- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-11-20
- Bylos Nr.
- 3K-3-596/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Juozas Šerkšnas (pirm.), Algis Norkūnas (pran.), Janina Stripeikienė
- Atsakovas
- S. G.
- Ieškovas
- Vilniaus apskrities viršininko administracijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Aukštadvario regioninio parko direkcija
- Kategorijos
- 30.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. G. asacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 20 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos ieškinį atsakovui S. G. dėl statinių nugriovimo, tretieji asmenys – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Aukštadvario regioninio parko direkcija.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas nurodė, kad atsakovas jam nuosavybės teise priklausančiame miško ūkio paskirties žemės sklype, kuris yra regioninio parko teritorijoje esančiame hidrografiniame draustinyje, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, savavališkai pastatė statinius. Dėl neteisėtos statybos atsakovui buvo surašytas aktas, jam paskirta administracinė nuobauda, jis buvo įpareigotas iki 2004 m. rugsėjo 1 d. nugriauti savavališkai pastatytus statinius, tačiau to nepadarė.
Ieškovas prašė įpareigoti atsakovą savo lėšomis per tris mėnesius nugriauti statinį, stoginę, lieptą ir tualetą, pastatytus neturint nustatyta tvarka parengtos ir suderintos projektinės dokumentacijos ir statybos leidimo, taip pat sutvarkyti statybvietę.
Atsakovo nuomone, jo pastatyti statiniai neturi būti nugriauti, bet palikti savaime sunykti. Šie statiniai yra nesudėtingi, dėl to pagal aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ nuostatas jiems statyti nebuvo privalomas projektas ir statybos leidimas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Trakų rajono apylinkės teismas 2005 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas nurodė, kad atsakovo nuosavybės teise valdoma miško paskirties žemė, kurioje yra pastatyti ginčo statiniai, yra regioninio parko teritorijoje ir priklauso hidrografiniam draustiniui. Pagal bendruosius apribojimus visose nacionalinių ir regioninių parkų teritorijose draudžiama vykdyti bet kokius statybos darbus, be nustatyta tvarka parengto projekto, kuris, be kitų institucijų, turi būti suderintas su Aplinkos ministerija ir parko administracija.
Teismas padarė išvadą, kad atsakovas ginčo statinius pastatė pažeisdamas teisės aktų nustatytą tvarką, t. y. neturėdamas parengtos ir suderintos projektinės dokumentacijos bei statybos leidimo. Teismas taikė Saugomų teritorijų, Aplinkos apsaugos, Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos, Miškų, Žemės ir Statybos įstatymų, Vyriausybės 1996 m. balandžio 11 d. nutarimu Nr. 443 patvirtintų Aukštadvario regioninio parko zonavimo schemos pagrindinių nuostatų, Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 patvirtintų Aukštadvario regioninio parko nuostatų, aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 412 patvirtinto Aukštadvario regioninio parko apsaugos reglamento, aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ nuostatas, ieškinį tenkino.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2006 m. balandžio 3 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su teismo išvadomis ir papildomai nurodė, kad atsakovo minimas aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ leidžia statyti šiame normatyve nurodytus statinius tose vietose, kuriose statyba nėra draudžiama. Tai bendro pobūdžio norminis aktas, reglamentuojantis statybos būdą ir tvarką. Saugomų teritorijų įstatymas yra specialioji teisės norma. Šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte yra įtvirtintas draudimas draustiniuose statyti su draustinio tikslais nesusijusius statinius. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad statyti statinius, nors ir jam priklausančioje nuosavybės teise žemėje, jis turėjo atitinkamų institucijų leidimą. Atsakovas vykdė savavališką statybą pažeisdamas ir Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą žemės savininkų ir kitų naudotojų pareigą žemę naudoti pagal tikslinę jos naudojimo paskirtį.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti teismų sprendimą ir nutartį, bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasatorius nurodė šiuos argumentus:
1. Teismai pažeidė Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį, CPK 3 straipsnio 3 dalį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, kad teismai privalo aptarti šalių pateiktus argumentus dėl byloje taikytino teisės akto konstitucingumo.
Atsakovas bylos nagrinėjimo metu, taip pat apeliaciniame skunde pateikė teismams argumentus, kad byloje taikytina Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto norma, nustatanti draudimą statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintiems nuosavybės neliečiamumo ir savininko gynybos principams, taip pat Saugomų teritorijų įstatymo 3 straipsnio normai, kad saugomos teritorijos steigiamos siekiant užtikrinti gamtos išteklių subalansuotą naudojimą, sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui, moksliniams tyrimams ir aplinkos būklės stebėjimams. Atsakovas teismų prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto normos konstitucingumo, tačiau teismai nesvarstė atsakovo prašymo ir dėl jo nepasisakė.
Atsakovas taip pat teisme kėlė klausimą, ar Vyriausybės 1996 m. birželio 17 d. nutarimas Nr. 711 ir 2005 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 258, kuriais patvirtintas Aukštadvario regioninio parko ribų ir zonų planas, priskiriant Meškerėlio ežerą Verniejaus hidrografiniam draustiniui, atitinka Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 9 dalies normą. Atsakovo nuomone, Meškerėlio ežeras, prie kurio yra ginčo statiniai, šiais Vyriausybės nutarimais buvo nepagrįstai priskirtas draustinio teritorijai. Šiam argumentui pagrįsti atsakovas pateikė mokslinių tyrimų medžiagą bei prašė atidėti bylos nagrinėjimą ir pateikti Geologijos ir geografijos institutui, kuris rengė Aukštadvario regioninio parko ribų plano projektą, atitinkamus klausimus ginčo dalykui išspręsti. Teismai nesvarstė atsakovo argumentų dėl Vyriausybės nutarimų atitikties Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 9 dalies normai ir dėl jų nepasisakė. Kasatoriaus nuomone, teismai privalėjo įvertinti jo argumentus dėl žemesnės galios akto prieštaravimo aukštesnės galios aktui, taip pat užklausti Geologijos ir geografijos instituto bei įvertinti šios institucijos pateiktas išvadas, ir esant pagrindui manyti, kad Vyriausybės 1996 m. birželio 17 d. nutarimas Nr. 711 ir 2005 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 258 prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 9 dalies normai, sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Šie pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėtų sprendimo bei nutarties priėmimui, nes, Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Vyriausybės nutarimai prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymui, byloje nebūtų taikomos specialiosios teisės normos, reglamentuojančios statybos būdus ir tvarką regioninio parko teritorijoje. Tokiu atveju byloje būtų taikomos Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ nuostatos, kad nesudėtingiems statiniams statyti nėra privalomas projektas ir statybos leidimas.
2. Teismai, neanalizuodami ir motyvuojamojoje procesinių sprendimų dalyje neaptardami atsakovo argumentų dėl byloje taikytinų teisės aktų konstitucingumo, netenkindami atsakovo prašymų organizuoti situaciją patikslinančius tyrimus, kad būtų atsakyta į klausimą, ar Meškerėlio ežeras pagrįstai priskirtas draustinio teritorijai, taip pat netenkindami atsakovo prašymo pateikti minėtus klausimus Geologijos ir geografijos institutui, pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies, 331 straipsnio 4 dalies normas bei esminius civilinio proceso teisės į tinkamą teismo procesą bei teisės būti išklausytam principus.
Atsiliepimas
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas Vilniaus apskrities viršininko administracija prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Jame nurodoma, kad atsakovas, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, neturėdamas nustatyta tvarka parengtos ir suderintos dokumentacijos ir statybos leidimo, savavališkai pastatė statinius. Teisės aktuose nenustatyta išimčių, dėl kurių statybos darbus būtų galima pradėti neturint reikalingų dokumentų. Vadovaujantis Statybos įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu statiniai, pastatyti pažeidžiant normatyvinius statybos techninius dokumentus, yra nugriaunami.
Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Jame nurodoma, kad nepagrįstas skundo argumentas dėl teismų nesikreipimo į Konstitucinį Teismą. Byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama 2006 m. kovo 20 d., t. y. tuo metu, kai Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. jau buvo priėmęs nutarimą, kuriame nutarta, kad Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktas neprieštarauja Konstitucijai. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nebegalėjo svarstyti nurodytos normos konstitucingumo klausimo. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu neprašė teismų kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės nutarimų Nr. 711 ir Nr. 258 atitikties Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 9 dalies nuostatai. Teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta tik bylą nagrinėjančiam teismui, ši teisė nesietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinio skundo argumentai dėl Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalies, CPK 3 straipsnio 3 dalies pažeidimo, nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos atmetami.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Dėl Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija) nuostatoms, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos miškų įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nuostatoms“ buvo sprendžiama dėl Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir pripažinta, jog nurodyta norma neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai. Ta aplinkybė, kad bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu Konstituciniame Teisme vyko parengiamieji veiksmai nurodyto įstatymo nuostatos konstitucingumo klausimui spręsti, šiuo metu neturi teisinės reikšmės, nes procesinės teisinės normos pažeidimas gali būti pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka tik tada, jeigu dėl pažeidimo yra neteisingai išnagrinėta byla. Jeigu nagrinėjimo teisme metu buvo keliamas taikomo teisės akto konstitucingumo klausimas, bet teismas nesikreipia į Konstitucinį Teismą ir išnagrinėja bylą iš esmės, o Konstitucinis Teismas per tą laiką išsprendžia šioje byloje taikyto įstatymo atitikties Konstitucijai klausimą ir konstatuoja įstatymo nuostatos atitiktį Konstitucijai, tai nesikreipimas į Konstitucinį Teismą nesudaro pagrindo panaikinti teismų sprendimą (nutartį). Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kad teismai pažeidė Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį, CPK 3 straipsnio 3 dalį, nukrypo nuo teismų praktikos.
