Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-05-28 · Administracinė byla Nr. A-146-381-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2011-06-16Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-05-28Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-05-28
Bylos Nr.
A-146-381-12
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00170-2011-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Anatolijus Baranovas
Pareiškėjas
B. S.
Atsakovas
Palangos miesto savivaldybės administracijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A146-381/2012Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00170-2011-7Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 16.8 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gegužės 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo, sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. S. prašymą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjas B. S. (toliau – ir pareiškėjas) patikslintu prašymu (b. l. 17) prašė Klaipėdos apygardos administracinį teismą įpareigoti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorių (toliau – ir Administracijos direktorius, atsakovas) panaikinti darbo laiko apskaitos žiniaraščio 2011 m. kovo 30 d. neteisingą žymėjimą ir sumokėti darbo užmokestį už šią darbo dieną.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2011 m. balandžio 1 d. sužinojo apie tai, jog atsakovas nemokės jam darbo užmokesčio už 2011 m. kovo 30 d., kurią jis lankėsi pas gydytoją. Pasak pareiškėjo, 2011 m. kovo 14 d. būdamas nedarbingas jis gavo gydytojo siuntimą atvykti 2011 m. kovo 30 d. Apie tai 2011 m. kovo 15 d. informavo savo tiesioginį vadovą Komunalinio ūkio skyriaus vedėją V. G., neigiamo atsakymo negavo. 2011 m. kovo 29 d. raštu Nr. P4-152 apie išvykimą pas gydytoją papildomai informavo tiesioginį vadovą ir Administracijos direktorių. 2011 m. kovo 30 d. buvo nuvykęs pas gydytoją į VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninę. Gydytojas priėmė po 3 val. laukimo. Po to nuvyko pas šeimos gydytoją pasitarti dėl tolimesnio gydymo, tačiau 16.00 val. šeimos gydytojas nebedirbo. Iki 17.00 val. nespėjo grįžti į darbą. 2011 m. balandžio 6 d. prašymu kreipėsi į atsakovą dėl apmokėjimo už 2011 m. kovo 30 d., tačiau atsakovas prašymo netenkino. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 43 straipsnio 5 dalies 8 punktu ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 265 straipsniu, darbo užmokestis, išvykus į sveikatos priežiūros įstaigą, turi būti garantuojamas.

Atsiliepimas

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorius prašė atmesti pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į prašymą (b. l. 24-26) paaiškino, kad Komunalinio ūkio skyriaus vedėjas V. G. 2011 m. kovo 31 d. tarnybiniu pranešimu Nr. (15.9)-KŪ1-123 informavo Administracijos direktorių apie tai, jog 2011 m. kovo 17 d. pokalbio metu ir 2011 m. kovo 25 d. pakartotinio pokalbio metu, dalyvaujant Juridinio ir personalo skyriaus vyriausiajam specialistui R. A., neleido pareiškėjui 2011 m. kovo 30 d. vykti į sveikatos priežiūros įstaigą, motyvuodamas tuo, kad tą dieną turėjo vykti pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimas komisijoje. Tiesioginis vadovas leido pareiškėjui pasirinkti bet kurią kitą artimiausią dieną vizitui pas gydytoją, tačiau pareiškėjas į tai nereagavo. Apie 2011 m. kovo 30 d. 10 val. valstybės tarnautojo tarnybinės veikos vertinimo komisijos posėdį pareiškėjas buvo informuotas raštais (2011 m. kovo 15 d. Nr. (5.17)-D3-16 ir 2011 m. kovo 29 d. Nr. (5.17)-D3-1007). Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 5 dalies 8 punkto nuostatos, kuri garantuoja valstybės tarnautojui nustatytą darbo užmokestį už išvykimą į sveikatos priežiūros įstaigą iki vienos darbo dienos, taikymas galimas tik tada, kai valstybės tarnautojas yra gavęs tiesioginio vadovo sutikimą dėl išvykimo į sveikatos priežiūros įstaigą.Vidaus darbo tvarkos taisyklių, patvirtintų Administracijos tarnautojų susirinkimo 2000 m. kovo 31 d. protokolu Nr. 2 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), 13 punkte nustatytos Administracijos tarnautojų darbo valandos; 17 punkte nustatyta, kad tarnautojai turi informuoti struktūrinio padalinio vadovą ar direktorių, kai negali atvykti į darbą nustatytu laiku (vėluoja), kai neatvykstama į darbą dėl ligos, apie tai pirmąją nedarbingumo dieną tarnautojas informuoja to padalinio vadovą ir tarnautojų darbo laiko apskaitą tvarkyti įgaliotą asmenį; 18 punkte nustatyta, kad darbo valandomis palikdami darbo vietą Administracijos struktūrinių padalinių vadovai privalo informuoti šio padalinio sekretorę, kiti tarnautojai – padalinio vadovą (jo nesant – kitą tarnautoją) apie buvimo vietą ir trukmę; pagal 55 punkto 3 papunktį tarnautojai privalo laikytis darbo drausmės ir šių Taisyklių reikalavimų, pagal 55 punkto 13 papunktį – laikytis nustatytų darbo valandų, pagal 55 punkto 15 papunktį – informuoti Direktorių ar padalinio vadovą apie negalėjimą laiku atvykti į darbą arba apie neatvykimą į darbą; pagal 56 punkto 11 papunktį tarnautojams draudžiama vėluoti į darbą arba anksčiau nustatyto laiko palikti darbo vietą. Remdamasis minėtų teisės aktų nuostatomis, atsakovas akcentavo, kad valstybės tarnautojas apie negalėjimą laiku atvykti į darbą arba apie neatvykimą į darbą privalo informuoti savo tiesioginį vadovą bei gauti jo sutikimą. Teisės aktai nereglamentuoja šio sutikimo formos, todėl preziumuojama, kad pakanka tokį sutikimą išreikšti žodžiu. Pareiškėjo teiginiai, esą 2011 m. kovo 14 d., būdamas nedarbingas, jis gavo siuntimą atvykti pas gydytoją 2011 m. kovo 30 d. yra klaidingi, nes Klaipėdos jūrininkų ligoninės 2011 m. balandžio 14 d. rašte Nr. 12-526 nurodyta, kad dėl medicininės konsultacijos 2011 m. kovo 30 dienai pareiškėjas registravosi 2011 m. kovo 21 d. Prieš pokalbį su tiesioginiu vadovu pareiškėjas žinojo apie 2011 m. kovo 30 d. vyksiantį vertinimo komisijos posėdį, nes jam apie tai buvo pranešta 2011 m. kovo 15 d. ir 2011 m. kovo 29 d. raštais. Be to, pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimas jau buvo tris kartus atidėtas dėl jo nedarbingumo (ligos). Konsultacija pas gydytoją pareiškėjui buvo paskirta 2011 m. kovo 30 d. 12.00 val., todėl, jei jis ir būtų gavęs tiesioginio vadovo sutikimą vykti pas gydytoją, akivaizdu, jog galėjo iki 12 val. atvykti į darbą, o 10 val. dalyvauti tarnybinės veiklos vertinime. Atsakovo teigimu, pareiškėjas sąmoningai, galimai siekdamas išvengti jo veiklos vertinimo komisijos posėdyje, 2011 m. kovo 30 d. neatvyko į darbą visą dieną. DK 265 straipsnis taikomas esant privalomiems sveikatos patikrinimams. VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninės išduotame išraše iš medicininių dokumentų nurodyta, kad paciento vardas ir pavardė - K. S., gim.1970 m., o pareiškėjas yra B. S., gim. 1955 m. VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninės rašte nepatvirtinta aplinkybė, kad konsultacija suteikta būtent B. S. Dėl to atsakovui kilo abejonių, ar pareiškėjas 2011 m. kovo 30 d. apskritai lankėsi gydymo įstaigoje.

Pareiškėjo veiksmai, kad 2011 m. kovo 17 d. pokalbyje negavęs tiesioginio vadovo sutikimo vykti pas gydytoją 2011 m. kovo 30 d., to nepaisė, 2011 m. kovo 21 d. registravosi konsultacijai pas gydytoją būtent 2011 m. kovo 30 d., ignoravo vadovo ir Administracijos direktoriaus paliepimus, nors 2011 m. kovo 25 d. ir 2011 m. kovo 29 d. žodžiu ir raštu pareiškėjas dar kartą buvo informuotas apie tai, kad 2011 m. kovo 30 d. privalo atvykti į darbą, nes tą dieną paskirtas jo tarnybinės veikos vertinimas komisijoje, patvirtina, kad pareiškėjas sąmoningai siekė išvengti jo tarnybinės veiklos vertinimo komisijoje ir veikdamas tyčia, visą darbo dieną 2011 m. kovo 30 d. be pateisinamos priežasties neatvyko į tarnybą. Todėl darbo laiko apskaitos žiniaraštyje 2011 m. kovo 30 d. buvo pagrįstai pažymėta pravaikšta ir kitoks neatvykimas į darbą be svarbios priežasties.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2011 m. birželio 16 d. sprendimu (b. l. 92-96) pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas kelia reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už vieną darbo dieną, kai valstybės tarnautojai, gavę tiesioginio vadovo sutikimą, yra išvykę į sveikatos priežiūros įstaigą, priteisimo bei duomenų darbo laiko apskaitos žiniaraštyje ištaisymo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuojančio Valstybės tarnybos įstatymo (2009 m. gruodžio 2 d. įstatymo Nr. XI-512 redakcija, įsigaliojusi nuo 2010 m. liepos 20 d.) 43 straipsnio 5 dalies 8 punktas nustato, jog valstybės tarnautojui yra garantuojama einamos pareigos ir nustatytas darbo užmokestis, kai valstybės tarnautojai, gavę tiesioginio vadovo sutikimą, yra išvykę į sveikatos priežiūros įstaigą ir valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą, – iki vienos darbo dienos. Lingvistiniu teisės aiškinimo būdu analizuodamas šią įstatymo nuostatą, teismas padarė išvadą, kad valstybės tarnautojui yra garantuojamos einamos pareigos ir nustatytas darbo užmokestis, iki vienos darbo dienos išvykus į sveikatos priežiūros įstaigą, su sąlyga, jei yra gautas tiesioginio vadovo sutikimas. Byloje yra kilęs ginčas dėl to, ar toks sutikimas buvo duotas.

Pareiga informuoti savivaldybės administracijos direktorių ar padalinio vadovą apie negalėjimą laiku atvykti į darbą arba apie neatvykimą į darbą numatyta Vidaus darbo tvarkos taisyklių, patvirtintų Palangos miesto savivaldybės administracijos tarnautojų susirinkimo 2000 m. kovo 31 d. protokolu Nr. 2 (b. l. 40-49), 55 punkte. Tarnautojams draudžiama vėluoti į darbą arba anksčiau nustatyto laiko palikti darbo vietą (56.11 punktas). Vidaus tvarkos taisyklių 13 punktas nustato darbo laiką tarnautojams: pirmadieniais – ketvirtadieniais nuo 8 val. iki 17 val., penktadienį nuo 8 val. iki 15.45 val., pietų pertraukos laikas – nuo 12 val. iki 12.45 val. 17 punkte nustatyta, kad tarnautojai turi informuoti struktūrinio padalinio vadovą ar direktorių, kai negali atvykti į darbą nustatytu laiku (vėluoja), kai neatvykstama į darbą dėl ligos, apie tai pirmąją nedarbingumo dieną tarnautojas informuoja to padalinio vadovą ir tarnautojų darbo laiko apskaitą tvarkyti įgaliotą asmenį. Darbo valandomis palikdami darbo vietą tarnautojai privalo informuoti to padalinio vadovą, jo nesant – kitą tarnautoją. Vadovaudamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu, teismas padarė išvadą, kad tarnautojas privalo informuoti tiesioginį vadovą apie neatvykimą į darbą ir gauti jo sutikimą. Teisės aktuose nenustatyta tokio sutikimo gavimo forma, todėl laikytina, kad pakanka gauti žodinį tiesioginio vadovo sutikimą.

