- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-09-15
- Bylos Nr.
- 2A-879-372/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-36-3-00933-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Simonaitienė, Danutė Burbulienė, Vytautas Kursevičius
- Atsakovas
- A. V.
- Ieškovas
- E. B.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. V. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-351-674/2015 pagal ieškovės E. B. ieškinį dėl nuosavybės gynimo nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu, ir atsakovo A. V. priešieškinį dėl įpareigojimo ieškovei netrukdyti jam naudotis bendro naudojimo keliu, pažymėtu sklypo plane einančiu pro ieškovės žemės sklypą, trečiuoju asmeniu į bylą įtraukta Raseinių rajono savivaldybės administracija.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė E. B. kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydama įpareigoti atsakovą A. V. nesinaudoti įvažiavimo į jos sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), keliu, pažymėtu žemės sklypo plane.
Nurodė, kad nuo plento į jos sodybą eina keliukas, kuriuo nori naudotis atsakovas. Jis važiuoja pro pat jos gyvenamojo namo langus, tai sukelia jai daug nepatogumų, be to, ji savo sklype pastato užtvarus gyvuliams, kurias atsakovas važiuodamas atkabina, o atgal neužkabina, pasileidžia jos gyvuliai. Keliukas priklauso jai, yra jos nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, jis nėra bendro naudojimo kelias, į savo sodybą atsakovas gali važiuoti kitu keliu, kuris eina nuo kito kaimo pusės, o jei juo neprivažiuoja, turi jį pats sutaisyti. Prašė ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti.
Atsakovas A. V. su ieškiniu nesutiko, pateikė priešieškinį, kurį vėliau patikslino ir prašė įpareigoti ieškovę E. B. netrukdyti atsakovui A. V. naudotis ieškovei priklausančiame 20,65 ha žemės sklype, sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). esančiu bendro naudojimo keliu, pažymėtu žemės sklypo laikinajame plane M1:1000. Priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad preliminaria pirkimo-pardavimo sutartimi yra įsigijęs vienkiemį iš E. J. (duomenys neskelbtini). Į jo vienkiemį nuo (duomenys neskelbtini) plento eina bendro naudojimo kelias, vedantis per ieškovei E. B. priklausančią sodybą. Jam buvęs savininkas J. parodė šį keliuką ir sakė, kad jis juo naudojasi. E. B. jam trukdo naudotis bendrojo naudojimo keliu, užtveria pravažiavimą, dėl to elgiasi neteisėtai. Nors ir yra kitas kelias, vedantis į jo sodybą nuo (duomenys neskelbtini) kaimo, jis šiuo keliu negali privažiuoti prie sodybos, nes kelias nepravažiuojamas. Jis įsitikinęs, kad turi teisę naudotis keliuku, nes žemės kadastro duomenų registre, sudarytame 1993 m., nurodyta, kad E. B. priklausančiame žemės sklype yra 0,22 ha kelių, iš jų 0,22 ha bendro naudojimo. Be to, E. B. pateiktoje valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartyje taip pat yra nurodyta, kad pro žemės sklypą einantis kelias turi būti naudojamas bendrai. Šiuo keliuku naudojasi ne vien tiktai jis, naudojasi ir kiti ūkininkai, važiuoja į savo žemės sklypus. Jis naudojasi bendro naudojimo keliu, dėl to jis teismo neprašo nustatyti servitutą.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo Raseinių rajono savivaldybės administracija atsiliepime nurodė, kad 2009-10-01 pasirašytas Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas Nr. (5.3)A₁-724) „Dėl Raseinių rajono savivaldybės teritorijos vietinės reikšmės kelių tinklo išdėstymo žemėtvarkos schemos patvirtinimo“, pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, buvo tik žemėtvarkos schema, pagal kurią rajono lygmeniu nustatomi kaimiškųjų teritorijų žemės naudmenų naudojimo ir tvarkymo prioritetai. Šios schemos organizatorius – užsakovas buvo Kauno apskrities viršininko administracija. Kaip reikalauja Kelių įstatymo 6 str. 4 d., 2014 spalio 30 d. Raseinių rajono savivaldybės taryba sprendimu Nr. TS-372 „Dėl Raseinių rajono vietinės reikšmės kelių ir gatvių sąrašo patvirtino“ patvirtino rajono vietinės reikšmės kelių ir gatvių sąrašą. Šiame sąraše tarp patvirtintų vietinės reikšmės kelių nėra nurodytas ginčo kelias.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Raseinių rajono apylinkės teismas 2015 m. gegužės 14 d. sprendimu ieškinį patenkino. Įpareigojo atsakovą A. V. nesinaudoti įvažiavimo į ieškovės E. B. sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), keliu, pažymėtu žemės sklypo plane. Atsakovo A. V. priešieškinį ir patikslintą priešieškinį atmetė. Priteisė iš atsakovo ieškovei jos turėtas 1966,23 Eur bylinėjimosi išlaidas. Priteisė iš atsakovo 23,99 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Teismas nurodė, kad, vadovaujantis CK 4.98 str., savininkas savo teises gali ginti, reikalaudamas pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Nurodė, kad savininkas turi įrodyti, kad jis yra turto savininkas ir, kad jo teisės yra pažeistos. Teismas sprendė, kad ieškovė įrodė, kad yra turto - žemės sklypo - savininkė ir, kad jos teises pažeidžia atsakovas, neatlygintinai naudodamasis jos asmeniniu turtu. Teismas pažymėjo, kad ši civilinė byla jau buvo nagrinėjama teisme, buvo priimtas 2014-07-09 sprendimas, kuris Šiaulių apygardos teismo 2015 m. vasario 2 d. nutartimi buvo panaikintas ir byla perduota nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovei reikia įrodyti ieškinio, o atsakovui priešieškinio faktinį pagrindą. Šiaulių apygardos teismas nurodė, kad byloje nepatekta duomenų, neatlikti matavimai dėl ginčo kelio ribų nustatymo, nenustatyta kelio vieta žemės sklype, kelio ribos. Taip pat Šiaulių apygardos teismo nutartyje nurodoma, kad byloje nebuvo sprendžiamas servituto nustatymo ir jo atlygintinamumo klausimas. Teismas nurodė, kad sprendžiant su servituto nustatymu susijusius klausimus, būtina siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniu kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita. Nėra pagrindo riboti kito savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad kito daikto savininkas ar valdytojas, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012). Teismas konstatavo, kad ta aplinkybė, jog kitas asmuo patiria tam tikrų sunkumų ar nepatogumų įgyvendindamas savo nuosavybės teisę, nėra pakankamas pagrindas varžyti kito asmens nuosavybės teisę. Teismas sprendė, kad atsakovas nepašalino Šiaulių apygardos teismo nutartyje nurodytų trūkumų, nepateikė duomenų, kokiu konkrečiu keliu jis nori naudotis, nenurodė kokią žemės sklypo dalį ir kurioje vietoje jis prašo apsunkinti, apribodamas savininko valdymo teisę, nepateikė jokių duomenų apie savo nuosavybę, nepateikė duomenų, kad neturi galimybės prie savo nuosavybės privažiuoti kitu keliu, be to neatliko matavimų dėl ginčo kelio ribų nustatymo, dėl kelio vietos žemės sklype. Pažymėjo, kad atsakovas atsisakė reikšti reikalavimą dėl servituto nustatymo ir kitų su servituto nustatymu susijusių klausimų. Teismas nurodė, kad, nagrinėdamas bylą, negali išeiti už priešieškiniu pareikšto reikalavimo ribų, todėl konstatavo, kad atsakovas neįrodė priešieškinio, dėl to priešieškinį ir patikslintą priešieškinį atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė
Apeliaciniu skundu atsakovas A. V. prašo Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti, o atsakovo apeliacinį skundą patenkinti – įpareigoti atsakovę netrukdyti ieškovui naudotis 0,22 ha ploto bendro naudojimo keliu, pažymėtu žemės sklypo laikinajame plane Ml-10000, einančiu per ieškovės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Priteisti atsakovui iš ieškovės visas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
1. Raseinių rajono apylinkės teismo sprendimas neatitinka nei teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų (CPK 263 str. 1 d.), nei teismo sprendimo išsamumo reikalavimo, be to, juo iš esmės paneigiamas teismo sprendimo privalomumo principas (CPK 18 str.), kadangi tokio teismo sprendimo neįmanoma įvykdyti. Nagrinėjant šalių ginčą pirmą kartą apeliacinės instancijos teisme, pati ieškovė apeliaciniame skunde kėlė tuo metu priimto atsakovui palankaus teismo sprendimo teisėtumo klausimą tuo pagrindu, jog pirmosios instancijos teismas kelio vietos žemės sklype nenurodė, todėl liko neatskleista bylos esmė pagal byloje iškeltus reikalavimus. Pasak ieškovės, nei ji pati, nei atsakovas, nei viešo administravimo subjektai teismui nenurodė, kur eina ginčo kelias. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas ieškovės (apeliantės) argumentams, 2015-02-02 nutartyje (apeliacinės bylos Nr. 2A-60-440/2015) konstatavo, jog apeliacinės instancijos teismui yra pagrindo sutikti su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, kad reikalaudamas teisės naudotis keliu atsakovas privalėjo nurodyti teismui, kokią žemės sklypo dalį ir kurioje vietoje jis prašo apsunkinti, apribodamas savininko valdymo teisę. Nagrinėjamu atveju nepateikta duomenų, neatlikti matavimai dėl ginčo kelio ribų nustatymo, nenustatyta kelio vieta žemės sklype, kelio ribos. Kadangi pirmosios instancijos teismas kelio vietos žemės sklype nenurodė, liko neatskleista bylos esmė pagal byloje iškeltus reikalavimus. Toks abstraktus, nekonkretizuojantis leidimas naudotis ieškovei nuosavybės teise priklausančiu keliu, nepagrįstai ir neproporcingai suvaržo jos nuosavybės teises (Šiaulių apygardos teismo 2015-02-02 nutartis civ. byloje Nr. 2A-60-440/2015). Nagrinėdamas iš naujo šią civilinę bylą, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat konstatavo, jog atsakovas nepašalino Šiaulių apygardos teismo nutartyje nurodytų trūkumų, nepateikė duomenų, kokiu konkrečiu keliu jis nori naudotis, nenurodė kokią žemės sklypo dalį ir kurioje vietoje jis prašo apsunkinti, apribodamas savininko valdymo teisę; be to, atsakovas neatliko matavimų dėl ginčo kelio ribų nustatymo, dėl kelio vietos žemės sklype.
2. Atsakovas, net ir norėdamas atlikti matavimus, be ieškovės sutikimo to padaryti nebūtų galėjęs, kadangi matavimus reikia atlikti ieškovei priklausančiame žemės sklype. Antra vertus, apeliacinės instancijos teismo dėmesys atkreiptinas ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai analogiškų reikalavimų nekėlė ieškovei ir jos pareikštam ieškiniui, taip pažeisdamas šalių lygiateisiškumo principą (CPK 17 str.), nors pirmą kartą nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tuomet atsakovui palankus teismo sprendimas iš esmės buvo panaikintas dėl sprendimo nekonkretumo.
3. Ieškovė, lygiai taip pat, kaip ir atsakovas, nepateikė teismui duomenų, kokiu konkrečiu keliu ji nori uždrausti naudotis atsakovui, nenurodė kokia žemės sklypo dalimi ir kurioje vietoje ji prašo uždrausti naudotis atsakovui. Tai nepadaryta ir skundžiamu teismo sprendimu, kadangi jame nenurodytos ginčo kelio ribos, nenustatyta kelio vieta žemės sklype, pagaliau, iš teismo sprendimo rezoliucinės dalies visiškai neaišku apie kokį žemės sklypo planą teismas kalba. Byloje buvo pateiktas ne vienas žemės sklypo planas (Žemės sklypo laikinasis planas M1-10000; kiti ieškovės pasamdytų matininkų parengti žemės sklypo planai), todėl nei atsakovui, jei toks teismo sprendimas įsiteisėtų, nei antstoliui, jei šį teismo sprendimą reikėtų vykdyti priverstinai, nebūtų aišku, kokiu konkrečiu planu jie turi vadovautis, kokiu konkrečiu keliu ar jo dalimi atsakovui uždrausta naudotis (kokios to kelio ribos, kur jo pradžia, kur pabaiga, kurią kelio dalį laikyti įvažiavimu į ieškovės sodybą (nes tokie įvažiavimai/išvažiavimai yra du)). Pagal tokį teismo sprendimą galima suprasti, jog atsakovui uždrausta naudotis ir ta kelio dalimi, kuri eina ne tik per ieškovės, bet ir per gretimą sklypą, priklausantį E. J., kurio atšaka veda į atsakovo žemės sklypą, kadangi nei viename byloje pateiktame plane ginčo kelias nėra padalintas į kokias nors dalis ar atkarpas, pvz., einančias iki ieškovės sklypo, per jos sklypą ar už jos sklypo. Visos šios kelio dalys yra ne atskiri keliai, bet vienas ir tas pats kelias, kuriuo iš esmės teismas ir uždraudė atsakovui naudotis. Tokiu būdu buvo pažeistos atsakovo teisės, nes tas pats kelias tęsiasi ir eina tiek per atsakovo, tiek ir per kitų gretimų bei toliau esančius kitų asmenų žemės sklypus. Pagaliau, teismo sprendime net nenurodyti ieškovės sodybą identifikuojantys duomenys (unikalus Nr.).
4. Jei būtų pripažinta, kad toks teismo sprendimas yra pakankamai konkretus ir aiškus, kuomet ginčo kelias apibrėžiamas taip, kaip nurodyta teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, tuomet bent jau šiuo pagrindu negalėtų būti atmestas ir atsakovo reikalavimas įpareigoti ieškovę netrukdyti atsakovui naudotis įvažiavimo į E. B., gim. (duomenys neskelbtini), sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), keliu, pažymėtu žemės sklype plane.
Žemesnės instancijos teismas
5. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas pagrįstu ieškovės reikalavimą, nurodė vieną sakinį: „teismas laiko, kad ieškovė įrodė, kad yra turto - žemės sklypo – savininkė, ir kad jos teises pažeidžia atsakovas, neatlygintinai naudodamasis jos asmeniniu turtu“. Jei dėl ieškovės nuosavybės teisių į žemės sklypą ir per jį einantį kelią abejonių nekyla, tai dėl antros būtinos įrodyti sąlygos, t. y. ieškovės teisių pažeidimo neatlygintinai naudojantis jos asmeniniu turtu, teismas visiškai nepasisakė ir nenurodė, kokiais įrodymais remdamasis jis daro tokią išvadą. Teismas šios aplinkybės apkritai net netyrė.