Vyriausybės 1996 m. birželio 17 d. nutarimo Nr. 711 ir 2005 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 258 neatitiktis Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 9 daliai bylos nagrinėjimo metu buvo grindžiama faktiniais duomenimis, taip buvo keliamas klausimas dėl Vyriausybės išleisto teisės akto atitikties įstatymui, tačiau nebuvo pareikštas atitinkamas materialinis teisinis reikalavimas, teikiant priešieškinį. CPK 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą, atsižvelgdamas į jo kompetenciją, o šios normos 4 dalyje – kad jeigu teisės norminis aktas, kurio atitikimo Konstitucijai ar įstatymams kontrolė nepriklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės teisės norminiam aktui, teismas neturi tokiu teisės aktu vadovautis. Šiuo atveju Vyriausybės norminis teisės aktas buvo kvestionuojamas kaip nepagrįstai išleistas, t. y. nesant pakankamų ar pagrįstų faktinių duomenų, kad konkrečią teritoriją reikia saugoti kaip gamtinį draustinį. Pažymėtina, kad nebuvo iškeltos teisinės abejonės ir nebuvo ginčijami teisiniai (įstatyme įtvirtinti) kriterijai, pagal kuriuos konkreti teritorija gali būti priskiriama draustiniui. Ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančiais nurodytus Vyriausybės nutarimus nebuvo pareikšta, todėl negalima išvada, kad aktas buvo ginčijamas teisme. Faktiniais argumentais grindžiamos abejonės dėl Vyriausybės teisės akto neatitikties įstatymui nesudaro pagrindo teismui tirti, ar Vyriausybės aktas atitinka įstatymą.
Saugomų teritorijų statusas yra suteikiamas ar keičiamas sudėtinga teisine procedūra, kurios metu surenkami, patikrinami ir įvertinami faktiniai duomenys, reikalaujami pagal įstatymą. Jeigu civilinėje byloje keliamas klausimas, kad konkreti teritorija prie saugojamų teritorijų Vyriausybės nutarimu priskirta neturint pakankamai faktinių duomenų ar kad jie nepagrįsti, tai netaikyti Vyriausybės teisinio akto, remiantis vien tik šalies faktinio pobūdžio atsikirtimais į ieškinį, nepareiškus reikalavimo dėl teisės akto nuginčijimo ir teismui jo iš esmės neišsprendus, nėra teisinio pagrindo. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai vadovavosi galiojančiomis nuostatomis, kad konkrečios teritorijos yra priskirtos hidrografiniam draustiniui kaip vienam iš gamtinių draustinių.
Nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą ieškovas įgijo apskrities viršininko sprendimu, kuriame buvo įtvirtintos specialios naudojimo draustiniuose sąlygos, apribojančios savininko nuosavybės teisę. Savininkas nuosavybės teisę įgijo su jam žinomais ribojimais. Jų konstitucingumas buvo patikrintas ir atitiktis Konstitucijai patvirtinta 2006 m. kovo 14 d. Konstitucinio Teismo nutarimu. Teisme įrodyta, kad atsakovo nuosavybės teisė pagal įstatymą, atitinkantį Konstituciją, buvo apribota neleidžiant statybos, o jis nustatytus ribojimus pažeidė. Ieškiniu buvo reikalaujama pašalinti padarytus pažeidimus. Kai pažeidimai įrodyti, tai asmuo turi teisę reikalauti, kad pažeidėjas juos pašalintų. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas nepažeidė procesinių teisės normų, atsisakydamas rinkti įrodymus apie aplinkybes, kurios nebuvo nagrinėjamos bylos dalykas (CPK 180 straipsnis), taip pat nepažeidė CPK 3 straipsnio, ir atmeta kasacinio skundo argumentus.
Teisėjų kolegija nekonstatuoja pagrindų peržiūrėti bylą kasacine tvarka (CPK 359 straipsnio 3 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.