- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-20
- Bylos Nr.
- 2A-196/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Kazys Kailiūnas, Alvydas Poškus
- Ieškovas
- S. B.
- Trečiasis asmuo
- N. K., I. K., S. R.
- Kategorijos
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno, Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-3632-232/2012 pagal ieškovės S. B. ieškinį atsakovams antstoliui S. M. ir D. R. (tretieji asmenys: N. K., I. K., S. R.) dėl turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
S. B., užtikrindama kredito gražinimą, 2001 m. gegužės 11 d. hipotekos lakštu įkeitė nekilnojamuosius daiktus (žemės sklypą ir gyvenamąjį namą su priklausiniu), įvertintus 250 000 Lt, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius tretiesiems asmenims N. K. ir I. K.. 2009 m. lapkričio 24 d. nutartimi įkeisti daiktai areštuoti, o 2010 m. sausio 12 d. nutartimi nutarta išieškoti kreditorės S. R. naudai iš skolininkės S. B. 250 000 Lt negražintos paskolos, 125 000 Lt delspinigių ir 131 Lt žyminio mokesčio, iš viso – 375 131 Lt, o taip pat nutarta nukreipti išieškojimą į įkeistus nekilnojamuosius daiktus, priverstinai parduodant minėtą įkeistą turtą iš varžytynių. 2010 m. gegužės 12 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. 01 atsakovė S. R. perleido savo reikalavimo teises į skolą atsakovui D. R., todėl 2010 m. gegužės 20 d. hipotekos teisėjo nutartimi pakeistas išieškotojas.
Neįvykus pirmoms ir antroms varžytynėms (nedalyvavo nei vienas pirkėjas), 2011 m. sausio 12 d. Turto perdavimo išieškotojui aktu, patvirtintu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėjo rezoliucija, žemės sklypas, gyvenamasis namas ir pastatas – katilinė, esantys (duomenys neskelbtini) perduoti išieškotojui D. R. už 372 000 Lt.
Šalies argumentai
Ieškovė S. B. kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė pripažinti antstolio S. M. 2011 m. sausio12 d. turto perdavimo išieškotojui D. R. aktą, 2011 m. vasario 2 d. patvirtintą Vilniaus miesto 2-o apylinkės teismo teisėjo rezoliucija, negaliojančiu. Nurodė, kad 2011 m. sausio 12 d. turto perdavimo išieškotojui aktas pripažintinas negaliojančiu dėl esminių vykdymo procesą reglamentuojančių CPK 602 straipsnio 1 ir 6 dalių pažeidimo. Ieškovės teigimu, nekilnojamasis turtas buvo parduotas iš varžytinių tinkamai jo neįkainojus, nes 2010 m. gegužės 12 d. turto arešto aktas surašytas, remiantis VĮ ,,Registrų centras“ 2003 m. rugpjūčio 19 d. turto vertinimu bei 2010 m. gegužės 11 d. UAB ,,RK Matavimai“ preliminaria turto vertinimo pažyma Nr. 10-V-08, t. y. nenustatant jo rinkos vertės ir sutapatinant ją su Nekilnojamojo turto registro pažymėjime nurodyta turto verte, kuri yra tik vienas iš kriterijų, nustatant areštuojamo turto rinkos vertę. Pažymėjo, kad jau turto perdavimo išieškotojui akto tvirtinimo metu Vilniaus apygardos teisme tarp tų pačių šalių vyko ginčas dėl pažeistų teisių gynimo, kuris neišspręstas iki ieškovės kreipimosi į teismą dienos. Be to, nurodė, kad antstolis perdavė atsakovui D. R. nekilnojamąjį turtą, dalinės nuosavybės teise priklausantį N. K. ir I. K. t. y realizavo skolininkui nepriklausantį turtą (CPK 602 str. 1 d. 1 p.). Prašė bylą stabdyti kol įsiteisės sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-941-798/2012, kurioje ieškovė ginčijo skolos ir delspinigių dydį, nurodydama, jog tarp bylų yra prejudicinis ryšys.