- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-06-25
- Bylos Nr.
- 1A-160-768/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-60268-2016-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Donatas Jatužis, Valdas Ciesiūnas, Jolanta Raščiuvienė
- Kaltinamasis
- M. P.
- Nukentėjusysis
- M. V.
- Advokatai
- Stanislovas Butkevičius
- Kategorijos
- 1.1.7.2.2Bauda (BK 47 str.)
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jolantos Raščiuvienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Linos Šimonienės ir nukentėjusiojo M. V. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo M. P. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnyje, išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Išteisinamuoju nuosprendžiu nukentėjusiojo M. V. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. M. P. išteisintas kaltinant jį tuo, kad jis 2016 m. gruodžio 27 d., 20.00 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, prie buto Nr. (duomenys neskelbtini), sudavė penkis smūgius kumščiu nukentėjusiajam M. V. į veidą, po to, sugriebęs už rankos, nugriovė jį nuo laiptų, padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą lėmusius sužalojimus: odos nubrozdinimus kaktoje, smakre, plaštakose ir kairiame smilkinyje, pakaušio minkštųjų audinių sumušimą, poodines kaujosruvas dešinėje alkūnėje, apatinio žandikaulio kairio kampo srityje ir kairiame kelyje, tuo savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai
Apeliaciniu skundu prokurorė L. Šimonienė prašo panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: M. P. pripažinti kaltu pagal BK 284 straipsnį ir skirti 30 MGL (1129 Eur) baudą. Nukentėjusiojo M. V. civilinį ieškinį tenkinti visiškai. Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo, jog M. P. išteisintas nepagrįstai, kadangi skundžiamame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados paremtos ne išsamia įrodymų analize ir aiškiais motyvais, tačiau prielaidomis – nesilaikyta BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų reikalavimų. Svarsto, kodėl teismas, turėdamas įvertinti tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą, vienų asmenų parodymus laikė prieštaringais ir nepatikimais, o kitų, nors akivaizdžiai nelogiškus (A. M.) - visiškai patikimais. Teigia, kad teismas, nustatęs prieštaravimus parodymuose, privalėjo įvertinti situacijas, kuriose buvo parodymus davę asmenys įvykio metu - vietą, jos apšvietimą, laiko trukmę, stebinčio asmens emocinę būklę, laiko tarpą, kuriam praėjus buvo duoti parodymai, ir tik tada, daryti išvadas dėl vieno ar kito asmens parodymų patikimumo, prieštaringumo kitų asmenų parodymams lygio - ar tie prieštaravimai surinktų įrodymų visumoje yra esminiai, ar ne. Skundžiamo nuosprendžio argumentams vienareikšmiškai prieštaraujanti išvada, kad nukentėjusįjį galėjo sumušti tiek M. P., tiek kito vaiko tėvas - R. J. padaryta esant situacijai, kuomet R. J. įtarimas ar kaltinimas dėl nusikalstamos veikos M. V. atžvilgiu niekada nebuvo pateiktas, byloje nėra jokių, net menkiausių duomenų, kad tai galėjo padaryti jis, yra visiškai nelogiška. Akcentuoja, kad nukentėjusysis M. V. viso proceso metu nuosekliai teigė, jog jį užpuolė ir sumušė ne R. J., o būtent M. P.. Iš karto po įvykio konkrečiai nurodė prieš jį smurtavusio asmens požymius, tvirtino, kad gali jį atpažinti, todėl asmens parodymo atpažinti iš fotonuotraukų metu, kada buvo pateiktos tiek R. J., tiek M. P. fotonuotraukos, nukentėjusysis atpažino būtent M. P. kaip asmenį, kuris jį sumušė, taip pat nurodė požymius, pagal kuriuos jį atpažino. Be to, asmens parodymo atpažinti gyvai, nukentėjusysis taip pat kategoriškai nurodė atpažįstąs M. P. ne iš jo plaukų spalvos ar viršutinio rūbo, tačiau iš veido bruožų, kūno sudėjimo, ūgio, kaktos formos, šukuosenos, burnos formos, einančios lankeliu žemyn. Svarbu ir tai, kad nukentėjusysis M. V. stengėsi gerai įsidėmėti jį užpuolusį vyrą, kadangi žinojo, jog kreipsis į policiją. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios būtų kliudžiusios nukentėjusiajam gerai matyti užpuoliko veidą, figūrą ir jį įsidėmėti, nukentėjusysis buvo blaivus, laiptinė buvo apšviesta, užpuolikas stovėjo tiesiai prieš jį, arti, įvykio laikas nebuvo itin trumpas.Atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojos P. Š. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių taip pat yra nuoseklūs viso proceso metu, be to, jie sutampa ir su nukentėjusiojo parodymais. Svarbu ir tai, kad liudytoja, pažįstanti R. J. iš veido, nuosekliai tvirtino, jog R. J. įvykio metu laiptinėje nebuvo. Tiek liudytojos, tiek nukentėjusiojo parodymai skiriasi tik detalėse dėl prie nukentėjusiojo buto atėjusių vyrų plaukų spalvos, viršutinio rūbo modelio ir spalvos, todėl teismas, vertindamas šios liudytojos parodymus ir jų patikimumą, privalėjo įvertini situaciją, kurioje P. Š. matė jos apibūdintus asmenis - labai trumpai per buto akutę, tik profiliu ir iš nugaros pusės, buvo labai susijaudinusi. Tokioje situacijoje natūralu, kad P. Š. apibūdindama minėtus vyrus, galėjo tiesiog sąžiningai suklysti. Be to, pažymi, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog M. P. plaukų spalva yra tokia, kad ji gali būti apibūdinta ir kaip tamsi, ir kaip šviesi, priklausomai nuo žmogaus subjektyvaus suvokimo ir gebėjimo ją apibūdinti, todėl neatitikimai nukentėjusiojo ir P. Š. parodymuose dėl plaukų ar rūbų spalvos nėra esminiai, ir nedaro niekiniais nukentėjusiojo atpažinimo, jo parodymų bei nesuteikia pagrindo jais netikėti.Vertinant liudytojos V. S. parodymus teigia, jog liudytoja asmenį, kuris buvo atsisukęs veidu į nukentėjusįjį, apibūdino kaip žemą, kresną, žemesnį už kaimyną - pagal požymius atitinka M. P. požymius, todėl nėra aišku, kodėl teismas padarė išvadą, jog nukentėjusiojo parodymai neatitinka jos parodymų. Prielaidos dėl striukės tamsios spalvos nėra esminis neatitikimas.Nesutinka ir su kita apylinkės teismo išvada, jog M. P. buvimą įvykio vietoje paneigia liudytojos M. M. parodymai, kadangi ši liudytoja tiek M. P., tiek R. J. nepažįsta, besileidžiančių vyrų neįsidėmėjo, jų atpažinti negalėtų. Teiginį, jog tarp šių asmenų nebuvo M. P., laiko nelogišku, kadangi tuomet tampa ne visiškai aišku, iš ko būtent ši liudytoja kategoriškai sprendžia, jog tarp jų M. P. nebuvo. Mano, jog šios liudytojos parodymai nepaneigia nukentėjusiojo parodymų, jų patikimumo.Galiausiai teigia, jog apylinkės teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad M. P. ryšiai su sūnumi nėra nutrūkę, priešingai su juo bendrauja telefonu bei kartu leidžia laiką, todėl tikslą važiuoti aiškintis dėl sūnaus leidžiamos muzikos jis tikrai turėjo. Kartu akcentuoja, kad M. P. mobiliojo ryšio prisijungimas 18.54 val. prie (duomenys neskelbtini) mstl., nepaneigia nei nukentėjusiojo parodymų, nei galimybės, jog M. P. buvo įvykio vietoje.Apeliaciniu skundu nukentėjusysis M. V. prašo panaikinti skundžiamą apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį M. P. atžvilgiu pagal BK 284 straipsnį bei skirti bausmę jos sankcijos ribose. Visiškai tenkinti civilinį ieškinį dėl 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat atlyginti proceso išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis nurodo, kad apylinkės teismas, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, kadangi turėdamas objektyviai įvertinti visus byloje surinktus duomenis ir nustatyti, ar jie atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintus liečiamumo, patikimumo ir leistinumo reikalavimus, to nepadarė, savo išvadų motyvuotai nepagrindė abejonių nekeliančiais įrodymais. Cituodamas savo parodymus pažymi, kad jis M. P. atpažino iš karto po įvykio, tiek iš nuotraukos, tiek vėliau gyvai, kadangi buvo jį gerai įsidėmėjęs. Be to, smurtautojas įvykio metu pats teigė, kad jis yra vaiko, kuris gyvena virš jo bute, kuriame nuolat leidžiama garsi muzika, tėvas. Kelia klausimą dėl jo parodymų nepatikimumo.Akcentuodamas liudytojos O. Š. parodymus teigia, kad nors ji ir negali atpažinti jį mušusio asmens, o smurtavusio asmens plaukų spalvą apibūdino kaip tamsią, tačiau girdėjo, kaip vienas iš jų liepė atstoti nuo jo sūnaus, po ko būtent ir sekė žemesnio ūgio asmens smūgiai, todėl tokie liudytojos parodymai iš esmės nepaneigia jo parodymų, jog prieš jį smurtavo būtent M. P..Apelianto įsitikinimu aplinkybė, jog M. P. mobiliojo ryšio telefonas nuo 18.54 val., kada jungėsi prie celės (duomenys neskelbtini) mstl., iki 2016 m. gruodžio 28 d. ryto, kuomet buvo pradėtas naudoti telefonas, nepaneigia fakto, jog jis galėjo būti įvykio metu įvykio vietoje. Atkreipia dėmesį, kad liudytojos (P. Š., V. S.) iš įvykio vietoje buvusių asmenų, R. J. neatpažino, nepaisant to, kad jis kurį laiką praeityje gyveno tame name, palaiko ryšius su vaiko motina, lankosi bute. Be to, jis R. J., kaip prieš jį smurtavusio asmens neatpažino, priešingai, atpažino būtent M. P., todėl teismo išvados, kad jį galėjo sumušti ir R. J., kadangi jis yra kito nepilnamečio sūnaus tėvas, be to, praeityje teistas, yra visiškai nelogiškos ir neatitinkančios byloje nustatytų aplinkybių.Nurodo, kad M. P. savo nusikalstamais veiksmais jam padarė 5000 Eur neturtinę žalą, kurią prašo atlyginti.Teismo posėdyje prokurorė, nukentėjusysis bei jo atstovas advokatas prašė jų apeliacinius skundus tenkinti. Išteisintasis ir jo gynėjas advokatas prašė prokurorės bei nukentėjusiojo apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
Prokurorės ir nukentėjusiojo apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Apeliaciniais skundais tiek prokurorė, tiek nukentėjusysis iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei padaryta išvada, jog išteisintasis M. P. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, kadangi neįrodyta, jog jis padarė veiką, turinčią minėto nusikaltimo požymių. Savo nesutikimą motyvuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas tokias išvadas iš esmės grindė ne išsamia įrodymų analize (BPK 20 straipsnis) ir aiškiais motyvais, tačiau prielaidomis, besąlygiškai tikėdamas būtent išteisintojo bei jo artimųjų parodymais, bet ne nukentėjusiojo, todėl apeliaciniai skundai šiuo aspektu bus nagrinėjami kartu, tuo pačiu atskirai pasisakant ir dėl kitų nukentėjusiojo apeliaciniame skunde išreikštų prašymų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Nors pirmosios instancijos teismas viešame teismo posėdyje ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismui yra suteikiama teisė įrodymus vertinti iš naujo ir padaryti kitokias išvadas, nei padarė pirmosios instancijos teismas.Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamąja byla, skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu, prokurorės bei nukentėjusiojo apeliacinių skundų argumentais, iš naujo įvertinęs byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme ištirtų bei patikrintų įrodymų visumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, t. y. įrodymus vertino vienpusiškai ir selektyviai, nevertinant jų visumos ir tarpusavio sąsajos, iš esmės besąlygiškai tikėdamas išteisintojo M. P., jo sutuoktinės ir motinos parodymais, M. P. kaltės nepripažinimui suteikė didesnę reikšmę, dėl ko padarė neteisingą ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstą išvadą dėl M. P. kaltės nebuvimo, ir jį išteisino pagal BK 284 straipsnį kaip nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl skundžiamas nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 2 punktas).Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išteisino M. P. iš kaltinimo pagal BK 284 straipsnį padaręs išvadą, jog nėra įrodyta, kad jis padarė veiką, turinčią minėto nusikaltimo požymių. Tokią išvadą teismas padarė iš esmės atsižvelgęs į M. P. parodymus, kad jis neprisipažįsta padaręs minėtą nusikalstamą veiką, taip pat liudytojų, išteisintojo sutuoktinės bei motinos parodymus, jog įvykio metu visa šeima kartu vakarieniavo ir M. P. niekur nebuvo išėjęs, taip pat liudytojos A. M. parodymus, kad tarp laiptinėje nueinančių vyriškių M. P. nematė, be to, kad M. P. nėra vienintelis kaimynės vaikų tėvas, galėjęs smurtauti, tarnybinį pranešimą, kuriame užfiksuota, kad išteisintojo mobiliojo ryšio telefonas prieš įvykį jungėsi 18.54 val. (duomenys neskelbtini) mstl., bei nukentėjusiojo parodymus, kad smurtaujančio asmens plaukų bei vilkėto viršutinio rūbo spalvas jis įvardino skirtingai (plaukai šviesūs, džemperis pilkas) nei kiti liudytojai – P. Š. (plaukai tamsesni, striukė rudos spalvos), V. S. (rūbai tamsūs, kūno sudėjimas kresnas, ūgis žemesnis nei nukentėjusiojo), ir tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo (M. P.) naudai. Vis tik, apeliacinės instancijos teismas, šiuo atveju yra kitos nuomonės, nei skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, kadangi manyti, kad nukentėjusiojo parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs ir nepatikimi, jog jie neatitinka kitų byloje apklaustų liudytojų (P. Š., V. S.) parodymų iš esmės vien tik dėl subjektyviai įvardintos plaukų ir viršutinio rūbo spalvos, ar dėl to, kad iki įvykio likus daugiau nei valandai išteisintojo mobilaus ryšio telefonas jungėsi ne prie Panevėžio mobilaus ryšio bokšto, nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju, iš byloje esančių duomenų matyti, kad M. P. nuo pat pradžių laikėsi nuoseklios pozicijos, jog prieš nukentėjusįjį ne tik nesmurtavo, tačiau ir apskritai įvykyje nedalyvavo, nes įvykio vietoje paprasčiausiai jo nebuvo, be to, tiek su sūnumi, tiek su sūnaus motina faktiškai jokio ryšio nebepalaiko jau daugiau nei pusmetį. Žinoma, ši M. P. keliama versija visumoje atitinka sutuoktinės L. P. bei jo motinos G. P. parodymus, duotus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, jog įvykio vakarą jie visi kartu vakarieniavo (duomenys neskelbtini) ir M. P. niekur nebuvo išėjęs, tačiau šiuo atveju, minėti parodymai, kartu atsižvelgiant ir į kitus faktinius bylos duomenis, turėjo būti vertinami gana atsargiai dėl šiuos asmenis siejančių giminystės ryšių. Kita vertus, nors jo buvusi sutuoktinė M. P. parodė, jog su buvusiu vyru gal metus iki įvykio nebendravo, tačiau ji nepaneigė, kad jis su sūnumi nebendrauja telefonu ar neatvažiuoja jo pasiimti.Teisėjų kolegija, iš naujo įvertinusi tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą, susiejusi juos į vientisą loginę grandinę, konstatuoja, jog šiuo atveju nagrinėjamoje byloje abejonių nekelia tai, kad būtent išteisintasis M. P. buvo tas asmuo, kuris laiptinėje smurtavo prieš nukentėjusįjį M. V.. Tokia išvada, visų pirma darytina atsižvelgus į tai, kad nukentėjusysis apklausiamas iš karto po įvykio, aiškiai ir pakankamai detaliai ir smulkiai apibūdino smurtavusį prieš jį asmenį, bei nurodė jo požymius (ūgis apie 170 cm, amžius apie 28-30 metų, kūno sudėjimas stambus - kresnas, veidas platus, plaukai šviesūs, trumpai kirpti, džemperis pilkos spalvos) (t. 1., b. l. 37, 39). Beje, nukentėjusysis, lygiai taip pat kaip ir išteisintasis, viso proceso metu savo pozicijos tvirtai laikėsi nurodydamas, kad prieš jį smurtą naudojo, kaip dabar jau žinoma, ne kas kitas, tačiau būtent M. P.. Tokią jo poziciją bei parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, patvirtina tiek asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas, tiek asmens parodymo atpažinti gyvai protokolas, tiek ir akistatos protokolas, kuriuose užfiksuota, jog nukentėjusysis atpažįsta M. P. kaip asmenį, kuris prieš jį smurtavo ir liepė daugiau nesiskųsti dėl per garsiai bute leidžiamos muzikos, kadangi jis yra tame bute gyvenančio vaiko tėvas. Jį atpažino iš veido bruožų (veido formos, burnos formos, einančios lankeliu žemyn, žvilgsnio, kaktos formos, šukuosenos), kūno sudėjimo, ūgio (t. 1, b. l. 44-48, 49-53). Reiškia, nukentėjusysis įsidėmėjo smurtautoją būtent dėl jo išvaizdos ypatybių, o ne dėl vilkėtų rūbų modelio ar spalvos. Ir nors nukentėjusysis nepakeitė savo pozicijos nei akistatos, nei tvirtindamas parodymus bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, kai kartu akcentavo, kad išteisintąjį ne tik gerai įsidėmėjo, tačiau jį iš karto atpažino ir statybos objekte, kai teiravosi dėl smėlio, kuomet ištarus žodžius smurtautojui, pastarasis atsakė: „čia man nepasisekė“, apylinkės teismas vis vien suabejojo nukentėjusiojo parodymais, nurodydamas, kad smurtavusio asmens apibūdinimas esmingai neatitinka įvykį mačiusių liudytojų P. Š. ir V. S., taip pat A. M. parodymų. Kaip galima suprasti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, esminiai skirtumai yra ir liudytojų P. Š. ir V. S. subjektyvus smurtaujančio asmens plaukų bei vilkėto rūbo spalvos įvertinimas, kadangi P. Š. parodė, kad smurtavo tamsesnių plaukų vyriškis, kuris vilkėjo rudos spalvos striukę, o V. S. – kad smurtavo žemesnis už kaimyną, kresnokas, tamsiai apsirengęs asmuo, kurio atpažinti apskritai negalėtų. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėtų asmenų parodymus, bylos duomenų kontekste, nepagrįstai iš esmės visiškai nekreipė dėmesio į svarbią vertinimui aplinkybę, kad dėl esminių ypatybių ir detalių, kad smurtavo žemesnis už nukentėjusįjį, kresnokas, tamsesnių plaukų vyriškis, kuris įsakmiai reikalavo atstoti nuo jo sūnaus, tarpusavyje sutampa. Pažymėtina, kad tiek nukentėjusysis, tiek P. Š. patvirtino girdėję reikalavimą atstoti nuo jo sūnaus. Ši svarbi aplinkybė, teisėjų kolegijos nuomone, įvertinta netinkamai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusiajam atpažinti buvo parodyti abu minimo vaiko tėvai - pirmiausia parodytas atpažinti R. J., o tik po to išteisintasis. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad liudytoja P. Š. įvykį matė trumpai, pro durų akutę, dėl smurtavimo prieš kaimyną būdama išsigandusi, todėl natūralu, kad aiškiai ir tiksliai įsidėmėti įvykyje dalyvavusius asmenis jai galėjo sutrukdyti šios minėtos aplinkybės. Kita vertus, kaip minėta, nukentėjusysis kategoriškai nurodė, kad smurtautoją atpažįsta iš veido formos, taip pat burnos formos, einančios lankeliu žemyn, žvilgsnio, kaktos formos, šukuosenos, kūno sudėjimo, ūgio, todėl manymas, kad plaukų ar džemperio spalva yra vieninteliai teisingi ir tikslūs M. P. išvaizdos apibūdinimo požymiai, rodo įrodymų vertinimo neišsamumą, juolab, kad kiekvienas asmuo tiek spalvas, tiek jų atspalvius paprastai apibūdina skirtingai, priklausomai nuo individualių asmens savybių, neskaitant jau aplinkybių, galinčių pakeisti objektų spalvas bei atspalvius, trukdančius juos iš esmės gerai įsidėmėti, be to, kaip šiuo atveju, esant stresinėje situacijoje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad P. Š. įvykį stebėjo pro durų akelę, kad puolantį asmenį matė tik profiliu ir labai trumpai, iki pastarasis sudavė smūgį nukentėjusiajam, be to, kategoriškai teigė, kad tarp užpuolikų R. J., kuris anot liudytojos yra ir smulkesnis, ir plikas, nebuvo. Taigi jau ši aplinkybė rodo, kad šioje dalyje P. Š. ir nukentėjusiojo parodymai sutampa. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad liudytoja A. M. ikiteisminio tyrimo metu apskritai parodė, kad nors matė laiptinėje nueinančių vyrų siluetus, tačiau į vyriškius įdėmiai nežiūrėjo, todėl nei apibūdinti, tuo labiau jų atpažinti, negalėtų, todėl jos teiginys teisme, kad tarp šių vyrų nebuvo M. P., kurio ji tiksliau paaiškinti negalėjo, laikytinas nepagrįstu ir atmestinas. Atsižvelgus į tai kas aptarta, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nukentėjusiojo parodymus laikė abejotinais ir nepatikimais, o jo parodymuose esantys neesminiai tam tikrų detalių nesutapimai niekaip nešalina M. P. baudžiamosios atsakomybės. Be to, nukentėjusysis iki įvykio smurtautojo nepažinojo, jokio pykčio prieš jį neturėjo, todėl sąmoningai apkalbėti jį, duoti melagingus, išteisintąjį apkaltinančius parodymus, jam nebuvo jokio pagrindo. Papildomai apeliacinės instancijos teismas dar kartą pažymi, kad M. P. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, be kita ko įrodo tai, jog ikiteisminio tyrimo metu, kuomet buvo atliekamas asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką, nukentėjusiajam iš pradžių buvo pateiktos keturios fotonuotraukos su vyriškos lyties, panašaus amžiaus asmenų fotonuotraukomis, tarp kurių buvo ir R. J. atvaizdas, tačiau nukentėjusysis vienareikšmiškai nurodė, kad tarp pateiktų asmenų nuotraukų, prieš jį smurtavusio asmens neatpažįsta, kai tuo tarpu iš karto po R. J. atpažinimo, pateikus dar keturias fotonuotraukas, nukentėjusysis neabejodamas nurodė atpažįstantis vieną iš jų kaip smurtautoją – M. P. (t. 1., b. l. 41-43, 44-46). Tokiu atveju, abejonių, kad nukentėjusysis negalėjo įsidėmėti jį sumušusio asmens pagal išvaizdos požymius, nekyla. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad išteisintasis, kuo galėjo įsitikinti bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija, visiškai atitinka požymius, kuriuos nurodė nukentėjusysis: stambaus (kresno) kūno sudėjimo, plataus veido, trumpai kirptų plaukų, lūpų forma einanti lankeliu žemyn, aiškiai žemesnis už nukentėjusįjį, todėl P. Š. teiginys, kad užpuolikas smūgiavo pasišokdamas, tik dar kartą patvirtina, kad M. P. išteisintas nepagrįstai. Kartu pažymėtina, kad liudytoja P. Š., stebėdama įvykį pro durų akutę, nors ir savaip suvokdama, nurodė smurtautojo plaukų bei vilkėto džemperio spalvą, tačiau kategoriškai nurodė, kad kaimyno R. J., tarp šių vyrų nebuvo. Jį atpažįsta ir apibūdina visai pagal kitus išvaizdos požymius (ūgis vidutinis, šiek tiek pliktelėjęs (plikas)), tuo tarpu užpuoliko plaukus ji apibūdino, kaip sušukuotus ežiuku, o tai visiškai atitinka išteisintojo plaukų šukuosenai. Taigi tokie jos parodymai atitinka tiek nukentėjusiojo parodymus, tiek kitus bylos duomenis. Apeliacinės instancijos teismui pagrindo manyti, kad įvykio vietoje galėjo smurtauti ne M. P., o kitas asmuo, tuo labiau R. J., nėra.Galiausiai pažymėtina, kad aplinkybė, jog M. P. naudojamas ryšio telefonas paskutinį kartą jungėsi 2016 m. gruodžio 28 d. 18.54 val. prie mobilaus ryšio bokšto, esančio (duomenys neskelbtini) mstl., nepaneigia nukentėjusiojo parodymų, jog M. P. apie 20.00 val. buvo įvykio vietoje ir smurtavo prieš jį, kadangi atstumas nuo (duomenys neskelbtini) mstl. iki įvykio vietos įveikiamas vos per 20 min. važiuojant automobiliu, todėl M. P., turėjo pakankamai laiko nuvykti į įvykio vietą (t. 1., b. l. 96). Tokiu atveju, nesant byloje kitų duomenų, objektyviai paneigiančių, kad M. P. nebuvo įvykio vietoje ir nesmurtavo prieš nukentėjusįjį, darytina neabejotina išvada, kad asmuo, daugiabučio laiptinėje sumušęs nukentėjusįjį M. V., buvo būtent išteisintasis M. P..Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje surinktų ir išanalizuotų duomenų visuma, visiškai įrodyta, kad M. P. įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, o būtent: 2016 m. gruodžio 27 d., 20.00 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, prie buto Nr. (duomenys neskelbtini), sudavė penkis smūgius kumščiu nukentėjusiajam M. V. į veidą, po to, sugriebęs už rankos, nugriovė jį nuo laiptų, padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą lėmusius sužalojimus: odos nubrozdinimus kaktoje, smakre, plaštakose ir kairiame smilkinyje, pakaušio minkštųjų audinių sumušimą, poodines kaujosruvas dešinėje alkūnėje, apatinio žandikaulio kairio kampo srityje ir kairiame kelyje. Ši M. P. veika atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, požymius. M. P. pripažinus kaltu, sprendžiamas dėl jo padarytos nusikalstamos veikos bausmės paskyrimo klausimas.M. P. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Individualizuodamas bausmę, teismas yra saistomas bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis), bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), kitomis baudžiamajame įstatyme įtvirtintomis bausmių skyrimo nuostatomis. Šių imperatyvų taikymui taip pat turi įtakos konstituciniai teisingumo ir teisinės valstybės, teisės į teisingą teismą, proporcingumo bei kiti principai. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. BK 284 straipsnio sankcijoje numatytos šios bausmės rūšys: viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Atsižvelgiant į tai, kad nors M. P. nors savo kaltės nepripažįsta, tačiau padarė vieną nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra, teisiamas pirmą kartą (t. 2., b. l. 109), praeityje baustas administracine tvarka, neturi galiojančių nuobaudų (t. 2., b. l. 119-123), dirba (t. 2., b. l. 117), psichikos sveikatos centre ir priklausomybių ligų įskaitoje neregistruotas (t. 2., b. l. 113, 115), vedęs (t. 2., b. l. 116), yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad šį kartą bausmės tikslai bus pasiekti M. P. paskyrus piniginę bausmę – baudą, jos dydį nustatant artimą BK 47 straipsnyje numatytam baudos minimaliam dydžiui už padarytą nesunkų nusikaltimą (2015 m. birželio 25 d. įstatymu Nr. XII-1871 (nuo 2016 m. balandžio 1 d. – remiantis 2016 m. kovo 25 d. įstatymu Nr. XII-2277).Baudžiamojoje byloje nukentėjusysis M. V. yra pareiškęs civilinį ieškinį dėl 5000 Eur neturtinės nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, nenurodydamas jokių argumentų (t. 1., b. l. 65).Įstatymas numato, kad nusikalstama veika padarytą žalą atlygina asmuo, padaręs šią veiką. M. P. kaltė padarius jam inkriminuotą BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą visiškai įrodyta, todėl nukentėjusysis turi teisę į padarytos neturtinės žalos atlyginimą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio nuostatą neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją kiekvienoje byloje, dėl kiekvieno nukentėjusiojo turi įvertinti teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Kartu pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi todėl, kad neturtinės žalos (pvz., sveikatos sutrikdymo) tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama, kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) dvasinius išgyvenimus, iškentėtus skausmus ir kt.
