Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Marytės Mitkuvienės ir G. P. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. lapkričio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-24-479/2006 pagal ieškovo A. D. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei SEB bankui (ankstesnis pavadinimas – AB SEB Vilniaus bankas), tretiesiems asmenims D. L. , S. A. , J. D. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismas nepripažino pagrįstais ieškinio argumentų, kad paskola UAB „Gerdauja“ buvo suteikta pažeidžiant norminių aktų reikalavimus, kurie įpareigoja paskolos davėją įvertinti paskolos gavėjo finansinę būklę. Teismas nurodė, kad bankininkystės ekspertizės išvados patvirtina, kad paskolos davėjas, išduodamas paskolą UAB „Gerdauja“, vadovavosi 1997 m. liepos 17 d. patvirtinta Sprendimų dėl paskolų išdavimo AB „Hermis“ išdavimo tvarka, kad paskolos davėjas, prieš išduodamas paskolą UAB „Gerdauja“, atliko paskolos gavėjo finansinės veiklos analizę ir kad paskolos gavėjas, prieš išduodamas paskolą, neprivalėjo atlikti paskolos grupavimo, kadangi paskolų grupavimas yra atliekamas tik jau išduotoms paskoloms. Dėl nurodytų argumentų teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė teismui įrodymų, jog paskolos davėjas, išduodamas paskolą UAB „Gerdauja“, pažeidė įstatymo reikalavimus ir ši ieškinio dalis yra neįrodyta ir atmestina.

Teismo išvada, kad paskola UAB „Gerdauja“ buvo suteikta nepažeidžiant norminių teisės aktų reikalavimų, yra nepagrįsta. Galioję teisės aktai imperatyviai įpareigojo atsakovą laikytis paskolų išdavimo taisyklių bei jomis vadovautis išduodant paskolą, atlikti paskolos grupavimo bei ekonominių rodiklių apskaičiavimo pagrįstumą, rizikos vertinimą ir priimti pagrįstą sprendimą suteikti paskolą besikreipiančiam asmeniui ar ne, todėl įkaito davėjas pagrįstai tikėjosi, kad bankas vykdys imperatyvias teisės aktų nuostatas ir tai sąlygojo įkeitimo sutarties sudarymą. Atsakovas, išduodamas paskolą, pažeidė Lietuvos banko įstatymą, Komercinių bankų įstatymo 1 straipsnį, Lietuvos banko valdybos 1995 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 61 patvirtintą Paskolų komiteto sudarymo ir veiklos tvarką, 1995 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 125 patvirtintas Paskolų rizikos duomenų bazės tvarkymo taisykles bei 1997 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 87 patvirtintų Abejotinų aktyvų grupavimo taisyklių 1.7 punktą ir AB banko „Hermis“ paskolos komiteto 1997 m. liepos 17 d. protokolo Nr. 44 sprendimu Nr. 1 patvirtintos Sprendimų dėl paskolų išdavimo banke Hermis“ priėmimo tvarkos 2.5, 2.6 punktus. Kadangi bankas pažeidė imperatyvias įstatymo nuostatas išduodamas kreditą bei jį administruojant, todėl paskolos sutartis kaip prieštaraujanti įstatymui pripažintina negaliojančia, taip pat pripažintina negaliojančia ir šios sutarties prievolių vykdymą užtikrinanti įkeitimo sutartis.Teismas neatkreipė dėmesio į ekspertizės akte nurodytus pažeidimus, nemotyvavo, kodėl nesutinka su ekspertizės išvadomis, tuo pažeisdamas CPK 218 straipsnio reikalavimus.Teismo teiginiai, kad ieškovas nepateikė įrodymų dėl ieškiniu ginčijamų sandorių sudarymo dėl apgaulės, yra nepagrįsti. Teismo argumentai, kad ieškovas, prisiimdamas garantuoti verslui skirtą paskolą, pats įsitraukė į verslą ir tuo prisiėmė verslo riziką, kad įkeitimo sutarties sudarymo motyvai neturi įtakos sutarties negaliojimui bei kad UAB „Gerdauja“ pateikė bankui visus reikiamus dokumentus paskolai gauti ir užtikrino banką, kad jos pateikti dokumentai yra teisingi, nepagrįsti. Žinant paskolų suteikimo tvarką, išsamiai reglamentuotą imperatyviomis teisės aktų normomis, pagrįstai buvo tikimasi šių nuostatų vykdymo, kurios iki minimumo sumažina įkeitimo sandorio rizikos laipsnį, todėl bankui nepažeidus šių teisės aktų reikalavimų, paskolos sutartis nebūtų buvusi sudaryta bei nebūtų