Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

posėdyje dalyvaujant pareiškėjui S. Z. , nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui ir trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Byla dalyje nutrauktina, likusioje dalyje skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (redakcija, galiojusi iki 2016-06-30) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.).

Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007-03-26 nutartį byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį byloje Nr. A662-3116/2011).

LVAT 2011-03-24 nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovas šį terminą prašo taikyti. Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2011-04-11 iki 2012-02-07 bei nuo 2015-02-24 iki 2016-03-23, o skundą teismui pateikė 2016-05-21 (b. l. 26). Svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, nenurodė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vadovaujantis CK 1.127 str. 1 d., 1.131 str. 2 d., senaties terminas taikytinas ir ginčas nagrinėtinas už laikotarpį nuo 2015-02-24 iki 2016-03-23. Tokia teismo išvada atitinka LVAT formuojamą praktiką (2015-01-07 nutartis byloje Nr. A-46-442/2015).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Alytaus PN neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam asmeniui, sanitarinių ir buities sąlygų atitikimo teisės aktuose numatytiems reikalavimams.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau– ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, o 11¹.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. vienam žmogui.

Bylos duomenimis (b. l. 36-40) nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2015-02-24 2015-03-31, nuo 2015-06-26 iki 2015-07-23, nuo 2015-07-24 iki 2015-10-23, nuo 2015-10-26 iki 2015-11-23 buvo kalinamas kamerų tipo patalpoje Nr. 29, kurios plotas yra 15,10 kv. m. ir joje įrengtos 4 miegamosios vietos. Pareiškėjo pateiktame kameros Nr. 29 plane (b. l. 16) taip pat matyti, kad joje įrengtos dvi dviaukštės lovos, t.y. 4 miegamosios vietos ir šios aplinkybės pareiškėjas neginčija bei nenurodo, kad kameroje buvo kalinama daugiau asmenų, nei įrengta miegamųjų vietų. Taigi, konstatuotina, kad laikotarpiais nuo 2015-02-24 2015-03-31, nuo 2015-06-26 iki 2015-07-23, nuo 2015-07-24 iki 2015-10-23, nuo 2015-10-26 iki 2015-11-23 pareiškėjui teko 3,7 kv. m. gyvenamojo ploto, kas atitiko Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių reikalavimus. Laikotarpiais nuo 2015-05-14 iki 2015-05-21 ir nuo 2015-02-09 iki 2015-02-15 (b. l. 36) pareiškėjas buvo kalinamas baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 5. Atsakovas nurodo, kad šios kameros plotas yra 28,66 kv. m., joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,6 kv. m. ploto. Nors pareiškėjas teigia, kad baudos izoliatoriaus kameros būdavo perpildytos, prie skundo nepateikia šias aplinkybes pagrindžiančių duomenų, be to, dėstydamas argumentus dėl ploto trūkumo baudos izoliatoriuje, pareiškėjas nurodo 2011-2012 metų laikotarpius, o ne minėtus 2015 metų laikotarpius, kuriais, kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas kalėjo baudos izoliatoriuje. Atsižvelgiant į tai, teismas netikėti Alytaus PN paaiškinimais ir oficialiai pateikta informacija neturi pagrindo ir minimalaus ploto normos pažeidimas šiuo atžvilgiu nekonstatuotinas.

Laikotarpiais nuo 2015-03-31 iki 2015-05-14, nuo 2015-05-21 iki 2015-06-23 pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 19 būrio 5 gyvenamąją patalpą (b.l. 30, 36), kurios plotas – 44,72 kv. m. ir joje įrengta 14 miegamųjų vietų (b.l.39), todėl pareiškėjui teko 3,2 kv. m. ploto. Nors pareiškėjas skunde bei atsikirtime į atsiliepimą nurodo, kad šioje patalpoje buvo įrengta 16 miegamųjų vietų ir jų skaičius buvo sumažintas tik po lokaliniame sektoriuje atlikto remonto, byloje nėra šią aplinkybę pagrindžiančių objektyvių ir neginčijamų įrodymų. Pareiškėjas pateikia savo braižytą gyvenamosios patalpose planą bei nurodo datą „nuo 2012 m. 12 mėn.“, tuo tarpu skundas nagrinėtinas už laikotarpį 2015-02-24 iki 2016-03-23. Atsakovas į bylą pateikia duomenis apie ginčo patalpų plotą ir miegamųjų vietų skaičių iš kompiuterinės programos „Įskaita“. Teismo vertinimu, šie oficialiai pateikti įrodymai (kompiuterinės programos išrašai) paneigia pareiškėjo argumentus bei pateiktus duomenis (ranka braižytą patalpų planą). Taip pat pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, apie atliktą patalpų remontą, kurio metu būtų sumažintas miegamųjų vietų skaičius 19 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje. Pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą tik abstrakčiai nurodo, kad toks remontas buvo atliktas 2016 metais ir mini patikrinimo aktą, kuriame buvo pasisakyta apie tokį remontą, tačiau šio akto į bylą nepateikia, taip pat nenurodo minėto akto datos, numerio ar kitų tikslių duomenų. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo veiksmų neteisėtumas dėl minimalaus ploto normos užtikrinimo pareiškėjui 19 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje, nekonstatuotinas.

Laikotarpiais nuo 2015-06-23 iki 2015-06-26, nuo 2015-07-23 iki 2015-07-24, nuo 2015-10-23 iki 2015-10-26, nuo 2015-11-23 iki 2015-11-24 pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 9 būrio gyvenamąsias patalpas (b.l. 36). Byloje nėra duomenų, kurioje šio būrio gyvenamojoje patalpoje pareiškėjas gyveno, koks buvo šios patalpose plotas ir kiek asmenų gyveno kartu su pareiškėju, tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde neginčija kalinimo sąlygų 9 būryje ir nepateikia aplinkybių, susijusių su kalinimu šiame būryje. Teismas neturi teisės keisti reikalavimo pagrindą arba dalyką savo iniciatyva ir, nagrinėjant bylą, paprastai negali išeiti iš reikalavimo ribų, todėl, sprendžiant dėl pareiškėjui galimai nesudarytų tinkamų kalinimo sąlygų, vertintinos kalinimo sąlygos tik tuose būriuose, kuriuos skunde nurodo pareiškėjas.

Laikotarpiais nuo 2015-12-23 iki 2016-01-27, nuo 2016-02-03 iki 2016-02-09, nuo 2016-02-15 iki 2016-03-22 pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 18 būrio 4 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 34,13 kv. m. ir joje įrengtos 8 miegamosios vietos (b.l. 40, 30, 36), todėl pareiškėjui teko 4,2 kv. m. ploto. Pareiškėjas prie skundo pateikia 18 būrio 4 miegamojo planą (b. l. 15), iš kurio taip pat matyti, kad šioje patalpoje buvo įrengtos 4 dviaukštės lovos, t.y. 8 miegamosios vietos. Kitų įrodymų, paneigiančių atsakovo pateiktus duomenis, byloje nėra, todėl konstatuotina, kad minimalaus ploto norma 18 būrio 4 miegamajame pareiškėjui buvo užtikrinta.

Laikotarpiu nuo 2016-03-22 iki 2016-03-23 pareiškėjas kalėjo kamerų tipo patalpoje Nr. 30, kurios plotas, remiantis bylos duomenimis, buvo 11,07 kv. m., joje įrengta 3 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,6 kv. m. ploto.

Pareiškėjas teigia, kad iš patalpų ploto turi būti išskaitomas baldų bei kitų daiktų užimamas plotas. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2. punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014-09-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl gyvenamojo ploto trūkumo tiek kamerų tipo patalpose, tiek baudos izoliatoriuje ir bendrabučio tipo patalpose, atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad gyvenamosiose patalpose buvo drėgna, trūko oro, sienos ir lubos buvo pažeistos grybelio, aptrupėję ir avarinės būklės, trūko spintelių daiktams susidėti.

Ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2015-11-01 laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios higienos normos 24 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Santykinės oro drėgmės koeficientas šaltuoju metų laiku turi būti 35-60 %, šiltuoju – 35-65 % (26 p.). Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 p.). Nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje Higienos normoje HN 134: 2015 įtvirtintos iš esmės analogiškos nuostatos dėl pelėsių, drėgmės ir vėdinimo.

Atsakovas į bylą pateikė Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014-12-12 patikrinimo aktą Nr. PA-369 ir 2015-12-14 patikrinimo aktą Nr. PA436 (b. l. 45-50). Šių pareiškėjo kalinimo laiku arba jam artimu laikotarpiu atliktų patikrinimų metu buvo kompleksiškai tikrinama, kaip Alytaus pataisos namuose laikomasi higienos normos reikalavimų. Minėtuose aktuose nurodyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, tai atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Taip pat nurodyta, kad visose kamerų tipo patalpose ir lokaliniuose sektoriuose Nr. 4, Nr. 5 ir Nr. 6 atliktas kapitalinis remontas (b. l. 46), pataisos namų patalpos bei jose esantys įrenginiai tvarkingi ir prižiūrimi, ant sienų bei lubų pelėsių nėra (b. l. 49). Abiejų patikrinimų metu higienos normos pažeidimų nenustatyta. Be to, iš šių atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad Alytaus PN pagal turimas finansines galimybes atlieka remonto darbus ir stengiasi atitinkamai užtikrinti laikomų asmenų teises į saugią iš švarią aplinką. Nors ir galimai nevisos patalpos buvo tinkamai suremontuotos, tačiau negali būti reikalaujama iš Alytaus PN, kad jis atliktų kapitalinį patalpų remontą.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas savo pateiktų argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Nors pareiškėjas yra pateikęs į bylą fotonuotraukas, jo teigimu, įrodančias netinkamas kalinimo sąlygas Alytaus PN, teismas negali jomis vadovautis, nes neaišku, ar jos iš tiesų padarytos patalpose, kur laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, taip pat negalima nustatyti nuotraukų autentiškumo. Be to, tokių įrodymų pateikimas negali prieštarauti teisės aktų nustatytai tvarkai. Kadangi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) 1 priede pateikiamas sąrašas daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, tarp jų 14 punkte nurodyti fotoaparatai, pareiškėjo pateiktos nuotraukos, padarytos pažeidžiant įstatymo nustatytą tvarką, negali būti pripažintos įrodymais šioje byloje (ABTĮ 57 str. 5 d.). pareiškėjas taip pat pateikia 2008-02-27 Alytaus PN bendrabučio Nr. 2 pripažinimo avariniu aktą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ginčo laikotarpis šioje byloje yra nuo 2015-02-24 iki 2016-03-23, o minėtas aktas priimtas 2008-02-27, t.y. ne ginčo laikotarpiu ar jam artimu metu, teismo vertinimu, šis įrodymas nėra reikšmingas nagrinėjamoje byloje ir yra nesusijęs su ginčo dalyku, todėl atmestinas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas netikėti Alytaus PN paaiškinimais ir oficialiai pateikta informacija neturi pagrindo. Pareiškėjo argumentai dėl netinkamų sanitarinių sąlygų atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat nepateikia jokių savo nurodomą aplinkybę dėl spintelių trūkumo pagrindžiančių duomenų. Tuo tarpu atsakovas nurodo, kad pareiškėjo gyvenamosiose patalpose buvo reikiamas skaičius baldų (b. l. 31). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl spintelių trūkumo, netinkamumo naudoti, pakeitimo kita ar su panašaus pobūdžio prašymu, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas nurodo, kad atidavęs savo patalynę skalbti, savaitę turėdavo miegoti be patalynės, nes pataisos namų administracija neišduodavo jam papildomo komplekto. Pareiškėjas taip pat teigia, kad turėjo du asmeninės patalynės komplektus, tačiau vienas iš jų suplyšo ir teko naudotis tik vienu komplektu. Atsakovas atsiliepime pažymi, kad pareiškėjas naudojosi savo asmenine patalyne, todėl pataisos namuose papildomas komplektas jam nebuvo išduodamas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio aprūpinimo normomis (toliau – Materialinio aprūpinimo normos), vienam nuteistajam skiriamas 1 čiužinys, 1 antklodė, 1 pagalvė, 4 paklodės (arba 2 antklodės užvalkalai) ir 2 pagalvių užvalkalai. Iš byloje esančios pareiškėjo Aprūpinimo patalyne bei inventoriumi apskaitos kortelės išrašo (b. l. 41) matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas turėjo 2 asmeninius patalynės komplektus (2 užvalkalus antklodei, 2 pagalvės užvalkalus, 2 paklodes), o pataisos namai iš valstybės biudžeto jam buvo išdavę čiužinį, antklodę ir pagalvę, kas atitiko materialinio aprūpinimo normų reikalavimus. Kiekvienoje turimos patalynės grafoje pareiškėjas asmeniniu parašu patvirtino išduotos ir turimos patalynės kiekio pakankamumą. Teismo vertinimu, šie duomenys paneigia pareiškėjo argumentus, kad jis turėjo vieną patalynės komplektą ir pataisos namai privalėjo išduoti jam papildomą patalynę.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl blogų buities ir sanitarinių kalinimo sąlygų bei dėl to kilusios žalos yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Įvertinęs, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog Alytaus PN, nagrinėjamu atveju, neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjo teisių pažeidimų, byloje nenustatyta kankinamo, nežmoniško ar žeminančio pareiškėjo orumą elgesio. Nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteistų veiksmų (neveikimo), žalos atlyginimas negalimas, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl pareiškėjo reikalavimo pripažinti Alytaus pataisos namų veiksmus neteisėtais, pasisakytina, kad ABTĮ (redakcija, galiojusi iki 2016-06-30) 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tos pačios redakcijos ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, o 23 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodoma, kas gali būti skundo dalyku - konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas, jo įvykdymo (priėmimo) data. Atsižvelgiant į minėtuose straipsniuose įtvirtintas nuostatas, skundo reikalavimu turi būti formuluojamas asmens prašymas teismui priimti tokį patvarkymą, kuris tiesiogiai pakeistų tarp ginčo šalių esantį materialinį teisinį santykį. Taigi, skundo reikalavimu gali būti tik toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai, o tuo pačiu nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y., pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus.

Remdamasis aptartu teisiniu reglamentavimu, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundo reikalavimas pripažinti atsakovo veiksmus neteisėtais ir suteikti aukos statusą, negali būti skundo dalyku ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme, todėl byla dalyje dėl šio skundo reikalavimo nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio l punkto pagrindu.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str.1d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016-06-30) 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 101 straipsnio 1 punktu, teisėja

nusprendė:

Bylą dalyje dėl reikalavimo pripažinti atsakovo veiksmus neteisėtais nutraukti.

Likusioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.