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas pažymėjo, kad ieškovės nurodytas ginčas dėl skolos ir delspinigių dydžio nėra kliūtis nagrinėti šią bylą, kadangi skolos ir įkeitimo skolai užtikrinti faktų ieškovė neginčija, o ginčija tik skolos dydį. Tuo tarpu paaiškėjus, jog ieškovės skola yra mažesnė ar teismui sumažinus netesybas, ji įgytų teisę susigražinti minėtas sumas. Pažymėjo, kad pagal CPK 682 straipsnio 3 dalyje nustatytą tvarką antstoliui pasiūlius į depozitinę sąskaitą įnešti lėšas eksperto paslaugoms apmokėti iki 2010 m. rugpjūčio 18 d., ieškovė lėšų neįnešė, todėl 2010 m. rugpjūčio 30 d. patvarkymu antstolis atsisakė skirti ekspertizę ir šio patvarkymo skolininkė (ieškovė) neskundė. Tuo tarpu tai, kad ieškovės prieštaravimai dėl turto įkainavimo buvo nepagrįsti, patvirtina nagrinėjamoje byloje ieškovės prašymu atliktos ekspertizės išvados, pagal kurias nustatyta 579 000 Lt turto vertė, t. y. netgi mažesnė nei įvertintas turto arešto akte (620 000 Lt). Be to, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad įkeisto turto savininkai įkeitimo neginčijo, išieškojimas buvo vykdomas pagal CPK 558, 559 straipsniuose numatytą tvarką, o įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis turto savininkai prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė S. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo šiuos argumentus:
Areštuoto turto pardavimo iš varžytynių tinkamos kainos nustatymas yra esminė varžytynių teisėtumo sąlyga, o antstolis privalėjo savo iniciatyva imtis papildomų priemonių tinkamam skolininko turto įkainojimui (kreditorės S. R. pateiktoje 2010 m. gegužės 11 d. preliminarioje turto vertinimo pažymoje nurodyta turto vertė (620 000 Lt) žymiai skiriasi nuo VĮ „Registrų centras“ duomenų turto arešto akto surašymo metu (289 800 Lt).Nagrinėjamu atveju ginčijamas turto perdavimo išieškotojui aktas vykdomojoje byloje, kurioje priverstinai išieškoma 250 000 Lt negrąžintos paskolos, 125 000 Lt delspinigių ir 131 Lt žyminio mokesčio, t. y. iš viso – 375 131 Lt, tačiau skolos dydis bus nustatytas tik įsiteisėjus teismo sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-941-798/2012, dėl ko nagrinėjama civilinė byla turėjo būti stabdoma.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas D. R. prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad ieškovei nesumokėjus ekspertizės atlikimui būtinos sumos, antstolis pats sprendžia dėl ekspertizės reikalingumo, o ieškovė tik aiškiai vilkina procesą, iki šiol neatlygintinai gyvendama ginčo gyvenamajame name.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas antstolis S. M. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsižvelgiant į tai, kad nei į pirmąsias, nei į antrąsias įkeisto turto varžytynes neužsiregistravo nei vienas pirkėjas, o taip pat tai, kad 2010 m. gegužės 11 d. vertinimo pažymoje nustatyta nekilnojamojo turto rinkos vertė buvo panaši į VĮ „Registrų centras“ nurodytą vidutinę pastarojo turto rinkos vertę, nėra jokio teisinio pagrindo sutikti, kad antstolis netinkamai įkainojo įkeistą turtą. Tuo tarpu ekspertizės išvados tik patvirtino, kad S. B. prieštaravimai dėl turto įkainojimo buvo nepagrįsti, kadangi buvo nustatyta netgi mažesnė turto vertė (579 000 Lt) negu nurodyta ir įvertinta turto arešto aktu (620 000 Lt).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Reikalavimą dėl 2011 m. sausio 12 d. turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu konkrečiu atveju apeliantė grindžia netinkamu turto įkainojimu surašant 2010 m. gegužės 12 d. turto arešto aktą (12 – 14 b. l.; CPK 681 str.), tačiau, visų pirma, pažymėtina, jog, kaip nurodė jau pirmosios instancijos teismas, duomenų apie tai, kad ieškovė būtų skundusi 2010 m. rugpjūčio 30 d. antstolio patvarkymą atsisakyti skirti ekspertizę (16 b. l.; CPK 510 str.) apskritai nėra. Tuo tarpu ieškovės nurodomas CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytas pagrindas susijęs su pradinės kainos parduodant turtą iš varžytinių nustatymu (CPK 718, 722 str. 1 d.) ir jos