buvęs sudarytas įkeitimo sandoris. Įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuotinas paskolos sutarties šalių piktavališkas susitarimas, sąlygojęs įkeitimo sandorio sudarymą. Banko veiksmai, nutylint apie padarytus grubius pažeidimus: įvertinant paskolos gavėjo mokumą, pateiktų dokumentų nepakankamumą bei jų trūkumą ir kt. pažeidimai, laikytini piktavališku susitarimu ieškovo atžvilgiu, esminių aplinkybių nutylėjimu ir jų nuslėpimu.Teismas nepagrįstai atsisakė paskirtį papildomą ekspertizę, motyvuodamas, kad tai neturės įtakos pradinės ekspertizes išvadoms ir nenuneigs kitų įrodymų. Tokie teismo motyvai prieštarauja CPK 185 straipsnio antrosios dalies nuostatoms.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas ir Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. lapkričio 6 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Byloje nustatyta, kad AB bankas „Hermis“ ir UAB „Gerdauja“ 1998 m. birželio 11 d. sudarė paskolos sutartį Nr. 189. Sutarties 2.1 punkte nurodyta, kad paskolos grąžinimui užtikrinti įkeičiamo turto savininkė J. D. 1998 m. birželio 11 d. hipotekos lakštu, įregistruotu Hipotekos registre, įkeičia bankui nekilnojamąjį turtą: butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir įkeitimo sutartis laikoma sudėtine ir neatskiriama šios paskolos sutarties dalimi. 2000 m. vasario 4 d. turto, teisių ir prievolių priėmimo-perdavimo aktu AB bankas „Hermis“ perdavė, o AB Vilniaus bankas perėmė visą AB banko „Hermis“ turtą teises ir prievoles. Šiuo metu AB Vilniaus bankas pavadinimas yra AB SEB bankas.

Klaipėdos apygardos teismas 2002 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu atmetė ieškovų J. D. , A. D. ieškinį atsakovams AB Vilniaus bankui, LUAB „Gerdauja“, tretiesiems asmenims S. A. , Klaipėdos miesto 1 notarų biurui dėl įkeitimo sutarties pripažinimo negaliojančia (prijungta prie bylos Klaipėdos apygardos teismo civilinė byla Nr. 3-54/2002).

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad ieškiniu ginčijamos paskolos ir hipotekos (nekilnojamojo daikto įkeitimo) sutartys prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ir yra niekinės. CK 1.80 straipsnio pirmojoje dalyje nurodyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, o ieškiniu ginčijamų sandorių sudarymo momentu galiojusio 1964 m. CK 47 straipsnio pirmojoje dalyje buvo nurodyta, kad sandoris, neatitinkantis įstatymų reikalavimų, negalioja. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo 9 straipsnis reglamentuoja CK normų dėl sandorių negaliojimo taikymą. Pažymėtina, kad CK 1.3 straipsnio pirmojoje dalyje pagrindiniu civilinės teisės šaltiniu pripažįstamas įstatymas. Kartu to paties straipsnio trečiojoje dalyje numatyta, kad civilinės teisės šaltinis gali būti Vyriausybės nutarimai ir kitų valstybės institucijų teisės aktai, tačiau šioje dalyje kartu ribojamos Vyriausybės ir kitų valstybės institucijų galios reglamentuoti civilinius teisinius santykius. Vyriausybė ir kitos institucijos, pavyzdžiui, ministerijos, Lietuvos bankas ir kitos, gali priimti teisės aktus civilinės teisės klausimais tik CK ir kitų įstatymų nustatytais atvejais. Nesant aiškių nurodymų, kad įstatymo norma yra imperatyvi, reikia vadovautis jos aiškinimo principais. Svarbu nustatyti normos tikslus ir uždavinius. Sandorių negaliojimas pagal 1964 m. CK 47, CK 1.80 straipsnius yra šalių valios laisvės ir autonomijos principo išimtis. Todėl būtina nustatyti, ar yra atitinkamas visuomenės interesas, kuris reikalautų įsikišti į privačius santykius ir uždrausti jiems laisvai disponuoti savo galimybėmis, t. y. ar yra pakankamas pagrindas teigti, kad visuomenė interesas reikalauja visuotinai pripažinti tokio turinio sandorius negaliojančiais, nesiejant jų su konkrečiomis šalimis ar konkrečia situacija. Pripažįstant sandorius negaliojančiais pagal komentuojamus straipsnius būtina nurodyti ne tik šiuos straipsnius, bet ir konkrečią imperatyvią įstatymo normą, kuriai sandoris prieštarauja. Ieškinyje ir apeliaciniame skunde nenurodyta kokioms konkrečioms imperatyvioms Lietuvos banko įstatymo normoms prieštarauja ieškiniu ginčijami sandoriai. Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus sprendžia, kad ieškiniu ginčijami sandoriai neprieštarauja šių sandorių sudarymo momentu galiojusio Lietuvos banko įstatymo imperatyvioms normoms. Ieškiniu ginčijamų sandorių sudarymo momentu galiojusio Komercinių bankų įstatymo 1 straipsnio ketvirtojoje dalyje buvo nurodyta, kad bankai savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymu ir kitais teisės aktais, jeigu šis įstatymas nenustato kitaip, taip pat savo statutais (įstatais). Minėtos įstatymo normos dispozicija (išdėstymas) yra blanketinė, todėl šios normos pažeidimas galimas tik pažeidžiant konkrečią normą, kurioje taisyklė aiškiai ir išsamiai suformuluota. Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus sprendžia, kad ieškiniu ginčijami sandoriai neprieštarauja sandorių sudarymo momentu galiojusio Komercinių bankų įstatymo normoms. Ieškiniu ginčijamų sandorių sudarymo momentu galiojusio Lietuvos banko įstatymo 9 straipsnyje nurodyta, kad Lietuvos bankas leidžia teisės aktus pagal savo kompetenciją, o 36 straipsnyje nurodyta, kad Lietuvos bankas prižiūri Lietuvos banko licenciją turinčių bankų ir kitų kredito įstaigų veiklą. Minėto įstatymo 11 straipsnio, reglamentuojančio Lietuvos banko valdybos pagrindines funkcijas, pirmosios dalies 1 punkte nurodyta, kad Lietuvos banko valdyba nustato ir tvirtina Lietuvos Respublikos pinigų politikos formas, metodus ir tvarką, įskaitant Lietuvos banko atliekamų operacijų atviroje rinkoje uždavinius, rediskonto ir Lietuvos banko paskolų palūkanų bei komerciniams bankams privalomųjų atsargų normas, paskolų ir depozitų aukcionų rengimo bei specialios paskirties paskolų teikimo tvarką, 2 punkte nurodyta, kad Lietuvos banko valdyba nustato ir tvirtina banko ir kredito įstaigų riziką ribojančius normatyvus bei privalomųjų atsargų normas bankams ir 3 punkte nurodyta, kad Lietuvos banko valdyba priima teisės aktus. Komercinių bankų įstatymo 26 straipsnyje, reglamentuojančiame banko veiklos riziką ribojančius normatyvus, buvo nurodyta, kad bankui nustatomi šie normatyvai: 1) kapitalo pakankamumo; 2) likvidumo; 3) maksimalios paskolos sumos vienam skolininkui. Minėto įstatymo 25 straipsnyje buvo nurodyta, kad bankas turi teisę imti ir duoti paskolas. Imperatyvių įstatymo normų teisinio reguliavimo metodo esmę sudaro įpareigojamieji ir draudžiamieji paliepimai. Tai reiškia, kad poįstatyminiai teisės aktai, t. y. Vyriausybės ir kitų valstybės institucijų, įskaitant Lietuvos banką, nutarimai pagal imperatyvaus teisinio reguliavimo metodo apimtį negali būti didesni už įstatymų imperatyvaus reguliavimo metodo apimtį. Todėl komerciniam bankui suteikti paskolą galėjo drausti tik įstatymo imperatyvios normos. Teisėjų kolegijos nuomone, sistemiškai aiškinant Lietuvos banko valdybos 1995 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. 61, 1997 m. balandžio 24 d. nutarimo Nr. 87, 1997 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 125 bei šiais nutarimais patvirtintų teisės aktų normas šios normos nėra imperatyvios įstatymo normos. Komercinių bankų, įskaitant AB banko „Hermis“, valdymo organų priimti teisės aktai taip pat nėra imperatyvios įstatymo normos. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad minėti Lietuvos banko valdybos nutarimai bei šiais nutarimais patvirtinti teisės aktai, AB banko „Hermis“ valdymo organų priimti aktai yra imperatyvios įstatymo normos ir ieškiniu ginčijami sandoriai prieštarauja minėtoms imperatyvioms įstatymo normoms, yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus sprendžia, kad ieškiniu ginčijami sandoriai neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms.

Teisėjų kolegijos nuomone, pagal pateiktus į bylą įrodymus nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškiniu ginčijami sandoriai yra niekiniai.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad ieškiniu ginčijami sandoriai sudaryti dėl apgaulės. CK 1.91 straipsnis reglamentuoja dėl apgaulės sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu, o ieškiniu ginčijamų sandorių sudarymo momentu dėl apgaulės sudaryto sandorio negaliojimą reglamentavo 1964 m. CK 57 straipsnis. Įsiteisėjusiame Klaipėdos apygardos teismo 2002 m. rugpjūčio 27 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 3-54/2002 konstatuota, kad pripažinti įkeitimo sutartį (1998 m. birželio 11 d. sutartį, kuria J. D. įkeitė AB bankui „Hermis“ butą, esantį (duomenys neskelbtini)), kaip sudarytą dėl apgaulės, nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, minėtas teismo sprendimas turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai (CPK 182 str. 2 p.). Nurodytame sprendime konstatuota, kad byloje nėra įrodymų (duomenų), kad tretysis asmuo S. A. , kaip UAB „Gerdauja“ direktorius, būtų pateikęs bankui ar ieškovams (J. D. , A. D. ) tikrovės neatitinkančius dokumentus, kad atsakovas AB SEB Vilniaus bankas (tuo metu AB bankas „Hermis“) pažeidė įstatymo reikalavimus ar atliko nesąžiningus veiksmus ieškovų atžvilgiu. Teisės doktrinoje dėl apgaulės sudaryti sandoriai priskiriami subjektų valios trūkumais pasižymintiems sandoriams. Pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad pagal 1998 m. birželio 11 d. paskolos sutartį buvo mokamos palūkanos. Paskolos sumos ar paskolos sumos dalies panaudojimas ne pagal paskolos paskirtį dėl pasikeitusių aplinkybių po paskolos sutarties sudarymo nėra pagrindas konstatuoti, kad paskolos sutartis sudaryta dėl apgaulės. Atsakovas neigia, kad sudarant ieškiniu ginčijamą paskolos sutartį UAB „Gerdauja“ ar šios bendrovės vadovas S. A. apgavo banką. Teisėjų kolegijos nuomone, pateikti į bylą įrodymai nepatvirtina, kad ieškiniu ginčijama paskolos sutartis sudaryta dėl apgaulės. Pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad UAB „Gerdauja“ ir AB bankas „Hermis“, sudarydami 1998 m. birželio 11 d. paskolos sutartį Nr. 189, išreiškė tikruosius savo ketinimus ir valią. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino pateiktus į bylą įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad pripažinti ieškiniu ginčijamus sandorius dėl apgaulės nėra pagrindo.

Teisėjų kolegijos nuomone, kiti apeliacinio skundu argumentai teisiškai nėra reikšmingi ir nėra pagrindų panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl nurodytų aplinkybių ir argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškinys yra nepagrįstas (1964 m. CK 47, 57 str.; Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2-4, 9 str.; CK 1.78, 1.80, 1.91 str.) ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. lapkričio 6 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 84 straipsniu, sprendžia, kad priteistina iš ieškovo valstybei 2 146,36 Lt žyminio mokesčio, kadangi Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 28 d. nutartimi nutarta atidėti apeliantui A. D. likusios žyminio mokesčio sumos – 2 146,36 Lt – sumokėjimą iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo ir ieškovas nepateikė teismui įrodymų apie nurodyto žyminio mokesčio sumokėjimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 88, 92, 96 straipsniais sprendžia, kad priteistina iš ieškovo valstybei 40,75 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 90, 91, 101 straipsniais, sprendžia, kad grąžintina ieškovui 18,58 Lt įmokėtų į Lietuvos apeliacinio teismo specialiąją sąskaitą pagal 2007 m. gegužės 14 d. grynųjų pinigų priėmimo kvitą Nr. 203146879, kadangi už ekspertizės atlikimą Teismo ekspertizės centrui buvo sumokėta 981,42 Lt (1000 Lt – 981,42 Lt = 18,58 Lt).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad kitos bylinėjimosi išlaidos ieškovui neatlygintinos, kadangi apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 2 146,36 Lt (du tūkstančius vieną šimtą keturiasdešimt šešis litus trisdešimt šešis centus) žyminio mokesčio ir 40,75 (keturiasdešimt litų septyniasdešimt penkis centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.

Grąžinti ieškovui A. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 18,58 Lt (aštuoniolika litų penkiasdešimt aštuonis centus) įmokėtų į Lietuvos apeliacinio teismo specialiąją sąskaitą pagal 2007 m. gegužės 14 d. grynųjų pinigų priėmimo kvitą Nr. 203146879.