Pareiškėjas neginčija fakto dėl nebuvimo darbe 2011 m. kovo 30 d. visą darbo dieną. Šią aplinkybę patvirtina ir Neatvykimo į darbą faktą patvirtinantis aktas (b. l. 28). Pareiškėjo teigimu, 2011 m. kovo 15 d. jis informavo savo tiesioginį vadovą apie išvykimą į gydymo įstaigą 2011 m. kovo 30 d., o 2011 m. kovo 29 d. jis informavo apie tai ir į pareigas priėmusį asmenį – Administracijos direktorių, todėl ši diena darbo laiko apskaitos žiniaraštyje esą nepagrįstai pažymėta kaip pravaikšta ar kitoks neatvykimas į darbą be svarbios priežasties.

Teismas akcentavo, kad byloje svarbu nustatyti, ar atsakovas pagrįstai 2011 m. kovo 30 d. darbo laiko apskaitos žiniaraštyje pažymėjo kaip neatvykimą į darbą be pateisinamos priežasties, ar pareiškėjas nesilaikė teisės aktų nustatytų draudimų, ar nevykdė teisės normų nustatytų paliepimų, tai yra konstatuoti veiksmų priešingumą teisei.

Remdamasis 2011 m. kovo 15 d. raštu Nr. (5.17)-D3-857 (b. l. 30), 2011 m. kovo 29 d. raštu Nr. (5.17)-D3-1007 (b. l. 31), valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos 2011 m. kovo 30 d. protokolu Nr. P9-44 (b. l. 68) ir proceso šalių paaiškinimais, teismas nustatė, kad 2011 m. kovo 30 d. Palangos miesto savivaldybėje turėjo vykti pareiškėjo B. S. tarnybinės veiklos vertinimas. Iš atsakovo raštų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Palangos skyriui, Kretingos skyriui ir Klaipėdos skyriui (b. l. 56, 59, 60, 61) bei Klaipėdos teritorinei ligonių kasai (b. l. 66) nustatė, kad pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimas turėjo įvykti 2011 m. sausio 20 d., tačiau kelis kartus buvo perkeltas vėlesniam laikui (2011 m. vasario 19 d., 2011 m. kovo 7 d., 2011 m. kovo 30 d.) dėl pareiškėjo nedarbingumo, išskyrus 2011 m. kovo 30 d. Aplinkybę, kad nepateikti atsakymai į atsakovo užklausimus dėl pareiškėjo nedarbingumo pažymėjimų pagrįstumo, teismas vertino kaip neturinčią įtakos vertinant 2011 m. kovo 30 d. pareiškėjo nebuvimo darbe faktą. Nustatė, kad išrašas iš atsakovo siunčiamų dokumentų sąrašo (b. l. 83) įrodo, jog pareiškėjui 2011 m. kovo 15 d. raštu Nr. (5.17)-D3-857 buvo pranešta apie tarnybinės veiklos vertinimo komisijos posėdį (tai patvirtina pareiškėjo parašas bei jo nurodyta data). Iš šio rašto registracijos kortelės išrašo matyti, kad su rašto turiniu pareiškėjas susipažino 2011 m. kovo 15 d. 10.03 val. jį atvertęs (b. l. 84). Teismas nustatė, jog pareiškėjui 2011 m. kovo 15 d. buvo žinoma apie tai, kad 2011 m. kovo 30 d. bus vertinama jo tarnybinė veikla. Teismo posėdyje liudytojas V. G. (tiesioginis pareiškėjo vadovas, Komunalinio ūkio skyriaus vedėjas) parodė, kad apie pareiškėjo ketinimą 2011 m. kovo 30 d. vykti pas gydytoją, jis iš pareiškėjo sužinojo 2011 m. kovo 17 d., tačiau sutikimo nedavė, nes žinojo apie tą dieną vyksiantį pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimą. Kitame pokalbyje 2011 m. kovo 25 d. dalyvaujant R. A. jis taip pat neleido pareiškėjui 2011 m. kovo 30 d. vykti pas gydytoją, pasiūlė jam pasirinkti bet kurią kitą datą (b. l. 74-75). Teismas nustatė, kad pareiškėjo nurodytą aplinkybę, esą dėl konsultacijos VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninėje jis užsiregistravo 2011 m. kovo 14 d., paneigia šios gydymo įstaigos 2011 m. balandžio 14 d. raštas Nr. 12-526, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas dėl 2011 m. kovo 30 d. konsultacijos registravosi 2011 m. kovo 21 d. (b. l. 19). Pareiškėjo nurodytą dieną – 2011 m. kovo 14 d. – UAB „Avimeda“ gydytoja V. M. tik išrašė siuntimą tirti, konsultuoti ir gydyti (b. l. 50), tačiau dėl konsultacijos pareiškėjas kreipėsi vėliau. Įvertinęs šių aplinkybių visetą, teismas konstatavo, kad informacijos apie tarnybinės veiklos vertinimą pateikimo metu pareiškėjas nebuvo užsiregistravęs gydytojo konsultacijai 2011 m. kovo 30 dienai. Pareiškėjas 2011 m. kovo 29 d. pateikė prašymą atlikti jo tarnybinės veiklos vertinimą įstatymų nustatyta tvarka, nurodydamas, kad 2011 m. kovo 30 d. jis yra gavęs siuntimą pas gydytoją ir 2011 m. kovo 15 d. šią aplinkybę suderino su tiesioginiu vadovu V. G. (b. l. 6), tačiau liudytojų parodymais nustatyta, kad toks tiesioginio vadovo sutikimas nebuvo duotas. 2011 m. kovo 29 d. raštu Nr. (5.17)-D3-1007 „Dėl tarnybinės veiklos vertinimo“ (b. l. 31) pareiškėjas dar kartą buvo informuotas apie tai, kad 2011 m. kovo 30 d. įvyks jo tarnybinės veiklos vertinimas.

Ištyręs įrodymus teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, esą jis 2011 m. kovo 15 d. jis gavo tiesioginio vadovo sutikimą 2011 m. kovo 30 d. vykti į gydymo įstaigą konsultacijai, nėra patvirtinta jokiais įrodymais. Priešingai, tiek liudytojas V. G., tiesioginis pareiškėjo vadovas, tiek liudytojas R. A., Juridinio ir personalo skyriaus vyr. specialistas, patvirtino (b. l. 74-75), teisme kad tik 2011 m. kovo 17 d. pareiškėjas pasakė apie savo vizito pas gydytojus datą, o pagal pateiktus rašytinius įrodymus matyti, kad gydytojo konsultacijai 2011 m. kovo 30 dienai pareiškėjas registravosi 2011 m. kovo 21 d. Iš liudytojo V. G. parodymų teismas nustatė, kad jau 2011 m. kovo 17 d. pareiškėjui buvo pranešta, kad dėl 2011 m. kovo 30 d. vyksiančio tarnybinės veiklos vertinimo tą dieną jo negalės išleisti pas gydytoją, ir leido pareiškėjui pasirinkti kitą jam tinkamą dieną. Todėl laikytina, jog pareiškėjas, 2011 m. kovo 21 d. registruodamasis konsultacijai, turėjo galimybę pasirinkti bet kokią kitą dieną, išskyrus tarnybinės veiklos vertinimo dieną – 2011 m. kovo 30 d., pažymint, kad prieš tai turėję įvykti tarnybinės veiklos vertinimo komisijos posėdžiai neįvyko dėl pareiškėjo nedarbingumo. Liudytojai R. A. ir V. G. patvirtino, jog 2011 m. kovo 25 d. kalbantis su pareiškėju, dar kartą buvo patvirtintas nesutikimas vykti pas gydytoją 2011 m. kovo 30 d.

Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 5 dalies 8 punkto nuostatas valstybės tarnautojui garantuojamos einamos pareigos ir nustatytas darbo užmokestis vykstant į sveikatos priežiūros įstaigą (iki vienos darbo dienos) tik tada, jei tam gaunamas tiesioginio vadovo sutikimas. Žodis „sutikti“ dabartinės lietuvių kalbos žodyne aiškinamas kaip neprieštarauti, susitarti, sutapti (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, Vilnius, psl. 786). Iš liudytojų parodymų nustatęs, kad tiesioginis pareiškėjo vadovas V. G. prieštaravo dėl pareiškėjo vykimo pas gydytoją būtent 2011 m. kovo 30 d., pareiškėjo veiksmus – vykimą į gydymo įstaigą negavus tiesioginio vadovo sutikimo, teismas vertino kaip neteisėtus.

Teismas nepripažino pareiškėjo lankymosi pas gydytoją nei privalomu sveikatos patikrinimu, atliekamu darbo laiku, nei skubiu, nedelsiant būtinu. Privalomųjų sveikatos patikrinimų tvarką reglamentuoja DK 265 straipsnis. Šio sveikatos patikrinimo tikslas – nustatyti, ar dėl sveikatos būklės tikrinamas asmuo gali dirbti pagal pasirinktą specialybę. Minėtame straipsnyje išskiriamos asmenų grupės: 1) darbuotojai iki 18 metų, kurie privalo tikrintis sveikatą įsidarbinant ir kiekvienais metais, kol sukaks 18 metų; 2) darbuotojai, kurie darbe gali būti veikiami profesinės rizikos veiksnių – privalo pasitikrinti įsidarbinant ir periodiškai, pagal įmonėje patvirtintą darbuotojų su profesine rizika tikrinimų grafiką; 3) maisto pramonės, viešojo maitinimo ir prekybos įmonių, vandentiekio įrenginių, gydymo bei profilaktikos ir vaikų įstaigų, taip pat kitų įmonių, įstaigų ir organizacijų darbuotojai; 4) naktį dirbantys ir pamaininiai darbuotojai – prieš įsidarbinant ir periodiškai. DK 265 straipsnio 6 dalis nustato, jog privalomi sveikatos patikrinimai atliekami darbo laiku. Už privalomus įsidarbinančių asmenų bei darbuotojų sveikatos patikrinimus sveikatos priežiūros įstaigoms mokama Vyriausybės nustatyta tvarka. Vidutinį darbo užmokestį darbuotojams už darbo laiką, kurio metu darbuotojas tikrinasi sveikatą, moka darbdavys. Profesijų, darbų, kuriuos dirbantys asmenys įsidarbinami ir vėliau privalo periodiškai tikrintis sveikatą, sąrašą, sveikatos pasitikrinimų tvarką nustato Vyriausybė (DK 265 str. 8 d.). Vyriausybė 1999 m. gegužės 7 d. nutarimu Nr. 544 yra patvirtinusi darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, tik iš anksto pasitikrinusiems ir vėliau periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamomis ligomis, sąrašą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo pareigybė į šį sąrašą nepatenka. Ji taip pat nepatenka į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 301 „Dėl profilaktinių sveikatos tikrinimų sveikatos priežiūros įstaigose“ patvirtintų sveikatos tikrinimo rūšių sąrašą. Remdamasis aptartu reglamentavimu, pareiškėjo argumentus dėl jo prašymo tenkinimo vadovaujantis DK 265 straipsnio nuostatomis, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Pareiškėjui konsultacija VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninėje buvo paskirta 2011 m. kovo 30 d. 12.00 val., o tarnybinės veiklos vertinimo komisijos posėdis - 2011 m. kovo 30 d. 10.00 val. Išraše iš medicininių dokumentų (b. l. 32) nurodyta, kad pas gydytoją lankėsi K. S., gim. 1970 m., tačiau šiuos duomenis paneigia 2011 m. birželio 3 d. minėtos gydymo įstaigos raštas Nr. 12-870 (b. l. 82), kuriame nurodyta, kad 2011 m. kovo 30 d. gydytojas S. P. konsultavo ir B. S. Pareiškėjas teigė, jog jis konsultacijai pas gydytoją atvyko 11 val., tačiau konsultacija jam buvo suteikta apie 15 val.; į darbą grįžti nespėjo, nes važiavo pas šeimos gydytoją pasitarti dėl tolesnio gydymo. VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninės duomenimis, 2011 m. kovo 30 d. pareiškėjui chirurgo konsultacija buvo suteikta 13.15 val., o ne 15 val. (b. l. 19). Iš pareiškėjo paaiškinimų teismas nustatė, kad į sveikatos priežiūros įstaigą jis vyko dviračiu, nors turi ir lengvąjį automobilį. Įvertinęs šią aplinkybę, teismas padarė išvadą, kad pagal sveikatos būklę pareiškėjui nebuvo būtina skubi medikų apžiūra, taip pat išvadą, kad pareiškėjas vykimui pas gydytoją konsultacijai sąmoningai pasirinko transporto priemonę, reikalaujančią daugiau laiko nei vykimas lengvuoju automobiliu ar visuomeniniu transportu, tam, kad galėtų pateisinti neatvykimą į darbą visą darbo dieną. Teismas vertino, kad minėti pareiškėjo veiksmai, t.y. registravimasis konsultacijai pas gydytoją būtent tarnybinės veiklos vertinimo dieną, neatvykimas į darbą, nesant tiesioginio vadovo sutikimo, rodo sąmoningą suvokimą dėl tokio elgesio galimų pasekmių.

Vertindamas Palangos miesto savivaldybės administracijos Komunalinio ūkio skyriaus 2011 metų kovo mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštį, kiek tai susiję su pareiškėjo darbo dienos 2011 m. kovo 30 d. žymėjimu (b. l. 21), teismas konstatavo, jog sutartinis žymėjimas „PB“ (pagal Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarimu Nr. 78 „Dėl darbo laiko apskaitos žiniaraščio pavyzdinės formos ir jo pildymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintą darbo laiko apskaitos žiniaraščio sutartinį žymėjimą „PB“ – pravaikšta ar kitoks neatvykimas į darbą be svarbios priežasties) atitinka nagrinėjamą situaciją, ir nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo tokį žymėjimą ištaisyti, todėl nusprendė, kad atsakovas pagrįstai atsisakė sumokėti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už 2011 m. kovo 30 d.

Įvertinęs nustatytas teisines ir faktines aplinkybes, teismas konstatavo, jog pareiškėjo prašymas dėl vidutinio darbo užmokesčio už vieną darbo dieną, kai valstybės tarnautojai yra išvykę į sveikatos priežiūros įstaigą nesant tiesioginio vadovo sutikimo, priteisimo bei duomenų darbo laiko apskaitos žiniaraštyje ištaisymo yra nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas B. S. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 101) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują – jo prašymą patenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 83 straipsnio reikalavimų. Nesudėtinga administracinė byla buvo nagrinėjama trijuose teismo posėdžiuose. Teismas 2011 m. birželio 13 d nesuteikė pareiškėjui galimybės susipažinti su posėdžių protokolais ir pareikšti pastabas, tik 2011 m. birželio 13 d. raštu Nr. I-236 informavo, kad pareiškėjas galės susipažinti su teismo posėdžių protokolais 2011 m. birželio 22 d., t. y. praėjus 3 dienoms po teismo sprendimo paskelbimo.2011 m. gegužės 30 d. pradėjus bylą nagrinėti iš esmės ir atsiradus prieštaravimams dėl aplinkybių vertinimo, teisėja paskelbė pertrauką. Atsižvelgiant į tai, kad tą dieną atsakovo atstovės prašė iškviesti į teismą liudytojus, apelianto nuomone, paskelbdama pertrauką teisėja tokiu būdu sudarė liudytojams galimybę sužinoti apie aplinkybes, dėl kurių nesutariama, ir su išankstine nuostata liudyti, kad bylos baigtis būtų palanki atsakovui.

3. Pasak apelianto, teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje pateikta daug motyvų, tačiau neįvertintas svarbiausias teismo posėdyje pareiškėjo tiesioginio vadovo V. G. pateiktas atsakymas į pareiškėjo klausimą, t.y. kad liudytojas neatsimena ką jis 2011 m. gegužės 30 d. po 15 val. atsakė pareiškėjui į jo iš gydymo įstaigos Klaipėdoje mobiliuoju telefonu pateiktą klausimą, ar jam grįžti į darbą, ar važiuoti namo. Pasak apelianto, jo vadovas telefonu atsakė, kad darbe per kelias minutes nieko nenuveiksi ir grįžti neverta.

Atsiliepimas

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorius atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 106-107) su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Mano, kad teismas teisingai vertino ir išsamiai išnagrinėjo į bylą pateiktus įrodymus, nepažeidė materialinių ir procesinių teisės normų. Dėl apeliacinio skundo argumentų nurodo:

Teismas nepažeidė ABTĮ 83 straipsnio reikalavimų. Skundžiamas teismo sprendimas buvo paskelbtas 2011 m. birželio 16 d., todėl teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas su protokolu galės susipažinti 2011 m. birželio 22 d., kai jis bus pasirašytas.Atsižvelgiant į ABTĮ 80 straipsnio 1 dalies, 81 straipsnio, 57 straipsnio 6 dalies nuostatas, nagrinėjant bylą atsiradus prieštaravimams dėl aplinkybių vertinimo, teisėja priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą iškviesti liudyti asmenis, galinčius patvirtinti bylai reikšmingus faktus. Liudytojai nepateikė naujų aplinkybių, o tik patvirtino faktus, kurie buvo nurodyti teismui pateiktuose rašytiniuose įrodymuose ir dėl kurių kilo prieštaravimai (Palangos komunalinio ūkio skyriaus vedėjo V. G. 2011 m. kovo 31 d. tarnybinis pranešimas). Apelianto teiginiai, esą liudytojams buvo suteikta galimybė pasiruošti parodymų davimui teismo posėdyje, yra nepagrįsti. Pirmiausia, atsakovo atstovė iš anksto negalėjo žinoti, kokias aplinkybes teismas norės išsiaiškinti ir kokie klausimai liudytojams bus užduodami. Be to, ABTĮ 59 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog už žinomai melagingų liudytojo parodymų davimą asmenys atsako Baudžiamojo kodekso ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka.Byloje surinkti įrodymai (Palangos komunalinio ūkio skyriaus vedėjo V. G. 2011 m. kovo 31 d. tarnybinis pranešimas, Klaipėdos jūrininkų ligoninės 2011 m. balandžio 14 d. raštas Nr. 12-526, liudytojo R. A. parodymai, 2011 m. kovo 30 d. Palangos miesto savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos posėdžio protokolas Nr. P9-44) patvirtina, kad pareiškėjui nebuvo leista 2011 m. kovo 30 d. vykti į sveikatos priežiūros įstaigą. Todėl apeliacinio skundo argumentas, esą V. G. 2011 m. kovo 30 d. pokalbio su pareiškėju telefonu metu nurodė kažkokias aplinkybes, yra nepagrįstas jokiais įrodymais, nelogiškas ir prieštaraujantis byloje nustatytiems faktams.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamą administracinį ginčą pareiškėjas iškėlė dėl 2011 m. kovo 30 d. įrašo Palangos miesto savivaldybės administracijos Komunalinio ūkio skyriaus 2011 m. kovo mėnesio darbo apskaitos žiniaraštyje „PB“ (pravaikšta ar kitoks neatvykimas į darbą be svarbios priežasties) ir atsakovo atsisakymo išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį už šią dieną.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, esą pirmosios instancijos teismas nesilaikė kai kurių procesinės teisės normų reikalavimų (paskelbdamas pertrauką sudarė galimybę liudytojams liudyti palankiai atsakovui; neįvertino dalies liudytojo V. G. parodymų, 2011 m. birželio 13 d. nepateikė susipažinti teismo posėdžio protokolo).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą pagal šiuos įstatymo reikalavimus.

Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia patikrino pareiškėjo argumentų dėl procesinės teisės normų pažeidimo pagrįstumą.

Pagal ABTĮ 142 straipsnio nuostatas, procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str.1 d.), išskyrus ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose išvardytus procesinės teisės normų pažeidimo arba netinkamo jų pritaikymo atvejus, kuriuos nustačius teismo sprendimas turi būti panaikintas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde ABTĮ 142 straipsnio nuostatomis nesiremia. Apeliacinio skundo argumentai nėra susiję su ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose numatytais atvejais.

Patikrinusi bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą procesinės teisės normų nepažeidė. ABTĮ 86 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o tai pagal aptariamo straipsnio 2 dalį reiškia, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas turi įvertinti ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje yra nustatytos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Bendroji įstatymu nustatyta taisyklė yra ta, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.). Įstatymų leidėjo suteikta administraciniam teismui teise rinkti įrodymus teismas gali ir turi pasinaudoti tais atvejais, kai byloje paaiškėja, kad nustatymui visų nagrinėjamai bylai svarbių aplinkybių ir visapusiškam, objektyviam jų ištyrimui turi būti pateikti į bylą papildomi įrodymai (ABTĮ 57 str.4 d., 68 str.1 d., 80 str.1 d., 81 str.). Iš bylos medžiagos nustatyta, kad proceso šalys buvo aktyvios, tiek iki bylos nagrinėjimo, tiek teismo posėdyje teikė prašymus dėl įrodymų prijungimo ir pirmosios instancijos teismas juos motyvuotai išsprendė prijungdamas prie bylos su ginčo dalyku susijusius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju tinkamai vykdė ABTĮ 81 straipsnio reikalavimą pagal kurį nagrinėdami administracines bylas teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, pirmosios instancijos teismas 2011 m. gegužės 30 d. 9.00 val. posėdyje pradėjęs iš esmės nagrinėti bylą ir išklausęs šalių paaiškinimus nutarė, kad visapusiškam, objektyviam bylos aplinkybių ištyrimui į teismo posėdį turi būti pakviesti liudytojais Palangos miesto savivaldybės administracijos darbuotojai, kurie surašė pareiškėjo neatvykimą į darbą 2011 m. kovo 30 d. patvirtinantį aktą, taip pat turi būti patikslintos aplinkybės dėl 2011 m. kovo 30 d. gydytojo konsultacijos, kadangi 2011 m. kovo 30 d. išraše iš medicininių dokumentų nurodyti paciento duomenys (K. S., gim.1970 m.) nesutapo su pareiškėjo asmens duomenimis (B. S., gim. 1955 m.). Atsižvelgdamas į tai, teismas paskelbė posėdžio pertrauką iki tos pačios dienos 14.00 val., kad pagal pakvietimą telefonu atvyktų liudytojai V. G., A. B. ir R. A., o pareiškėjas pasinaudotų galimybe pakartotinai gauti pažymą iš VšĮ Klaipėdos jūrininkių ligoninės dėl gydytojo konsultacijos. Po pertraukos teismo posėdis buvo tęsiamas, apklausti atvykę liudytojai, tačiau teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo prašymą, atidėjo bylos nagrinėjimą 2011 m. birželio 6 d., suteikė jam galimybę gauti iš VšĮ Klaipėdos jūrininkių ligoninės ir pateikti teismui papildomus dokumentus dėl 2011 m. kovo 30 d. gydytojo konsultacijos. Atidėjus bylos nagrinėjimą, pareiškėjas pateikė į bylą VšĮ Klaipėdos jūrininkių ligoninės vyriausiojo gydytojo 2011 m. birželio 3 d. raštą Nr.12-879, kuriame nurodyta, kad 2011 m. kovo 30 d. gydytojas S. P. ambulatoriškai konsultavo du pacientus ta pačia pavarde (S.) ir suklydęs pareiškėjo ambulatorinėje kortelėje įrašė pareiškėjo bendrapavardžio vardą ir gimimo metus. Minėti bylos įrodymai patvirtina, kad teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos aplinkybes, pašalino kilusią abejonę dėl to, ar 2011 m. kovo 30 d. gydytojo konsultacija buvo suteikta būtent pareiškėjui.

Apelianto argumentai, esą paskelbdamas teismo posėdžio pertrauką, teismas sudarė liudytojams galimybę susižinoti ir liudyti palankiai atsakovui, yra tik pareiškėjo prielaida, o proceso šalių prielaidos negali būti pagrindas abejoti teismo remiantis pagal įrodymų vertinimo taisykles ištirtais įrodymais nustatytomis aplinkybėmis. Pagal įstatymą liudytojas privalo teisme duoti teisingus parodymus (ABTĮ 60 str. 1 d.). Teismas liudytojus prieš apklausą įspėja dėl atsakomybės pagal įstatymus už žinomai melagingų parodymų davimą (ABTĮ 59 str. 2 d.). V. G., A. B. ir R. A. surašyti atitinkami dokumentai dėl pareiškėjo neatvykimo į darbą 2011 m. kovo 30 d. aplinkybių buvo pateikti į bylą proceso šalių ir joms buvo žinomi iki pradedant nagrinėti bylą iš esmės. Minėti asmenys buvo pakviesti liudyti dėl jų surašytuose dokumentuose nurodytų aplinkybių ir teismo posėdyje jas patvirtino prieš tai teismui įspėjus dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą. Naujų aplinkybių iš liudytojų apklausos pirmosios instancijos teismas nenustatė, tačiau juos apklausdamas užtikrino bylos nagrinėjimo teisme betarpiškumą (ABTĮ 79 str.1 d.).

Apelianto argumentai dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo negali būti vertinami kaip procesinės teisės normų ar pareiškėjo procesinių teisių pažeidimas. Priešingai, bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, ėmėsi procesinių priemonių, kad tai būtų atlikta per įmanomai trumpiausią laiką (pirmame posėdyje paskelbė kelių valandų pertrauką papildomiems įrodymams pateikti, po pertraukos apklausęs liudytojus dėl kitų įrodymų pateikimo bylos nagrinėjimą atidėjo tik 6 dienoms). Be to, bylos nagrinėjimas buvo atidėtas paties pareiškėjo prašymu suteikiant jam galimybę papildomiems įrodymams pateikti.

Teismo sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Pagal ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies nuostatas teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti nurodyta: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą, o įrodymai turi būti vertinami pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas jų vertinimo taisykles (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444-196/2008;2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525-194/2009 ir kt.). Patikrinusi bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, nustatė nagrinėjam ginčui reikšmingas aplinkybes, teismo sprendimo motyvuojamoji dalis pagrįsta išsamia teismo posėdyje ištirtų pagal įrodymų vertinimo taisykles įrodymų analize, kurioje pateiktas detalus įrodymų vertinimas ir argumentuotos bei teisės normomis pagrįstos teismo išvados. Vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas ir neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno liudytojo argumento. Pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 straipsnio bei 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus.

Pagal ABTĮ 83 straipsnio 4 dalį teismo posėdžio protokolas turi būti baigtas rašyti ir posėdžio pirmininko arba jo pavedimu teisėjo pranešėjo bei teismo posėdžio sekretoriaus pasirašytas (nurodant pasirašymo datą) ne vėliau kaip per tris darbo dienas po teismo posėdžio pabaigos. Pagal šio straipsnio 5 dalį šalys turi teisę susipažinti su protokolu ir per tris darbo dienas po protokolo pasirašymo pateikti bylą nagrinėjusiam teismui pastabas raštu dėl protokolo. Kadangi pirmosios instancijos teismas 2011 m. birželio 6 d. posėdyje baigęs iš esmės nagrinėti bylą sprendimo priėmimą ir paskelbimą atidėjo 2011 m. birželio 16 d. (ABTĮ 85 str.5 d.), teismo posėdis buvo užbaigtas 2011 m. birželio 16 d. 2011 m. birželio 16 d. buvo penktadienis, todėl teismo posėdžio protokolas turėjo būti baigtas rašyti ir pasirašytas ne vėliau kaip 2011 m. birželio 21 d. Būtent tą dieną teismo posėdžio protokolas ir buvo pasirašytas. Pagal ABTĮ 83 straipsnio 4 dalies nuostatas, pareiškėjas galėjo susipažinti su teismo posėdžio protokolu per 3 darbo dienas po protokolo pasirašymo. Todėl apelianto argumentus, esą pirmosios instancijos teismas 2011 m. birželio 13 d. nepateikdamas jam teismo posėdžio protokolo susipažinti, pažeidė ABTĮ 83 straipsnio nuostatas, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus, nes jie akivaizdžiai prieštarauja ABTĮ 83 straipsnio 4 ir 5 d. nustatytam teisiniam reguliavimui.

Pareiškėjo apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra jokių įrodymais ir įstatymų normomis pagrįstų argumentų, o tik pareikšta nuomonė dėl tariamai padarytų procesinės teisės normų pažeidimų, nors, kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą procesinės teisės normų nepažeidė. Todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ABTĮ 142 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu.

Patikrinusi bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą materialinės teisės normas taikė teisingai. Todėl nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ABTĮ 143 straipsnio pagrindu.

Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 5 dalyje nustatyta kokiais atvejais valstybės tarnautojams yra garantuojamos einamos pareigos ir nustatytas darbo užmokestis, tarp jų, kai valstybės tarnautojai, gavę tiesioginio vadovo sutikimą, yra išvykę į sveikatos priežiūros įstaigą ir valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą, – iki vienos darbo dienos (VTĮ 43 str.5 d.8 p.). Šioje įstatymo normoje įtvirtinta garantija valstybės tarnautojams gali būti taikoma tik esant sąlygoms, kai: 1) kai valstybės tarnautojas vyksta į sveikatos priežiūros įstaigą ir valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą ne ilgiau kaip iki vienos darbo dienos; 2) valstybės tarnautojas vyksta į šias įstaigas gavęs tiesioginio vadovo sutikimą. Pirmosios instancijos teismą ištyręs rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus ir bylos šalių paaiškinimus nustatė, kad 2011 m. kovo 30 d. pareiškėjas išvyko į VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninę gydytojo konsultacijai ne tik negavęs savo tiesioginio vadovo Palangos miesto savivaldybės administracijos Komunalinio skyriaus vedėjo V. G. sutikimo, bet priešingai, jam draudžiant vykti gydytojo konsultacijai būtent 2011 m. kovo 30 d., kadangi minėtą dieną 10 val. buvo paskirtas pareiškėjo (valstybės tarnautojo) veiklos kasmetinis vertinimas savivaldybės vertinimo komisijoje, ir pasiūlius vykti gydytojo konsultacijai bet kurią kitą pareiškėjo pasirinktą dieną. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas apie tai, jog tiesioginis vadovas jam neleidžia 2011 m. kovo 30 d. vykti gydytojo konsultacijai žinojo nuo 2011 m. kovo 17 d., tačiau pagal 2011 m. kovo 14 d. išduotą siuntimą užsiregistravo gydytojo konsultacijai būtent 2011 m. kovo 30 d., o tiesioginiam vadovui 2011 m. gegužės 29 d. pakartotinai nurodžius, kad jis neleidžia pareiškėjui 2011 m. kovo 30 d. vykti į gydymo įstaigą, pareiškėjas, nepaisydamas šio draudimo, išvyko ir nebuvo darbe visą dieną. Pirmosios instancijos teismas iš pateiktų į bylą įrodymų pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo vykimas gydytojo konsultacijai 2011 m. kovo 30 d. nebuvo skubus ir neatidėliotinas. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos atliktų įrodymų vertinimu ir šio vertinimo pagrindu padarytomis išvadomis sutinka. Iš pateiktų į bylą įrodymų nustatyta, kad pareiškėjo (valstybės tarnautojo) kasmetinis (2010 metų) vertinimas savivaldybės vertinimo komisijoje jau buvo du kartus atidėtas pareiškėjui neatvykus dėl laikinojo nedarbingumo, todėl pareiškėjo tiesioginio vadovo atsisakymas leisti pareiškėjui išvykti gydytojo konsultacijai būtent 2011 m. kovo 30 d., kai pareiškėjas trečią kartą buvo pakviestas į vertinimo komisijos posėdį, kartu atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo vykimas į gydymo įstaigą konsultacijai nebuvo skubus, laikytinas visiškai atitinkančiu protingumo ir teisingumo kriterijus. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad pareiškėjas (valstybės tarnautojas, savivaldybės Komunalinio ūkio skyriaus vyr. specialistas) nagrinėjamo ginčo atveju nepagrįstai remiasi Darbo kodekso 265 straipsniu, kuris numato privalomus sveikatos patikrinimus atitinkamoms teisės aktais numatytų darbuotojų grupėms. Teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad pareiškėjo pareigybė nepriskirtina prie tų pareigybių, kurias užimantiems asmenims pagal atitinkamus specialiuosius teisės aktus yra būtini privalomieji sveikatos patikrinimai. Pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos įrodymais pagrįstos ir teisingos išvados, kad pareiškėjo 2011 m. kovo 30 d. išvykimas į gydymo įstaigą konsultacijai, kai tiesioginis pareiškėjo vadovas jam neleido tą dieną išvykti, t.y. nebuvimas darbe visą darbo dieną, darbo laiko apskaitos žiniaraštyje pagal Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarimu Nr. 78 „Dėl darbo laiko apskaitos žiniaraščio pavyzdinės formos ir jo pildymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintą sutartinį žymėjimą, buvo pagrįstai pažymėtas „PB“ (pravaikšta ar kitoks neatvykimas į darbą be svarbios priežasties), todėl atsakovas pagrįstai atsisakė sumokėti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už 2011 m. kovo 30 d.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo B. S. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusLaimė BaltrūnaitėAnatolijus Baranovas