Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Gapučio ir Valdo Meidaus,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 21 d. nuosprendžio, kuriuo L. D. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 163 straipsnį laisvės atėmimu 1 metams 4 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi ši bausmė subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu skirta bausme iš dalies pridedant ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 10 mėnesiams ir 10 MGL (376,60 Eur) dydžio bauda, sumokant per Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartyje T-91-412/2016 nurodytą terminą. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant nuteistąją atsiprašyti nukentėjusiosios A. D..

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. D. nuteista už tai, kad savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdama nepilnametės A. D. motina, turėdama teisę ir pareigą auklėti savo vaiką, būdama atsakinga už savo vaiko auklėjimą ir vystymąsi, privalėdama rūpintis savo vaiko sveikata, jo dvasiniu ir moraliniu ugdymu, privalėdama vaikui sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 3.155 straipsnio 2 dalis), piktnaudžiavo šiomis savo teisėmis ir pareigomis, t. y. nuo 2014 m. pabaigos, tiksliai nenustatytu laiku, iki 2015 m. lapkričio 29 d. mažiausiai 3 kartus tampė mažametę už plaukų bei drabužių, išpešdama plaukų kuokštus ir suplėšydama drabužius, supykusi ant mažametės dukters, nenustatytą kartų skaičių tyčiojosi ir žemino vadindama ją įžeidžiančiais žodžiais „debile, ku…, durne, storule“ bei teigdama, kad dukra jai yra nereikalinga, naktimis išeidavo iš namų juose palikusi dvi savo nepilnametes dukras be priežiūros. 2015 m. vasarą, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, supykusi ant dukters dėl neužgesintos šviesos, vieną kartą ją pastūmė, o jai nugriuvus ant lovos ir ranka užsidengus veidą, vieną kartą peiliu įpjovė į delną, nuo 2014 m. daugiau nei 20 kartų pasiėmusi peilį juo grasino, o 2015 m. lapkričio 29 d. 19.00 val. dukrai A. D. grįžus į namus ir pasakius, kad buvo susitikusi su tėvu N. D., smurtavo prieš ją ir savo priešiškumą demonstravo panaudodama fizinį smurtą: stumdydama ir tampydama už plaukų bei drabužių, grasindama peiliu sakydama: „aš tave papjausiu, man tavęs nereikėjo, dink iš čia“, pakėlusi už pakarpos išvarė ją iš namų ir tokiais savo veiksmais sistemingai psichiškai ir fiziškai gniuždė nukentėjusiąją nepilnametę A. D.Apeliaciniu skundu nuteistoji L. D. prašo, kaip galima suprasti iš skundo turinio, panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.Apeliantė nurodo, kad abi dukras myli vienodai, prieš dukrą A. D. niekada nėra smurtavusi, todėl skundžiamame nuosprendyje išdėstytos aplinkybės yra visiškai nepagrįstos. Teigia, kad dukra buvo išviliota apgaulės būdu iš namų ir pagrobta buvusio sutuoktinio N. D., kuris dukrą nustatė prieš ją tam, kad nereikėtų mokėti alimentų.Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras - nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas. Pagal baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistoji nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ji padarė nusikaltimą, numatytą BK 163 straipsnyje, tvirtina, kad prieš dukrą niekada nesmurtavo, o skundžiamas nuosprendis grįstas vien tik neįrodytomis kalbomis, nesant teismo medicinos ekspertų išvadoms. Visgi tokie apeliantės skundo argumentai, kolegijos nuomone, visiškai nepagrįsti. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje įrodinėtinų faktinių aplinkybių nustatymas turi būti grindžiamas bylos duomenimis, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Įrodymų vertinimui keliami reikalavimai įtvirtinti BPK 20 straipsnio 5 dalyje: teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Be kita ko, šie reikalavimai reiškia ir tai, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismas, spręsdamas kaltumo klausimą, privalo motyvuotai įvertinti įrodymų patikimumą ir pakankamumą bei pagrįsti atitinkamą sprendimą. Pažymėtina, kad vien tai, jog teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka nuteistosios norų, savaime nereiškia BPK pažeidimų. Pagal BK 163 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku. Fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, naudojama sistemingai, t. y. jai būdingas kartotinumas ir periodiškumas. Kitoks žiaurus elgesys su vaiku gali turėti įvairių formų, tokių kaip tyčiojimasis iš vaiko, įžeidinėjimai, žiaurios, žeminančios ar alinančios bausmės, nesirūpinimas vaiku ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-553-942/2015, 2K-277-788/2016). Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nuteistosios veiksmus kaip peržengusius leistinas griežtumo ir reiklumo ribas, ir visiškai pagrįstai pripažino ją kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 163 straipsnyje. L. D. savo kaltę neigia, tačiau baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų visetas patvirtina, kad ji, būdama nukentėjusiosios A. D. motina, atsakinga už jos auklėjimą, vystymąsi, privalėdama rūpintis jos sveikata, ugdymu, piktnaudžiavo savo, kaip motinos, teisėmis, sistemingu, jausmus ir orumą žeidžiančiu elgesiu, įžeidinėjimu necenzūriniais žodžiais, smurtavimu, grasinimais, žiauriu elgesiu psichologiškai ir fiziškai gniuždė savo dukrą. Nagrinėjamu atveju iš mažametės parodymų, duotų pas ikiteisminio tyrimo teisėją (kad motina ją išvarė iš namų; kad nuėjo pas kaimynę J. M., kuri paprašė nuteistosios paduoti vaiko telefoną, iš kurio ji vėliau paskambino tėčiui, kad atvažiuotų jos pasiimti; kad motina su peiliu garsino ją papjauti; kad anksčiau buvo įpjovusi peiliu jai į delną; kad motina ją mušė kumščiu, diržu, tempė už plaukų, išraudama kuokštą ir kt.) (t. 1, b. l. 48-51), jos atstovo pagal įstatymą N. D. (kad sulaukęs dukros skambučio apie tai, kad ji yra mušama motinos, kuri ne tik tampo už plaukų, tačiau ir laksto namuose su peiliu, kad ji išvaryta iš namų, nuvažiavo jos pasiimti; pastebėjo, kad jos marškinėliai suplėšyti, kaklas – raudonas, matėsi išpešti plaukai; apie įvykį pranešė policijai, parašė pareiškimą, dukra nuo to laiko gyvena kartu su juo; praeityje būdavo atvejų, kad sulaukdavo skambučių iš gydymo įstaigos, į kurią buvusios sutuoktinės būdavo nuvežta ir palikta dukra, tiki, kad vaikas sako teisybę (t. 1, b. l. 29-31), apeliantės kaimynės J. M. parodymų ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu (įvykio metu pamatė prie jos durų stovinčią verkiančią, įbaugintą nukentėjusiąją, kuri prašė iškviesti policiją, nes mama išvarė ją iš namų; paprašė apeliantės atiduoti dukrai telefoną, girdėjo kaip nuteistoji juokdamasi kalba su dukra, mergaitė tiek buvo įbauginta, kad nuleisdavo galvą vien nuo nuteistosios žvilgsnio) (t. 1, b. l. 65-67), net gi tam tikra prasme iš pačios nuteistosios parodymų tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisme metu (kad paėmė iš dukros telefoną, nes neleidžia skambinti tėvui; kad gali būti, jog yra patempusi nukentėjusiajai už plaukų, už drabužių ar rankos, kiek kartų pasakyti negali – neskaičiuoja; sutinka, kad yra pavadinusi dukrą „debile, storule, durne“, tačiau tik juoko forma; gali būti, kad yra pasakiusi, jog ji jai nereikalinga, tačiau tam, kad ją sudrausminti; kad dukra išsigalvoja visokius dalykus, nes yra primokyta tėvo, nėra demonstravusi peilio, juolab grasinusi juo ar įpjovusi dukrai (t. 1, b. l. 124-125) galima spręsti, kad šeima nebuvo darni, o pastaraisiais metais iki įvykio, ypač nukentėjusiosios tėvų skyrybų procesu metu, santykiai tarp šeimos narių: buvusių sutuoktinių, nukentėjusiosios ir motinos tapo dar labiau įtempti. Byloje esantys kiti duomenys: tarnybinis pranešimas dėl charakterizuojančios medžiagos (kad nuteistoji šaukia ant savo vaikų, kelia konfliktines situacijas, kartais elgiasi neadekvačiai, charakterizuojama nepatenkinamai) (t. 1, b. l. 145), CD laikmenoje esančių garso įrašų apžiūros protokolas (kad nukentėjusioji gyvena su tėčiu, kurio aplinkoje jaučiasi gerai; jos pagrindinis noras būti su juo; kad su motina ir seserimi bendrauti nenori, nepatinka; kad motina rėkia, pradeda mušti, taip pat ir su diržu, tampyti už plaukų; kad laksto su peiliais, kartą įpjovė į delną, sako, kad papjaus; kad jos jai nereikia; nenori, kad skambintų tėvui) (t. 1, b. l. 89-100) taip pat nepaneigia aplinkybės, kad mergaitė išties, gyvendama su motina, buvo traumuojama tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad tiek nukentėjusiosios įstatyminio atstovo, tiek kaimynės parodymai dėl įvykio aplinkybių iš esmės sutampa su nukentėjusiosios parodymais, reiškia, šių parodymų patikimumas jokių abejonių nekelia, o išvadą, kad buvo padaryta nusikalstama veika sustiprina ir nukentėjusiosios iš esmės tapatūs parodymai pirmosios instancijos teisme nagrinėjant tėvų skyrybų bylą civilinio proceso tvarka. Taigi, išdėstyti duomenys išties leidžia tvirtinti, kad nukentėjusioji nuo pat tyrimo pradžios nuosekliai aiškino, jog motina ne tik ją vadino užgauliais įžeidžiančiais žodžiais, tačiau ir smurtavo, ko beje, iš esmės neneigė ir pati nuteistoji. Nors byloje nėra, apeliaciniame skunde akcentuojamų medicinos ekspertų išvadų, kaip galima suprasti, apie nukentėjusiajai padarytus sužalojimus ar psichinę jos sveikatos būklę, tačiau tai niekaip nepaneigia aplinkybės, kad ji dukrą vadino tam tikrais epitetais, smurtavo. Dar daugiau, apeliacinės instancijos teismo manymu, tiek tokio pobūdžio žodžiai, kurie bet kokiu atveju turi neigiamą atspalvį, gali įžeisti bet kurį žmogų, tiek juo labiau smurtinio pobūdžio veiksmai, ypač, kai tokie veiksmai nukreipti tėvų prieš savo vaikus, kiekvienam suaugusiam, protingam žmogui būtų suprantami kaip visiškai nepriimtini ir netoleruotini.Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nuteistoji tam tikra prasme pateisina savo tokį elgesį – savaip auklėja dukrą, kadangi ji yra neva sunkaus charakterio, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad dukros elgesys butų buvęs sudėtingas, problematiškas, kas pagrįstai leistų manyti, kad motina išties susidūrė su sunkumais, iššūkiais auklėjant mažametę, taigi, nesant šių duomenų, nėra jokio pagrindo manyti, kad nukentėjusiajai galėjo būti reikalingas griežtesnis auklėjimas ar drausmingumas. Atvirkščiai, iš bylos duomenų matyti, kad nuteistoji dar 2014 m. liepos 31 d. buvo konsultuota (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyriuje, kur gydytoja R. A. padarė įrašą “Pacientė skundžiasi problematišku dukros elgesiu, jos mažametei dukrai nustatytas elgesio sutrikimas, dėl ko pacientės žodžiais vargsta visa šeima, nepajėgia susitvarkyti su vaiku, namie dažni konfliktai. Po vieno iš jų motina pati išsikvietė GMP, reikalaudama, kad dukra būtų išvežta iš namų ir kur nors patalpinta. GMP pasiūlė pačiai pacientei vykti į ligoninę. Pacientė buvo sujaudinta, pikta, išsakė nepasitenkinimą dėl dukros elgesio ir matė vienintelį problemos sprendimo būdą - dukros patalpinimą į globos namus. duomenų dėl jos psichikos sutrikimų nepakanka”. Šios išdėstytos aplinkybės tik patvirtina faktą, kad motina iš tiesų nesutarė su dukra, apie konfliktus su dukra žinojo ne tik nuteistosios kaimynai, tačiau jau ir GMP darbuotojai, kurie įvertindami minėtus nuteistosios pasisakymus, reiškiamas emocijas, pirmiausia jai pačiai siūlė kreiptis pagalbos. Galiausia, išvadą, kad nuteistoji iš tikrųjų galėjo fiziškai ir psichiškai gniuždyti savo dukrą sustiprina ir kiti nuteistąją charakterizuojantys duomenys: ne tik baustumai užtraukiantys administracinę atsakomybę (pagal anksčiau galiojusio Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso 174, 183 straipsnius, 187 straipsnio 3 dalį) (t. 1, b. l. 152-157), tačiau ir ankstesni teistumai (2014 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu nuteista pagal BK 145 straipsnio 2 dalį; 2015 m. gruodžio 21 d. pagal 235 straipsnio 1 dalį, 236 straipsnio 1 dalį) (t. 1, b. l. 158-159, 161-164, 165-171). Prie viso to, svarbu pažymėti ir tai, kad Panevėžio apygardos teismas 2016 m. spalio 11 d. nutartimi skyrė nuteistajai stacionarinę kompleksinę teismo psichiatrinę teismo psichologinę ekspertizę, kadangi kilo pagrįstos abejonės ar jos psichinė sveikatos būklė nekelia pavojaus kitiems šeimos nariams, ar nuteistoji gali suprasti savo veiksmus ir juos valdyti (t. 2, b. l. 77-79). Iš 2017 m. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad nuteistajai tiek jai inkriminuoto nusikaltimo metu, tiek šiuo metu nustatomas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, tačiau darydama nusikaltimą bei šiuo metu gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Taigi, aukščiau išdėstytų duomenų visuma leidžia vienareikšmiškai teigti, jog nagrinėjamas atvejis iš tiesų nėra atsitiktinis ar vienkartinis kai nuteistoji nekontroliuoja ne tik savo emocijų, tačiau, galėdama suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, ir savo veiksmų, dėl ko nagrinėjamos situacijos kontekste jos elgesys su dukra peržengė visas moralias vaiko auklėjimo ribas, ir tokiu būdu yra laikoma, jog toks elgesys yra pavojingas, užtraukiantis baudžiamąją atsakomybę. Šiuo konkrečiu atveju, ištirti įrodymai patvirtina, jog nuteistoji piktnaudžiavo savo teise auklėti dukrą, psichiškai ir fiziškai ją gniuždė, tai tęsėsi išties ilgą laiką, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ji visiškai pagrįstai nuteista pagal BK 163 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamas nuosprendis yra objektyvus, teisingas ir teisėtas, jo naikinti apeliacinio skundo argumentais įstatyminio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

L. D. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.