališki. Tokių duomenų nepateikta ir byloje nėra. Be to, apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad liudytojo K. K. parodymus teismas vertino netinkamai. Apeliacinės instancijos teismas turi pagrindą konstatuoti, kad K. K. parodymai įvertinti tinkamai, nes nėra pagrindo abejoti liudytojo nurodytomis aplinkybėmis apie tai, kad jis matė nukentėjusiąsias ir patvirtino aplinkybę, jog jos verkė ir buvo susijaudinusios. Tokios aplinkybės kaip verksmas, susijaudinimas yra matomos išoriškai ir akivaizdžiai, todėl pateiktas liudytojo aiškinimas, jog jis tai (verksmą, susijaudinimą) matė, abejonių kelti negali. Netikėti liudytojo parodymais teismas neturėjo pagrindo, nes jie duoti pašalinio ir nesuinteresuoto bylos baigtimi asmens.

Konstatuotina, kad Alytaus rajono apylinkės teismas pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes tinkamai D. P. padarytą veiką kvalifikavo ir nuteisė jį pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį, nes jis prieš nukentėjusiąsias smurtavo ir sukėlė joms fizinį skausmą, ši aplinkybė teismo nustatyta ir byloje įrodyta surinktais duomenimis.

Teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad bausmė apeliantui paskirta teisingai. Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės sąvoka ir jos paskirtis. Įstatyme nurodoma, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Vienas iš bausmės paskirties tikslų yra nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį.

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje nurodyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Taip pat įstatymas įtvirtina nuostatą, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas ir individualizuodamas nuteistajam bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nustatytų Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltinamojo asmenybę, kitas aplinkybes.

Skirdamas bausmę apeliantui, teismas atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes bei Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmių skyrimo pagrindus. Teismas, skirdamas bausmę D. P., atsižvelgė į tai, kad jo padarytas nusikaltimas priskiriamas prie nesunkių nusikaltimų, jis teisiamas pirmą kartą, administracine tvarka nebaustas, dirba, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, charakterizuojamas teigiamai.

Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, įvertino aukščiau paminėtų aplinkybių visumą, jų tarpusavio santykį, kiekvienos iš jų lyginamąjį svorį. Esant šioms aplinkybėms, nuteistajam bausmė – laisvės apribojimas skirta pagrįstai, nėra per griežta, o paskirtos bausmės dydis yra adekvatus padarytam nusikaltimui ir nėra jokio pagrindo bausmės dydį mažinti.

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas paskirtos bausmės rūšį ir dydį, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Bausmės rūšis ir dydis paskirtas tinkamai ir atsižvelgus į visas BK 54 straipsnyje nurodytas aplinkybes.

Kolegija daro išvadą, kad nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, todėl nuteistojo D. P. apeliacinis skundas atmetamas, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo D. P. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė teisėja Danguolė ŠiugždinytėTeisėjai Egidijus Jonas GrigaravičiusRimas Švirinas