6. Iš teismo sprendimo neaišku, kokiu pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovas, naudodamasis ginčo keliu, kuris Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas kaip bendro naudojimo kelias, pažeidžia ieškovės teises. Pati ieškovė, žinodama, jog jos sklypui yra nustatyti tam tikri apribojimai, o būtent, kad per jos sklypą eina bendro naudojimo kelias, 2003 metais kitoje šio kelio pusėje pasistatė pagalbinį pastatą (nors iki tol visi jos sodybos pastatai buvo vienoje kelio pusėje). Tokiu būdu ji pati, žinodama, kad kelias yra bendro naudojimo ir juo bet kas gali važiuoti, sukūrė situacija, kad šiai dienai tas pats kelias, kurio vietos niekas nekeitė, eina lyg ir per ieškovės kiemą, kaip ji pati nurodo, o tiksliau sakant, eina tarp jai priklausančių sodybos pastatų. Kur čia atsakovo neteisėti veiksmai, jei jis, kaip ir bet kurie kiti tretieji asmenys, naudojasi tuo pačiu bendro naudojimo keliu, nieko nekeisdamas, neaišku. Be to, jokių jos ganyklų atitvarų, siekiant pravažiuoti ginčo keliu, kaip ieškovė teigė, kilnoti nereikia ir to atsakovas niekada nedarė, kadangi kelias nėra užtvertas jokiai atitvarais. Atsakovui yra tekę tik šalinti nuo kelio ieškovės sudarytas dirbtinas kliūtis (įvairius rąstus, jos ūkio techniką ir pan.), tačiau tokiais veiksmais atsakovas ne tik, kad nepažeidė ieškovės teisių, tačiau priešingai, kaip konstatuota įsiteisėjusiais sprendimais administratinių teisės pažeidimų bylose, būtent ieškovė, tokiu būdų apribodama galimybę važiuoti bendro naudojimosi keliu, pažeisdavo atsakovo ir kitų trečiųjų asmenų teises.
7. Vadovaujantis Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 15 str. 5 d., registro duomenys ir registro informacija laikomi teisingais tol, kol jie nenuginčyti Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Europos Sąjungos teisės aktuose nustatyta tvarka. Teismas nenurodė jokių motyvų, kodėl šiuo atveju, spręsdamas, ar atsakovas turi teisę važiuoti viešajame registre įregistruotu bendro naudojimo keliu, nesivadovavo šiais įstatymo nustatyta tvarka nenuginčytais duomenimis. Apelianto nuomone, jis niekaip negalėjo pažeisti ir nepažeidė ieškovės nuosavybės teisių, kadangi tokie šių jos teisių apribojimai, t. y. pareiga leisti tretiesiems asmenims naudotis per jos žemės sklypą einančia bendro naudojimo kelio dalimi, sudarančia 0,22 ha ploto, yra nustatyta, visų pirma, žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje, o vėliau ir įregistruota nekilnojamojo turto registre kaip juridinis faktas.
8. Negali būti pripažintas teisėtu teismo sprendimas, kuriuo, nenuginčijus viešąjame registre nustatytų ieškovės nuosavybės teisės apribojimų, konstatuojama, jog atsakovas naudodamasis tais apribojimais (žiūrint iš ieškovės pusės) ir/arba teisėmis (žiūrint iš atsakovo pusės),kad atsakovas elgiasi neteisėtai. Palikus galioti tokį teismo sprendimą, susidarytų kurioziška situacija, kuomet atsakovui ginčo keliu naudotis draudžiama, tuo tarpu bet kuriam kitam trečiajam asmeniui – leidžiama, nes galioja įrašas Nekilnojamjo turto registre apie tai, kad šis kelias yra bendro naudojimo.
9. Teismo išvada, jog atsakovas pažeidė ieškovės teises neatlygintinai naudodamasis jos asmeniniu turtu, neatitinka byloje pateiktais įrodymais nustatytų aplinkybių. Visų pirma, kelias, einantis per ieškovės sklypą, o tiksliau jos nuosavybės teisės į jį, yra suvaržytos valstybės iniciatyva įregistruotu juridiniu faktu, todėl neturi reikšmės ta aplinkybė, kad šis kelias yra asmeninė ieškovės nuosavybė. Antra vertus, nei įstatymas, nei koks nors kitas teisės aktas, pagaliau ir viešai įregistruotas juridinis faktas apie bendro naudojimo kelią, nenustato tretiesiems asmenims, tarp jų ir atsakovui, pareigos atlyginti ieškovei už naudojimąsi šiuo keliu.
10. Teismas nepagrįstai teigia, jog atsakovas privalėjo pateikti duomenis, kokią žemės sklypo dalį ir kurioje vietoje jis prašo apsunkinti, apribodamas savininko valdymo teisę. Atsakovas jokių naujų ir/arba papildomų apsunkinimų, nei šiuo metu Nekilnojamojo turto registrų centre yra įregistruoti ieškovės žemės sklypui, savo priešieškiniu nereikalavo nustatyti ir nereikalauja.
11. Teismas pats pagrįstai konstatavo, jog atsakovas reikalavimo nustatyti servitutą nepateikė. Atsakovas reikalavo tik įpareigoti ieškovę netrukdyti naudotis viešąjame registre nustatytais ir nenuginčytais jos nuosavybės teisės apribojimais, o ne kaip nors naujai ar papildomai apsunkinti ieškovės nuosavybės teises, nei tai yra padaryta Nekilnojamojo turto registro įrašu, nurodančiu, jog ieškovės sklype 0,22 ha sudaro bendro naudojimo kelias. Todėl teismas, reikalaudamas atsakovo įrodyti tai, ko jis priešieškiniu teismo net nereikalavo (įrodyti, kad jis neturi galimybės naudotis kitu įvažiavimu į savo žemės sklypą; pateikti duomenis, kurią ieškovės sklypo dalį jis nori apsunkinti) pažeidė įrodymų paskirtymo šalims taisykles (CPK 178 str.).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė E. B. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovei E. B. buvo priskirta pareiga įrodyti, kad ji yra žemės sklypo savininkė ir jos teisė nekliudomai naudotis savo nuosavybe yra pažeidžiama. Ieškovė pateikė į bylą įrodymus, kad nuosavybės teise valdo žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje. Jos reikalavimas yra susijęs su nuosavybės teisės gynimu, todėl ji neprivalo įrodinėti, kurioje jos sklypo vietoje eina kelias. Jai pakanka nekonkretizuoto reikalavimo. Byloje surinkti įrodymai, kad konkreti kelio vieta ir kelio servitutas administraciniu aktu nebuvo nustatyti. Raseinių rajono valdybos 1992-10-06 potvarkyje Nr. 758p. „Dėl žemės sklypo suteikimo naudoti J. V., susigrąžinančiam ją žemės ūkio veiklai“ yra įrašytas 0,22 ha ploto kelias. Šis kelias schematiškai pažymėtas planiniuose dokumentuose, nenurodant jo koordinačių. 2,41 ha valstybinės žemės sklypo 1996-06-28 pirkimo-pardavimo sutarties 7 punkte numatyta įpareigojimas pro sklypą einančiu keliu naudotis bendrai. Tačiau 2,41 ha žemės sklypas nesiliečia su E. B. namų valda.
2. Nesant administraciniu aktu nustatyto kelio servituto, būtent atsakovas turėjo pareigą teikti teismui įrodymus, kokią būtent E. B. žemės sklypo dalį jis prašo apsunkinti kelio servitutu. Ši jo pareiga taip pat yra nurodyta Šiaulių apygardos teismo 2015-02-02 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-60-440/2015. Apelianto teiginiai apie tai, kad be E. B. sutikimo jis negalėjo padaryti geodezinių matavimų yra nepagrįsti. Jei E. B. jam nebūtų davusi sutikimo, jis turėjo galimybę gauti teismo liudijimą matavimų atlikimui. Atsakovas tyčia nevykdė Šiaulių apygardos teismo 2015-02-02 nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-60-440/2015.
Šalies argumentai
3. Apeliantas bando klaidinti teismą, teigdamas, kad tik per E. B. žemės sklypą jis gali patekti į savo namų valdą. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme A. V. pateikė 2011-12-17 preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią jis įgijo gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus (duomenys neskelbtini) savivaldybėje iš E. J.. Nurodyti statiniai randasi E. J. ir S. J. priklausančiame žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal preliminarios pirkimo-pardavimo sutarties 3.1 punktą E. J. yra įsipareigojęs atlikti namų valdos atidalijimą ir jį įregistruoti VĮ „Registrų centras“. CK 6.395 str. 2 d. pagrindu E. J. turi užtikrinti, kad A. V. galės naudotis ta jo sklypo dalimi, kuri būtina pastatų naudojimui, tai yra privažiuoti prie pastatų per J. žemės sklypą. 2015-05-14 raštu Nr. 1SS-1121-(7.5) Nacionalinė žemės tarnyba informavo, kad vietinės reikšmės viešųjų kelių schemoje nurodytas kelias, einantis per E. J. ir S. J. žemės sklypą, nėra servitutinis kelias. Iš nurodytos institucijos atsakymo seka, kad prie J. žemės sklypo, kuriame randasi A. V. perkami pastatai, galima privažiuoti per E. B. privatų žemės sklypą ir valstybine žeme einančiu keliu.
4. Esant valstybine žeme einančiam keliui, vedančiam iki J. žemės sklypo, kuriame randasi A. V. parduodami pastatai, apsunkinti E. B. žemę kelio servitutu būtų neteisinga, neatitiktų suformuotos teismų praktikos. A. V. užimta pozicija turi būti vertinama kaip siekimas išvengti kelio servituto nustatymo procedūros ir su tuo susijusios pareigos atlyginti už naudojimąsi žemės sklypo dalimi. Kadangi kelio servitutas E. B. žemės sklype nėra įregistruotas, ji neprivalo leisti bet kuriam trečiajam asmeniui naudotis jos žeme pravažiavimui iki to laiko, kol servitutas nebus nustatytas ir užregistruotas.
5. A. V. reikalavimas leisti jam nekliudomai važinėti per E. B. žemės sklypą neturi būti tenkinamas dar ir dėl to, kad savo teisę privažiuoti prie įgyjamų pastatų A. V. gali įgyvendinti naudodamasis valstybine žeme einančiu keliu ir pastatų pardavėjo žemės sklypo dalimi. Prašo prie bylos prijungti 2015-03-30 ieškovės atstovo kreipimąsi į Nacionalinę žemės tarnybą ir šios tarnybos 2015-05-14 raštą Nr. 1SS-1121-(7.5). Nacionalinės žemės tarnybos atsakymas buvo gautas jau po bylos išnagrinėjimo, todėl pirmosios instancijos teismui negalėjo būti pateiktas. Šiame dokumente specialistai yra padarę dvi svarbias išvadas: 1) iki E. J. ir S. J. žemės sklypo, kuriame randasi A. V. parduodami pastatai, galima privažiuoti valstybine žeme einančiu keliu; 2) E. J. ir S. J. žemės sklype kelio servitutas nėra nustatytas nei iš valstybine žeme einančio kelio pusės, nei iš E. B. žemės sklypo pusės.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Byloje nustatyta, kad ieškovė E. B. kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydama įpareigoti atsakovą A. V. nesinaudoti įvažiavimo į jos sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), keliu, pažymėtu žemės sklypo plane (b. l. 1-4). Atsakovas A. V. priešieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašė įpareigoti ieškovę E. B. netrukdyti atsakovui naudotis ieškovei priklausančiame 20,6500 ha žemės sklype, sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) esančiu bendro naudojimo keliu, pažymėtu žemės sklypo laikinajame plane M1:1000 (t. 1, b. l. 25-26, 197-198). Byloje neginčijamai nustatyta, kad atsakovas reikalavimo dėl kelio servituto nustatymo nereiškė, ką patvirtino ir savo pateiktame apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys patenkintas, o atsakovo priešieškinis atmestas.
Dėl ieškinio
Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisė yra suprantama kaip teisė savo (savininko) nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 str. 1 d.).
CK 4.98 straipsnyje nustatyta, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Visais atvejais, kai nekilnojamojo daikto savininko teisių pažeidimas pasireiškia negalėjimu naudotis savo daiktu dėl to, kad kitas asmuo juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo, savininko teisės ginamos negatoriniu ieškiniu (CK 4.98 str.). Pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog, pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti du dalykus: kad jis yra turto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008). Taigi, negatoriniu ieškiniu ginama konkretaus asmens subjektinė nuosavybės teisė. Negatorinio ieškinio atveju ieškinio dalykas (reiškiami reikalavimai) gali būti: 1) nutraukti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę pažeidžiančius veiksmus; 2) atkurti iki ieškovo subjektinės nuosavybės teisės pažeidimo buvusią padėtį; 3) uždrausti ateityje taip pažeisti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę.
Nagrinėjamoje byloje ieškovė negatoriniu ieškiniu prašė teismo uždrausti atsakovui naudotis, t. y. bet kokiomis transporto priemonėmis važiuoti ar eiti per ieškovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esantį kelią, kuris yra, ieškovės teigimu, suformuotas kaip įvažiavimas į jos sodybą, esančią (duomenys neskelbtini). Ieškovė teigė, kad atsakovas važinėja į savo pagal preliminarią sutartį ketinamus įsigyti pastatus ir iš jų ieškovės žemės sklype esančiu keliu, tačiau šis vietinės reikšmės viešųjų kelių schemoje nurodytas kelias, nėra servitutinis kelias, o ieškovė nėra davusi sutikimo nei atsakovui, nei kitiems tretiesiems asmenims juo naudotis.
Toks ieškovės reikalavimas atitinka negatorinio ieškinio sampratą, todėl, remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu bei vadovaujantis šį reglamentavimą aiškinančia kasacinio teismo praktika, ieškovė, visų pirma, turėjo įrodyti, kad ji yra žemės sklypo dalies, kurioje yra ginčo kelias, savininkė. Tai reiškia, kad ieškovė turėjo procesinę pareigą pateikti įrodymus, jog ginčo kelias patenka į ieškovei nuosavybės teise priklausančio sklypo ribas, ir, kad šio sklypo dalis, per kurį eina ginčo kelias, šiuo konkrečiu atveju nėra apsunkinta daiktinėmis teisėmis (nėra nustatyta apribojimų), nes atsakovas, reikšdamas priešieškinį teigia, kad ginčo kelias Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas kaip bendro naudojimo kelias, todėl atsakovas gali neatlygintinai juo naudotis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-378/2015).
Byloje yra nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registro duomenimis ieškovei E. B. nuosavybės teise priklauso 20,6500 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro duomenyse nurodyta, kad iš viso ieškovei nuosavybės teise priklausančio 20,6500 ha žemės sklypo, žemės ūkio naudmenų plotas sudaro 14,8600 ha (iš jo: ariamos žemės plotas 11,6600 ha; sodų plotas 0,4000 ha; pievų ir natūralių ganyklų plotas 2,8000 ha), miško plotas 4,2500 ha, kelių plotas 0,2200 ha, užstatyta teritorija 0,2000 ha, vandens telkinių plotas 0,0200 ha, kitos žemės plotas 1,1000 ha (t. 1, b. l. 5). Kas patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, kad ginčo kelias patenka į ieškovei E. B. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribas, šios aplinkybės neginčija ir atsakovas A. V..
Nagrinėjamos bylos kontekste esminis klausimas yra, ar ieškovei priklausančiame 20,6500 ha plote žemės sklypo, unikalaus Nr. (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre nurodytas 0,2200 ha plotas kaip kelių plotas, yra skirtas naudotis bet kuriam norinčiam asmeniui, tuo pačiu ir atsakovui, neturint žemės sklypo savininko sutikimo, ar keliu gali naudotis tik ieškovė, kaip žemės sklypo savininkė, o kiti asmenys, neturėdami ieškovės sutikimo, ar esant nenustatytam kelio servitutui, juo naudotis negali.
Nekilnojamojo turto registro duomenimis nustatyta, ieškovei priklausančiame 20,6500 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos (t. 1, b. l. 5), kurios yra įregistruotos Raseinių rajono valdybos 1992-10-06 potvarkio Nr. 758p pagrindu (t. 1, b. l. 51). Vadovaujantis minėtu potvarkiu, 1996 m. birželio 28 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. P72/96-1387 J. V. įsigijo iš valstybės 2,41 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 6), o likęs žemės plotas jam atiteko neatlygintinai, kaip grąžintina privačios nuosavybės žemė. Pažymėtina, kad 1996 m. birželio 28 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties Nr. P72/96-1387 7 dalyje yra išvardintos žemės naudojimo ir apribojimo sąlygos ir nurodyta, kad pro sklypą einantį kelią naudoti bendrai (t. 1, b. l. 6). Byloje nustatyta, kad J. V. buvo ieškovės tėvas, o minėtas žemės sklypas ieškovės vardu Nekilnojamojo turto registre įregistruotas 2003-05-13 paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu.
Sisteminė nurodytų aplinkybių ir nustatytų faktų analizė suponuoja išvadą, kad Nekilnojamojo turto registre esant nuorodai į Raseinių rajono valdybos 1992-10-06 potvarkį Nr. 758p, o remiantis šiuo potvarkiu sudaryta valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis Nr. P72/96-1387, kurioje numatyti apribojimai, jog kad pro sklypą einantį kelią naudoti bendrai. Tai, kad 0,2200 ha kelio plotas buvo skirtas bendram naudojimui, patvirtina ir valstybinio žemės kadastro duomenų registras Nr. 72/1077-4, kurio duomenys sudaryti 1993 m. birželio 21 d. (t. 1, b. l. 7), kurio 5 dalyje nurodyti duomenys apie žemės sklypo žemės naudmenų kiekybines charakteristikas ir kainą, o 5 dalies 8 p. nurodyta, kad keliai iš viso sudaro 0,22 ha, o 5 dalies 9 p. nurodyta, kad iš jų bendro naudojimo – 0,22 ha (t. 1 b. l. 7-8). Todėl darytina išvada, kad nepaisant to, kad minėtam žemės sklypui nebuvo nustatytas kelio servitutas, minėtu keliu negali būti uždrausta naudotis kitiems asmenims. Byloje nėra duomenų, kad 1996 m. birželio 28 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties Nr. P72/96-1387 7 dalis būtų pakeista. Šiuo atveju byloje nagrinėjamam ginčui neturi įtakos, ar ginčo kelias yra priskirimas vietinės reikšmės viešiesiems keliams. Tai, kad prie atsakovo ketinamų įsigyti pastatų galima privažiuoti ir valstybine žeme einančiu keliu, reikšmės taip pat neturi, nes tai nepanaikina 1996 m. birželio 28 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties Nr. P72/96-1387 7 dalyje numatytų apribojimus, kad pro sklypą einantį kelią naudoti bendrai, juolab, kad toks reikalavimas ir nebuvo reikštas.
Todėl šioje dalyje tenkintinas atsakovo apeliacinis skundas, o Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 14 d. sprendimas dalyje, kurioje patenkintas ieškovės E. B. ieškinys, panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas - ieškovės E. B. ieškinį atmesti.
Dėl priešieškinio
Kaip jau minėta, atsakovas A. V. priešieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašė įpareigoti ieškovę E. B. netrukdyti atsakovui naudotis ieškovei priklausančiame 20,65 ha žemės sklype, sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) esančiu bendro naudojimo keliu, pažymėtu žemės sklypo laikinajame plane M1:1000. Pirmosios instancijos teismas atsakovo priešieškinį atmetė.
Svarbus aspektas byloje yra tai, kad atsakovas A. V., reikšdamas reikalavimą ieškovei, nėra pateikęs įrodymų, kad jis būtų pastatų ar žemės sklypo, į kuriuos jis patenka per ieškovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esantį bendro naudojimo kelią, savininkas. Į bylą pateikta 2011 m. gruodžio 17 d. preliminarioji sutartis tik įrodo, kad atsakovas ketino įsigyti gyvenamąjį namą ir pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 7-8), tačiau byloje nėra įrodymų, kad preliminariojoje sutartyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atsakovas būtų įsigijęs, nors sutarties III dalies 1 punkte nurodyta, kad sutarties vykdymo terminas yra 3 metai nuo pasirašymo dienos, t. y. sutartis turėjo būti įvykdyta iki 2014 m. gruodžio 17 d., tačiau įrodymų apie tai, kaip jau minėta, nėra pateikta. Tai, kad atsakovas šiuo adresu ((duomenys neskelbtini)) nuo 2015-02-18 yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą, nereiškia, kad pastatai, esantys atsakovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, nuosavybės teise priklauso atsakovui, nes nuosavybės teisė tokiu pagrindu neatsiranda ir neįgyjama (CK 4.47 str.). Todėl šiuo atveju atsakovas, reikšdamas priešieškinį ir patikslintą priešieškinį, negali remtis teisės normomis, reglamentuojančiomis jo, kaip adresu (duomenys neskelbtini) esančių pastatų savininko, teisų apsaugą. Todėl šių nustatytų faktinių aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo priešieškinį ir patikslintą priešieškinį, todėl šioje dalyje atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.
Nepaisant to, kad priešieškinis atmestas, ne tik atsakovas A. V., kaip asmuo, deklaravęs savo gyvenamąją vietą, adresu (duomenys neskelbtini), turi teisę važiuoti, eiti ar kitaip naudotis susisiekimui ir pan. 0,2200 ha bendro naudojimo kelio plotu, einančiu (esančiu) ieškovei E. B. priklausančiame 20,65 ha žemės sklype, sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), šiuo bendro naudojimu keliu turi teisę naudotis ir kiti tretieji asmenys.
CK 4.37 str. 1 d. nurodyta, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Todėl ieškovei trukdant tiek atsakovui A. V., tiek kitiems tretiesiems asmenims naudotis pagal paskirtį per jos žemės sklypą einančiu bendro naudojimo keliu, už tokius trukdymus jai ATPK nustatyta tvarka gali būti skirta nuobauda.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
Atsižvelgiant į tai, kad tiek ieškinys, tiek priešieškinis atmesti, šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos vienai iš kitos nepriteistinos (CPK 93 str.).
Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos pirmosios instancijos teisme yra 23,99 Eur, todėl ieškinį ir priešieškinį atmetus, jos per pusę priteistinos iš šalių, t. y. iš ieškovės ir atsakovo po 11,99 Eur (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Už apeliacinį skundą atsakovas A. V. yra sumokėjęs 31 Eur žyminį mokestį, taip turėjo 400 Eur teisinės pagalbos išlaidų (t. 2, b. l. 27, 28, 29, 30).
Atsakovo turėtos ir prašomos priteisti teisinės pagalbos išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2015-03-16 nutarimu ir Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytų dydžių, todėl patenkinus 50 proc. apeliacinio skundo reikalavimų, proporcingai priteistinos iš ieškovės.
Iš viso atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme sudaro 431 Eur, todėl iš ieškovės E. B. priteistina atsakovui A. V. 215,50 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d., 3 d., 98 str.).
Ieškovė E. B. pateikė įrodymus, kad ji turėjo 1000 Eur teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme (t. 2, b. l. 49, 50). Ieškovės turėtos teisinės pagalbos išlaidos ženkliai viršija Lietuvos advokatų tarybos 2015-03-16 nutarimu ir Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytų dydžių, numatytų 8.11 p. ir 8.19 p., todėl atsižvelgiant į atsiliepimo į apeliacinį skundą apimtį, į bylos sudėtingumą, mažintinos iki 500 Eur.
Atsižvelgiant į tai, kad buvo patenkinta 50 proc. apeliacinio skundo reikalavimų, proporcingai atmestų reikalavimų daliai, t. y. 250 Eur teisinės pagalbos išlaidos, ieškovei priteistinos iš atsakovo (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 14 d. sprendimą iš dalies ir priimti naują sprendimą, kuriuo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Ieškinį, priešieškinį ir patikslintą priešieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės E. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovo A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš kiekvieno po 11,99 Eur (vienuolika eurų ir 99 euro centus) procesinių dokumentų siuntimo išlaidas valstybei, jas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą Nr. LT247300010112394300, esančią AB „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660”.
Priteisti iš atsakovo A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei E. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovės E. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 215,50 Eur (du šimtus penkiolika eurų ir 50 euro centų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.