didinimu (CPK 713 str. 4 d.), atsižvelgiant į CPK 681 straipsnyje numatyta tvarka atliktą turto įkainojimą, tačiau nereiškia minėto įkainojimo peržiūrėjimo galimybės (CPK 7 str.). Juo labiau, kad nagrinėjamu atveju byloje atlikta turto vertės ekspertizė (ekspertizės aktas Nr. 11-I-190, kuriuo ginčo turtas 2010 m. gegužės 12 d. įvertintas 579 000 Lt) iš esmės tik patvirtino antstolio atlikto turto įkainojimo (turtas įkainotas 620 000 Lt) teisingumą. Atitinkamai, nors apeliantė nurodo, kad ginčo turto vertės ekspertizę privalėjo savo iniciatyva (ieškovei nesumokėjus lėšų už ekspertizės atlikimą) skirti antstolis (CPK 682 str. 3 d.), tačiau pažymėtina, kad savo iniciatyva antstolis ekspertizę skirti privalo tik tuo atveju, jei jam pačiam kyla abejonių dėl turto vertės, t. y. skolininkui nesumokėjus lėšų, būtinų ekspertizei atlikti, pats antstolis sprendžia dėl ekspertizės reikalingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2010). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju byloje atlikto turto vertės ekspertizės išvados dėl ginčo turto vertės tik patvirtino, jog antstoliui pagrįstai nekilo abejonių dėl ginčo turto vertės (12 – 14 b. l.).
Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo stabdyti bylą iki įsiteisės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-941-798/2012, tačiau pažymėtina, kad pagal suformuotą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2011), skolininkui ginčijant kreditoriaus reikalavimą (konkrečiu atveju – skolos dydį), skolininko teisių apsauga vykdymo procese gali būti užtikrinama teismui taikant laikinąsias apsaugos priemones, kas konkrečiu atveju ir buvo padaryta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 20 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-7909-798/2011, vėliau – Nr. 2-941-798/2012) sustabdžius išieškojimą iš ginčo turto vykdymo procese (CPK 179 str. 3 d.). Be to, ieškovės prašymu, laikinosios apsaugos priemonės, uždraudžiant perleisti ginčo turto nuosavybę, buvo pritaikytos ir nagrinėjamoje byloje (29 – 30 b. l.). Tokiu būdu teigti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą dėl turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu, turėjo ją stabdyti iki bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-941-798/2012, kurioje ginčijamas išieškotojo reikalavimo dydis, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu apeliantės nurodoma civilinė byla Nr. 2-941-798/2012 jau išnagrinėta ir 2014 m. sausio 8 d. įsiteisėjusiu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-61/2014) Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimu S. B. ieškinys atmestas (CPK 179 str. 3 d.), kas taip pat patvirtina, jog klausimas dėl bylos sustabdymo šiuo metu netgi nėra aktualus.
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo.
Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, iš jos priteistina 7520 Lt atidėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (225 – 226 b. l.). Byloje esantys dokumentai (238 – 239 b. l.) patvirtina, kad atsakovas D. R. dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka patyrė 3020 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų, kurių iš ieškovės priteistinos dalies dydis, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (CPK 98 str. 2 d.) mažintinas iki 1500 Lt.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės S. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 7520 Lt (septynis tūkstančius penkis šimtus dvidešimt litų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą valstybei ir 1500 Lt (tūkstantį penkis šimtus litų) atsakovui D. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) advokato teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti.