Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

dalyvaujant privačiam kaltintojui, nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. J., jo atstovui advokatui Romanui Lupeikai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 187 str. 1 d. 16 MGL (2080 Lt) bauda.

Nukentėjusiojo A. J. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš V. B. nukentėjusiajam A. J. priteista 5160 Lt turtinės ir 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Iš V. B. privačiam kaltintojui, nukentėjusiajam A. J. priteista 1800 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

V. B. nuteistas už tai, kad 2011 metais, laikotarpiu nuo rugsėjo 25 d. iki rugsėjo 30 d., tiksliai nenustatytu laiku, A. J. priklausančiame žemės sklype, esančiame Mažeikių r., (duomenys neskelbtini) k., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tyčia išpjovė brandų sodą: 21 vnt. obelų, 3 vnt. kriaušių ir 3 vnt. vyšnių, tuo padarydamas nukentėjusiajam A. J. 5160 Lt turtinę žalą.

Skunde apeliantas teigia, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas (toliau – teismas), priėmęs A. J. 2013-09-30 skundą (toliau – skundas) ir jį nagrinėdamas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį padarė esminius LR BPK pažeidimus, kurie iš esmės suvaržė įstatymų garantuotas jo, kaip kaltinamojo, teises ir dėl to teismas negalėjo išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylos ir priimti teisingą nuosprendį. Pasak apelianto, šioje byloje jam reikėjo rungtis su kaltintoju ir teisėju, teismas buvo šališkas ir pažeidė jo teises (LR BPK 2 str., 7 str., 22 str., 44 str.). Apeliantas skunde pažymi, kad iš skundo formos matyti, jog jį surašė ir pasirašė A. J., o iš turinio, kad skundą surašė jo advokatas R. L. – A. J. tik pasirašė. Todėl, nuteistojo manymu, turėjo būti ne skundas, o pareiškimas, kuomet advokatas R. L. būtų kaltintojas, o A. J. – nukentėjusysis. Apelianto teigimu, jis negalėjo suprasti, kas byloje buvo kaltintojas, o kas nukentėjusysis. Be to, nuteistasis atkreipia dėmesį, kad teisiamojo posėdžio metu posėdžio sekretorės nesikeitė, o nuosprendyje nurodytos dvi sekretorės.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, atlikusi įrodymų tyrimą ir susipažinusi su byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. B. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir nuteisė jį dėl svetimo turto sunaikinimo pagal BK 187 str. 1 d. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir atitinkamai su priimtu nuosprendžiu jo atžvilgiu, prašydamas jį išteisinti.

Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatų pažeidimo

Savo skunde nuteistasis kelia pirmosios instancijos teismo šališkumo klausimą, nes, kaip galima suprasti, teismas priėmė jo lūkesčių neatitinkantį apkaltinamąjį nuosprendį. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, jog vien tai, kad apylinkės teismas pripažino apeliantą kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, kas yra ginčijama apeliaciniu skundu, nėra priežastis laikyti, jog bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, ir tuo labiau tai nėra pagrindas naikinti skundžiamą nuosprendį. Nuteistasis skunde kelia versiją apie nukentėjusiojo A. J. ir jo atstovo advokato R. Lupeikos, A. J. žento V. O., teisėjo M. K. visuotinį susikalbėjimą nuteisti jį (apeliantą), kaltina teisėją M. K. jo (apelianto) procesinių teisių pažeidinėjimu, neetišku elgesiu, taip pat meta kaltinimus dėl galbūt suklastotų teismo posėdžio protokolų bei teismo posėdžių garso įrašų ir panašiai, akcentuoja teisėjo M. K. amžių ir turtinę padėtį, reiškia manymą, kad teisėjas M. K. galimai už tam tikrą atlygį, o ne pagal įstatymus, priiminėja sprendimus. Tokie apelianto teiginiai yra grįsti tik jo paties išmąstymais, todėl negali būti pagrindu abejoti pirmosios instancijos teismo teisėjo nešališkumu. Tai, kad nukentėjusysis A. J. sudarė atstovavimo sutartį su advokatu R. Lupeika, kad Teisėjų garbės teismas (skunde minima – TGT) galbūt kažkada (skunde minima data – 2012-01-12) svarstė teisėjo M. K. atsakomybės klausimą, nei teisėjo M. K. amžius ir apeliaciniame skunde akcentuojama jo turtinė padėtis savaime nereiškia, kad V. B. baudžiamoji byla buvo išnagrinėta neobjektyviai ar kad skundžiamas nuosprendis neteisingas.

Tai, kad nukentėjusysis A. J. ir jo atstovas yra suinteresuoti atitinkama bylos baigtimi yra logiška, nes privataus kaltinimo byla buvo pradėta būtent pagal A. J. skundą, kaltinant V. B. konkretaus nusikaltimo, numatyto BK 187 str. 1 d., padarymu, prašant nuteisti apeliantą, priteisti iš jo civilinį ieškinį bei bylinėjimosi išlaidas. Lygiai taip pat bylos baigtimi yra suinteresuota ir nusikaltimo padarymu kaltinama šalis – V. B., kuris aiškiai siekia išvengti atsakomybės už nusikalstamą veiką. Toks priešingas pozicijas atstovaujančių šalių santykis atitinka baudžiamojo proceso esmę. Bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant rodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir kt. (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 7 str.).

Atsakant į apelianto teiginius dėl teisėjo M. K. negalėjimo nagrinėti V. B. privataus kaltinimo bylą (BPK 58 str. 2 d.) pažymėtina, kad teisėjas M. K. dėl jam šioje byloje proceso metu kaltinamojo pareikšto nušalinimo priėmė 2014 m. sausio 2 d. nutartį, kuria argumentuotai atsisakė nusišalinti nuo privataus kaltinimo bylos nagrinėjimo (1 t., 76–77 b. l.). Teisėjas dėl jam pareikšto nušalinimo sprendžia pats ir nusišalina nuo bylos nagrinėjimo tik esant BPK 58 str. numatytiems pagrindams (BPK 59 str.). Teisėjo nenusišalinimas nuo bylos nagrinėjimo neužkerta kelio jam toliau nagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Skunde apeliantas kritikuoja pirmosios instancijos teismo procesą, nes, pasak V. B., teismas atsisakė jam leisti pasidaryti byloje esančių dokumentų kopijas, laiku ir tinkamai neinformavo jo, kad advokatas R. Lupeika į bylą pateikė 32 naujus dokumentus ir neleido su jais susipažinti nei jam, nei jo gynėjai. V. B. atkreipia dėmesį, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme dalyvavo viena posėdžių sekretorė, o skundžiamame nuosprendyje nurodytos dvi. Vien tai, kas paminėta, patvirtina, kad V. B. yra susipažinęs su bylos medžiaga ir kaltintojo šalies į bylą teiktais dokumentais. Taigi nepagrįsti apelianto argumentai, kad proceso metu buvo varžomos jo teisės. Bylos medžiaga rodo, kad nagrinėjamos bylos procese dalyvavo dvi posėdžių sekretorės – iš pradžių V. Š. (37; 47–48; 55–57 b. l.), vėliau – L. D., todėl neaišku, kodėl apeliantas skunde teigia kitaip, jei pats tuose posėdžiuose dalyvavo. Iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos matyti, kad nuteistasis teikė pirmosios instancijos teismui skundus, pareiškimus, dokumentus ir prašymus, tarp jų ir prašymus pasidaryti dokumentų kopijas (1 t., 61; 62 b. l.), kuriuos teismas tenkino, o apeliantas skunde nurodo priešingai. Dėl dokumentų, kuriuos 2014 m. sausio 2 d. teisiamojo posėdžio metu pateikė nukentėjusiojo atstovas, pažymėtina, kad apylinkės teismas tuos dokumentus prijungė prie bylos, apie tai pranešė proceso dalyviams, tačiau nei kaltinamasis V. B., nei jo gynėja neprašė teismo skirti laiką susipažinti su naujai pateiktais dokumentais, nors kaltinamasis su savo teisėmis (BPK 22 str.) buvo supažindintas ir deklaravo jas supratęs (1 t., 115–116 b. l.). Kolegija pažymi, kad viso baudžiamojo proceso metu apeliantas aktyviai naudojosi įstatymais jam garantuotomis teisėmis – teikė įrodymus, prašymus, reiškė savo nuomonę ir t. t., todėl skunde visiškai nepagrįstai teigiama, kad jo teisės buvo suvaržytos, trukdoma pasiruošti gynybai ir pan.

BPK 301 str. 1 d. norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normos esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas V. B. bylą, nuosekliai aiškinosi įvykio aplinkybes, teisiamajame posėdyje apklausė nukentėjusįjį, liudytojus, apeliantą, ištyrė kitus rašytinius įrodymus, tarp jų Telšių apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 24 d. sprendimą, 1999 m. (duomenys neskelbtini) įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą (1 t., 103; 128-129; 130 b. l.; 2 t., 5 b. l.), kuriuos vertino visete ir padarė teisingas išvadas tiek dėl V. B. keliamų versijų, tiek dėl jo kaltės nusikaltimo padaryme. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, kuriais grindė savo sprendimą, todėl apelianto teiginiai, kad nuosprendis grįstas neištirtais įrodymais, yra deklaratyvūs ir neatitinkantys realios tikrovės. Apelianto reikalavimas ištirti kažką (pvz., nuotraukas, kurios pavirtintų, kad jis sodą iškirto ne rudenį, o žiemą), kas nepateikta, ko nepateikia nei jis pats – prasilenkia su elementaria logika.

Tai, kad pirmosios instancijos teismas pats nevyko į vietą (reikia suprasti – į Mažeikių r. sav., Mažeikių apylinkės sen., (duomenys neskelbtini) k.) ir neapžiūrėjo nuteistajam priklausančio žemės sklypo, kuriuo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nepatikrino to sklypo ribų pagal kadastrinius duomenis ir kaip V. B. sklypas ribojasi su nukentėjusiojo žemės sklypu, kurio kadastrinis Nr. Nr. (duomenys neskelbtini), neapžiūrėjo vaismedžių kelmų, likusių po kirtimo, nereiškia, kad teismas įrodymų netyrė ir kad apelianto skunde minimos aplinkybės buvo nežinomos apylinkės teismui. Byloje yra pakankamai duomenų, pagrįstų abejonių nekeliančiais dokumentais, tiek apie V. B., tiek apie A. J. žemės sklypus, tų sklypų išsidėstymą teritorijoje ir jų ribas, nupjautų medžių kelmus, todėl teismui nebuvo jokios būtinybės rengti išvažiuojamąjį teismo posėdį ir vykti į vietą tirti įrodymus.

Apibendrinant tai, kas paminėta, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, kurio nešališkumas abejonių nekelia, V. B. bylą išnagrinėjo laikydamasis Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų ir esminių proceso nuostatų nepažeidė.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 187 str. 1 d.

Nuteistasis A. B. viso baudžiamojo proceso metu neigė savo kaltę, nusikaltimo, numatyto BK 187 str. 1 d., padaryme. Kita vertus, apeliantas neneigė 2011 metais iškirtęs sodo medžius, inkriminuotus skundžiamu nuosprendžiu, tačiau pateikdamas savitą susiklosčiusios situacijos interpretaciją, kuri, vėlgi, viso baudžiamojo proceso metu nebuvo nuosekli. Antai, teisiamajame posėdyje apeliantas tvirtino (1 t., 117–118 b. l.), kad 2011 metų žiemą jis iškirto jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kuriuo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Nr. 86), esantį sodą, kurio plotas 0,22 ha (1 t., 45–46 b. l.), o bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu deklaravo jau kitokią poziciją – kad jam priklausantis 0,22 ha ploto sodas buvo neteisėtai ,,primatuotas“ prie nukentėjusiojo A. J. žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Nr. 88), ir jis iškirto sodo medžius, kurie realiai buvo jo. Taigi, vienu atveju nuteistasis tvirtina, kad iškirsti sodo medžiai buvo jo žemės sklypo teritorijoje, kitu atveju, jis lyg ir pripažįsta, kad iškirstas sodas buvo nukentėjusiojo A. J. sklype, tačiau vis tiek laikė jį savo, todėl iškirto. Nepaisant to, byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad V. B. sunaikino svetimą turtą.

BK 187 str. 1 d. turto sunaikinimo ar sužalojimo objektas yra nuosavybė. Šio nusikaltimo dalykas yra bet koks svetimas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas. Taigi pagal konkretų straipsnį atsako asmuo tik už svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą. Svetimas turtas – tai daiktas, kuris nusikalstamos veikos darymo metu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Iš tikrųjų, baudžiamoji atsakomybė nekyla, kai asmuo sunaikina turtą, kuris jam nėra svetimas, būtent tai nagrinėjamoje byloje mėgina įrodyti apeliantas, tačiau byloje surinkti įrodymai rodo priešingai ir aiškiai patvirtina V. B. veikoje tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius nusikaltimo, numatyto BK 187 str. 1 d., sudėties požymius.

Skunde apeliantas teigia, kad A. J. sklype Nr. 88 sodo niekada nebuvo, kad 2011 metais A. J. žemės sklypo Nr. 88 kadastriniai matavimai nebuvo atlikti, kad žemės sklypo planas suklastotas, kad nebuvo paženklintos A. J. žemės sklypo ribos, kad išvis nesuformuotas A. J. žemės sklypas ir kad A. J. nežinojo savo sklypo ribų, todėl neteisėtai savinasi jo žemės sklype Nr. 86 esantį sodą, kurio plotas 0,22 ha. Iš tokių nuteistojo pareiškimų susidaro įspūdis, kad jis mėgina įtikinti teismą, jog nukentėjusiojo A. J. žemės sklypas Nr. 88 išvis 2011 metais realiai neegzistavo ir atitinkamai nukentėjusysis neturėjo nuosavybės teisių nei į sklypą, nei į sodą. Tokius V. B. su objektyvia realybe prasilenkiančius tikinimus kolegija laiko mėginimu suklaidinti teismą tikslu išvengti atsakomybės už nusikalstamą veikimą.

Byloje apklausti liudytojai A. J., Z, J., J. P., kaip ir nukentėjusysis A. J., aiškiai nurodė, kad A. J. sodą turėjo, jį prižiūrėjo ir eksploatavo, naudojosi to sodo vaisiais, obuoliais pavaišindavo kitus ir pan. (1 t., 118–120 b. l.). Nėra pagrindo netikėti tokiais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, nes jie neprieštarauja byloje objektyviai nustatytoms aplinkybėms ir sutampa su liudytoju apklausto geodezininko R. K., kuris atliko A. J. žemės sklypo Nr. 88 geodezinius matavimus, nustatė ir patikslino A. J. sklypo Nr. 88 ir šalia esančio sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Nr. 87), kurį A. J. 2010 m. liepos 30 d. pardavė (1 t., 43–44 b. l.), ribas. Tai, kad R. K. gamybinė komercinė įmonė A. J. žemės sklypo Nr. 88 ribas nustatinėjo 2012 m. gegužės 4 d. ir paženklinimo-parodymo aktą surašė 2012 m. gegužės 9 d. (1 t., 17 b. l.), kad žemės sklypo planą sudarė 2012 m. birželio 20 d. (1 t., 18 b. l.), kad 2012 m. spalio 29 d. nustatė, jog sklypų Nr. 87 ir Nr. 88 riba tikslintina ir suderino žemės sklypų Nr. 87 ir Nr. 88 kadastrinių matavimų bylas (1 t., 87–95; 96–110 b. l.), ką iš esmės patvirtino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrius (1 t., 85 b. l.), – nereiškia, kad žemės sklypas Nr. 88 2011 metų rudenį niekam nepriklausė ir kad tame žemės sklype nebuvo sodo, ar kad tas sodas, už kurio sunaikinimą nuteistas V. B., buvo apeliantui priklausančiame žemės sklype.

Liudytojas R. K., kuris 2012 metais nustatinėjo nukentėjusiojo A. J. žemės sklypo Nr. 88 ribas, apklausiamas teisiamajame posėdyje (2 t., 2–4 b. l.) ir apeliacinės instancijos teisme, nuosekliai ir aiškiai atpasakojo visas su nukentėjusiajam priklausančio žemės sklypo ribų nustatymu, apmatavimu ir išsidėstymu teritorijoje susijusias aplinkybes. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2012 metais nustatinėjant A. J. sklypo Nr. 88 ribas (1 t., 87–95; 96–110 b. l.), prieš tai R. K. įvertino Mažeikių žemėtvarkos skyriaus archyvinius dokumentus – visų sklypų abrisus ir preliminarius matavimo planus, žemėtvarkos projektus, VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapį, 2012 metų sklypo Nr. 88 kadastro pažymėjimą, kur nurodyta informacija apie sklypo charakteristiką (1 t., 103 b. l.). Pasak liudytojo R. K., dar iki 2012 m. gegužės 4 d. matavimų vietovėje pagal pirminius dokumentus buvo nustatytas sklypo Nr. 88 ribų vienareikšmiškumas. Įvertinus visumą reikšmingų dokumentų, vadovaujantis lauko matavimais, atliktais 2012 m. gegužės 4 d., Žemės sklypo Nr. 88 ribų paženklinimo-parodymo aktu (1 t., 17; 97 b. l.), buvo konstatuota, kas yra žemės sklype Nr. 88, priklausančiame A. J., o būtent, kad sklype yra ariama žemė, sodas ir užstatyta teritorija. Liudytojas R. K. kategoriškai nurodė, kad A. J. sklype šalia V. B. sklypo ribos tikrai buvo sodas, kuris buvo iškirstas, matėsi sodo likučiai. Taip pat R. K. nurodė, kad ženklinant A. J. sklypo ribas aiškiai matėsi, kur ribojasi keli sklypai, tarp jų V. B. ir A. J. žemės sklypai, matėsi skirtingų savininkų žemės naudojimo ribos pagal pasėtas, pasodintas kultūras, kurios visiškai atitiko 2011 metais iš lėktuvo darytoje nuotraukoje užfiksuotiems duomenims (1 t., 93 b. l.), viskas atitiko riboženklius, žemės sklypų persidengimų nebuvo. Jau minėta, kad 1996 m. (duomenys neskelbtini) Telšių apskrities valdytojo administracijos sprendimu (1 t., 128–129 b. l.), Telšių apskrities viršininko administracijos 1999 m. (duomenys neskelbtini) sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 130 b. l.) nukentėjusiojo A. J. nuosavybėn neatlygintinai buvo perduotas 2,92 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kaime. Jau pirminiuose dokumentuose, brėžinyje, kurį 1996 metais sudarė V. J. (1 t., 89 b. l.) A. J. sklype buvo pažymėtas sodas, sklypo konfigūracija teritorijoje kitų žemės sklypų atžvilgiu, tarp jų ir su nuteistojo žemės sklypu Nr. 86, sklypo perimetro kraštinių ilgiai beveik identiški tiems, kuriuos vėliau – 2012 metais, nustatė R. K. (1 t., 110 b. l.). Tai reiškia, kad nuo 1996 metų A. J. sklypo Nr. 88 ir sklypo Nr. 86, kurį 2001 metais įsigijo A. B. (1 t., 45-46 b. l.) konfigūracija nekito. VĮ Registrų centras Telšių filialo 2013 m. balandžio 3 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 81–82 b. l.), kurį savo skunde mini apeliantas, nekeičia situacijos esmės. Minėto sprendimo pagrindu buvo suderintos nukentėjusiojo A. J. žemės sklypo Nr. 88 ir kito sklypo Nr. 87 kadastrinių matavimų bylos – patikslinta sklypo Nr. 87 riba, nukentėjusiajam A. J. kompensuota už nustatytą žemės sklypo ploto skirtumą (1 t., 85 b. l.), ir dėl to V. B. žemės sklypo Nr. 86 ribos, gretimybė su nukentėjusiojo žemės sklypu Nr. 88 – nesikeitė.

Nuteistasis itin apeliuoja į tai, kad informacijoje apie jo sklypo Nr. 86 charakteristiką yra pažymėtas sodas, kurio plotas 0,22 ha, o nukentėjusiojo A. J. sklypo Nr. 88 charakteristikoje informacijos apie sodą ir jo plotą nėra (1 t., 78–79 b. l.). Atsakant į tokius argumentus pažymėtina, kad informacija apie sodą A. J. sklype ir negalėjo būti pateikta, nes sklypo Nr. 88 charakteristika pateikta pagal 2012 m. birželio 20 d. nustatytus kadastro duomenis, kai sodas jau buvo iškirstas – kaip nustatyta šioje byloje, 2011 metų rudenį. Atkreiptinas dėmesys, kad sklypo Nr. 88 charakteristikoje pagal 1999 m. spalio 22 d. nustatytus kadastro duomenis (103 b. l.), informacija apie sodą A. J. žemės sklype buvo nurodyta. Savo skunde apeliantas pripažįsta, kad jam iš O. A. D. 2001 metais įsigyjant žemės sklypą buvo aiškios to sklypo ribos, nes žemės sklypo Nr. 86 plane nurodyti numeruoti riboženkliai ir ribų ilgiai tarp riboženklių bei gretimybės (1 t., 147 b. l.). Tai, kad žemės sklype Nr. 86, kurį 2001 metais įsigijo apeliantas, buvo ir 0,22 ha ploto sodas, nepaneigia to, kad sodas 2011 metais buvo ir A. J. sklype Nr. 88. Iškirstų medžių kelmai yra užfiksuoti ir apmatuoti ne apelianto, o nukentėjusiojo A. J. žemės sklype Nr. 88 (1 t., 19 b. l.), ir daryti kitokią išvadą nėra jokio pagrindo.

Kaip minėta, A. B. neneigia iškirtęs vaismedžius, tačiau tvirtina kirtęs ne rudenį, o žiemą. Šioje byloje nustatytas nusikaltimo padarymo laikotarpis kolegijai nekelia abejonių, nes, kad vaismedžiai buvo kertami 2011 metų rudenį, tvirtino ir nukentėjusysis, ir liudytojai A. J., Z. J., J. P., tiesiogiai matę kirtimo procesą.

Taigi, jei nuo 1996 metų konfigūracija, kraštinių ilgiai tarp A. J. ir A. B. žemės sklypų atitinkamai Nr. 88 ir Nr. 86 nekito, jei 1996 metais sodas buvo A. J. žemės sklype, vadinasi, sodas A. J. žemės sklype buvo ir iki 2011 metų rudens, kol A. B. iškirto vaismedžius. Nuteistajam A. B. nuo 2001 metų buvo žinoma jo įsigyto žemės sklypo Nr. 86 konfigūracija, ribos ir gretimybės, o tai reiškia, kad apeliantas suvokė, jog pjauna svetimus vaismedžius, esančius jam nepriklausančiame žemės sklype. Kitaip tariant, A. B. suvokė savo neteisėto elgesio esmę, tikslingai rinkosi veikimo variantą, numatė kilsiančius padarinius ir jų norėjo, vadinasi, veikė tiesiogine tyčia. Aptarti nustatyti objektyvieji požymiai patvirtina ir nusikaltimo, numatyto BK 187 str. 1 d., subjektyviąją pusę apelianto veikoje.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas, nustatydamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 str. 1 d., sudėties elementus, spręsdamas klausimą apie subjektyvių požymių visumą A. B. veikoje, įvertino visas reikšmingas sprendimo priėmimui aplinkybes. Preliminarus matavimo planas, kadastro žemėlapio ištrauka, laisvos valstybinės žemės planas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje (2 t. 28; 29; 45; 46 b. l.), į kuriuos apeliacinio proceso metu itin apeliavo nuteistasis, neturi įtakos nustatytoms aplinkybėms ir nepaneigia to, kad A. B. sunaikino svetimą turtą. Apylinkės teismas pagrįstai A. B. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 187 str. 1 d., nes dėl tyčinių apelianto veiksmų buvo sunaikintas svetimas turtas ir nukentėjusiajam padaryta žala. Todėl naikinti nuosprendį, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.

Dėl bausmės

BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam BK 187 str. 1 d. sankcijose numatytą bausmę – baudą, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistąjį apibūdinančius duomenis, kitus bausmės skyrimui reikšmingus duomenis ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Apeliantas savo skunde nenurodė jokių naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę. Kolegija iš esmės pritaria apylinkės teismo sprendimui dėl taikytos baudžiamosios atsakomybės A. B., todėl keisti nuosprendį ir šioje dalyje nėra pagrindo.

Dėl civilinio ieškinio

Skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas konstatavo, kad A. B. yra kaltas dėl svetimo turto sunaikinimo ir kad yra atsakingas dėl nukentėjusiajam A. J. padarytos turtinės ir neturtinės žalos. Visiškai nepagrįsti apelianto argumentai, kad nukentėjusysis civilinio ieškinio nepateikė ar kad jo atsisakė. Dėl prašomos priteisti iš kaltininko padarytos žalos A. J. detaliai pasisakė savo 2013 m. rugsėjo 30 d. skunde, kurio turinys apeliantui žinomas. Pareikštą civilinį ieškinį nuteistajam A. J. palaikė ir teisiamajame posėdyje (1 t., 118 b. l.), reikalaudamas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš kaltininko, todėl aptarti apelianto pareiškimai apie civilinį ieškinį visiškai nepagrįsti. Apeliaciniame skunde nurodytais argumentais keisti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl priteisto iš nuteistojo turtinės ir neturtinės žalos A. J. atlyginimo taip pat nėra jokio pagrindo. Apylinkės teismas, spręsdamas nukentėjusiojo civilinio ieškinio klausimą, nenukrypo nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose ir tinkamai taikė BPK 113 str., 115 str., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. nuostatas.

Dėl atstovavimo išlaidų

Šia nutartimi pritarus apylinkės teismo išvadai, kad A. B. yra kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta nukentėjusiojo A. J. išlaidas, turėtas dėl jo atstovo advokato teiktos teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme (2 t., 40; 48; 54 b. l.), proceso išlaidomis (1200 Lt) ir priteisia jas iš nuteistojo A. B. (BPK 106 str.).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo V. B. priteisti nukentėjusiajam A. J. 1200 Lt išlaidų, turėtų atstovo teisinei pagalbai apmokėti.