8.3. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam dėl tyčinių neteisėtų M. P. veiksmų buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (odos nubrozdinimai kaktoje, smakre, plaštakose ir kairiame smilkinyje, pakaušio minkštųjų audinių sumušimas, poodinės kraujosruvos dešinėje alkūnėje, apatinio žandikaulio kairio kampo srityje ir kairiame kelyje). Šiuo atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog dėl sumušimo nukentėjusysis kentė skausmą, patyrė neigiamų emocinių ir dvasinių išgyvenimų, jautė nepatogumus, buvo pažemintas, todėl atsižvelgdama į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikšmingus kriterijus, CK 6.282 straipsnio 3 dalies reikalavimus, į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, aplinkybių visumą, į M. P. asmenybę, turtinę padėtį (dirbantis), nors turtinė padėtis sveikatos sužalojimo atveju negali būti lemiamu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį (kasacinės nutartys Nr. 2K-89/2010, 2K-280/2014), į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, daro išvadą, kad 1000 Eur neturtinės žalos dydis yra ta suma, kuri atitiks protingą balansą tarp realios kompensacijos už patirtą fizinį bei dvasinį skausmą ir žalą padariusio asmens interesų paisymą.
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis taip pat prašo priteisti iš M. P. jam 700 Eur išlaidų advokato S. Butkevičiaus pagalbai už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme bei procesinių dokumentų rengimą. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios įstatymo nuostatos taip pat galioja nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Nagrinėjamu atveju, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis teismui pateikė pinigų sumokėjimo kvitą (2018 m. gegužės 3 d., serija LAT, Nr. (duomenys neskelbtini)), patvirtinantį, kad nukentėjusysis savo atstovui advokatui S. Butkevičiui sumokėjo 700 Eur už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad procesas apeliacinės instancijos teisme vyko ne tik pagal prokurorės, tačiau ir pagal nukentėjusiojo apeliacinį skundą, įvertinusi bylos pobūdį, kuomet M. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką prieš nukentėjusįjį, taip pat į nukentėjusiojo atstovo advokato darbo ir laiko sąnaudas ginant nukentėjusiojo interesus apeliacinės instancijos teisme, suteiktų paslaugų apimtį, nukentėjusiojo patirtas advokato išlaidas pripažįsta proceso išlaidomis, kadangi nukentėjusysis šias išlaidas patyrė siekdamas apginti savo teises, todėl jam iš M. P. priteistina prašoma išlaidų, kurios sudaro 700 Eur suma.Atsižvelgus į tai, kas aptarta aukščiau ir į apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos konstatuotas aplinkybes, kad baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų visuma neginčytinai nustatyta, jog M. P. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, į tai, kad šiuo apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis naikinamas visa apimtimi, M. V. pareikštas civilinis ieškinys tenkinamas iš dalies, prašymas priteisti proceso išlaidos apeliacinės instancijos teisme tenkinamas visiškai.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 13 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.
M. P. pripažinti kaltu pagal BK 284 straipsnį ir paskirti jam baudą 30 MGL (1 129 Eur) (tūkstančio šimto dvidešimt devynių eurų) dydžio (2015 m. birželio 25 d. įstatymu Nr. XII-1871 (nuo 2016 m. balandžio 1 d. – remiantis 2016 m. kovo 25 d. įstatymu Nr. XII-2277).
Išaiškinti M. P., kad 30 MGL baudą, t. y. 1 129 eurų baudą privalo sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 6801, per du mėnesius nuo nuosprendžio paskelbimo dienos ir kvitą (kvitus) apie baudos sumokėjimą pateikti į teismo raštinę. Nustatytu laiku nesumokėta bauda bus išieškota priverstinai.
Panaikinti M. P. skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.
Nukentėjusiojo M. V. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies ir priteisti iš M. P. 1000 Eur (vieną tūkstantį eurų) nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo M. V..
Išieškoti iš nuteistojo M. P. nukentėjusiojo turėtas išlaidas - 700 Eur (septynis šimtus eurų) advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti.