- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-06-26
- Bylos Nr.
- eI-1580-426/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Rūta Miliuvienė, Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- E. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolitos Rasiukevičienės ir Henriko Sadausko,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. (E. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. K. teismo prašo panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovas, Migracijos departamentas, Departamentas) 2018 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-21(00010)/17I-8 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinės nacionalinės vizos Nr. 002537263 panaikinimo (duomenys neskelbtini) piliečiui E. K.“ (toliau – Sprendimas), įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas laikinai gyventi) ir jį pakeisti.
Pareiškėjas nurodo, kad atitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – Įstatymas) Įstatymo 40 straipsnio 1 dalį bei 45 straipsnio 1 dalį, todėl jam 2015 m. lapkričio 4 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2017 m. lapkričio 4 d.
Pareiškėjas nesutinka su atsakovo išvada, kad jis nesiekė užsiimti realia ūkine-komercine veikla Lietuvos Respublikoje. Nesutinka su Migracijos departamento vertinimu dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktų nuostatų taikymo ir aiškinimo.
Skunde pažymi, kad uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini) (toliau – Bendrovė, įmonė) yra įregistruota 2014 m. rugpjūčio 19 d., nuo 2017 m. rugpjūčio 3 d. pareiškėjas yra šios Bendrovės akcininkas, jam nuosavybės teise priklauso 15 000 paprastųjų vardinių 1 Eur nominalios vertės akcijų, t. y. 1/3 Bendrovės įstatinio kapitalo.
Pareiškėjas paaiškina, kad Bendrovė veiklą vykdo nuotoliniu būdu, todėl nėra būtinas biuras veiklai vykdyti, visi darbuotojai gali dirbti būtent tokiu būdu. Pareiškėjo teigimu, darbuotojai tinkamai įdarbinti, darbo sutartyse nurodyta „dirbti nuotoliniu būdu“ ir akcentuoja, kad atsakovui jokios melagingos informacijos nepateikė. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo išvada dėl fiktyvaus darbuotojų įdarbinimo.
Pažymi, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija, įsigaliojusi 2017 m. sausio 1 d., neužtikrina sąžiningos konkurencijos laisvės, diskriminuoja užsienio piliečius, vykdančius ūkinę-komercinę veiklą Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas nurodo, jog Sprendime minimas argumentas, kad Bendrovės veikla susijusi su (duomenys neskelbtini) registruotomis įmonėmis, o Lietuvoje jokia veikla nėra vykdoma, neturi jokio logiško paaiškinimo dėl dabartinės Bendrovės veiklos, kuri neseniai pasikeitė. Skunde tvirtina, kad nepažeidė Įstatymo reikalavimų, siekia plėstis ir vykdyti veiklą ne tik su (duomenys neskelbtini) klientais, o ketina verslu užsiimti Lietuvoje. Skunde pabrėžia, kad pateikti duomenys atsakovui atitiko ir atitinka tikrovę, sprendime jie nebuvo paneigti.
Pareiškėjas nurodo, kad jo apklausa dėl Bendrovės veiklos įvyko 2017 m. spalio 18 d. Migracijos departamente. Pareiškėjas užpildė apklausos lapą, buvo supažindintas, kad duomenų, kuriuos pateikia norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitikimo tikrovei atveju, pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą jam gali būti atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi.
Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas Bendrovės akcijas įgijo 2017 m. rugpjūčio 3 d., dokumentai Migracijos departamentui pateikti 2017 m. rugsėjo 12 d., o apklausa dėl įmonės veiklos vyko 2017 m. spalio 18 d. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas tik 1–2 mėnesius buvo Bendrovės akcininku ir nespėjo visos informacijos įsiminti. Tvirtina, jog iš dokumentų matoma, kad E. K. yra E. K. sūnus, o pastarasis yra Bendrovės direktorius. Tvirtina, kad šiuo atveju nebuvo nuslėpti duomenys apie giminystės ryšius, apie akcijų pardavimus ar įmonės veiklos vykdymą. Pareiškėjas akcentuoja, kad Bendrovės veikla yra reali ir teisėta.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, Departamentas neįrodė Įstatymo 35 straipsnio 2 ir 12 punktų sąlygų, kurių pagrindu atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi, todėl Sprendimas naikintinas ir atsakovas įpareigotinas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi svarstyti iš naujo, pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.
