- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-30
- Bylos Nr.
- e2-917-798/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00618-2021-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Antanas Rudzinskas
- Ieškovas
- S. M.
- Atsakovas
- R. M.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo S. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 10 d. nutarties, kuria atmestas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovo S. M. ieškinį atsakovei R. M. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas S. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, kuriame prašo: 1) pripažinti neįregistruotą statinį, esantį žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), bendrąja daline ieškovo ir atsakovės R. M. nuosavybe ir priteisti ieškovui ½ dalį šio turto arba piniginę kompensaciją, atitinkančią ½ dalį šio turto; 2) priteisti ieškovui iš atsakovės 5 252,70 Eur.
2. Taip pat, ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – taikyti areštą atsakovės R. M. vardu registruotam nekilnojamajam turtui (žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), su jame esančiu neįregistruotu statiniu), uždraudžiant bet kokį šio turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 10 d. nutartimi atmetė ieškovas S. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pirmosios instancijos teismo nutartis grindžiama šiais argumentais:
2.1. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovas aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą bei dalyką, detaliai išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikė jo reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus. Taigi preliminariai įvertinęs ieškovo nurodytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus, teismas sprendė, kad ieškovas tikėtinai pagrindinė ieškinio reikalavimus.
Šalies argumentai
2.2. Ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. taikyti atsakovės R. M. vardu registruotam nekilnojamajam turtui areštą, uždraudžiant bet kokį šio turto perleidimą. Tačiau, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovas, prašydamas taikyti šias laikinąsias apsaugos priemones, jokių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę imtis jo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, nenurodė.
2.3. Ieškovas byloje taip pat nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad atsakovė R. M. ėmėsi veiksmų, siekdama sumažinti savo turto vertę ar elgėsi nesąžiningai, siekdama, jog būtų sukliudyta ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui, dėl ko pripažintina, kad ieškovas neįrodė grėsmės, jog atsakovė elgiasi nesąžiningai ieškovo atžvilgiu ir netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui galimai teismo sprendimo įvykdymas iš esmės pasunkės arba praras prasmę.
Žemesnės instancijos teismas
2.4. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad neturint byloje duomenų apie atsakovės nesąžiningumą ar keliamą grėsmę teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas lemtų neproporcingą atsakovės teisių suvaržymą, kuris šioje bylos stadijoje nėra tikslingas. Taigi, teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
III. Atskirojo skundo argumentai
1. Apeliantas S. M. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 10 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Priimdamas skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje esančios medžiagos, rašytinių įrodymų, patvirtinančių atsakovės nesąžiningumą. Būtent, atsakovė dar 2020 metų rugsėjo mėn. nutarė iškeldinti ieškovą iš ginčo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini). Todėl atsakovė parengė sutartį, pagal kurią ieškovas turėjo išsikelti iš ginčo namo ir perduoti patalpas atsakovei, o ši įsipareigojo sumokėti ieškovui 10 000 Eur kompensaciją grynaisiais pinigais. Apeliantas su nurodytos sutarties sąlygomis nesutiko, todėl atsakovė 2020 m. lapkričio mėnesį ieškovą išvarė iš namų, pakeitė spynas. Nors ginčo name liko ieškovo daiktai, atsakovė juos grąžinti atsisakė.
1.2. Ieškovo teigimu, ginčo gyvenamąjį namą jis statė ir įrenginėjo kartu su atsakove, tačiau atsakovė neketina dalinti bendrojo turto, siekia pasipelnyti ieškovo sąskaita.
1.3. Iš Nekilnojamojo turto registro matyti, kad gyvenamasis namas nėra įregistruotas ieškovo ar atsakovės vardu. Neįregistruodama turto, atsakovė patvirtina, kad ji siekia išvengti teisingo turto padalinimo, o tai parodo jos nesąžiningus ketinimus bendromis lėšomis sukurtą turtą paslėpti. Turto neįregistravimas, atsakovės veiksmai, kuriais ji draudžia apeliantui naudotis ginčo turtu, anot apelianto, kelia akivaizdžią grėsmę būsimo teismo sprendimo vykdymui, o ginčo turto nesuvaržymas gali sąlygoti jo vertės sumažėjimą, perleidimą arba apsunkinimą.