Atsakovas Migracijos departamentas nesutinka su skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodo, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2, 12, ir 14 punktais, priėmė Sprendimą atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir panaikinti daugkartinę nacionalinę vizą.
Atsakovui kilo abejonių, ar iš tikrųjų šis užsienietis atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką deklaruotu tikslu, nes 2017 m. rugpjūčio 3 d. tapo Bendrovės akcininku, o 2017 m. rugsėjo 12 d. jau pateikė dokumentus Migracijos departamentui dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, kaip Bendrovės dalyviui. Atsakovo vertinimu, iki 2017 m. rugpjūčio 3 d. minėtas užsienietis jokia teisėta veikla Lietuvos Respublikoje neužsiėmė. Kilus pagrįstų įtarimų dėl pareiškėjo tikslo užsiimti teisėta veikla Lietuvoje, jis buvo pakviestas pokalbiui. Departamentas pažymi, kad Apklausos lape pareiškėjas negalėjo atsakyti į klausimus dėl Bendrovės buveinės adreso, dirbančių darbuotojų, konkurentų ir mokesčių mokėjimo, paslaugų teikimo. Atsakovas, įvertinęs apklausos rezultatus, konstatavo, kad pareiškėjas nėra susipažinęs su įmonės veikla ir joje nedalyvauja. Pripažino, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, neužsiėmė teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, todėl kilo pagrįstų įtarimų dėl tikrojo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo.
Nurodo, kad pareiškėjo apklausa buvo individuali, užduodami klausimai buvo susiję su konkrečiu atveju, pateikti atsakymai vertinami duomenų visumoje, nesutapimai vertinami vadovaujantis protingumo principu, o neišsamus atsakymas į pavienį klausimą nėra laikomas lemiamu priimant galutinį sprendimą. Pažymi, kad pareiškėjas į daugelį apklausos metu pateiktų klausimų iš esmės konkrečiai neatsakė. Atsakovas, išnagrinėjęs apklausos rezultatus, konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tikrąjį jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą.
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodyta, kad apklausus įmonės darbuotoją R. T., pastarasis paaiškino, kad nuo 2017 metų rugsėjo mėnesio dirba vadybininku, jam mokamas 600 Eur mėnesinis atlyginimas. Per visą savo darbo Bendrovėje laikotarpį neapžiūrėjo nė vieno automobilio, todėl atsakovui kilo pagrįstų abejonių dėl įmonės veiklos realumo ir efektyvumo, kadangi per 4 darbo mėnesius darbuotojas neatliko jokio darbo. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad kelis kartus nuvykus į R. T. gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) , buto durų niekas neatidarė, nors jis nurodė, kad dirba „visu etatu“, t. y. 40 val. per savaitę. Atsakovas taip pat apklausė ir kitą darbuotoją A. K., kuri nurodė, kad dirba apskaitininke pilnu etatu namuose, darbo laikas nuo 9.00 val. iki 17.00 val. Atsakovas, įvertinęs darbuotojų paaiškinimus, priėjo prie išvados, kad jų įdarbinimas Bendrovėje yra formalus, jog pastarieji buvo įdarbinti tam, kad pareiškėjas atitiktų visas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti. Atsiliepime atkreipia dėmesį, kad A. K., kurios numatytas darbo laikas pagal sutartį 8 valandos per dieną, per metus turėjo dirbti 2 010 valandų, bet, kaip pripažino pati, per visus metus dirbo tik 30 minučių. Atsakovo vertinimu, A. K. ir R. T. nedirba jų darbo sutartyse nustatyto laiko.
Atsakovo vertinimu, Bendrovė neatitinka reikalavimų, suteikiančių teisę pareiškėjui gauti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.
Atsakovo vertinimu, pareiškėjo pateikti dokumentai rodo, jog įmonės veikla yra susijusi su (duomenys neskelbtini) registruotomis įmonėmis, o Lietuvoje jokia veikla nėra vykdoma, ir vertino, kad minėti duomenys neatitinka tikrovės.
Migracijos departamentas mano, kad sudarė tinkamas sąlygas pareiškėjui įrodyti ketinimų tikrumą, tačiau pastarasis neįrodė, kad jo deklaruojamas tikslas yra realus ir atitinkantis tikrovę.
Pažymi, kad nors su darbuotojais ir buvo sudarytos nuotolinio darbo sutartys, tačiau atsakovui taip pat kilo pagrįstų abejonių dėl Bendrovės vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje realumo, nes įmonė ne tik kad neturi realios veiklos vykdymo vietos, į kurią galėtų atvykti klientai, bet ir internetinio puslapio, iš kurio būtų galima sužinoti apie teikiamas paslaugas ir per kurį būtų galima susisiekti. Atsakovo vertinimu, kyla pagrįstos abejonės dėl užsieniečio tikslo bei sąlygų, sąžiningo siekio užsiimti teisėta veikla Bendrovėje ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.
Atsiliepimas
Atsiliepime teigiama, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o jo tikslas – ne plėtoti verslą ir dirbti Lietuvos Respublikoje, bet tik įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse.
Taip pat pripažino, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje, vykdant Bendrovės veiklą, nėra būtinas, su užsienio valstybių verslo partneriais prekybinius ryšius gali plėtoti ir savo kilmės valstybėje. Pabrėžia, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi savaime neužkerta kelio pareiškėjui vykdyti bendrovės veiklą.
Migracijos departamentas pažymi, kad įmonė neperveda priklausančių įmokų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, skola 2018 m. vasario 20 d. sudarė 744,33 Eur.
Atsiliepimas
Atsiliepime atsakovas pažymi ir tai, kad pareiškėjas neatitiko Kvietimo patvirtinimo, dokumentų vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos panaikinimo ir Šengeno vizos atšaukimo, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimo ir išorės paslaugų teikėjų pasirinkimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 1V-280/V-109 (toliau – Vizų aprašas) 66.102 papunktyje nustatyto daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo pagrindo ir 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2016/399, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodekso (Šengeno sienų kodekso) (kodifikuota redakcija) (OL 2016 L 77, p. 1) (toliau – Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytos atvykimo sąlygos. Pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 punktą, nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas atmestinas.
Byloje kilęs ginčas dėl Sprendimo, kuriuo atsakovas atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi ir panaikino daugkartinę nacionalinę vizą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 12 d. pateikė prašymą Migracijos departamentui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydamas, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, t. y. yra Bendrovės akcininkas.
Migracijos valdyba, atsakovo pavedimu atlikusi Bendrovės veiklos patikrinimą, nustatė, kad registracijos adresu įmonė veiklos nevykdo. Apklaustas darbuotojas R. T. paaiškino, kad nuo 2017 metų rugsėjo mėnesio dirba vadybininku, jam mokamas 600 Eur mėnesinis atlyginimas, Bendrovė biuro neturi, jis dirba iš namų, kitų darbuotojų nepažįsta. R. T. teigimu, jo darbo funkcijos – ieškoti krovininių automobilių internete, tačiau per savo darbo laiką nė vieno automobilio neapžiūrėjo. Minėtas darbuotojas nurodė, kad Bendrovė teikia konsultacijas, tačiau kokias, jis nežino. Darbuotoja A. K. nurodė, kad dirba apskaitininke visu etatu namuose, jos darbo funkcijos – išrašinėti sąskaitas. Per metus ji išrašė apie 14 sąskaitų, šį darbą atliko per 30 minučių. Visą kitą laiką laukia darbo, nes kitų funkcijų nevykdo. Ši darbuotoja taip pat nurodė, kad pareiškėjas E. K. teikia konsultacijas (duomenys neskelbtini) piliečiams, tačiau kokias, ji nežino.