1.4. Apelianto manymu, teismas, atmesdamas ieškovo prašymą pažeidė proceso įstatymo normas, nesivadovavo principais. Laikinosios apsaugos priemonės, pritaikius ekonomiškumo principą, atsakovės teisių nesuvaržys daugiau, nei tai būtina tikslui pasiekti. Prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra tiesiogiai susijusios su ieškinio reikalavimų įvykdymu. Ieškinio suma yra itin didelė (149 192,90 Eur). Todėl šiuo atveju yra itin svarbu, kad atsakovė nesumažintų turto vertės. Esant didelei ieškinio sumai, grėsmė teismo sprendimo būsimam vykdymui yra preziumuojama. Be to, teismai taiko konservacinės paskirties laikinąsias apsaugos priemones, kai byloje yra tikslinga išsaugoti padėties (status quo) stabilumą.
1.5. Teismas neįvertino, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, egzistuoja nekilnojamojo turto perleidimo tretiesiems asmenims tikimybė ir dėl to būsimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, ir nukrypo nuo teismų praktikos, kurioje yra nurodoma, kad, jeigu nėra duomenų, jog paduotas ieškinys yra akivaizdžiai neperspektyvus, teismas paprastai turi taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
1.6. Taip pat pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad prašomas grąžinti turtas yra pas atsakovę, turinčią teisę disponuoti ginčo objektu, o tai yra aplinkybė patvirtinti grėsmės teismo sprendimo nevykdymui egzistavimą. Taigi, atsakovė turi galimybę bet kuriuo metu perleisti ginčo turtą arba kitaip jį apsunkinti. Dėl šios priežasties užsitęs bylos nagrinėjimas, pasunkės ir taip sudėtinga teisinė situacija.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
1. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Teismas sprendžia, kad byloje nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas ribas.
Dėl atskirojo skundo netenkinimo
2. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo, priimto toje konkrečioje byloje, įvykdymą, kitaip tariant, eliminuoti galimą jo neįvykdymo riziką. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą pirmiausiai apsprendžia galima grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams.
3. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y. nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje.
4. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kartu su ieškiniu pateikti rašytiniai įrodymai, leidžia daryti išvadą, kad ieškovas tikėtinai pagrindė šioje byloje keliamus reikalavimus. Šioje dalyje apeliantas pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo plačiau nepasisako.
5. Kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra susijusi su grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nustatymu. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik išanalizavus konkrečios situacijos faktines aplinkybes. Kiekvienu atveju vertinant aplinkybes, kuriomis šalis įrodinėja grėsmę teismo sprendimo įvykdymui bei nusprendžiant dėl jų pakankamumo išvadai, jog egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis, turi būti atsižvelgiama į paminėtų aplinkybių visumą, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms.
6. Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino atsakovės nesąžiningumą pagal prie ieškinio pateiktus įrodymus, ieškinio suma yra itin didelė, todėl egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo nevykdymui, o taip pat egzistuoja tikimybė, jog atsakovė ginčo turtą perleis tretiesiems asmenims arba kitaip apsunkins, sumažins jo vertę.
7. Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, jog byloje, kurioje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti reikšminga ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne) sąžiningumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2018 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-499-943/2018; 2020 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-896-302/2020). Taip pat Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai išplėtotoje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praktikoje nurodoma, kad tokio išimtinio ir itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto, kaip turto areštas, taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia įtikinamų argumentų ir / ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar galimus atlikti veiksmus, siekiant išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-550-330/2019).
8. Pirmiausia, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo įvertinęs visumą byloje esančių laikinosioms apsaugos priemonėms aktualių rašytinių įrodymų, atsižvelgęs į Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką bei nustatęs visas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas. Kaip teisingai pažymėjo ginčijamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas, preliminarus ieškinio reikalavimų pagrįstumo įvertinimas nėra ginčo išsprendimas iš esmės, nes ieškinio reikalavimų pagrįstumo klausimas bus galutinai išspręstas tik bylą išnagrinėjus iš esmės, įvertinus abiejų šalių pateiktų įrodymų visumą. Taip pat atkreiptinas apelianto dėmesys, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi prejudicinės galios (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-306-236/2016). Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, vertintina, kad teismo nutartis, kuria atsisakyta tenkinti apelianto prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neužkerta kelio ateityje, paaiškėjus naujoms faktinėms aplinkybėms, įrodžius atsakovės nesąžiningumo aspektus, iš naujo kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
9. Antra, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ieškovas nepateikė į bylą įrodymų apie atsakovės galimą nesąžiningumą, siekį ginčo turtą parduoti arba kitaip apsunkinti. Pažymėtina, kad disponavimo turtu ribojimų tikslas yra ginčijamų teisinių santykių šalies turto išsaugojimas, jeigu kyla abejonių, kad šis turtas gali būti perleistas siekiant ateityje išvengti atsiskaitymo su savo kreditoriais ar prievolių jiems įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017). Todėl laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudoti asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie kitos šalies jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1726-330/2020).
10. Nagrinėjamu aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad su ieškiniu pateikti rašytiniai įrodymai niekaip nepatvirtina atsakovės siekio šioje bylos stadijoje perleisti ginčo nekilnojamąjį turtą tretiesiems asmenims. Vien tas faktas, kad, kaip teigia apeliantas, atsakovė išvarė jį iš galimai bendromis lėšomis pastatyto gyvenamojo namo, nesuponuoja išvados apie nesąžiningą atsakovės elgesį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, kad aukščiau nurodyti veiksmai patvirtina atsakovės nesąžiningumą būtent apelianto, kaip galimo ginčo turto bendrasavininko atžvilgiu, tačiau ši aplinkybė nėra pakankama konstatuoti atsakovės ketinimą ginčo turtą slėpti, perleisti tretiesiems asmenims, jį įkeisti ar bet kokia kita forma apsunkinti. Tokios išvados nesuponuoja ir tas faktas, kad atsakovė ginčo gyvenamojo namo nėra įregistravusi, kadangi tą galėjo padaryti ir pats ieškovas, laikantis save ginčo turto bendrasavininku, tačiau jis taip pat to nepadarė.
11. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo metu byloje nėra duomenų apie bent tikėtiną atsakovės nesąžiningumą ir siekį išvengti galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo, o vien didelė ieškinio suma ir aplinkybė, kad atsakovė neįregistravo gyvenamosios patalpos Nekilnojamojo turto registre nelemia grėsmės būsimo, galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, egzistavimo.
12. Trečia, pagal naujausią ir aktualiausią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, didelė ieškinio suma nepagrindžia poreikio taikyti atsakovo turto areštą. Teismų praktikoje yra laikomasi nuoseklios pozicijos, kad ši aplinkybė pati savaime nei palengvina, nei apsunkina ar padaro nebeįmanoma galimybę įvykdyti būsimą teismo sprendimą. Ieškinio sumos dydis – tai tik vienas iš daugelio kriterijų, kuriais remiamasi sprendžiant dėl kilsiančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, tačiau vien tik šis kriterijus negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas spręsti dėl tokios grėsmės buvimo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-134-516/2018, 2019 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1122-1120/2019, 2020 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1199-553/2020 ir kt.). Atsižvelgiant į išdėstytą naujausią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, atmestinas apelianto argumentas, kad esant didelei ieškinio sumai grėsmė būsimo teismo sprendimo vykdymui yra preziumuojama.
13. Kiti atskirojo skundo argumentai taip pat nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo nutarties panaikinimui.
14. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinę reglamentaciją ir formuojamą teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad ieškovas neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų ir būtinumo šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, todėl pagrįstai jo prašymą atmetė. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra išspręstas nepažeidžiant proceso įstatymo normų, o apelianto atskirojo skundo argumentai neteikia pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių netenkintas.
Dėl procesinės bylos baigties
15. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti atskirajame skunde nurodytais teiginiais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.