Apklaustas pareiškėjas, kuris 2017 m. spalio 18 d. apklausoje jokios detalios informacijos apie Bendrovę nenurodė.
Atsakovas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, 19 straipsnio 1 ir 10 punktais, priėmė ginčijamą Sprendimą.
Pareiškėjas nesutinka su Sprendimu ir teigia, kad atsakovas netinkamai taikė Įstatymo nuostatas bei netinkamai vertino faktines aplinkybes.
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio įstatymo 45 straipsnio nuostatas.
Leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pareiškėjui metu galiojusiame Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte buvo nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, o pagal 14 punktą – jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame įstatyme nustatytu pagrindu.
Kadangi pareiškėjas leidimą laikinai gyventi siekia gauti savo vykdomos veiklos Bendrovėje pagrindu, svarbu nustatyti, ar ši įmonė iš tiesų vykdo veiklą ir atitinka kitus Įstatyme nustatytus reikalavimus.
Pažymėtina, kad ir Įstatymo 45 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog išduodant ar keičiant leidimą laikinai gyventi užsieniečiui šiame straipsnyje nustatytais pagrindais, vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka turi būti įvertinama, ar nėra rimto pagrindo manyti, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra šis užsienietis, yra fiktyvi.
Pagal Įstatymo 2 straipsnio 6 dalį fiktyvi įmonė apibrėžiama kaip juridinių asmenų registre įregistruotas privatusis juridinis asmuo arba užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos filialas ar atstovybė, kurie buvo įsteigti ar įsigyti siekiant ne vykdyti šio juridinio asmens steigimo dokumentuose ar užsienio valstybėje įsteigtos įmonės filialo ar atstovybės nuostatuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, o užsieniečiui – šio juridinio asmens dalyviui, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, vadovui arba perkeliamam įmonės viduje užsieniečiui – gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.
Ginčui taikytinas ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintas Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), kuris detalizuoja įmonių fiktyvumo nustatymo kriterijus.
Nagrinėjamu atveju atsakovas Bendrovės fiktyvumą grindžia tuo, kad nurodytos vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje dokumentai neįrodo, jog pastaroji realiai vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje, nes Bendrovė teikia konsultacines paslaugas tik (duomenys neskelbtini) įmonėms ir apie šias paslaugas darbuotojai nieko nežino. Be to, Migracijos departamentas konstatavo, kad yra požymių, jog darbuotojų įdarbinimas yra fiktyvus, nes R. T. per visą darbo Bendrovėje laikotarpį neatliko jokio darbo, o A. K. per metus išrašė apie 14 sąskaitų ir šį darbą atliko per 30 minučių. Atsakovas kaip kitus fiktyvumo požymius įvardino tai, kad Bendrovė neturi internetinės svetainės, iš kurios būtų galima sužinoti apie teikiamas paslaugas, nors pareiškėjas deklaruoja, kad įmonė biuro neturi ir konsultavimo paslaugas teikia nuotoliu būdu.
Teismas pritaria Migracijos departamento pozicijai, kadangi nurodytos aplinkybės atitinka Aprašo 100.4, 100.9 ir 100.12 papunkčiuose nurodytus įmonių fiktyvumo kriterijus, be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ar pagrįstų argumentus, kurie paneigtų atsakovo nustatytas aplinkybes. Bendrovės darbuotojai nuotoliniu būdu turėjo dirbti visą darbo dieną. Atsakovas vertino aplinkybes, egzistavusias skundžiamo sprendimo priėmimo metu. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad Bendrovė vykdė realią veiklą Lietuvoje. Kokie įmonės pasikeitę planai ir kokia veikla vykdoma šiuo metu, neturi esminės reikšmės.
Migracijos departamento argumentai, kad darbuotojų darbo apimtys taip pat sudaro rimtą pagrindą abejoti Bendrovės veiklos realumu, yra pagrįsti. Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai, patvirtina leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje. Vien tik Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas savaime nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3442-756/2017).
Dėl pareiškėjo argumento, kad įmonės veikia vykdoma per virtualų ofisą ir nebūtinas fizinis ofisas veiklai vykdyti, teismas pažymi, kad Bendrovės veiklos vietos neradimas nebuvo skundžiamo sprendimo priėmimo pagrindas, todėl pareiškėjo argumentai, kad įmonė veiklą vykdo nuotoliniu būdu, skundžiamo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo vertinimui įtakos neturi. Kaip minėta, pareiškėjas neįrodė, jog Bendrovė apskritai vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje.
Pažymėtina, kad Departamente 2017 m. spalio 18 d. pareiškėjas apklausoje (Apklausos lapo vertimas) jokios detalios informacijos apie Bendrovę (jos valdymą, turtą, darbuotojų skaičių, vykdomos veiklos vietą, jo pareigas, klientų paiešką) nenurodė, nors teigė, kad vienintelis atvykimo tikslas į Lietuvą – Bendrovė. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjas, ir nebūdamas Lietuvos Respublikoje, turi galimybę prisidėti prie įmonės veiklos, kadangi šiuo atveju jokio asmeninio indėlio vykdant Bendrovės veiklą nenustatyta. Pareiškėjo skundo teiginiai negali paneigti atsakovo tyrimo metu nustatytų aplinkybių.
Pareiškėjas nuo 2017 m. rugpjūčio 3 d. yra Bendrovės akcininkas ir siekia gauti leidimą laikinai gyventi būtent teisėtos veiklos pagrindu, todėl akivaizdu, kad turi domėtis įmonės vykdoma veikla. Ta aplinkybė, kad jis tik du mėnesius buvo Bendrovės akcininkas, todėl negalėjo tiksliai atsakyti į klausimus dėl jos veiklos, teikiamų paslaugų, neapibūdino savo atliekamų funkcijų, tik patvirtina atsakovo poziciją, jog pareiškėjas nėra susipažinęs su Bendrovės veikla ir joje nedalyvauja. Teismas sutinka su atsakovo vertinimu, kad kyla pagrįstų įtarimų dėl tikrojo pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo.
Prašyme dėl leidimo pakeitimo pareiškėjas nurodė, jog vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje, tačiau Migracijos departamento surinkti duomenys šį teiginį paneigė, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pareiškėjo siekis tik formaliai atitikti Įstatymo reikalavimus leidimui gauti, nors realiai jokia Bendrovės veikla Lietuvoje nėra vykdoma, leidžia prieiti prie išvados, jog kyla šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, paneigiančių šią atsakovo išvadą.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, todėl atsakovas skundžiamu Sprendimu pagrįstai atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Be to, pareiškėjas nesutinka ir su Sprendimo dalimi atsisakyti išduoti daugkartinę nacionalinę vizą.
Pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 punktą išduota nacionalinė viza užsieniečiui panaikinama, jeigu jis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų. Pagal Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies c punktą viena iš numatomam buvimui valstybių narių teritorijoje, kurio bendra trukmė neviršija 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, kai laikoma, kad kiekviena tokio buvimo diena įeina į 180 dienų laikotarpį, trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlygų yra ta, jog jie turi pagrįsti numatomo buvimo tikslą bei sąlygas. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjui nacionalinė viza buvo išduota, vadovaujantis Vizų aprašo 66.102 papunkčiu kaip užsieniečiui, pateikusiam prašymą išduoti leidimą gyventi. Leidimas pareiškėjui ginčijamu Sprendimu nebuvo išduotas, o kito buvimo su daugkartine nacionaline viza tikslo jis pagrįsti negali, todėl atsakovas pagrįstai panaikino daugkartinę nacionalinę vizą.
Teismo vertinimu, skundžiamo Migracijos departamento Sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, pastarasis pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo panaikinti skundžiamą Sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. K. (E. K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.